Aš –
eglė,
Keturių
brolių, dviejų seserų,
Mažos
pirkelės vaikas;
Sodelis
augo pamažu,
Raškiau
vyšnias ir valgiau...
Raudoni
skruostai
Ne
dėl uogų – saulės išbučiuoti,
Kiekviename
kankorėžyje –
Daug
mano vaikų,
Kaip
šiltas vėjas
Galveles
jų glosčiau.
Kiekvieną
dieną
Išberiu
žodžius – tai mano sėklos,
Kai
kėkštas aplankys,
Pales
iš mano rankos,
Jam
savo grūdą atiduosiu...
Pragyvenau
ilgus metus,
O
mano turtas – gluosnis;
Jo
ilgos šakos siekia vandenį,
Įbridusios
ir šaknys,
Kur
protėvių kapai,
Šventoji
suvilnija,
Pavasarį
pasiekia juosmenį,
Rudenį
susirenka krankliai
Ir
buria ateitį...
Ne jų
reikia bijoti:
Varge
gimei ir gyvenai,
Prie
pliko kaulo reikia apsistoti...
Daug
turtų galiu jums atiduoti –
Savo
žodį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą