Laikas – keisti

 

Daug ką galima

Per gyvenimą pakeisti –

Ne vėlu ir ištaisyti,

Sugaištas tam laikas –

Smulkmena viena, –

Kiekvieną dieną –

Naujas skrydis,

Pasiruošimas lėkti

Per audras…

Skubėdami nespėjam

Visko apmąstyti,

Gyvenimo tėkmė – srauni,

Vingiuoja gyvate,

Iš to tik mokomės,

Kaip galim pasikeisti,

Išlikti per audras…

Žemė – visada po kojomis,

Dangus – aukštai,

Žmogus tik eina,

Gyviai šliaužia ir ropoja,

Vis ta pačia linkme,

Kur nieko nepakeisi

Po manęs, tavęs.

Mūsų diena

 

Ona Baliukienė

Eglės viršūnėje varnas tupėjo,

Kraipė galvą, taisėsi sparnus,

Akimirka viena – visų teisėja,

Rytoj tokios nebus…

Džiaugsmas – mūsų norai,

Tegu neišsipildo – pasiliks šypsena,

Nuskridusiam linkiu ir varnui,

Kad būtų jo diena.

Šventą dieną

 

Galvokim apie paukštelius,

Kaip jiems sunku

Ant plikų šakų tupėti,

Tada ir bus ramiau,

Prie lango atsisėdus

Į medžius žiūrėti…

Galvokim apie meilę

Artimiesiems, draugams, –

Bus daug smagiau,

Kai jie paskambins,

Pabels į duris,

Atskris paukščiu,

Ar gyvas, sveikas

Dar esi prie stalo –

Šventą dieną pažiūrėti…

Galvokim apie vaikelius,

Kaip auga akyse,

Koks jų šypsnys gražus,

Prakalbintas atbėga

Į paukštelį drauge pažiūrėti…

Galvokim apie giesmę, –

Ji visada šventa,

Pritardami nušvisime,

Į savo vidų pažiūrėsime,

Paukšteliu čiulbėsime.

Prašom

 

Nepamiršk sakyti – „myliu,’’

Nepamiršk sakyti – „ačiū,’’

Gali būti paskutinis

Meilės žodis – „prašom’’…

Nepamirk ir išklausyti,

Ką kiti tau sako,

Kokią muziką išgirsi,

Kai užklups ir vakaras…

„Labas’’, – sakom draugui,

„Sveikas’’, – sakom svečiui,

„Būk man geras’’, –

Sakom artimui.

„Saugok, Dieve’’, – sakom,

Kai niekas nesaugo,

Neturi nė vieno,

Tikro – vieno draugo,–

Aš – čia.

Penkiaaukščių gatvė

 

Žmonės kuria žemėje,

Mąsto ir sumąsto,

Kaip pakeisti gatvę,

Kurioje kas dieną

Kažkas sėdi, vaikšto.

Nušluoja takelį,

Pasodina gėlę,

Kur dar yra vietos,

Medį, obelėlę…

Pasikeičia žmonės, –

Auga naujos kartos,

Gatvės ir gatvelės

Gauna kitą vardą…

Pažiūri į dangų –

Tenai saulė kviečia,

Kodėl nepapuošus

Ir gatvės miestiečių?

Iš dangaus – po žvaigždę,

Dar po sniego spiečių,

Matosi pro langus –

Žiburėliai šviečia…

Išeini į kiemą –

Šilumos pajausti,

Čia juk tavo namas,

Kad ir penkiaaukštis.

Sunkios pėdos

 

Perbėgi per baltą sniegą,

Atsigręžus – miela,

Tavo eita, pasiliko...

O kur dingsta siela?

Pirmas sniegas –

Vaikiška svajonė, –

Liksi žemėje,

Gal nepranyksi,

Prisikelsi,

Kiek dar lieka…

Po kiek laiko –

Pliaupia lietūs,

Pėdos drumzlinos palieka,

Geriasi į žemę

Ir gyvybės lašas,

Užberia jį smiltys,

Kauburėlis lieka…

Kol dar gyvas,

Žvalgaisi į dangų,

Debesėlis slenka,

Žinai, iš kur lietūs,

Papučia vėjelis,

Atsuki jam veidą –

Nerimą nušluosto,

Neatsako,

Iš kur atsirado,

Pasisuko ir toliau nubėgo…

Vaikiška svajonė –

Amžinai gyventi,

Kaip ir prisikelti –

Nė iš nieko…

Laike pamatuota, –

Sunkios pėdos

Iš paskos atbėga.

Žiemos pažadai

 

Slidinėti – per anksti,

Kurmio rūmas – juodas,

Dar zylutės ant šakų

Peno sau suranda…

Sninga, tirpsta

Ir po valandos

Dirvonas – jau žalias, –

Kol šaltukas nenakvos,

Dar nebus gilios žiemos,

Rogėms – saugios provėžos,

Griūsi – skaudės šonai,

Nosį susitrenksi…

– Kur žiema? –

Klausia vaikai, –

Suradom kepurę

Seniui Besmegeniui,

Morką nosiai,

Anglies gabaliukai – akys,

Žiūrės ir stebėsis,

Kas gi kieme darosi…

Pirmo sniego pažadai,

Kaip saldainiai mano, –

Palaižai – ir nebėra

Ant liežuvio ledo.

Baltos snaigės

 

Krenta baltos snaigės

Pulkeliu, –

Viena pasiklystų,

Nepasiektų žemės

Ir ištirptų…

Krenta snaigės prieš akis,

Ant blakstienų primerktų,

Žiemos pasaką

Man seka...

Karalaitė aš esu,

Skrendu balta gulbe –

Šviesu, balta

Balta...

Krenta snaigės ant plikų šakų,

Pridengia jų skausmą, –

Bus šilčiau, jaukiau,

Suspindi

Prie žvaigždelių žiburių,

Naktimis sušąla,

Varvekliais pavirsta…

Krenta snaigės eglei ant spyglių,

Suveria karolius,

Apsikaišo,

Prisiglaudžia ir paukšteliai,

Rytais gieda,

Čirškia.

Šviesos spindulys

 

Klausdamas savo širdies

Išgirsi skambant instrumentą,

Suderintą su vidumi,

Kai viena styga verkia,

Jai pritaria kita –

Viltis…

Šį vakarą prašyčiau džiaugsmo,

Apsilankytų ir paliktų

Netektis tik praeity,

O įtempta styga nurimsta,

Pateka saulė rytą

Po tamsios nakties

Minty…

Už kalno kyla šviesos blyksnis,

Pragysta paukščiai,

Suderinę gamtos instrumentus,

Rasa nudžiūsta,

Aplanko laimės spindulys…

Apšviesk ir nepalik.

Iš tolimų kelionių nesugrįžtantys

 

Pasaulis jau – ne toks,

Koks buvo vakar, –

Atviri keliai – svetur gyventi,

Mokslui, menui, sportui...

Dar niekad šitaip žmonės nekeliavo,

Kaip klajoja šiandien,

Vis nežinai, kur pasiliksi

Ir būsi po dienų palaidotas…

Nuo pat mažens

Tėveliams reikia aiškint vaikui,

Kad mokslas – pats gyvenimas,

Kaip reikės prisitaikyti,

Pranykti minioje rūbą pakeitus,

Išmokus kalbą – pasisveikinti,

Kad nesijaustum vienišas,

Kitus pakalbinti…

Suradus tikslą, gerą amatą –

Sau duonos užsidirbti,

Kad ne tik savo kūnui,

Bet ir sieloje

Nebūtum alkanas...

O per gyvenimą ne kartą

Keisi pažiūras,

Ko knygose nerasi,

Pats įvardinsi…

Gyvenimas – kitoks,

Tėvų patirtimi vaikystėje,

Kelis metus tik vadovausiesi.

Užuojauta

 

Liūdesio valandą

Dariui Kuodžiui atminti

Pradžia ir pabaiga – nežinomybė,

Gyvastis – sekundė, –

Viskas – laikina,

Ką sukuria dangus,

O žemėje – žmogus;

Nė vienas daiktas neišlaiko

Paprastos garantijos,

Nežino, kada žus…

Atsikeliame, atsimerkiame,

Palydime per dangų

Skrendančius paukščius

Ir patys per beribę erdvę skrendame –

Iš kažkur, į kur…

Kai to nejuntame,

Nejaučiame ir baimės,

Atrodo, kad pasaulis stabilus, –

Visi tada tik susimąstome,

Kai lydim artimuosius į kapus,

O kas gi po to bus?..

Tu – muzikos akordas

 

Geriausia muzika – nakties,

Kuri netrukdo susikaupti,

Nesupranti nė žodžio,

Nėra pradžios nė praeities,

Pakyli viršum debesų

Tampi žvaigžde šviesia

Ir nebijai nukristi

Iš dangaus ant plyno lauko…

Tampi rasa – sugeri tamsas,

Prasiskleidžia ir svajonių

Neregėtas laikas, –

Esu ir nuotaka,

Paparčio žiedo paslaptis,

Tu – muzikos akordas,

Kai tu dainuoji,

Aš klausausi.

Nenuskintas žiedas

 

Kaip nuskinti žiedą,

Kad nenubyrėtų

Ne vienas lapelis

Iš visos kepurės,

Kai lašų pritvinkęs,

Stiebas – liaunas,

Virpa, linksta,

Vos ranka palietus

Į akis pažiūri…

Kaip jo nenuskriaudus

Pamerkti į vazą,

Niekas gi nenori

Kaisti savo vietos,

Persikelt į namą,

Kol saulutė šviečia,

Zylė ant jo tupia,

Sugieda giesmelę…

Nevalia prieš valią

Skinti jokio žiedo,

Paliečiu galvelę,

Kaip savo vaikelį,

Ir ramiai užmiegu.

Ona Baliukienė

Laimingos šaknys

 

Viskas žemėje priklauso

Nuo gamtos išdaigų,

Pavasario arba rudens

Užklydusios darganos...

Kol šilta, žiedas skleidžiasi,

Kai temsta, užsimerkia,

Rytais pasisuka į saulę, –

Taip bėga nuo šalnos…

O kaip žmogus iškenčia

Rudenį ir žiemą?

Šiltai apsirengia,

Savo namus šildo,

Skaito knygą, rašo ir atskleidžia,

Kaip užuolaidą ant lango,

Savo kasdienes užgaidas,

Norus ir tikslus,

Kad ant jo stalo

Sužibėtų kelrodė žvaigždė…

Gėlės užsiskleisti neskuba, –

Joms – vienas pavasaris,

Saulėta vasara,

Auksu nupiltas spindintis ruduo,

Žiemos išvengs tik sėklos,

Giliausiai žemėje užmigęs

Šaknų gumbu…

Sunkiu metu

Išlikime bet kuo.

Gyvenimo istorijos

 

Skaitome knygas, domimės istorija, Onore de Balzak ir jo knygos – tikros istorijos ir „Tėvas Gorijo’’ niekur nedingo iš mūsų gyvenimo puslapių. Kiekviena tauta išgyveno ne vieną smūgį, kuris pakeitė ir paprastų žmonių likimus. Papasakosiu, ką žinau ne iš knygų.

Lietuvos žmonės kabinosi visa siela ir nagais į žemę, kai grėsė padalijimai ir svetimų kartuvės, jų vienvaldystė, kilo į kovą. Praeina kiek metų – vėl tas pats. Kūrėsi iš naujo mūsų valstybė ne kartą, o kiekvienas naujas kelias yra duobėtas. Tarpukariu dalijo žemes, – kam kliuvo, o kitiems ir neliko.

Jausdami, kad nėra kitos išeities, ėmė ginklą ir ėjo savanoriais ginti nuo susikūrusių Lenkijoje pulkų, kurie turėjo ir savo „kilnių’’ tikslų – atkurti Jogailos laikus. Kaip ten būtų buvę, bet buvo atplėšta didžioji teritorija su sostine Vilniumi. Žuvo ne vienas savanoris, o kai kurie grįžę gavo 10 ha taip sunkiai iškovotos žemės.

Reikėjo kurtis ant pliko dirvono, statytis trobą, įdirbti žemę, o vaikai dygo vienas po kito, kaip pupos – prašė duonos ir pieno...Motina – prie krosnies ir daržų, staklių ir ratelio, laukuose – su grėbliu, o tėvas – prie plūgo ir dalgės. Už ką nupirksi, jeigu neturi ką parduoti – vos šeimai užtenka.

Padėdavo visi giminės, kuo galėjo jaunoms šeimoms kurtis – bendruomene tebegyveno mūsų kaimo žmonės.

Vaikai augo, ankstyvoje paauglystėje turėjo susikurti gerovę. Kiek būtų talentingų žmonių, jeigu būtų galėję mokytis ir kurti. Vėl pokaris, svetimų primesta doktrina, jeigu kitaip mąstysi, būsi „liaudies priešas’’, supūsi kalėjime, žūsi miškuose ar kažkur Sibire - pasirinkimas labai mažas.

Jauni buvo paveikti propagandos ar iš baimės sutiko „ išvaduotojus’’, rašė poemas apie Staliną, kad apjuos raudonu žiedu visą žemę ir tada jau skaisčiai sužydės. Sužydėjo tik usnys pakelėse...Žemė – visų ir niekam nepriklausė.

Savanorių vaikai po daugel metų apsidžiaugė gavę tėvų žemę, paliko mieste šeimas ir puolė atsiimti dvigubinamus plotelius. Kiek pasėjo, tiek prikūlė, o pačiam ir nebeliko, – už viską atsilygino, ką samdė. Kaip sakoma: „ Ant pliko dirvono ir blusa padvesia’’…

Prarado sveikatą plušėdami pavieniui, nesigydė – nebuvo vis laiko...Palindo po velėna žmona, liko vyras vienas, kaip pirštas. O skolos už inventorių, statybas, bankas seka, kaip pasiutęs šuo, ir seks iki pat kapo duobės. Kai įsikinkai į vežimą, tampi tik darbinis arklys, – „nepamandravosi’’ žirgu ir per šventes.

O tiesiog – nekonkuruosi su tais, kurie aplink supirko žemes, turi nuovoką, kaip milijonus sau susižerti ir be didesnio vargo, – šiems prakaitu kakta nesrūva, kolūkio pirmininkais tėvai buvo.

Tebedirba ir taupo žemės artojai, – skruzdėlynu galima pavadinti šios dienos kaimo mažažemius. Negi jie šykštuoliai ir tik tiek nusipelnė savanorių vaikai?

Ona Baliukienė

Namų trauka

 

Liga ar nelaimė -

Traukia prie savų,

Tiktai čia jautiesi

Suprastas, saugus.

Geros akys žvelgia

Iš mažų veidų,

Nes ir jiems palaima,

Pašauktiems vardu.

Mažas myli seną

Dėl jo išminties,

Kol širdyje penas,

Lobiai praeities.

Klausinėja mažas,

Ką aplink pamato,

Mintyse – miražai,

Išgirstų dainų.

Kuria senas pasakas

Iš savo buities,

Mažas tiki žodžiais, –

Menas – paslaptis.

Ten – aukšti kalneliai,

Suręsta pilis,

O jis – karalaitis,

Senelis – piršlys.

Klausia ir močiutės,

Ką ji pasakys,

Kokia karalaitė

Iš miegų pakils.

Kas ją pabučiavo,

Ar galės ir jis,

Kas apvainikavo,

Protas ar širdis?

Mažas klausinėja, –

Jo smalsi mintis,

Seno giliai siekia

Metų atmintis.

Ir aš taip užaugau,

Vaikus suprantu, –

Supils aukštą kalną

Iš smėlio pilių.

Tik tu ją prikelsi,

Vaikeli brangus,

Parvesi mergaitę

Į savo namus.

Du paukšteliai ant vienos šakos

 

Įstringa saulė šakose,

Kad mėnuo pasivytų, –

Tokia saulėlydžio vieta,

Nuo vieno medžio –

Ligi kito...

Danguje žiojėtų tuštuma,

Jeigu nebūtų miško, –

Pačiulba paukščiai ir nutyla,

O saulė visą dieną bėga,

Mėnuo naktį dirba...

Ruduo nuskabė lapelius,

Širdis jautriai suvirpa

Miško raudą girdint, –

Tik muzikos garsuose

Visas miškas ulba…

Čiulbėk, paukšteli, rudenį, –

Tokios naktys ilgos.

Apšerkšniję obuoliukai

 

Rojaus obuoliukai

Būna salstelėję,

Tėvams, vaikui skanūs,

Kai šalna pakanda ir pasninga,

Raudoni taškai – ant lapų,

Ant šakelių baltas šerkšnas

Jau šeimininkauja…

Krebžda vakarais spygliukai,

Tyliai susiglaudę, –

Obelis – šeima,

Rojaus obuoliukai,

Kaip ir jūsų vaikai auga...

Bus tas laikas,

Apsigaubs šerkšnu galva,

Perėję žemės skaistyklą,

Vedami Virgilijaus per upę,

Lipsit metų kopėčiomis

Ir į patį dangų,

Liks už nugaros

Nelemtas abejonių pragaras…

Šerkšnas ir sielos tyla

Rojuje – nedalomi,

Taip įsisiūbuoja rudens vėjuje

Muzikos darna

Ir žodžių talentas.

Išaugintos mintys

 

Geriausias metas,

Kai turi sau laiko,

Esi dar sveikas,

Pakanka duonos,

Sutaupytų skalbinių,

Žiūri į švarų lapą,

O jau mintys leidžiasi,

Lyg paukščiai iš po debesų…

Kiekvieną patupdai į lizdą, –

Šilta ir švaru, –

Pamirkai į dangų plunksną,

Pieši savo jausmus

Ir sau, ir dėl kitų…

Geriausias mokytojas – laikas,

Jisai patikrina visus

Ir suskaičiuoja rudenį

Užaugusius viščiukus…

Tik purpt – išskrido,

Džiaugiesi vienas sau,

Kad jau surado mintys

Savo kelius.

Tobulumo siekis

 

Kasdienis darbas –

Išpildymas visų tikslų,

Ką turim užsibrėžę, –

Duona aprūpinti šeimas,

Vaikus išmokyt gerbti savo tėvus,

Rūpintis sveikata,

Paguosti sergantį,

Slaugyti jį prireikus.

Kasdienis darbas –

Ne našta, –

Pripranti nuo mažens

Sukasti lysvę,

Pasodinti gėlę,

Paremti šaką obeliai,

Surinkti obuolius nuo pievos

Ir pasidalint visiems po vieną.

Kasdienis darbas –

Pasisemt žinių,

Parodyti takelį,

Pirmą žingsnį žengiantiems,

Įdėt kelionei duonos,

Laukti sugrįžtančio sūnaus,

Kaip laukė knygų knygoje

Sumanus tėvas.

Kasdienis darbas –

Augti sau pačiam,

Žvalgytis ir į dangų,

Ir į žemę – vis į priekį.

Padėka Kariuomenės dienai

 

Kariai – mūsų tautos

Garbingi žmonės,

Davę priesaiką prie vėliavos

Ir užsivilkę uniformą,

Šeimų vaikai,

Taikos metu

Už savo tėvus stojantys,

Kad niekada nekeltų

Į mūs gimtus namus

Priešų kojos.

Kariai – jauni vaikinai

Ir šaunios merginos,

Jų garbė – mūsų visų

Vienas žodis

TĖVYNĖ,

Suvienijantis mintis ir širdis,

Jei šalis – pavojuje.

Kariai – šalies garbė,

Saugantys naujos kartos likimą, –

Kariams ir žodžiai,

Tariami pagarbiai,

Mūsų – milijonai,

Mes – su jumis,

Mūsų kariai,

Moterys ir vyrai,

Už taiką stovime.

Gyvenimo jungtys

 

Per trumpas žmogaus amžius,

Kad nuverstum kalnus,

Sutrumpini kelius

Nutiesdamas per upę tiltą,

Juo eina daugelis,

Eis tuo pačiu ir mažas,

Kartosis žingsnių aidas…

Per trumpa jaunystė, –

Kūrybą lemia meilė,

Nutiesiama jungtis,

Garbinama Amūro strėlė

Į kito žmogaus širdį...

Vienus ji prikelia,

Kitus pažeidžia,

Sparnuotas paukštis krenta,

Nutrūksta pirmos meilės

Prisiminimų aidas,

Žiūri į akis nekaltas,

Kaip Amūras, vaikas…

Per ilga senatvė, –

Veri vis atminties karolius

Ant šilkinio siūlo –

Jis plonas, greitai susidėvi,

Kažką pridurti – laiko neužtenka,

Girdi tik iš dangaus

Prisikėlimo aidą…

„Ar to pakanka?’’

Vakaro šešėliai

 

Taip gera vakare,

Kada tyla aplanko,

Prisimeni savus

Ir drauge nuveiktus

Visos dienos,

Kad ir menkus darbus,

Pamatai vaikus,

Bėgančius per smėlį

Kitoje padangėje,

Kur šilta ir jauku,

Liga jų neaplankė,

Žaidžia su mašinėlėmis.

Pasikalbu tik naktimis,

Pas juos – jau vasara,

Saulutė kepina,

Papūgos čiauška,

O medžiai lapų nemeta,

Tiktai diena ilgėja,

Rudenį trumpėja,

Tada ilgiuosi vakaro,

Net debesis baltesnis,

Kai iš ten atplaukia,

Atneša jį vėjai.

Pasitikėjimo smeigtukai

 

Per kalnelius lipu

Į aukštą kalną, –

Nejaugi paskutinis,

Kurio nebe pasieksiu

Šiuo sunkiu metu,

Ruduo pavasarį nurašė,

Pasuko saulės taką

Atgalios…

Liūdnas mintis vėjas pagavo,

Užnešė per kalnelius,

Sustojo tik trumpam

Ant paties aukščiausio,

Palietė saulutės plaukus

Ir nusidažė rudeniu

Rausvu…

Tu nebijok pakilti,

Nesibijok ir kristi, –

Į kalną kopiančiam – slidu,

Paimk nors gurkšnį

Vėjo gūsio,

Kelis iš pasakų laimingus smeigtukus –

Įveiksi sunkumus.

Rudens gėlių linkėjimai

 

Iki rudens vėlyvo

Žydi gėlės, –

Mažiems mažiau

Tereikia šilumos,

Saulės šviesos,

Kol neapdengia sniegas,

Dar skleidžia vasaros

Kvapus…

Mano gyvenimo jaunystė,

Kol su tavim kalbu,

Girdžiu tavo širdies garsus,

Tu – mano žiedas,

Tikiu – ne paskutinis,

Atgaiva mažų dienų,

Kada bėgiodavau po pievas,

Iki rudens vėlyvo

Kalbinau gėles,

Trumpėjančiu saulutės spinduliu

Rašiau ant lapų geltonuojančių

Savo žodžius, –

Po metų kelerių

Rašysi tu.

Susitaikymo žiedai

 

Rudens rožė

 

Smėlio dykumoje

Ar kitoje planetoje

Norėčiau pasodinti rožę,

Kad niekas jos neskintų,

Žiūrėdami stebėtųsi,

Gėrėtųsi grožiu,

Spalvos tada nekeistų...

Paliktų rudenį raudona,

Šaltis ją paverstų

Stiklo karalaite,

Nelinguotų vėjas,

Šarma išliktų

Atvertose lūpose,

Mylėtų, kaip mylėjusi…

Prisijaukink mane,

Palaistyk ir gėrėkis,

Jei tau esu skirta,

Nebus spyglių stiebiniuose,

Būsiu švelni

Pavasariui atėjus,

Tavo rožė.

Gatvelės akys

 

Išeinu į gatvę

Sutikti artimųjų

Ir savo kaimynų, –

Maža kas vaikšto,

Žiūri iš namų,

Kaip zylės lesa,

Žvirbliai čiauška,

Buriuojasi balandžiai,

Lesinėja pulkeliu…

Saulutėje –

Šviesu, šilta,

Tik vėjas – atgrasus,

Kutena skruostus ir padus…

Pavakarys – nutyla vėjas,

Palydėjau saulę,

Pasveikinau mėnulį

Ir einame abu, –

Jis liūdnai stebi,

Kaip senoliai žiūri

Vieni prie lango

Laukdami vaikų…

Galbūt už lango sėdi tu?

Paskutinis rudens mėnuo

 

Ateiname žaliu taku

Į paskutinę

Rudens puotą, –

Vėjas pasveikina kirčiu,

Prie kojų lapus pamėtėja

Ir paskutinius žiedelius.

Ateiname savimi patikėję, –

Derlius jau nuimtas,

Arimai suarti,

Nėra ką veikti vėjui,

Teks sūkuriuoti ilgą žiemą

Drauge su snaigėmis.

Kai saulė – danguje,

Pasimiršta rudens bėdos,

Šypsausi dangui,

Žiūriu tau į akis,

Krūtinę šiluma užlieja...

Kalbėk su manimi.

Išlik nors dainoje

Aš gyvenu,

Šiandien skelbiu,

Kaip dainą…

Aš gyvenu,

Džiaugiuosi ir sakau

Su palengvėjimu…

Aš gyvenu,

Kalbu maldos žodžiu

Naujai kas dieną…

Sveika sulaukiau ryto,

Pas tave einu

Per tamsią naktį,

Padainuoti vieną

Dainą apie meilę…

Pritark man nors žodžiu

Iš pasakų senų,

Upelio šnabždesiu,

Lik ištikimas žemei,

Ryto saulei,

Dangui, –

Mes – dviese,

Einame,

Dar einame...

Dvilypumai

 

Gamtoje dvynių pasitaiko –

Lazdyno riešutai,

Kaštonai ir slyva, –

Vieni kitų neskriaudžia,

Pasidalina viena žeme

Iš šaka.

Ir mūsų viduje – jausmai dvilypiai,

Ilgokai svarstome,

Atšaukiam sprendimus,

Dažnai sau graužiame

Dėl to nagus,

Bet praeities jau nepakeisi,

Nebūsi kuo kitu.

Išsižadame ir prisiekę,

Sulaužome kitų likimus,

Kiti – mus…

Erdvėje – vėl tas pats, –

Vėjas ūžauja ir siaučia,

Velia sūkurius prie durų,

Lenda pro sielos vartus,

Jei neatsiversi,

Taip ir bus.

Nulaužtas žiedas

 

„ Myliu, nemyliu’’–

Ramunėlės žiede,

O toliau – jau žinom,

Ką gi žmonės buria,

Kas nuo jų priklauso,

Sėklos ir lapeliai

Į žemelę rieda...

Prie širdies priglaudžia,

Ko labiausiai trokšta,

Laimina tėveliai,

Pabučiuoja meiliai,

Marčia būt išmoksta...

Spjauna ir po kojomis,

Pykčio – pilnos kerčios,

Silpnas nusikeikia,

Duris sau užtrenkia...

Meilė ir nemeilė,

Turi vieną koją,

O ramunės šaknys

Po žiemos žaliuoja…

Bursi ar nebursi,

Laikas atsijoja.

Močiutės vakarai

 

Sėsdavo močiutė

Lauko darbus baigus,

Linelius kedeno,

Ploną siūlą verpė,

Dėjo ir į skrynią…

Troba uždainavo,

Kai ratelis plerpė,

Jis akompanavo ir žodelius žarstė…

Dar menu ratelį,

Ploną lino siūlą,

O dainelės žodį

Į posmus įpyniau,

Kad ilgiau išliktų

Grįžtų į gimtinę,

Kur sena močiutė

Audė, mezgė, pynė,

Daineles dalino.

Šventės laukiantiems

 

Kūčių stalui

Mūsų miškai žali,

Kai medžiai pasipuošę lapais,

Vasarą nepastebėsi,

Kur slepiasi eglė kupli,

Ji įsikūrusi prie pelkių,

Smėlynuose – pušis.

Rudenėjant kiti medžiai

Rūbus nusipurtė,

O eglė liko

Šalčiams atspari ir stebi,

Kažko laukia

Miško vidury…

Tėvelis eglę kerta,

Nuo seno ją papuošia šventei, –

Kalėda duos saldainių,

Obuolių, riestainių,

Spalvoti žiburiai

Apšviečia vakarais šakas,

Smalsias vaikų akis...

Kokia graži žalioji eglė,

Pakvipusi miškų derva,

Lietuviškais smilkalais,

Žvakutėse – šviesos,

Geresnių metų ir sveikatos,

Tikėjimo ugnis.