Eglės turtai

Aš – eglė,

Keturių brolių, dviejų seserų,

Mažos pirkelės vaikas;

Sodelis augo pamažu,

Raškiau vyšnias ir valgiau...

Raudoni skruostai

Ne dėl uogų – saulės išbučiuoti,

Kiekviename kankorėžyje –

Daug mano vaikų,

Kaip šiltas vėjas

Galveles jų glosčiau.

Kiekvieną dieną

Išberiu žodžius – tai mano sėklos,

Kai kėkštas aplankys,

Pales iš mano rankos,

Jam savo grūdą atiduosiu...

Pragyvenau ilgus metus,

O mano turtas – gluosnis;

Jo ilgos šakos siekia vandenį,

Įbridusios ir šaknys,

Kur protėvių kapai,

Šventoji suvilnija,

Pavasarį pasiekia juosmenį,

Rudenį susirenka krankliai

Ir buria ateitį...

Ne jų reikia bijoti:

Varge gimei ir gyvenai,

Prie pliko kaulo reikia apsistoti...

Daug turtų galiu jums atiduoti –

Savo žodį.