2008 m. spalio 31 d., penktadienis

Išgydžiusi žaizdas

Žinau,kada maža Eglutė verkė ,
Niekas nepaglostė,negailėjo.
Ją skriaudė augančią
Abu -kiek didesni Beržai.
Diržu mėgino kartais bausti ,
Jei nepaklūsta įgeidžiams
Ir kartais jų neklausė ,
Kodėl ji žiemą rėdosi žaliai...
Nuo piktų žodžių biro ašarėlės ,
Spindėjo šerkšnas ant spyglių.
Gyvenimo išbandymus iškentusi
Pavasarį akis pakėlė-
O,saulutė sveikina ir žydi miško gėlės !
Bet širdy liko randas
Dėl praradimų ir skriaudų.

2008 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Išeina

Didžiulės eglės mišku,rodos ,eina ,
O žemė-durpės šlapios ir klampu ,
Todėl lėtai jų kojos kelias
Klampodamos gličiu taku.

Ir nepailsta,kai sausra sukausto ,
Išdžiūsta balos, pasilikusios trumpai-
Tik nuo ištirpusių ledų... ir vaikšto
Po mišką lyg vaiduokliai vakarais.


O jeigu būna kiek sunku,
Po dvi susikabina šokiui
Ir sukasi plačiu ratu...
Aš miško muzikos tik čia išmokau ,
Todėl į taktą eglėms ploju ,
Žiūrėdama į jas juokiuosi ir verkiu.

Mirties šešėlis

Kasdien gyvybė ir mirtis
Kartu po žemę vaikšto-
Kai vieną prikelia ryte ,
Kitus apgaubia vakaro gaisai
Ir uždega žvakes,
Kai žalios samanos uždengia
Prie kelmo pėdsakus
Grėsmės nasrų ,
Kuriems vis neužtenka
Kasdien užgimstančių
Naujų aukų ,gyvenančių trumpai.

Juos myli saulė



Miške pakėlęs galvą
Pažiūri į dangų-
Saulutė šviečia
Medžių namuose ,
Nors be langų ,
O pro šešėlius
Blyksi laimė ,
Kad čia stovėdama
Matyti virpesį
Savo širdies galiu.
O čia vienodai mylimas
Dar žalias- jaunas
Ir jau seniai nuvirtęs ,
Apkerpėjęs ir virtęs
Amžinu stuobriu...
Čia suprantu-tarp jų
Kiekvienas vietą randa ,
Apšviestas meile-
Saulės spindulių.

Bebrų tiltai

Miškelio pakraščius didysis bebras saugo ,
Padaro kelią išsirausdamas urvus ,
Kai reikia maisto ar tiktai dantis galanda
Nuversdamas į griovį didelius medžius.

Kad jo vaikučiai plaukioti mokėtų ,
Užtvenkia vandenį-prie miško upelius.
Tiek darbo padaryti nedaug kas galėtų-
Kantrybės trūktų,o gal ir jėgų.


Kada jis tiek ir laiko turi,triūsia-
Gal naktimis ,nebodamas tamsos ,liūčių...
Berželiai guodžiasi,dar laikosi pasvirę ,
Vėliau nugriūva skersai griovio į maurus.

Taip upeliukuose,grioviuos bebrų tiltai užauga ,
Jais bėga voveraitės riešutų ,
Į pamiškes dažnai medžioti eina kiaunės
Ir atsigerti tupiasi paukšteliai-čia tylu...

Giria




Per girią saulės spindulys nubėga
Ir apsistoja eglynėlyje,kur paslapčia
Dieną pasislepia pelėdos ,
Aikštelėje dar geria šilumą
Paparčiai,samana žalia...
Kiek paeini toliau ,užstoja kelią
Gal vėjo nuskriaustos eglaitės ir beržai-
Kiškio kopūstais džiaugiasi apaugę ,
Rausvomis kerpėmis dar šypsosi prieš saulę
Seniai numirę medžių išdidžių kelmai.
O naujas miškas su paukščių giesme užauga ,
Pažvelk, koks ąžuolėlis, beržas išlakus ,
O drebulės ir senos eglės ,rodos,siekia dangų ,
Todėl tik girioje jautiesi suprastas,ramus.
2008

Žilvičiai rudenį


Jau paskutiniai medžių lapai krinta ,
Atsidengė plika tarsi grėblys šaka
Ir saulės spindulys retai aplanko ,
Pradingo ant kalvų kilimų žaluma.
Tik upės iš dangaus gyvybę semia
Ir bėgdamos gurgena jau tuščiu dugnu.
Žilvičiai jas palydi į kelionę
Tarsi sakydami,kad lauks tik jų...
Ištikimybę sakosi prisiekę
Gražuoliai kėkštai ir zylių pulkai.
Kokia nepaprastai graži svajonė-
Pavasario sulaukti taip visiems
Po sprogstančiais žilvičiais ,
Gelsvai pražydusiais klevais...
2008

Spalio slapukai



Tik jos vienos penkiolika
Išvydo saulę ,
Bet ar bus lemta
Džiaugtis ja ilgai...
Slapukai rudenį
Gražiai užauga ,
Nes juos mama
Labiausiai saugo
Ir myli,nes žino ,
Kad tai paskutiniai
Šįmet jos vaikai.

2008 m. spalio 29 d., trečiadienis

Reikės pakilti



Čia medžiai stovi kaip sargyboj
Tarp amžinai išnykusių vardų.
Tarsi atodūsis vis girdimas ,
Kai metai kartais būna sunkūs
Po daug pareikalavusių aukų.
Kaip visada, nauji dažnai užauga
Tarp atminties -išlikusių kelmų.
Juk daug ko iki galo nesuprantam ,
Kai neišdyla baimė nesenų laikų.
Kaip auga medžiai bežiūrėdami į dangų ,
Nelaukdami lietaus ir geresnių dienų ,
Siūbuoja liemenys, šakas suglaudžia ,
Kai taršo vėjas jų žalius lapus.
Ar būname ir mes ryžtingi ,
Jei reikia kilti nuo pradžių...
Dažnai keliai į tolį eina ,
Kada prasideda tik nuo mažų takų.
2008


2008 m. spalio 28 d., antradienis

Paskutiniai miške



Šiais metais paskutiniai grybai
Dygsta ant kalnelių.
Gal,sako,žydi ir žibutės po sniegu?..
Ne veltui pamotė išsiuntusi pelenę
Parnešti žiemą mėlynų žiedų...
O miškuose tik pasakos ir gimsta ,
Kaip jos be mūsų būtų prie vaikų ,
Kurie iš jų ir gailestį paimtų ,
Bijotų blogį susitikti po stalu.
O grybukus mačiau -kiškučiai sėja
Bebėgdami nuo lapių ir vilkų ,
Todėl išdygsta po šakom ,
Vienas už kito laikos įsitvėrę ,
Kad nesumindžiotų naktį pelėdos ,
Kai nutupia pasižiūrėt pelių urvų .
Nykštukai po kelmais didžiaisiais įsikūrę
Ir blykčioja žvakutėm vakarais .
O po vidurnakčio ir naktį giedrą
Ne žvaigždės atsispindi,tiktai krosny dega
Geri per dieną nebaigti darbai...
Kada į mišką eisite žiūrėti grybų ,
Paimkite drauge šunelį -
Jisai parodys ,kur nykštukų
Uždegtos kūrenasi ugnelės
Ir slepiasi po musmirėm baubai.
2008

Laimės žiedas


Laimės žiedų
Ieškau kasdieną-
Prie bendro stalo ,
Atspindy tavo akių ,
Dangaus aukštam delne ,
Kuris mane apglėbęs
Palydi miško pakraščiu
Prie laimės židinio ,
Paparčių kaip rūta žalių.
Ir nesvarbu,kad lapai krinta ,
Ruduo pabeldžia į duris...
Ranka, lyg virpančia styga ,
Paparčio žiedą atidengus ,
Kaip aukurą namo nešu.
2008

Miško keliai





Miško keliai
Į gilumą vingiuoja-
Juo eina moterys
Su grybų krepšeliu.
Prie kelio ąžuolai ,
Eglutės dar žaliuoja ,
Kiti- lentoms jau išvežti
Arba į krosnį sukrauti.
O gal ir medžiai verkia ,
Jiems,kaip mums ,
Nuo kirvio skauda
Ir ašmenys, į širdį atgręžti ,
Paliečia sieloje tą pačią vietą ,
Kur meilė žemei- ta pati...
2008

Ąžuolai




Kai ąžuolo giles delne suspaudžiau ,
Švelniu kvapu pasipuošė troba...
Prie ąžuolinio duonkubilio lyg matau
Įraudusį nuo krosnies,giedrą veidą-
Prie duonos kepalo palinkusi mama .
Ant pirmojo pirštu brėžia kryželį ,
O paskutinis -mažas pagrandukas man ,
Kad prisiminčiau, kaip skalsi
Mums tuokart buvo pokary duonelė ,
Kaip ąžuolo tvirtumo reikia kiekvienam.
Nuo tų laikų daug ąžuolų užaugo
Ir saugo tarsi vartai į mišką kelius-
Kiti, susikabinę rankomis ,egles praaugo ,
Net ir kelmai nušvitę-medis atkaklus.
O kur giles dabar pasėjam
Ir pasodinam ąžuolo daigus.
Po jais ar duonos trupinių pabėrėm ,
Kad vėjas oštų šakose saldžiu kvapu...
2008

2008 m. spalio 27 d., pirmadienis

Rudens akelės



Po obelų šakom
Gėles sodina ,
Kad kritę žemėn
Sunkūs obuoliai
Dar pamatytų ,
Kaip rudens akelės
Lyg saulutės žiūri
Vis džiaugiasi jos spinduliais.
Prie raudonskruostės
Obelaitės kiek sustoju ,
Bet neberūpi jos
Rausvieji rudenį vaikai.
Žiūriu,kaip gražiosios nasturtos-
Ryškios gėlės
Rudens šalnų neboja
Ir meilę padalina
Obelaitei,dangui,mums...
2008

Klevelis pamiršo



Žiema atneš
Ramybę ir palaimą
Po sniego patalais ,
Dangum žvaigždėtu ir giliu ,
Tiktai pamiršo tai klevelis-
Nenoriai meta dar lapus.
Ilsėtis niekas žemėje nenori ,
Jei žingsniai platūs
Ir eini tiesiu keliu.
Palinkusiam nuo vėjo
Berželiui pamoju ,
Pakvietus eiti
Į žiemos pusnis kartu.
2008

2008 m. spalio 26 d., sekmadienis

Išgyvena


Stebiu lyg paslaptį-
Kaipgi mažieji išgyvena...
Gal prisitaiko prie kitų ,
Patyrusių daugiau .
Ir tas,ne vietoje
Ir ne vaiku užgimęs ,
Nors jaučiasi apstumdomas ,
Išklauso priekaištų karčių ,
Gal reikia jam mažiau?
O gal tik taip supranta
Savo prastą gymį
Dažnai vadinamas parazitu.
Gyvena,nes gerai supranta ,
Kad neradęs savo kelio
Palūš,o niekas jo nepasiges ,
Jeigu visai nebus.
2008

Obelėlė


Kaip žmonės saugo ,
Skiepija,augina
Ir pariša jų liaunus liemenis
Nuo vėjų atšiaurių...
Kaip džiaugias obuoliais ,
Kurie jėgų iš saulės ima
Ir atneša prie lūpų
Sultingu tartum bučiniu ,
Kasmet naujai pražystančiu
Baltų žiedų kvapu.
Prabėgę metai veidą
Raukšlėmis vagoja ,
Obels šakas nulaužo
Laikas ir lemtis .
Net ir pakrypus obelis
Dar daugel metų išlapoja ,
Pabarsto žemėn neragaujamus
Rūgščius mažus obuoliukus.
Kaip mes į ją panašūs
Dažnai būnam
Ir savo ištverme ,
Ir likimu.
2008

Pasiruošę

Žiema atsėlina ,
Kasdien be baimės
Jos pasitikti išeinu...
Kaip klevas,
Nesulaukęs net šalnų ,
Paklusęs gamtai ,
Nupurto šiek tiek pavėlavęs
Geltonus tartum saulės ,
Išeinančios pro mano langus ,
Į ilgą miegą
Paskutinius spindulius-
Lyg žemės delną
Gal mano,saulės,klevo
Šviesius, kasdieną rašomus lapus.
2008

Pakrantė rudenį




Niūri ir nerami šį rudenį
Ežero pakrantė ,
Kada pakilęs vėjas
Šiurpina bangas.
Suplakęs vandenį
Ir įsiūbavęs mėto
Paversdamas balta puta.
O šaltis veidą nuskalauja ,
Dangus nepragiedrėja ,
Kai slapstosi be vietos
Nerimo našta...
Ir liūdesys į širdį įsilieja
Tarsi pakrantėje bangų mūša.
Kas jausmą šį dabar augina ,
Kodėl ramybės nerandu?
Pasidalinti mintimis ,
Su vandeniu nuplauti sielą
Sakralinėj tyloj
Kasdieną čia su vėju
Susitikti ateinu.
2008

2008 m. spalio 25 d., šeštadienis

Gyvi kelmai




Kur pažiūri-gyvybė žemėje plevena
Tarsi ugnelė atviram lange.
Kai prieini arti, jauti- į širdį
Skverbiasi šilti jausmai
Ir sieloje giliai apsigyvena,
Atrodo, kritę,bet gyvi kelmai...
Ne medis man šią vasarą dainuoja ,
Bet aš jo vergė ir su juo kalbu.
Kas įkvėpė vienpusę meilę -
Gegutė man metus skaičiuoja ,
Galbūt prie jos seniai įpratusi esu.
Mus jungia tas pats noras -BŪTI...
O kuo,šioj žemėj niekam nesvarbu-
Ar medžiais girioje žaliuoti ,
Ar samanas auginančiu ,
Bet dar ilgai gyvybę saugančiu
Gyvenimo verpetuose kelmu žaliu.
2008

Žalia






Miško paklotėje žali žali
Tarp lapų samanų kupsteliai
Ir šypsosi tarp jų gėlė maža, trapi...
Pasislėpė nuo šalčio vabalai ,
Ir skruzdėlės takais nebeskuba-
Uždarė dureles mažyčio savo namo ,
Kad vėjas nebarbentų po langais.
Žibučių lapai žiemą nenušąla ,
Sulaukia po sniegu naujų žiedų ,
Kai polaidžio vanduo į upelius srovena ,
Pasveikina saulutę rytmetį ankstyvą
Dangaus mėlynėje akelių skaistumu.
Einu per mišką ,samanas paglostau ,
Prisėdu pailsėti ant senų kelmų.
Gyvenimas su žaluma sugrįžta
Paslėpęs spygliukus po kilimu žaliu.
2008

Gero vėjo


Mažytis lapas
Atgyvena ir nukrenta ,
O saule džiaugėsi
Tik nuo pavasario
Iki rudens šalnų.
O jei per klaidą
Ant šakos pakimba ,
Gal pasijunta
Tarp dangaus ir žemės-
Vienišas lyg po medžiu
Su svetimais
Bedylantis akmuo.
Tada geriau prašyti vėją ,
Kad bėgdamas nuneštų ,
Kur atguls kiti ...
Tiktai draugai palinki gero vėjo ,
Vienatvė nieko nesakys...
2008

Seni namai



Pačioje miško glūdumoj ,
Kur pamatus atstoja kelmas ,
Apsigyveno didelė šeima.
Jų valdose nestatė niekas
Kito namo -aplink erdvė tuščia.
Didžiuliai medžiai nuo lietaus
Ir vėtrų saugo,būstą jų apgaubia-
Tokia ramybė ir tyla...
Kai vakarais čia ant šakų
Paukščiai miegot suskrenda ,
Jie atneša žinias iš tolimų laukų ,
O namuose uždegę žvakę ar balaną
Vis pasiklauso šių kalbų.
Sužino,kad kažkur srovena
Gyvenimas savo sena vaga...
Reikėtų nukeliauti ilgą kelią ,
Namo sugrįžtum ,jeigu šviestų
Saulės spindulys
Lyg protėvių malda.
2008

2008 m. spalio 24 d., penktadienis

Kaip augam






Kur mažos kalvos ,
Šaltinėliai pievom alma ,
Miškeliai tarsi vapsvų
Susukti lizdai -
Pakrūmėse žaliuoja
Eglių gražios spalvos ,
Lopšinę joms dainuoja
Saulės spinduliai.
Ne vieną medį vėtros laužia-
Pakrypsta ,samanom apauga ,
O širdyje palieka
Gilūs kaip versmė randai .
Viršūnėmis į dangų atsirėmę ,
Atrodo,debesis praauga ...
Nuvirsta-lieka miško apklotu ,
Žaliais, gyvybę saugančiais
Kelmais...
2008


Ruduo širdy



Maža eglutė slepiasi po lapais-
Tokia trumpa rudens diena.
Tarsi vaivorykšte apšviečia
Paskutinį saulės taką
Ir miško apklotus rudus ,
Užlies blakstienas aklina tamsa.
O gyvybingi iš po jų
Dar galvas į saulutę kelia-
Kas nori būti pamirštas
Po greit užklupsiančiu sniegu...
Nubėga su šešėliais
Miško gilumon mažytis spindulėlis-
Gal neramios širdies atodūsis ,
Kad šviesti saule negaliu.
2008


Seni ir gražūs


Senoliai visada vienodai gražūs ,
Jeigu ne liemeniu stangriu ,
Tai išgyvenimais ir patirtim ,
Kuria mielai dalinasi,papasakoja ,
Kaip anksčiau visi gyveno ,
Susipažįsti ir su savo praeitim...
Senam jau nieko iš gyvenimo nereikia-
Nei turtų,nebesiekia pagarbos kitų ,
Pasaulio neina užkariauti ,
Tik stebisi savo jaunystės kvailumu.
Kai paklausai arčiau prisėdęs ,
Matai,daug skausmo -tiek randų...
Todėl ir gražūs,kad gyvenimą iškentę ,
Su žavia šypsena palieka mus.
2008

2008 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Lietaus lašai

Rudens lietus ir bara,ir graudena .
Gerai žinai,kad beria lyg paskutinius ,
Seniai šiltai skambėjusius lašus ,
Bet brangūs šie mažyčiai pinigėliai ,
Nes dengia jau pageltusius lapus.
Sudie,sakysiu mielai vasarėlei
Ir gulbėms,nuplasnojusioms aukštai ,
Kutena rudos smilgos veidą ,
O,rodos,byra tartum ašarėlės ,
Bet- tai šalti rudens lašai.

Atsisveikina

Ruduo,dangus nemielas ,
O vakaruos -saulutės spinduliai
Dar uždega žvakes,kad namo kelias
Pareinant būtų šviečiantis gražiai.