2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Gyvenimo svarstyklės



Gyvenimas – scena,
O kartais cirkas,
Bulių kautynės ir spektaklis,
Kai nešamas vainikas
Ne bet kam,
O tik laimingajam,
Nors to nevertas.
Paskui jį bėga
Gerbėjų ir aklų minia
Su skeptrais ir su šautuvais
Medžiodami bet ką,
Kas pakeliui – nušauti.
Tai kas, kad skrenda
Ir taikos balandis
Su mirtos šakele snape,-
Nukris, gražiai palaidos...
Nebus nė kapo kažkada,
Bet verta ir tada
Gyventi.



Žuvusiems už Lietuvą



Daug antkapių - be kryžių,
Tylių ir nepaženklintų,
Dar kažkur stovi,
O motinų rauda
Seniai jų atmintį nuplovė...
Nėra žymės ir Sibire,
Iš kur negrįžo
Giminės, senoliai,-
Tokia ta žemė Lietuvos,
Iš kur vis keliasi
Per mūsų Vėlines
Visi, kaip sesės,
Mūsų kraujo broliai.
Dabar susikaupimo valandos
Už mano, jūsų gimines,
Kurių ir šaukiasi dvasia,
Kad augtume su jų vardais -
Ne antkapiams šaltiems,
Bet ateičiai, vaikų gerovei.



Šventės



Mama sakydavo,
Kad turime tik dvi akis,-
Tos pačios juokiasi,
Dažnai ir verkia.
Dabar jos nebėra seniai,
Bet aš matau akis,
Kurios vis klausia,
O ligoje dar šaukia...
Gal daug yra pasaulių,
Lygiai tų pačių,
Iš kur giesmės atplaukia,
O erdvėje vis keičiasi
Ir per sekundę,
Mūsų tik laike,
Pasiverčia į dainą.
Tos pačios rankos
Kyla į dangaus mėlynę
Prašydamos palaimos,
Tos pačios kojos
Vaikščioja siaura gatve
Prašydamos ir išmaldos,
Kaip didžios laimės...
Sustojau ir mąstau,
Kad tiktai vieną
Turime mes galvą...

Artimiems, iš Lietuvos išskridusiems



Nurimo vėjas,
Jau atodrėkis...
Daug medis laiko lapų,-
Po vieną dovanoja,
Juodą žemę kloja,
O ąžuolas galingas,
Dar pasiliks ir sau,
Nors parudavusius,
Kelis viršūnėje -
Iki pavasario ankstyvo
Jie vėjyje plazdens...
Ir uosiui sėklos reikalingos -
Jos kaba kuokštais
Prie šakų laimingos,-
Juk ne visi iš tėviškės,-
Kaip broliai juodvarniais,-
Šįmet išskris toli gyvent...
Ir dieną, vakare,
Netgi kas rytą
Vėjo vis maldauju,
Kad leistų medžiui
Pasirinkti ir pačiam,
Kada jam mesti
Rudenį lapus,
O gal žibėti ir sniege,
Prieš skaisčią saulę
Ledo varveklyje
Ilgai ilgai plevent...


Gėlės Vėlinėms



Sniegas per Vėlines -
Gėlių rauda skaudi,-
Žiedai šalnos nemyli;
Tie papročiai senų laikų
Ir mūsų nuo gamtos neskyrė.
Motulės kapui – tik balta,
Tėveliui – mėlyna,
O violetinė skirta
Mažai seselei,
Per anksti išėjusiai...
Raudona rožė -
Lašas nuo širdies -
Vis jaunam broliui,
Kare pražuvusiam,
Žirgeliui juodbėriui,
Gimtiems laukams
Ir ąžuolynams...
Buvusiems.


Mūsų žemė



Žemė visų viena,-
Užtenka vietos paukščiui -
Jis peri tiktai čia,
O kyla net virš debesų.
Žemė labai gera,-
Ji iškenčia ir sausrą,
Kai saulė degina
Jos smėlio nugarą;
Vis dar suvilgo,
Tartum ašara skaidria,
Lietaus tyru lašu.
Žemė jauki,-
Ji leidžia prisiglausti
Pavargusiam ir grįžusiam
Iš debesų pilkų...
Ir juodą naktį myli,
Vis ją pasišaukia,
Kad visi pailsėtų
Nuo dienos darbų.
Žemė tiek patvari,
Kad gali atkartoti,-
Tarsi gražią dainą,-
Vaikus išvedusio
Mažyčio paukščio,
Kuris neturi net sparnų,
Ir vėjo šėlsmo audrą
Paversti ūžesiu švelniu.
Viskuo džiaugiuosi ir tikiu -
Net smėlio žemėj kauburiu,
Net kryželiu...

Senieji



Seno žmogaus
Suvytęs kūnas,-
Tarytum ne laiku
Nuskintas obuolys,
Galva pasvirusi,-
Kaip seno sodo obelis.
Rankos ,-kaip šakos,-
Siekia žemę,
O kojos, jau apsunkusios,
Laiko šaknis
Ir žiūri vis į kelią,
Kurio nueiti nebedrįs.
Bet mintys skaisčios,-
Kaip kalnų upelis,
Peršokęs stačias uolas,
Neužkliuvęs už kelmų,
Su savimi paėmęs akmenį
Į slėnį nuridenęs,
Kad kitiems būtų eiti
Linksma ir smagu.
Pasaulis jau toks senas,
O džiugina visus...

2012 m. spalio 30 d., antradienis

Ilgiausių metų Povilui Lapieniui

Naujas poezijos knygas
pristatė poetas Povilas Lapienis

Kiekvienas žodis
Yra atmintis,
Ar pasakytas šiandien,
Vakar užrašytas
Juodai ant balto,-
Kaip vaga per dirvą,
Pienėm nubarstyta.
Kiekvieno žmogaus darbas
Tik tada yra prasminga,
Kai kalba apie laiką;
Savo sąžinę vis pasveria
Ir pagalvoja,
Kiek jinai atlaiko...
Prabėgančių dienų sraute
Žodis dažnai
Išlieka daug ilgiau,
Negu ir pats poetas.
Ilgiausių metų
Knygai linkime...


Liepsnelės



Augino šermukšnis
Raudonas uogeles
Iš baltų žiedelių;
Kvepėjo vasarą
Ant plonų šakelių.
Žiūrėjo mergelė
Pro klėties langelį
Į šermukšnėlę,-
Kaip į bernelį.
Paraudo veideliai,
Saulės pabučiuoti,
Suskrido paukšteliai
Jai pagiedoti.
Prisnigo per anksti,
Nukratė lapelius,
Raudonos uogelės
Žiba kaip liepsnelės -
Motulė, tėvelis
To grožio nematys...
Ant smėlio kalnelio
Brolelis jauniausias
Šermukšnį pasodins.

Ona Baliukienė

2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Būk šalia





Rašau žodžius Draugams,
Kurie toli, toli,
Už jūrų, marių,
Kur vandenynas skiria -
Neįžvelgiamas, gilus;
Pakrantėse maži laiveliai,
Į žaislus kiek panašūs,
Vis laukia vėjų palankių.
O švyturys per bangą
Jiems signalą siunčia,
Kad grįžtų jūrininkai
Iš visų kraštų,
Kur jų motulė gailisi,
Atgal į trobą šaukia,
Paglosto baltą burę,-
Tarsi savo žilą galvą,-
Laukimas toks gilus...
O priešaky, vis ant bangos,
Dienovidis skaistus,
Žuvėdros neša pas tave
Ir mano laišką,-
Tu - mano sesė tolimų kraštų.


Šaka ir lapai




Lapai nekristų patys -
Juos numeta šaka,
Kitaip žiemos šaltos
Medelis neiškęstu,
Paliktų širdis atvira
Ir šaltis ją sugeltų.
Nupurto vėjas skrisdamas,
Bet ir be jo vis krinta,-
Atsikvepia šaka,
Kaip motina balta,
Vaikus toli išleidusi...
Ant sniego mirga
Kaip kraujo dėmė,
Po vieną vis pašaukia
Į žemę gimtąją
Greita laiko tėkmė -
Visus tenai pašaukia.
Pavasarį šaka žydės,
Po to ir lapas prisimins,
Koks buvo kažkada
Aukštai laimingas.

Tyras dangus



Pirmas šaltukas
Dangų skaidrina -
Pasaulis lyg ne tas,-
Toks baltas sniegas
Nuo šakų vis krenta
Ir ilgai neužsilaiko,
Kol žemė dar šilta.
Ištirpsta ir upeliais bėga
Maži lapeliai,
Raudonskruosčiai,
Kaip ryto žara,
Keliauju į ramybės uostą
Per dangų paskui saulę
Į vakaro galingą glėbį...
Ten ir raudonas debesėlis
Su manimi atbėgo;
Oi, apglėbė maloniai
Nepatirta aistra...
Tegu dabar jau bus
Tikra žiema.


2012 m. spalio 28 d., sekmadienis

Laukiu ryto

Atplaukia ir ištyška
Iš toli banga,
Paskui save taip traukia,
Kaip šokinėja saulė
Įvairiaspalviais ratilais,-
Vienas prie kito
Mirga, susiglaudžia
Ir vėl plaukia.
Sūri, sūri jūros puta,
Ant smėlio palikta,
Žuvėdrų laukia,-
Jos nardo danguje,
Pamato grobį, krenta.
Kokia sūri banga,
Kaip ašara nakty,
Vėl rytą šaukia...


Padėka



Dėkoju tau, svety,
Kad priminei jaunystę,
Kada maža ganiau
Palaidus arklius;
Pailsę po darbų,
Ištroškę ir išalkę,
Skubėdavo prie ežerėlio
Vandens atsigerti.
Plazdėjo vėjyje jų uodegos
Ir nešukuoti karčiai,
Tik prakaito puta
Garavo tarp kojų eiklių,
O lūpos tokios švelnios...
Suskliaustos ausys
Klausėsi garsų,
Kai kitoje ganykloje
Šnopavo kiti sarčiai.
Pakėlė galvą ir sužvengė...
Ta muzika tokia sava,-
Kaip duona kasdieninė,-
Ją visad pasidalinu -
Čia Tau, žirgeli,
Trupiniai ant mano delno
Tokie skalsūs.


Tylumoje

Jei šniokščia jūra,
Galiu patylėti,-
Jinai stipresnė už mane.
Kai čiulba paukštis,
Jo turiu klausytis,-
Jisai mažesnis už mane.
Trenkia perkūnija,
Čia pat ir žaibas,
Susigūžiu savo skausme,
Nes garsas užgula ausis,
Nebegirdžiu tavęs.
O tu šauki, mano upeli,
Kad bėgčiau pas tave,
Suvilgyčiau lūpas ir delnus,
Atvėstų rudenį aistra...
Kai žilus smilkinius suspaudžiu,-
Kokia ramybė ir tyla;
Jinai gilesnė negu jūra,
Stipresnė už mane.

Prie šviesoforo

Nebūsiu vieniša,
Nekrisiu rudenį
Rausvėjančiu lapu,
Kad žemę kločiau.
Prie gatvių medžiai -
Dideli, maži -
Surenka garsą,-
Lyg per širdį skrodžia.
Čia be signalo
Einame šaligatviu,
O sankryžoje šviesoforas
Laisvę rodo...
Kur tik pasuksi,
Tas pats Vilnius -
Mūsų Lietuvos širdis
Į Gedimino kalną rodo.
Štai saulės spindulys
Dar ant kitos kalvos
Ir Trijų Kryžių globia.
Senų bažnyčių bokštuose
Vėl suskamba varpai,
Sujungia dabartį,
Mūsų senovę...
Eik.




Atsitiesk



Yra kita erdvė,
Kitas pasaulis,
Kuris nematomas
Ir neapčiuopiamas -
Jausmų paletė,
Saulės spindulys,
Į daug spalvų išskaidytas,
Kiekvienoje - sava žymė.
Raudonas, tirštas
Venų kraujas,
Sodrus tiktai
Nuo tyro oro,
O vandeniu praskiestas,
Tinka piešti saulę...
Užsitepu ant delno
Ir baltą lapą juo tepu -
Tai mano antspaudas,
Apšviestas meilės,-
Geltona lieka amžina gėlė.
Žaliuoja pievos,
Sugeria rasas
Ir prikelia gyvenimui;
Mano vaivorykštę palietęs
Atsitiesk.

Žiemiškas sekmadienis



Apsnigo...
Snaigės naktį krito -
Nemačiau,
Tik šaltos rankos
Glamonėjo rytą,-
Jaučiau.
Pro langą balta -
Dar lapai geltoni,
Supratau,-
Jau pasitraukė vasara,
Ruduo užmigs maloniai,
O žiemą daug tuščiau,
Tyliau.
Miške skardena kėkštai,
Lukštendami giles -
Mačiau.
Žvirbliukai abiem kojom
Lyg supančioti
Vis stripinėja,-
Po krūmu daug jaukiau.
Pakilo
Ir erškėtrožes lesioja,
Raudonos uogos byra
Jau ant balto sniego;
Kraujo lašus renku,
Atgal lipdau...
Diena tyli, be vėjo,
Aš muzikos klausau.



2012 m. spalio 27 d., šeštadienis

Sugrįžtu pas tave


Girdžiu garsus
Už nakties lango,
O gal lietus
Mažyčiais pirštais
Duris atrakina;
Lašas po lašo
Krinta nuo palangių
Kaip meilė begalinė.
Ir skamba, skamba
Vyturio giesmė
Iš dangaus skliauto
Pro varpinės kiaurymę...
Čia bokšto laikrodis
Vidurnaktį pažadino
Tarsi kažkas tamsoj
Žemai nusilenkė...
Jaučiu palaimą,
Kad esu Tėvynėje.


Laikas valanda atgal



Parodyk šalį,
Kur yra svajonė,
Kur dar gyvena
Nenupirkti žirgai,
Kur laisvas paukštis
Kito nemedžioja,
Kur beria aukso grūdus
Pralekiantys slibinai...
Nuvesk už rankos
Per ploną liemenį
Mane tu apkabinęs,
Pagrok piemens
Klajūno dūdele;
Stovėsiu ant uolos
Prie jos prigludusi,
Klausysiu vakaro dainos.
Parodyk šalį,
Kur meilė visagalė,
Pašoksiu pagal ritmą,
Būsiu jos styga...

Dvi rodyklės


Vėl vakaras tylus
Ir laikrodis kas valandą
Po vieną dūžį
Valandas skaičiuoja.
Tarsi natas į eilę
Penklinėje surikiuoja
Ir skamba muzika -
Taip ramiai ir lyriškai,-
Kaip odė meilei
Ir mūsų svajonei.
O siena jau balta
Ir laikrodis senovinis
Dvi rodyklės
Kaip du pirštus iškėlęs
Dar pergalę matuoja;
Prieš amžinybę
Mūsų lemtį,
Kuria naują dainą
Šiandien ir rytojui...
Oi, tas laikas
Vienai minutei užmaršty
Sustoja...


Viena saulutė danguje
O kiek subręsta spindulių,-
Apšviečia net mėnulį
Ir skaisčias žvaigždes,
Į mūsų žemę žiūri;
Sušildo savo šypsena
Kiekvieną augalą
Ir mūsų atmintį
Nuo tų laikų,
Kada ratelį turime...
Ir virpa pienė,
Vėjo prikelta,
Kiekvieną vasarą
Pilna galva pūkų,-
Lyg gyvasties karūna...
Jie skrenda į šalis -
Taip sėjasi gerumo spinduliai,-
Tarsi iš prieverpsčių motulės.
Užaugs mūsų vaikai,
Pasklis po šalį jų balsai,
Pasveikins dangų, saulę,
Pakils tarsi pienių pūkai...
Tegu visi dabar pažiūri.

Tautodailininko Albino Šileikos naujas darbas-prieverpstė.


Daugiavaikėms šeimoms




Kiek daug apibrėžimų,
Kas yra šeima,
Kelių vaikelių reikia,
Kad išaugintų medį Lietuva,
Ant jo prinoktų vaisiai.
Ąžuolo gilės po miškus,
Kad pasisėtų greitai,
O ant šakos čiulbėtų paukščiai...
Kiekvieną sąvoką
Suprantame savaip,
Kiekvienas medis atskiras,
Skirtingi netgi paukščiai,
Bet tik tokia šeima graži,
Kur turi savo medį
Ir svajonių aukštį...



Laukiu

Daug žmonių laukia
Bet kokios žinios
Iš tolimų šalių,
Kitų net mintys
Skrenda paukščiais,
Ramybė grįžta dangumi,-
Kaip muzika tyra -
Jos nepaliesi,
Tik širdimi jauti,
Kad ji visai šalia,
Klausaisi: verki, džiaugiesi...
Po daugel metų
Girdisi garsai
Iš taip toli toli
Ir sielos susiliečia.
Tada ir pradedi tikėti,
Kad žmonės amžinai gyvi
Ir gėris būna kaip pavėsis.
Kai dega noras -
Būti tik su tavimi
Ir visada visai arti
Ar grįžta iš toli toli
Tiktai melodija,
Susėdame už stalo dviese...




2012 m. spalio 26 d., penktadienis

Lašai, lašai...

Nebark manęs,
Kad šiandien prisiartinau,
Padėjau ranką ant peties,-
Taip trūko žodžių,
Buvo jie apkartę
Nuo pat medžio žievės...
Vis lijo, lijo,
Šlapios ir nulinkusios
Kiekvieno medžio šakos
Nuo drėgmės,
O lapai pažeme pabiro,
Kažkur išsisklaidė
Ir nieko nebeliko.
Vis lyja, lyja -
Tiek drėgmės;
Kalbu į lietų,
Jis man veidą prausia.
Ar kas juos girdi?
Kiekvienas lašas iš širdies...




Pasaulio vaikams



Šiandieną užgimė svajonė -
Pamatyti kraštą,
Kur žydi gėlės,
Kai pas mus žiema arti,-
Ten dabar vasara
Ir jūra prie Sydnėjaus
Turbūt šilta, skaidri.
Norėčiau į bangas panerti,
Kaip į tavo akis,
Tamsias tarsi anglis,
Ir pabučiuoti juodus plaukus;
Balta suknelė taip skaisti,
Prie jos pritiktų baltas
Mūsų žiemų vėrinys...
Gyvenimo vilnies suplautas
Geltonas smėlis
Vandenyno pakrašty,
Toliau dangus – toks mėlynas,-
Jis iki Lietuvos atplaukia,-
Visi juk esame
Ir šioje žemėje savi.



Gyvenimo tėkmė


Iškrito pirmas sniegas;
Pabraukiau per plaukus
Ir pilną saują pasisėmiau
Jo tyros spalvos,
Net priglaudžiau prie lūpų -
Jis visai nešaltas,
O veidas net užkaito
Po tokios pirties šiltos.
Vaikystė ir senatvė –
Visad vieno plauko,
Gyvenimas – tai prieverpstė,
Be siūlo net graži,-
Ten saulė šviečia geltonplaukė,
Į mano vaikus panaši.
Saulute, prisilenki,
Tau pabučiuosiu plaukus,-
Geltonas vakaras arti.

Albino Šileikos naujas kūrinys.Ačiū.

Ačiū Impuls


Didžiausias turtas – sveikata,-
Jos nenupirksi ir neišmainysi,
Gali sukurti visada dainas,
Ilgiausias poemas,
Nupiešti saulę danguje,
Bet nesugrąžinsime jaunystės.
Kol jaunas, siekiai dideli;
Dabar skubu kiekvieną dieną,
Kas prarasta, susigrąžinti...
Kaip man pavyksta,
Galite skaityti Eilėse,
Kur džiaugsmas, meilė trykšta;
Jei byra ašara – tai ji karšta,-
Kaip ir prabėgusi vaikystė.



2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Lietuvos žmonės



Skiriu savo mokiniui Mindaugui
ir Jurgitai Pocienei,
auginantiems keturis vaikučius,
įkūrusiems Daugiavaikių šeimų asociaciją „Mes“.

Labai maža mūsų šalis,
Tiek daug dar yra vietos,-
Neapgyvendinti laukai,
Kiek pamiškių saulėtų...
Visur paukščių lizdai,
Juose vaikučių keletas,
O mūsų šeimose mažai -
Po du, po vieną.
Taip gera į šeimas žiūrėti,
Kur MOTINA ir TĖVAS
Turi daug sūnų ir dukterų,
Kaip buvo priimta lietuviui.
Kai didelė šeima,
Visur darna kaip avily -
Vis siunčia naują spiečių,
Kad augtų mūsų Lietuva,
Laukai būtų užsėti
Ir duona užderėtų.

Pasimatymas

Ruduo medžius šienauja -
Čia vėjo supūstos
Geltonos pradalgės,
Į kitą pusę nukeliauju,-
Semiu lapus į saują,
O jie vis krenta, krenta
Ant pečių lengvai.
Vieni šlapi, lašais pašventinti,
Kiti jau pasislėpę
Po žolių kupstais,
O iki šiol vis ieškau
To, vienintelio,
Visai dar žalio;
Gal užsiliko ant šakos,
Kuri aukštai aukštai...
Pakėliau galvą
Ir akyse - žali miškai,
Šeškinės žalios kalvos -
Pušynai ir eglynai,
Tarp jų rausvėja ąžuolai...
Į pasimatymą ateik.

Žiedai ant rankų

Prisipažinsiu iš širdies,-
Niekada žiedų 
Ant pirštų  nemūvėjau,
Tiktai vieną , vestuvinį,
Iš meilės – ant dešinės.
Maniau, iki kapo duobės,
Deja, tiktai viltis...
Paskui dar kelerius metus -
Jau ant kairės.
Nubalo nuo plaukų padangė...
O gal tenai Vakarė
Taip spindės?
Dabar pamatavau
Tavo padovanotą žiedą,
Suspindo ašara...
Oi, kas ją šluostyti padės?

2012 m. spalio 24 d., trečiadienis

Ateitis - vaikai

Gražiausias namas,
Kuriame gyvena saulė
Ir žydi gėlės –
Balti debesys
Ryte ir vakare,
Kur nusišypso mėnuo
Ir paberia žvaigždes.
Gražiausias sodas ,
Kur prinoksta obuoliai
Ant visų obelų,
Kurias mano tėvai sodino,
Kiek buvo čia vaikučių,
Net nebežinau;
Einu, skinu po vieną
Ir vis padalinu:
Pirmiausia - šeimai :
Mamai, tėčiui,
Sūnums ir dukterims,
Vaikaičiams,
Paskui sau.
Gimtinė – mūsų kaimas,
Iš kurio išaugo miestas
Su Gedimino bokštu
Mūsų ateities.




Paskutinės uogos

Ir paskutinės uogos
Būna labai saldžios,
Nes šalia jų žiedai -
Balti jie netgi rudenį,
Pernakt neužsimerkia
Ir laukia saulės,
Bet jie nušals,
Nebe prinoks vėlai...
Gyvenimas trumpesnis
Net už žiedą švelnų,-
Prisirpsta tik pavasaris ūmai...
Ruduo sušildo vieną šoną,
Kitas nubąla kaip žiedai.
Nukris ir šerkšnas,
Pabals prieš žiemą
Ir žali stiebai...
Dar savo knygos puslapį
Prieš naktį atsiversiu
Ir tegu kvepia uogos,
Pasidžiaugsiu ir žiedais.

Tau aukso žodis



Tau atiduosiu
Ne tik savo uogas,
Visą aukso sodą
Ir obuolį auksinį;
Tau savo žodį
Šiandien dovanosiu -
Myliu...
Tau visą dainą
Rudens padainuosiu,
Kai aukso lapai byra
Į auksu nubarstytą žemę
Kaip saulės spindulį.
Tau ir takus nušluosiu,
Klevų apstotus,
Po vieną laišką
Tau kasdien rašysiu
Ant jų auksinio rašto.
Tau savo balsą atiduosiu,
Kai pasibaigs akordas
Ir nebedainuosiu,
Mano gimtine.
Kalnelis smėlio
Visada auksinis -
Sau padovanosiu.


Šubertas



Kas girdi muziką,
Kai kaukia vėjas,-
Kaip kalnuose erelis
Skrodžią orą
Galingais sparnais,
To ausys klausosi
Širdies virpėjimo,
Kai medį skriaudžia
Pjūklas, kirvio ašmenys...
Klausai?
Iš tų garsų
Simfonijos atėjo
Ir liejasi lašai
Pro bėgančius pirštus,
Paliečia rankos
Ir klavišą vienišą
Paskui kelis...
Dabar tikiu -
Dėkodama tik tau.
Kai pianistas skambina,
Tai jo melodija
Iš kitos sielos jau atėjusi
Prabyla ir artėja
Su kūrinio garsais.
Tik į mane, tik iš tavęs
Esu paėmusi
Kiekvieną gaidą -
Ištirpsta vandeny lašai...
Ten amžiai kalbasi
Drauge ir gėrisi,
Kad jie neužmiršti...
Nutilo vėjas,
Dabar tiktai tave,-
Kaip ilgesį jaučiu
Vien širdimi
Ir vis dėkoju tau.



Rudens simfonija

Rudens toks atsainus
Rausvas žalumas,-
Didinga amžių paskirtis -
Tik žiedą pirma pumpuro
Į saulė pakylėjus
Apgauti net likimą,
Šaltį, siautulingą vėją,
Kad muzika skambėtų
Nauju upeliu...
Šalna dažnai atbėga
Net ir pavasarį,
Pakanda žiedus ir lapus
Ir verkia lyg ruduo...
Oi, vejasi kaip aidas
Iš paskos lašų harmonija -
Ruduo, vėl bus ruduo.

Vienas kelmas - dviems

Dažnai į vieną kelmą
Suauga du medeliai -
Visai skirtingi,
Ne tos giminės;
Dalijasi žeme
Ir dangaus properša,
Šiluma saulės,
Bet rudenį jų lapai
Nukrenta tik čia...
Kartais vienam pasiseka,
Aukščiau užauga,
Pasiekia dar aukštesnio
Galingas šakas,
Po jais šešėlis atsiranda
Ir džiūsta atsilikęs,-
Lyg atgal į žemę lenda,
Taip nyksta jo gentis
Prie kitos prisiglaudus;
Nėra čia meilės,
Jokios pagarbos.
Kas tai, auka?

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Saulė



Kokias spalvas
Pasirenka vaikai,
Kai piešia tėtį,
Jauną mamą?
Vis tas pačias -
Pieštukai, akvarelė,
Kurios yra vaivorykštėje
Ir akyse senelių.
Rausvai nudažo žarą -
Žaliuoja pievos,
Rusvas stovi namas,
Šalia bėgioja, žaidžia
Brolis, sesė, katinas,
Sukiojasi šunelis...
Kai viską baigia,
Atsiveria maža skrynelė -
Ten pasakos gyvena.
O visos spalvos -
Judrūs traukiniai,-
Susipina jų bėgiai,
Linijos kyla į kalną
Ir nupiešia saulę -
Panašią tik į mamą.

Vaikų pasaulis

Žaislai ir saldumynai
Jau nuo pirmųjų metų
Mažajam - kasdienybė.
Vaikai,- kaip gėlės,-
Tampa dideli,
Nes greitai auga
Drauge su tėčiu ir mama,
Kurie juos saugo.
Pirma diena - labai svarbi,
Kada saugus ir laisvas
Glaudžiasi prie rankų,
Kurios sušildo meile.
Gėlei užtenka metų,
Jinai pražysta, nes užauga,-
Vaikai dar taip ilgai
Vis žaislus kalbina...
Klausyk, nes gėlės
Irgi kalba.


 

Australija



Bet koks signalas -
Krenta lapas
Ir skrenda į tą pusę,
Kur kiti kraštai,
O mano akys,
Motinos svajonės -
Tik sūnaus artuma,
Šilti delnai...
Ten kiti paukščiai,
Kita žaluma
Ir mėlynos lagūnos,
Didžiulis vandenynas,
Gilios jūros
Visais pakraščiais;
Gal mano akimis
Ir debesėlis žiūri,
Baltas balandis -
Laiškas skrenda
Prie tavo širdies
Ir tupiasi tenai...
Mylėčiau viską,
Kas šalia tavęs -
Ir kalnus, dykumas,
Jeigu pasiekčiau
Savo rankomis...
Dangau, nors tu jį apkabink,
Kaip motina – švelniai.

Spalvotas pasaulis


Kokios dar gražios
Žalios mūsų kalvos,-
Kiekvienas medis
Lyg rudens šauklys,
Pakviečia vėją į pagalbą
Ir apsiauna kojas
Taip šiltai prieš žiemą -
Kaip saulė šviečia
Patalų oranžinė pusnis.
Mažiau bereikia spindesio,-
Jis kyla vis į dangų;
Kiekvienas augalas
Turi savas akis
Ir mato savo gražų,
Švytintį pasaulį,
Tvirtai įaugusį į žemę
Savo meilės šaknimis...
Oi, žemė liks ištikima,-
Visus lapus priims.



2012 m. spalio 22 d., pirmadienis

Našlaitėlės



Vėluoju, vis vėluoju...
Kai perbėga per kelią
Koks niūrus šešėlis,
Nušluostau debesėlį
Ir laukiu kito ryto,
Kai šiltas rūkas pasikėlęs
Neatpažįstamai pakeis
Laukų dar žalią patalą
Baltais pūkais...
Žemės galia – mylėti,
O atgaivinusi spalvas
Vėl vienu brūkštelėjimu
Pavasarį atneš ir smėlį
Pavers žiedais...
Geltona prieš akis -
Taip žiūri našlaitėlės;
Ateis...Pirma žiema,-
Bus šilta tau po sniegu,
Po to – nauji balsai
Atskris su vyturiu...
Dabar ruduo - tyla ateis.

Gyvos Motinos



Mamyte, aš tave matau
Ne tik per Vėlines,
Turiu daug nuotraukų
Ir vis dar ne gana.
Tu man švieti kaip saulė
Net iš kito pasaulio -
Išblukusiomis lūpomis,
Bet meile širdyje.
Vis glostau ir šukuoju plaukus,-
Tokia jauna su balta skarele...
Tau prie širdies
Pridėjau ranką,
Tu atsakai man šypsena
Net ir sapne.
Kiek to gyvenimo -
Apsisuka diena
Tarsi ratelio ratas
Ir stovime abi šalia.


Iš kur prasideda istorija



Tu visada šalia,
Mano gimtine;
Pirma gramatika
Lietuvišku raštu,
Parašė ją A. Baranauskas,
Kur gimė ir užaugo
Prie Anykščių Šilelio
Ir tarė savo žodį
Giesmėmis paukštelių,
Nepakartoto grožio
Iki šių dienų...
Oi, daug kitų žmonių,-
Lyg tuo pačiu vardu,-
Tiek įžymių vis buvo -
Juk neišvardinsiu visų...

Čia - Anykščiai
Ir tu čia savas;
Visi jauni dar būsime,
Kol dar kvėpuojame
Ir tyru oru, jaučiam savo žemę,
Šventosios vandeniu
Savo širdis vis prausiam
Ir kuriam atmintį savų žmonių.
Kur jūs bebūtumėte,
Kokį kelią nukeliavę,
Vis būsite prie Anykščių.
Vaikai nupieš ir jūsų namą
Įvairiaspalviu teptuku,
Kad būtų tylios
Ir visada ramios
Jūsų apylinkės
Su šiuo vardu.
Priklaupkime prie jų.