2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

                                                          Žąsys

Žmogaus mintys būna paslėptos ar surištos. Gali taip išbūti labai ilgai ir sugrįžti tik tada, kai nutinka panašus įvykis ar asociacija su praėjusiu laiku. Tada ir pradedu manyti, kad yra ryšys su praeitimi, net su ateitimi, kurios dar nežinome, bet ji yra...
Yra dabartis, ir tiek, bet ir ji labai abstrakti, dažnai netikroviška. Norėčiau daug ką pakeisti, bet atsiranda kažkokie trukdžiai, dėl kurių pasijunti parištais sparnais.
Prisimenu, mama laikė žąsis, nes gyvenome prie upelio, kurio versmės niekada neišsekdavo ir turėjome vandens visus metus. Neišsekdavo ir kieme šulinys, bet reikėdavo laukti, kol išsemtas prisipildys, kad galėtume panardinti kibirą. Jeigu semi nuo dugno, susidrumsčia ir vėl turi laukti, kad nusistovėtų. Kažkodėl niekas negeria drumzlino vandens, netgi žąsys...
Tik dabar supratau, kodėl jos pakildavo ir tolokai skrisdavo – į Elmiškių ežerėlį. Ten vasarą vanduo būdavo šiltas ir pakrantėse augo sodri žolė. Iš versmių kildavo ir sūkuriuodavo šaltis, tarsi praeities netektys, parištos mintys...
Neapsikęsdavo motulė tokių žąsų norų ir karpydavo sparnų ilgąsias plunksnas. Buvau maža ir labai gailėdavausi, kad rudenį nebus gražių plunksnų, su kuriomis žaisdavau: pasidarydavau vėduoklę, nusmailinus galima rašyti, piešti, netgi tėtis išmokė pasidaryti birbynę. Jos garsus ir dabar prisimenu, o piešiniai dažnai sugrįžta vaizdiniais. Rašau ir atrodo, kad mirkau žąsies plunksną į bespalvį vandenį, kuris išgaruos, ir neliks jokios žymės... Vanduo yra gyvas, kaip vis prisikelianti atmintis, bet labai daug nuplauna ir nusėda į dugną. Semiu ir pakyla drumzlės, kai prisipildo, vėl tyras...
Žąsims sparnai greitai atauga, todėl sugalvojo parišti, nes vaikystėje pati ganė dėdės žąsis, kai neturėjo net šešerių. Pasakodavo, kad jos nuskrisdavo į ežerėlį,– kaip jis vadinosi, dabar neprisimenu, gal kai kada ir prisikels atmintis, kai bus ta pati situacija. Bet mamos veidą ir dabar matau: susirūpinęs, išsigandęs, kad nebartų ar su rykštele per blauzdas nešertų,– nesužiūrėjai, o paskui bėk per svetimą dirvą, pakrūmėse auga aukštos dilgėlės, kurios tokios skaudžios, kad naktimis gelia iki pat širdies. Sunku pasakyti, kas skaudžiau...
Parištais sparnais žąsys vaikšto krypuodamos, skabo dygstančias dirvone pienes, kurios auga ant jų pačių paliktų pėdsakų,– patręšta dirva visada būna dosnesnė. Iš žemės trykšta ir versmės, kyla į dangų ir sugrįžta namo, kaip ir mintys. Žąsys nesugrįždavo, gal prisiminė savo protėvių prigimtinę laisvę,– joms namai – ten, kur yra sodrios ir vandens prisigėrusios žolės.
Seniai nebėra mamos, neganau žąsiukų, nerenku plunksnų, net ir birbynės aidas prislopęs, tik į langą barbena lietaus lašai.
Stabtelėju ir galvoju, kodėl dabar prisiminiau žąsis...


Svajonių pranašai



Pirmieji metai – dar pilki,
Tik nutvieksti rasa;
Atskrisiu, suksiu ratą,
Nusileidus plauksiu,
Žadėjai skristi pas mane,
Tikiu ir lauksiu...
Kai prisiliesi prie srovės,
Abu sparnus suglausime
Ir mūsų namo
Languose spindės
Vakarės ilgesys, žibintas.
Po metų, po kitų
Pamilsime,
Tada ir suksime lizdus
Abu drauge, viename aukštyje,
O mūsų vaikučius žiūrės
Saulutė šiltą spindulį patiesus
Klausysimės, ką nendrės pašnabždės:
„Jau šilta, skilkite.“
O mes jų lauksime,
Tikrai pirmagimių sulauksime.
Dabar aš – karalienė,
Patalai balti, iš gryno šilko,
Linguoja nendrė, vėjo pučiama,
Jos galvoje – vaikučių visas šimtas.
Kai tu šalia,
Visi mes leisimės per ežero bangas
Ir plauksime...
Oi, plauksime būriu,
O rudenėjant kilsime į aukštį,
Suksime ratu
Ir apie laimę skelbsime...


Rugsėjo pirmoji - visiems



Rugsėjo pirmąją visiems smagu,
Tėveliams ir pirmokams,
Kad jau užaugo dideli,
Švarkelis naujas,
Rankoje gėlė,
Atves į klasę dvyliktokai.
Per petį dažnas žiūri,
Kur tėveliai lieka...
Atvėrei kartą į gyvenimą
Naujas duris,
Sklendė pati atšoko,
Eini per slenkstį
Šaukiamas skambučio
Ir lentoje užrašoma data:
„Pirma rugsėjo,“
Paskui patikrins, ką tu moki...
Vėl naujos pažintys,
Draugų balsai skambūs visi,
Kaip išleistuvių valsas
Ir su kuo gal šoksi.
Pirmoji mokytoja,
Kuri išliks širdy
Iki pačios senatvės,
Kada valsas nutils...
Visą gyvenimą mes esame pirmokai,
Vis vedami ir vedami už rankos
Pirmajam šokiui.



2015 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

Vasaros pabaiga

Sode nukritę kvepia obuoliai,
Darželyje – gėlė,
Dar žydi laukuose ramunės
Geltonai ir baltai,
Tvenkinyje dar plauko
Baltos gulbės;
Pilki dar jų vaikai
Ir mažai turi plunksnų,
O pėsčiomis nueiti kiek toliau
Sunku mažiems,
Bet dar sunkiau – seniems,
Kai kojos sunkios,
Akys apsiblausia vakarais,
Kažko nuobodu...
Užaugs sparnai ir skris maži
Per lygias pievas,
Pames ne vieną plunksną,
Su ja kažkas rašydamas
Gimtinę prisimins
Ir melsvą dangaus stogą...




Mėnulio pilnatis



Tu šiąnakt – taip arti,
Tiesiog – ranka pasiekiamas,
Kvėpavimas – lyg vasaros
Ar lapo, krentančio – rudens,
Prisilietimai – vėjo dvelksmas,
Gaivališkas ir paliestas
Pirmos šalnos,
Artėjančios žiemos akis...
Pažvelk,
Taip teka naktys –
Mūsų mėnesiena,
Kai nemiga užslenka
Iš paties dangaus;
Pernakt – šviesu šviesu
Ir akys žiūri,
Kada nesimiega,
Dangaus – tik vienas langas,
Jame – mėnulio pilnatis –
Tai pasaka sena,
Kuri, daug sykių sekama,
Bet atminty palieka
Mūsų gyvenimo pradžia
Ir amžiaus patirtis, –
Pradžia ir pabaiga,
Vis ta pati –
Didžiulė nakties paslaptis...

Ona Baliukienė



2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Paskutinio lizdo vaikas



Ruduo...Bet nejutau,
Tik motina kalbėjo,
Kad jau sena,
Kaip sodo obelis,
Ir bijo vėjo...
Ne, nebijojau, nežinojau,
Kad senas linksta
Prie lazdos,
Kurią iš vyšnios drožė
Senas mano tėvas...
Abiems užteko tos vienos,
Vis pakaitomis į kiemą ėjo,
Kad pasirinktų obuolių,
Lyg tą tik vieną
Šeimos obelį ir prižiūrėjo...
Į ką gi atsiremsiu,
Kai man ateis ruduo,
Nes sutrūnijo ta lazda,
Kitos nudrožti man nespėjo...
Išskrido paskutinio lizdo kregždės,
Nutūpė prieš langą,
Kur teberausta obuoliai,
Nukristi nenorėję...



Mano vasaros vakarai



Ne tiktai vasarą
Tokie rausvi ir skaistūs vakarai,
Žiemos tyras dangus
Ir debesėlius veja vėjas,
Visi gyvi – net riešutai,
Kurie nukrenta rudenį
Ir pasisėja...
Pavasarį berželis gyvas, –
Nulaužia audra šaką,
Ašara nurieda,
Neliečia jo genys,
Tik skruzdės geria
Saldų žemės pieną.
Stuksena seną skrisdamas,
Vaikus saugo paslėpęs,
O voveraitė neša rudenį
Tenai ne vieną riešutą...
Palauk pavasario
Ir gims tavo vaikai,
Gyvybė kelsis beržo šakomis....
Jauną aplenkia
Ir kitą drevę, net kelias 
Pavasariui palieka.
Skaldo žieves genys,
O voverė šokuoja šakomis
Dėkodama, kad gyvas miškas
Per visus metus, –
Nuvirsta senas, sėklos lieka...

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Metų kaita


Vaikaičiai - Juozas ir Mindaugas

Metų kaita – gražiausias laikas,
Kada medžiai gelsta
Saulės pabučiuoti,
Iš kito šono apšviesti,
Geltoni ir oranžiniai,
Raudonai patepti...
Dažau lūpas tik spinduliais,
Jie darosi vis trumpesni,
O ilgesnės naktys,
Dar tokios žvaigždėtos
Po juodomis blakstienomis...
Akių šviesa – viena gražiausių,
Aprėpiu dangų, žemėje – gėles
Ir savo artimųjų veidus,
Kurie arčiau už saulę,
Ir šviesus džiaugsmas sirpsta,
Lyg geros pasakos
Laiminga pabaiga...
Ateik, po beržu pastovėsime,
Pagauk geltoną lapą,
Išsaugok atminimą širdyje.



Ona Baliukienė




2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Ruduo jau žvelgia į akis



Dirvų ražienos, saulės pažymėtos,
Kiekvienoje – rasos lašelis,
Mėnulio atspindys,
Nes driekiasi lyg rankšluostis,
Lygiai patiestas,
Kalneliuose – baltesnis,
Slėniuose – raukšlėtas,
Kur koją kelsi, ten pasitinka
Nuotaką žaltys...
Piršliai per dangų atvažiuoja,
Karietos – vieno aukso,
Liokajus – baravykas kepurėtas, –
Bus smagus ruduo,
Kai obuolius raškys...
Bėgu per plyną lauką,
Užmyniau šiaudą – skauda,
Tarpupirščiai – ne klumpės nudėvėtos
Ir gelia iki pat širdies...
Žali pušynai palei kelią driekiasi,
Aprišiu ir tavo žaizdas,
Kol pasibels žiemos šauklys.





2015 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Vaizdai



Mano gimtinė – tvenkiniai
Prie pirties linmarka
Ir kibirai apvirtę,
Kur semia vandenį ir arklius girdo.
Panardo žąsys, antys,
Baltos gulbės atskrenda dažnai,
Draugauja jų visų vaikai
Ir kalbasi – sunku atskirti...
Audimų raštuose seniai
Kiekvienas nyties siūlu surištas,
Vis savo balsu girgsi...
Vanduo – gyvenimo srovė, –
Ir ašara iš jo, ir vynas sirpsta,
Kaip antaniniai obuoliai
Ant klėties baigia nokti,
Kvapą aplink skleisti.
Iš čia – visi vaizdai,
Kaip gintaro karoliai,
Vakarėjant saulės spinduliai...
Kai bus ruduo, lengva bus pakilti
Ir paskutinį kartą
Žemę apkabinti.

Ona Baliukienė


2015 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Dainą verpsiu



Jau baigiasi lauko darbai,
Bus paskutinis – linas,
Kuris greit nužydėjo,
Ir jo ruda galva nulinko
Nuo gausos vaikų,
Ne tik nuo vėjo,
Keičiasi jo spalvos...
Pasėjau linelius, išdygo rūtos,
Darželiuose dar kvepia mėtos,
O motinėlė eina į daržus
Jau derliaus rinkti,
Ne piktžolių ravėti lenkiasi...
Kur vešiu liną,
Kai dirvas suars?
Tik į dirvoną, žvilgantį
Ir kvepiantį čiobreliais,
Iš jo ir linas atsigers
Rasos ir paskutinės karštos saulės,
Išbals paklotas ant kalnelio,
Kur kažkada ir mūsų broliai
Dėjo galvas...
Surinksiu gelsvus stiebus,
Minsiu, sušukuosiu,
Dainą verpsiu...


Albino Šileikos darbas ir foto






2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

Pradinukė

   Tada dar nefotografavau, todėl ir šie prisiminimai bus be nuotraukų. O vaizdai – tokie ryškūs, kad galėčiau nutapyti visą seriją paveikslų...
   Pokaris. Broliai vasarą parsinešdavo gilzių iš krūmų, tyrinėdavo, nes kitokių žaislų nebuvo. Rudenį visi susiruošėme į mokyklą. Man pradinė mokykla buvo arčiau, už kokių dviejų kilometrų, o jie ėjo pėsti į Debeikius – tiesiu keliu gal penki, – dabar jau ir to keliuko seniai nebėra, užartas, o buvo pagrindinis kelias, žmonių nužvyruotas ir taisomas nuo senų laikų. Niekada neisiu jau tuo keliu, kuriuo ėjau vaikystėje...
   Tiesaus kelio į mokyklą ir man nebuvo, o aplinkui būtų buvę ir trys, todėl sesuo pirmą kartą nuvedė, o grįžau su kaimynėmis tiesiai, per kalniukus.
Nuo to laiko kalniukai atrodo kaip duonos kepalai, nes įdėdavo pietums duonos su sviestu. Kai karšta diena, jis ištirpdavo ir susigerdavo...Kandi ir jauti namų kvapą.
   Pamokos ir pertraukos būdavo mokytojos valioje, – nereikėjo skambučių, paleisdavo namo irgi ne vienodu laiku.
   Rugsėjį dar būdavo šviesu, bet paskui – naktį pėdini į mokyklą, naktį ir sugrįžti. Neužpuolė joks šuo, gal būdavo pririšti ar mane visi pažino. Ir dabar šunų nebijau, tik kvailas ir pasiutęs puola...
Niekas ir namuose manęs netikrino, ką mokausi, kas užduota, bet stengiausi – broliai juoktųsi, jei ko nežinočiau.
    Žiemą vis tiek bėgdavau per tuos pačius kalnelius. Sniegas susiguli ir susidaro pluta. Taikydavau, kur kalnelis, bet kur kalnelis, ten ir slėnis, – nieko gyvenime nepasirinksi...
    Nebuvo atskiro stalo – vienintelis aslos viduryje, kai pavalgome vakarienę, sėdame pamokų ruošti. Rašalą pasidarydavome iš cheminio pieštuko šerdies, spalvas irgi mokėdavome iš morkų, burokėlių pasidaryti. Piešdavau ir su kreidiniais akmenukais, ten visokių spalvų galima nusigrandyti: geltonų, net žalių – tik vasarą netingėk upelyje prisirinkti. Patepei sviestu, kuris tinka ant duonos ir prilimpa. Prilimpa, kaip vaikystės atmintis...
   Bėgu rytais per pusnis, spinduliuoja, žėri akyse, o paskui kojas taip užgelia, kad nebežinai, ar tie blyksniai atsivijo ir į klasę. Kol nusiramini, mokytoja jau kitą klausimą užduoda, o pirmojo negirdėjau...Daug praleistų klausimų lieka iki šiol neatsakytų, kodėl žmonės tebekariauja, o vaikams visko trūksta...
   Daug praleistų pamokų, nes dažnai susirgdavau: pūlinė angina, šlapimo pūslės uždegimai lydėjo labai ilgai. Nebuvo šiltos avalynės, plona suknelė iš seserų sunešiotų rūbų, – Verutė pasiūdavo. Kelnaitės irgi plonos, o kojinės sustirdavo, sniego prisisemdavo sesers guminiai batai, tėvelio išdirbto avikailio apsuktos kojos apšerkšnydavo, – iš geresnių gabalų siuvo kailinius.
   Kaip galėjau kojas panešti? Gal taip užsigrūdinau, kad užaugus buvo lengva šokti...Tik dabar apsunko.
   Sunku rašyti ir šiuos prisiminimus, bet reikia. Ukrainoje ir kitur vaikai renka gilzes...



                                                                                                                                      Ona Baliukienė



2015 m. rugpjūčio 23 d., sekmadienis

Kažko vis tiek mažai...



Nejaugi jau ruduo,
O ir žiema – ant nosies?
Už lango čirškia žvirblis,
Katinėlis gaudo musę...
Negi pelių mažai?
O kregždės žino laiko tėkmę
Ir pasveria jėgas,
Kada joms skristi,
Kada bus saulė po sparnais
Ir vėjo lengvi sūkuriai...
Gandrų diena
Apsidžiaugė tik varlės, –
Niekas neneš už kojos
Ir iš aukštybių niekas nepaleis,
Sėdėdamos ant lapo kvarkia,
Kad rudenį ramu labai,
Nes uodas užskrenda apspangęs,
Liežuvį iškišai – maistas veltui
Ir žiemą po ledu gyventi gera, –
Nei malkų krosniai,
Nei vaikams pasogos,
Visi užaugę ir pinigų užtektinai...
Ryte atsibudau, apsižvalgiau:
– O kur gandrai?


Ukrainos nepriklausomybės dienai



Tėvynę, tą vienintelę, turiu,
Jaučiu ir širdies tvinksnį tavo,
Kur virš namų stogų
Gandrai kalena...
Laisvės keliai – į laimę,
Kada gali statyti šalia kitą namą
Sūnui savo
Ir krykštaus ten vaikeliai...
Tėvynės mėlynas dangus
Su geltonais saulės spinduliais,
Iš upeliukų upės susirango
Ir įteka į vieną vandenyną,
Kuris – tiek mano,
O tiek pat ir tavo...
Žalia skara aprišiu tavo galvą ,
Mūsų žeme,
Kraujo spalvas nuplausiu
Su sparnais taikos balandžių,
Tegu jie žuvusiems už laisvę
Vėliavą kas dieną kelia,
Kai išskrenda gandrai,
Kulkosvaidžiai tegu nebekalena...
Apsaugok žemę, Dieve mano.

Ona Baliukienė







Trumpėjantys žingsniai




Kas dieną keliuosi vėliau,
Trumpėja žingsnis, rūkas keliasi
Ir ant miškų, ir akyse,
Rusvėjančios pievelės...
Gimiau prie tvenkinio,
Svajonių degė dvaras,
Užaugau mažoje trobelėje,
Kur viskas buvo mano:
O krosnis vasaros karšta
Ilgai buvo šilta
Ir degė pakura sausa,
Priekrosnyje malkos –
Iš pakrūmės mano,
Bet ne savos...
Be darbo, bet kasdien darbe, –
Iš vakaro prisirenku
Ir krosniai žabų,
Kad būtų šilta vakare,
Nes šitaip greitai
Nusileidžia saulė...
Pakloju patalą ir žodžiui,
Guluosi visada šalia,
Kad ryte rasčiau vakarą,
Matyčiau saulę besileidžiančią....
Pritrūko vieno žodžio,
Kaip dieną praleidau.
Ačiū, saule.




2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Saulutės spindulį turiu



Mūsų miškų berželis – turtingiausias, –
Kiek smulkių lapų,
Kiek mažų vaikų,
Nubyra jie palaukėse
Ir prie kelių, vingiuotų ir plačių...
Kaip kvepia jis pavasario sulaukęs
Ir girdo mus savo krauju...
Ar gali būti žemėje
Daugiau tokių aukų?
Kur vėjas nupučia, ten ir auga,
Net smėlyje, viduryje kapų,
Balta skara per žiemą apsigaubęs
Aplimpa dinderiuojančiu šerkšnu...
Pirmas sutinka rudenį ir apsidžiaugia,
Kad šitiek daug aplink mažų beržų,
Netgi ant stogo auga,
Ant samanotų akmenų...
Po lapą – mažą pinigėlį,
Išnešiotą saulėje,
Pažyra iš akių;
Nesiūlykit man aukso, –
Aš beržą prie savęs glaudžiu...
Jis – turtingiausias iš visų,
Saulutės spindulį turiu.









2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Skarotoms Eglėms



Bėk, Egle, bėk
Iš svetimų namų,
Kol dar svirplys savojoje
Per dieną naktį šaukia,
Bėk, kiek tiktai gali,
Kur kojos neša,
Kol juodvarniai užsnūdo
Ir tavęs nesaugo...
Bėk patvoriais, užkopk girliandomis, –
Kurių nesodinai – ne tavo,
Nes bus iki mirties
Po rausvomis užuolaidomis
Aprasojęs langas...
Bėk pasislėpus, naktimis,
Be mėnesienos, tylomis,
Tegu tave šešėliai saugos,
Kada šikšnosparniai skraidys,
Pelėda apie netektį pranešdama,
Kaip mažas vaikas aikčios...
Bėk, Egle, bėk,
Kol dar gaidžiai neužgiedojo,
Motulė namuose
Rytinę maldą kalba...
Paskui bus per vėlu,
Pavirs medžiais žaliais
Tavo vaikai,
O tu liksi viena
Ant aukšto kalno...
Bėk, Egle, bėk
Tuščių dirvonų arti...






Keturi kampai



Kaipgi užmirši praeitį,
Jeigu lininės staltiesės,
Močiutės išaustos,
Keturiuose kampuose – po mazgą,
O juose – po saulę,
Dviejose akyse – po ašarą...
Kaipgi nuskrisi taip toli,
Kad nepasiektų net žaibai, –
Iš ten pasaulis – mažas mažas.
Kaipgi pabėgsi nuo savęs,
Kada pasaulis mažas,
Tik keturi trobos kampai,
Dar mašina, garažas...
Senovė – praeitis
Ir šios dienos darbai,
Kaip virve surišti,
Ir šunys amsi prie trobos,
Čia – viskas sava,
O ateitis – miražas...
Kur tu atrasi kitą šulinį,
Kurio gėlas vanduo
Ir varlės kurkia taip gražiai,
Kad virto karalaitėmis...
Pasaulis – keturi kampai,
Dar niekas nieko daugiau nesurado.






Ir pasaką prikelkime...



Kad išsipildytų ryto sapnai, –
Jie tokie ryškūs,
Kol saulėje nublanksta,
Kad prisikeltų pasaka
Ir peržengtų per slenkstį,
Nors ir po juo rusena
Žarijų duobė,
O slibinų – devynios galvos,
Reikia jas nukirsti;
Daug reikia, oi, dar daug reikės,
Kad tik dorai gyventume...
Tokia laiko seka,
Tokia joje prasmė,
Tik tokį kelią renkamės,
Kad sužydėtų netgi nuskinta gėlė,
Išsprogtų beržo pumpuras,
Pavasarį nulaužtas.
Tu – jaunas
Ryto daigas.



Ona Baliukienė


Bėga metai



Bėga metai – oi, ne,
Ne pro šalį, –
Kiekvieni vis paliečia pirštu
Ir po vieną kaktoje raukšlelę
Tarsi įkerta ženklu giliu...
Taip skaičiuojamos rievės,
Kai nukerta medį,
Pasižiūri, kiek ten auglių,
Kai jis virsdamas tąkart nulaužė
Ir savų, svetimų...
Nenorėjo jis – oi, nenorėjo
Būti nukirstas šiandien,
Dar prie savo vaikų.
Bėga metai – oi, bėga
Ir srauniu upeliu,
Kur baltosios gulbės
Rudenį plaukia
Pasislėpti nuo šalčių piktų
Ir meta pakeliui plunksnas,
Kad surastų kelius atgalios...
Bėga metai, kas grįžta,
Oi, verta dėkoti, –
Gamtos dovana – su kaupu.





Praregėjimai - padėka



Gyvenimas – ne tik pavasario
Žydėjimas, žaidimai, –
Ateina vasara, ruduo
Ir krenta lapai nuo kaštonų,
Nuo ąžuolų prinokusios jau gilės
Ir obuoliai nebesilaiko ant šakų,
Paleisk savo vaikus ir tu...
Gyvenimas – tai laikas,
Kad viską išbarstytum,
Pasvertum gėrį mažu šaukšteliu,
Lyg medicininės svarstyklės,
Tiksliu svoriu...
Kol esi sveikas, net nepamąstai,
Koks bus rytojus,
Kas bus prie tavo lovos,
Kas tau paduos vandens stiklinę,
Įlašins ten nuo skausmo
Kasdien kelis lašus,
Paguos žodžiu...
Gyvenimas – vis nesibaigiantys darbai,
Lyg rudenį arimai,
Kuriuos užpusto vėjas
Baltu ir šaltu sniegu...
Kiek metų suskaičiuota ir pasverta,
Vis tikime pavasariu nauju.




Ona Baliukienė


2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Fotografo akys - mintys

Su Fotografijos diena



Skrendu tik mintyse,
Nes nebuvau aukštai,
Stebiu nuo žemės
Paukščio skrydį
Ir nepavydžiu,
Kai jam sunku labai
Prieš vėją irtis...
Nesu su gulbėmis nuskridusi toliau,
Negu jos gali kilti,
Prie švyturių vis budi
Ir kužda krante laukiantys:
„Laimingo kelio, mylimieji,
Sugrįžkit iš toli laivai,
Grįžulo Ratais pasikinkę“...
Sustoju, kada pailstu,
Atsikvepiu giliai,
Pasisemiu iš pat gyvenimo versmės,
Kur galima ir mintį panardinti,
Pro kiaurą rėtį byra tarsi riešutai,
Išgliaudau jau sunokusius,
Vos spėju padalinti...
Oi, prieš akis – tokie vaizdai,
Kad jokie objektyvai
Negalėtų jų apimti...
Paimkite – tai mano mintys.






2015 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Panašūs



Kiekvienas medis turi savo raštą,
Kiekvienas lapas – tai raidės ir ženklai,
Kad juos atskirtų paukščiai,
Uogas rudenėjant lestų,
Pavasarį prikeltų giesmėmis,
O ant šakų – lizdai...
Kai stoviu po medžiu,
Matau, kaip jo viršūnė
Danguje paskęsta
Ir debesėliai leidžiasi žemai,
O vakarėjant diena gęsta,
Tarsi pasislepia po šaknimis
Dienos aidai.
Kai vasaros versmė išsenka,
Naktis užklumpa nelauktai,
Pro krentančius lapus
Šmėžuoja žvaigždžių sūkuriai,
Iš jų nupinsiu žėrintį vainiką,
Kad niekad žodis neužgestų,
Linkiu ir medžiui,
Kad žiema šerkšnu jį papuoštų
Ir būtume panašūs...
Ar matai?
Gyvenimas – tėkmė
Ir nuolatiniai sielos virpesiai.






2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Ne pusdieviai - tik žmonės...



Mielieji žmonės,
Kodėl jūs jaučiatės dievais,
Kuriems paklūsta moterys
Ir gimdo pusdievius veltui,
Kad žemėje gyventų amžinai,
Kol neatspės jų vardo,
Kas buvo protėviai?
Ne meile išgrįsti takai,
Tik prievarta ir lova,
Kuri paniekina jausmus,
Padaro sugulovėmis...
Mielieji žmonės,
Atsimerkite plačiau,
Kol esat paprasti,
Tada ir žodis bus kitoks
Ir ant galvos puikuosis aureolė...
Gyvenimas gražus,
Kai spindintis dangus
Tyrais lašais
Pabarsto mūsų atskirus kelius,
Po vieną lygiai
Žvaigždes dovanoja...



Pirmos vados paukščiai



Pirma vada – stipriausi;
Gal neišpaikinti ir prabanga,
Tėvų mažesnė patirtis,
Mažiau ir aukso,
Bet saulės visada gana...
Antros vados sulaukia,
Kai pirmoji plaukia
Jau savo upe,
Kažkur jie susišaukia,
Prisimena kažką...
Trečia vada pamiršta
Tėvų šiltas gūžtas,
Nes rūpinasi savo paukščiais,
Kurie – čia pat,
Ir negali jų kaltinti, –
Gyvenimas susideda iš permainų,
O giminę išduoda pavardės,
Nors labai pasikeitusios,
Sugrįžta ne visi
Ir ne bet kas...

Ona Baliukienė


Kregždutės siuva dangų




Gražiausias laikas – praeitis,
Kai vasara vaivorykštėje maudėsi,
Kai taškėsi balutėse lietus,
Kregždutės siuvo dangų,
Kai debesėlis pilkas
Pabučiavo baltą
Ir išsisklaidė rūkas per laukus,
Voratinkliai smilgas apdangstė...
Prabėgęs laikas – tai ruduo,
Pakėlęs rausvą bangą,
Kuri pieno puta
Apklojo krentančius lapus
Ir paskuba nubėgo į gelmes,
Kur neužšąla versmės...
Ramiausias laikas – tai žiema,
Saulutė šypsosi trumpai
Pro debesėlių erčią,
O vėjas blizgina kalvas,
Prisiminimuose – aušra,
Kas buvo, tas – gražiausia...
Pavasaris – tai paslaptis,
Iš kur pakyla saulė,
O nežinia – tokia skaidri,
Kaip ir mėnulio pilnatis,
Kai beldžiasi pro langus...