Įkvėpimo ištakose

Danutei Ruseckajai

Didžiulis džiaugsmas,

Kai parskrenda gandrai,

Šiaudinį stogą radę

Prineša ant jo žabarų

Ir kviečia vyras savo pačią

Kaišinius padėti…

Didžiulis džiaugsmas

Ir per Gandrynes,

Kai jų vaikaičiai

Naują vadą veda,

Atneša angelą jau ant sparnų,

Surištą rausvu kaspinu,

O pro močiutei džiaugsmo

Ašara nurieda…

Sveikatos mažajai linkiu,

Močiutei – šimto metų,

Gandrui – dėkui.

Vasaros alėja

Mylėk mane,

Kaip aš tave mylėjau,

Ąžuolu ir uosiu vadinau,

Dabar tu – beržas

Apšviestoje alėjoje,

Pasidabruotos galvos mūsų abiejų…

Prie tavęs glaudžiuosi,

Saugau nuo šalnų,

Pučiu ir šildau

Vasaros kvapu

Ir medumi tepu,

Kad įsisunktų net į širdį

Pavasario alsavimas,

Būtų aplinkui daug žiedų…

Mylėk mane,

Kaip aš tave myliu,

Vėl sužydės alėja

Ir eisime drauge,

Po švytinčiais žibintais

Susėsim ant suolelio

Tik aš ir tu…

Tegu šį kartą

Nebus net bučinių.

Ilgesys

Gerumo ilgesys – poezija,

Tai šventa,

Kai iš savęs jauti, –

Žuvėdra skrenda,

O dangus – toks mėlynas,

Kaip ir tavo akys,

Tu į mane žiūri

Ir ilgai žvilgsnio nenuleidi,

Kaista veidas,

O kaip dunksi jautri

Širdis…

Švelnumo ilgesys – romantika,

Kad vis paimtumei už rankos,

Susijungtų pirštai,

Virpėtų keliai ilgesy,

Šnabždėtų žodis,

Lūpose atvertas,

Pavirsčiau gulbės plunksna,

Krintančia į tavo glėbį,

Nors vienu pirštu prisiliesk…

Tikrumo ilgimės?

Tikrai – neverta

Visą gyvenimą tikėtis

Poezijos, romantikos,

Bet pasilieka ilgesys.

Laiminga diena

Laiminga būna ta diena,

Kai priklausai tik nuo savęs,

Niekas nežiūri,

Kaip lovą pasikloji

Ir kokias dėvi šlepetes

Nueidamas į vonią…

Nušvitusi būna diena,

Kai priklausai nuo saulės,

Paukštelių čiulbesio klausaisi,

Linki gėlei laimės…

Sėkminga būna ta diena,

Kai per laukus ir klonius

Savo balsą laidai

Ir nebijai, net lauki,

Kad jis sugrįžtų aidu…

Linksma būna diena,

Kai dar iš vakaro

Matuojiesi suknelę,

O ankstų rytą

Leidiesi į kelią,

Mintys – lengvos,

Tylus aidas

Pėdas kelia…

Sugrįžtu pasigrožėti Anykščiais

Negaliu atsigrožėti Anykščiais,

Nors jau metai slyste slysta,

Dar Šventosios vandenimis

Plaukia antys, gulbės su vaikais,

O pakrantėmis svyruoja

Baltas beržas ar žilvitis…

Viskas duota žemei iš dangaus,

Krenta lašas ir nepasiklysta,

Traukia jį namo,

Iš kur pakilo,

Ten ir grįžta…

Sugrįžtu po metų

Ar daugiau,

Vis prisimenu vaikystę ir jaunystę,

Skambina varpai bažnyčios...

Kaip galiu čia nesugrįžti?

Ant kalnelių

Dvasingi žmonės anykštėnai, –

Tiesi kalba ir išraiški,

Nuo A. Baranausko imasi

Šilo kalba sklandi…

J. Biliūno, mažo piemenėlio

Ir Juozapotos ašara aky,

Tarsi dvi žvaigždės

Nuo Liudiškių piliakalnio

Ligi šiolei žėri,

Šviečia  ,, Laimės žiburys'',

Testamentu ir prisaikdinti

Mes visi…

Ant aukštų kalnų,

Lyg ant sparnų, iškėlė žodį

A. Vienuolis „Paskenduolėje’’,

Kada turėjo savo krikštatėvį,

Dėl kumeliuko keršijusį vilkui,

Mirusį…

Tokie laikai – ko jie neturėjo,

Tu dabar turi,

Bet liko žodis,

Ant kalnelių pasikėlęs,

Apsijuosęs ąžuolo vainiku…

Kol esi jaunas, dar ne taip jauti,

Kokia šventa ši dangiška sekundė,

Kai gimsti.

Namų žodžiai

Gražiai skamba – mama,

Maloniai – motinėlė,

Švelniai – mamytė mylima,

Lipšniai – motulė sengalvėlė.

Visuose žodžiuose – taika,

Namų ramybė, šiluma,

Vaikučių lūpose – šviesa,

Kaip židiny – ugniakuras,

Prie durų – laimės pasaga

Nuo tėvo.

Gintarai

Gintarė

Negali aplenkt namų,

Kuriuose tavęs laukia,

Turi ar neturi

Šį kartą dovanų,

Vis tiek užsuk neklausęs...

Tu – dovana,

Tu – mano akys,

Kai dangus apsiblausęs,

Tu man – gėlė,

Kurią seguosi prie širdies

Ir vadinu brangiausia…

Dainuoja siela,

Kai tave girdžiu, –

Tu – mano ausys…

Gyvenu gintaro šaly,

Pilis – gražiausia,

Šaukiu tave vardu,

Gintarai atsišaukia, –

Laukiu,

Lauksiu...

Gyvenimo dulkės

Antano Vienuolio memorialiniame muziejuje

Lengvai nuplaunu kelio dulkes

Nuo kojų padų ir blauzdų,

Tereikia rast upelį,

Ežero pakrantę,

Kur nėra dumblo,

Neslidu…

Sunkiau pasiekt nugulusias

Knygų lentynose,

Ant viršaus senų paveikslų,

Rečiau pasistiebiu,

Mažiau turiu jėgų,

Palieku ateičiai,

Atsikalbu ir nuo sunkių darbų,

Bijausi stačių laiptų,

Nelipu…

Oi, kaip sunku nušluostyti

Nuo rankraščio ir naujas dulkes,

Jis parašytas dar šviežiu jausmu,

Vyniojamas ir į gyvenimo

Raštuotą rankšluostį,

Atsitiktinumų, pasekmių...

Rašau, trinu,

O dulkės byra ant akių.

Mūsų klasė

Aldona Paršelienė

Prisimeni tikrai,

Kur buvo mūsų klasė,

Kuriame suole sėdėjome,

Kiek mūsų buvo,

Kai tapome pilnamečiai,

Kur išeikvojome jėgas,

Kiek mūsų grįžo ir po penkiasdešimt metų,

Kiek mūsų ir dabar prisimena

Atmintinas datas…

Kasmet grįžtu prie pastato, –

Jis – šventas,

Mūsų mokykla,

O susitikę laukiame,

Ką pasakys Šventoji,

Anykšta...

Antano Vienuolio pagrindinė mokykla

Šventoji

Anykšta

Mūsų branda

Diena Šermukšnienė

Prabėgo metai, – taip ir turi būti,

Upėje keičiasi vanduo,

Pavasarį juos atneša upeliai,

Papildo akmenėliais iš visų kalnelių,

O slėniai atiduoda molį,

Plukdydami savo smiltis,

Išgarino durpynuose žolių stiebus,

Iš jų nupynėme jau vainikus…

Ateina sėjos metas, – taip ir turi būti,

Ją keičia ir pjūtis,

Rišame po šiaudą ir statome gubas,

Daug varpų – metai sotūs,

Šiaudais apdengs naujas trobas,

O pabaigtinių vainikus

Nešioja šeimininkai,

Atšventę Žolines, –

Artėja ta diena,

Tarsi metų suktinis,

Taip laukiama branda,

Taip turi būti, kasmet bus...

Atmintis

Niekam netinka piktas veidas,

Rūškana nuotaika,

Širdis niūri,

Beeidama šypsausi saulei,

Dangus atsiveria toli…

Kai pažvelgiu pro petį,

Šypsausi ir pykstu,

Kad visko neprisimenu,

O tąsyk neužsirašiau,

Bet liko vaizdiniai, –

Lyg būta šiandien, –

Pievose – pradalgės,

Mūkianti karvutė Pastrėlupy,

Elmė ir Elmiškis,

Siauruko vėžė lig Rubikių,

Tarsi du juodi antakiai,

Su posūkiais ir pervaža,

O iešmininkas vienas –

Atmintis.

Pagarba ir meilė

Skiriu Onai Samulytei - Eigminienei

Daug įvykių praskrieja

Pro užmerktas akis – tai nemiga

Kankina, kelia,

Matau rankas,

Sugrubusius pirštus,

Sunkių darbų išvargintas…

Prabėgo metai gražūs,

Pabėgom nuo tremties,

Kai visi kaimai liko,

Lyg klaikūs miražai,

Jaunystės juokas pasiliko

Girdimas širdy

Ir neapsakomas žodžiu laukimas

Kažko gero…

Ir piemenaitės buvome,

Dirvonus arėme,

Drugelius po pievas gaudėme,

Blakstienas dažėme šerkšnu,

Vėju plaukus šukavome,

Dažnai tik sau dainavome,

Antelėmis rypavome…

Gražesnio žodžio nerandu, –

Tu – sesė mano.

Valandos, kurias verta įamžinti

Įsimintina valanda su Gintare

Kelionė neprailgsta dviese,

Važiuoji ar eini,

Kalbiesi ir prisimeni,

Dairaisi ir įsimeni,

Kokie vaizdai akyse ir širdy…

Kelionės turtina gyvenimą,

Banalūs žodžiai pasilieka praeity,

Suūkia traukinys prie kryžkelių,

O mes vis einame,

Važiuojame pirmyn…

Du žmonės – tarsi dvynės akys,

Dviejų klausa stipri,

Dvi širdys noriai plaka

Vienu ritmu –

Pirmyn.

Poetas ir muzikantas

Kol skambini, rašau,

Nes tu – mano melodija,

Harmonija gamtos,

Dangaus žvaigždžių simfonija…

Kol girdžiu ir matau,

Kaip juda pirštai klavišais,

Tol tau rašau,

Kad muzikos širdingos

Niekada ir nepamirštume…

Tu skambini ne man,

Visiems, kurie tik įsiklauso,

Ir aš rašau visiems,

Kurie mane paskaito,

Nepamiršta…

Taip muzikoje ir poetas gimsta.

Prie paminklo Jonui Biliūnui - paukštelių balsai

Pasaulio anykštėnai ir svečiai

Jaunystės takais

Šventė gamtoje - puiku

Žemėje nėra tuščios vietos

Parinkti žodžiai

Negailėk, nepeik,

Jeigu poetas verkia,

Tokia jo priedermė,

Jautri širdis…

Skaityk eiles,

Paantrink,

Surink žodžius vainikui,

Ant lauko durų

Pakabink,

Sugrįš ir džiaugsmas,

Laimės spindulys…

Neleisk ir ne poetui

Iki skausmo dugno nusileisti,

Paremk pečiu,

Išsilaikys,

Kiekvienas džiaugiasi ir verkia,

Tik ne kiekvienas žodžiais

Savo jausmą apsakys…

Ona Baliukienė

Takelis

Mano takelis – į pakalnę,

Dabar eiti – lengva,

Jau – ne Sizifas

Ir akmens toli neridenu,

Lėčiau einu į kalną,

Užkopusi aplink žvelgiu…

Gimtinė – netoli,

Pasiekiu mintimis,

Betgi ne rankomis,

O kaip dar būtų ir paglostyti gražu, –

Kalneliai – apvalaini,

Medeliais apaugę,

Panuovaliai – jau nušienauti

Ir po stogu suvežti…

Mano takelis – pro Pilaitę,

Per klonius, miškelius,

Kai nueinu,

Grąžau savo rankas,

Prie pilko akmenėlio tariu

Tavo vardą, tarsi šventą,

Raudos balsu…

Našlių gyvenimas – sunkus,

Pilkas takelis,

Kaip ir Sizifo

Ridenamas akmuo.

Vardadieniai

Gimtadienis – tik vieną kartą

Per ilgus metus,

O vardais kas dieną

Artimuosius šaukiame

Kelis kartus,

Pasakome, kad mylime,

Pakviečiam pusryčių;

Vakare – labanakt,

Ačiū, kad laimingai

Jo sulaukėme…

Tėvai skiria vardus,

Dažnai iš protėvių paveldimus,

Taip ir savo vaikus

Tais pačiais pašaukiame,

Kaip motina mus šaukė,

Paskatindama žengti pirmą žingsnį…

Oi, neprisimenu to laiko,

Bet apie jį mąstau minėdama

Savo vardadienį, –

Vaikystė – pakylėjimas

Į aukštį.

Onelė

Gimiau, kaip gimdavo

Visi per karą,

Nesilankiau menėse,

Diduomenės manierų neturiu,

Neturėjau balinės suknelės,

Niekas nemokė šokti

Padespano, tango,

Avėdavau kreida nubalintais bateliais,

Rugiagėlių, ramunių žiedų

Skrybėlėje ir dabar prikaišiota,
Povo plunksnų nerandu...

O kvepalai – čiobrelių,

Liepų žiedų ir topolių spurgai,

Ne garsių žolių...

Pelenei tinka žalios

Miško akys,

Rasa – tai deimanto karoliai,

Per smilgą perbraukiu,

Jinai ir lankstosi,

Siūbuoja palei kelią,

Tinka ir vėriniui,

Voro tinkle gražiausius

Deimantus turiu,

Segu, pinu,

Rišu sau prie kasų...

Kas bloga, tirpsta,

Ilgiuosi tavo rankų,

Saulės spindulių sau ant pečių, –

Visa kita jau turiu.

Draugystė

Didžiausias gėris – gamtoje,

Kai žydi, noksta

Ne per vieną dieną,

Krenta į žemę

Ir skaidria rasa,

Primena jaunystę…

Giliausias ežeras – dangus,

Per jį ir saulė slysta,

O iš paskos mėnulis bėga,

Jaunas ar senagalys,

Meilei pasiryžęs…

Kiekvienas saldus vaisius,

Kol jis – ant šakos,

Vėjo papurtomas nubyra,

Keliu ir valgau

Metų gėrį,

Savo dienų krikštą –

Palaimintą dangaus draugystę.

Šešėliai

Kaip vasarą, taip žiemą,

Per šešėlius brendame,

Kol tiesus vienas kelias,

Nepasiklysti bandome,

Bet nepavyksta…

Per mišką takeliu nubėgau,

Užslinko juodas debesėlis,

Paduok man ranką, –

Toks painus gyvenimas,

Viena pasijutau prie medžio,

Mirgančio šešėliuose,

Ir tu juk vienas…

Pavasarį pakrūmės atsibunda,

Žibutės žydi mėlynos,

Baltų ievų pavėsyje

Kvapus pajutę atsisėdame

Ir žiūrime į brendančius šešėlius,

Vingiuojančius per pievą…

Kolei aplinkui – žaluma,

Nematau tavo akyse

Dangaus mėlynės,

Vis ieškau tako pas tave,

Kiekvienas – su šešėliais,

Skynimais...

O kai pripranta akys – jau ruduo,

Nebežydi ievos,

Šešėliui nusišypsau, –

Abu – lygūs.

Moteris ir vyras

Moteris – paukštė,

Grakšti ir gundanti sode,

Prie balto beržo,

Baleto scenoje

Ir vaikų būryje,

Ji – karalienė savo namuose,

Pagarbinta ir dainose…

Moters laimė – neapčiuopiama,

Ji – debesėlis baltas danguje,

Žiūri į žvaigždes,

Saulutės spindulėliai kasose…

Moteris – vyro saulė,

Jei vertina pamilęs,

Prisimena ir atneša gėlių

Visur ir visada –

Ne tiktai per šventes.

Niekam neskolinga

🙌

Vienas gyvendamas

Tik už save ir atsakai,

Bet koks tada nuobodulys,

Kada aplink nekrykštauja vaikai,

Nėra kam nė į šoną

Rytais pabaksnoti,

Kažko stinga…

„Vienas, kaip pirštas’’, –

Sakydavo gana seniai,

Gal smilių ir turėdavo minty,

Kuris į visus rodo,

Mažylis šypsosi linksmai,

Nors neužaugo didelis,

Bet ir akių jis niekam neišbado…

Ant dešinio nežinomojo

Užsimoviau aukso žiedą,

Bet ir nelaimė iš paskos atrieda,

Kai reikia vėl mūvėti

Ant rankos kairės,

Todėl tas pirštas,

Skelbiantis nežinomybę…

Vienas nykštys

Man reikalingas,

Nuo jo ir antspaudas pase,

Nepakartojami jo juostų vingiai,

Be jo nesugraibyčiau plunksnos,

Neparašyčiau ir paraštėse,

Kad nesu vieniša,

Esu labai laiminga, –

Nieko nepasisavinau per prievartą,

Nebaksnoju ir dabar pirštu,

Niekam neskolinga.

Nebešoku

Kas dieną prarandu

Po vieną laiko žingsnį

Šokio su tavimi,

Pamirštu ir melodijas

Jaunystės…

Šokio sūkury

Pabyra karoliukai nutraukti, –

Plonos stygos trūko

Ir nuriedėjo taip toli,

Renku po vieną,

Pravirkstu suklupusi…

Tango žingsniai platūs,

Judesiai staigūs ir greiti,

Žiūriu pro petį atsisukusi,

Kaip kitą jau vedi,

Nusilenki tik jai,

Mane palikęs…

Painūs tie žingsniai,

Lieka ant pečių

Vien tavo rankų ilgesys,

Vėjas šukuoja

Baltas plaukų sruogas…

Nebešoku.

Vaikų darželyje

Į platųjį gyvenimą

Prasideda keliai

Nuo pat namų,

Vaikų darželio,

Čia – pirmi įgūdžiai,

Pirma raidelė,

Kaip atpažinti gerą,

Suprast, ką reiškia

Draugas, meilė.

Nuo pat mažens

Pažįstame gėles,

Kokioje žemėje jos auga,

Padovanoja vaikas

Žiedus mamai,

Dainuoja per šventes,

Prisiglaudžia tvirčiau,

Kada griaustinis bara,

Kai šviečia saulė,

Visiems gera.

Gėlių darželyje

Pasidabino vasara žiedais,

Mirga pievos ir darželiai,

Keičiu ir sukneles,

Prie laiko derinu…

Geltoni ir margi

Atspindi nuotaikas,

Keliu akis į dangų –

Saulė…

Tik jos man pasaką grąžina,

Gėlėse – mintys,

Žvaigždės maudosi...

Tu atėjai iš vasaros

Į šį pasaulį,

Pamerkei ir parodei,

Kas gi ta gėlė,

Pirmoji meilė…

Pasidabinau užaugusi,

Kai supratau – vėluoju

Apdainuoti laimę.

Pažėriau spindulius

Ir nušvito žemė,

Saulė ir mane palaimino.

Atviromis akimis

Iškeičiau veidrodį

Į ežerą nurimusį,

Jame ir mano atvaizdas,

Akių gelmė,

Motinystės įsikūnijimas,

Sėkmė…

Iškeičiau plaukų bangas

Į upeliukų labirintus,

Juose ir mano

Gyvasties tėkmė,

Siūbuojasi lelijos, –

Baltos ir geltonos,

Rožinėmis virsta,

Nes prie lūpų tinka,

Antakiai dar žvilga

Juoda gija –

Tai moterų dermė…

Iškeičiau ir liūdesį

Į vaikystės juoką – atvirą,

Nerūpestingą,

Į jūrą bėgu Nemunu ir Nerimi,

Iš tolo ir Šventosios srovės girdisi,

Kur augau ir užaugau,

Skubu susitikt su tavimi

Atviromis akimis...

O veidrodyje jau

Abu – seni.