2017 m. balandžio 30 d., sekmadienis

Du krantai




Plačiausios upės ar upelio –
Du krantai,
Upę perplaukti reikia jėgų,
Tu – viename krante,
Aš kitame esu...
Tik vienas tiltas,
Ant plieno lyno kabantis,
Einu, krentu...
Ar man ištiesi ranką,
Padėsi ir tada,
Kai krantas taip toli,
O tiltas baigiasi,
Taip neramu...
Išdžiuvo upė,
Virto upeliu,
Dabar basa brendu,
Kitam krante tavęs neberandu.

Sukaupta metų patirtis



Mes stiprūs, geranoriški,
Geri visiems pasaulyje,
Kas linki gero...
Tol esame dori,
Kol galime ištiesti ranką
Visoms tautoms,
Gyvenančioms Lietuvoje,
Čia netgi paukščiai
Suskrenda ir peri,
Kuria savo vaikų pasaulį,
Vieni čia pasiliks,
Kiti žiemai išskris,
Po metų vėl sugrįš...
Įkelti inkilai vis laukia,
Varnėnai šaukia:
Sugrįžk, sugrįžk...
Sugrįžk.




Papuošiu tavo galvą vainiku


Skiriu Karoliui P.


Metai – apvalus vainikas,
Nupintas iš pavasario žiedų,
Į vasarą atklysta
Su paukščių čiulbesiu skardžiu...
Meilei neįsakysi,
Kada jai išsiskleisti, –
Čia pat – ruduo...
Skubėk į savo šventę,
Pagrobs ir nusineš žiema
Ir žiedelius visus...
Kol dar šarma neglosto smilkinių,
Gyvenk ir puošk savo likimą,
Jis – dovana jaunų dienų.



2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

Metų ženklai



Daug apkeliauta
Ir išsaugoti vaizdai,
Žmogaus atmintis –
Geriausias fotoaparatas,
Kol jo neišrado,
Piešė ant uolų,
Labai norėjosi pasidalinti
Su kitais – tegu pamato
Vaikai ir svetimi,
Koks buvo tavo takas,
Kurį pamatė tavo akys.
Vis keičiasi miškai,
Užauga jauni medžiai,
Akmuo nudyla ir suskeldėja,
Nuslūgsta net viršukalnės,
Kai neatlaiko metų...
Erelis ten, aukštai,
Susuka lizdą, grobį neša,
Slėniuose žydi dobilai
Ir bičių spiečiai
Renka medų,
Kai iškepa duoną,
Ant riekės jį tepa...
Oi, paprasta, ką pamatai,
Nepaprasta, ką kiti šneka.



Neišsiųsti laiškai



Tik su vaikais,
Kai jie yra šalia,
Mamos trumpam užmiega,
Visą gyvenimą jos budi,
Saugo vaikų miegą...
Yra kraujo ir sielų ryšys,
Kitokio jausmo nežinau,
Kuris prikeltų
Net vidurnaktį iš miego.
Net ir sapne jaučiu,
Juos ir dabar vis apkamšau,
Laukiu pavasario,
Kad pasiųsčiau gėlių,
Pirmą žibutę iš po sniego,
Rašau jiems laiškus,
Kai naktimis budžiu,
Rašysiu danguje
Ant balto debesėlio,
Lyg ant sniego...
Oi, laikas teka pasroviui,
Kažkur nubėga...
Kada gi motina užmiega?






2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

Draugystė



Kas nemoka, tas ir nemokės
Gražiai draugauti,
Paprastai, be žodžių įmantrių,
Mūsų tėvai nemokėjo
Ir žodžiu apgauti,
Jais visada tikėjau
Ir dabar tikiu.
Beržas svyruonėlis
Blaškosi ir klausia:
Kas tu, sese egle,
Ar tu man skirta?
Ne, aš – iš kito miško,
Visada žalia,
Tu man – tiktai brolis,
Būk drauge, šalia,
Mes – draugai miške,
O meilė – amžina.






Atgimstame



Pavasaris – baltų žiedų puta,
Primargintas žaliasis
Žemės kilimas,
Paglosto saulė jį šilta ranka
Ir tulpės išsiskleidžia,
Jaunyste džiaugiasi darželyje,
Bučiuojasi ir su narcizais...
Pavasaris – visuotinis šėlsmas,
Nes aš – vyšnia,
Šalia klevai pražydo.








Motina – šeimos pradžia



Motina – švelniausias žodis,
Jis artimiausias, nepakeičiamas,
Net ir kelioms kartoms
Gyvenimą suteikiantis
Ir apdainuotas giesmėse.
Kūdikystė – tyra meilė
Atsiveria iš motinos,
Lyg almanti versmė,
Jos akyse – visas pasaulis,
Regėjimai šventi,
Tik motinai ir tėvui,
Šeimai amžiams paskirti,
Taip kuriami šventovėse paveikslai
Ir maldose ant angelų sparnų
Į dangų iškelti.





2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Žievių kalba






Paseksiu pasaką prieš miegą,
Kaip sekė tėtis,
Vydamas virves,
Turėjo pasidirbęs ir sukutį,
Iš dvišakio žilvičio
Su nudirta žieve...
Žievėmis dažė kiaušinius,
Net išraugintus kailius,
Karklai – raudonai,
Ąžuolas – beveik juodai,
Alksnis – molinai...
Dar viską pamenu,
Renku žieves nuo tako, –
Jie – įmantriausi piešiniai,
Gražiausios pasakos vaikystės,
Tėvelio kietas delnas,
Lydintis amžinai.






Iš vieno medžio šaknų


Pasiilgusi skubu,
Kad jus išgirsčiau,
Žiūrėtume, nors valandėlei,
Vieni į kitus,
Lyg šiltą ranką
Prie skruosto pajaustume,
Ir būna taip ramu...
Žinau, kaip mano
Ir vaikaičiai auga,
Pradės žingsniuoti
Jau savo gyvenimo keliu,
Gal pamatysiu,
Jeigu leis dangus,
Dar vieną kitą atžalą,
Vėliau žaliuosiu medeliu...





2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Praregėjimai



Iš vieno medžio
Nauja giria užauga
Ir šniokščia vėjas šakose,
Senolį kalbina
Sena šnekta.
Iš vieno lizdo,
Sukrauto medyje,
Išskrenda paukščių pulkas
Ir suka ratus danguje,
Jie grįš brandos sulaukę,
Giedos giesmes
Ir savo rūšį vėl pratęs...
Mūsų vaikai – šeimos garantas,
Išlieka artimi iki senatvės
Varge ir džiaugsmuose.
Gal mokomės žiūrėdami į medį,
Sukantį lizdą paukštį...
Bet kamgi į rankas
Imame kirvį, genėjame šakas?



Atsiverk



Atverk man širdį, -
Tiek joje šilumos,
Kurios visiems užtektų,
O žodžių prašyme –
Taika ir duona
Vaikui alkanam ir tau,
Senam, darbų išvargintam,
Ligų iškankintam,
Gyvenimo šalnų išbalintam,
Lininiu rankšluosčiu
Sielos žaizdas rištam...
Pirmos gėlės apšąla
Ir liūdna kiekvienam,
Bet saulė nusijuokia
Juoku vaiko
Ir ašaras nušluosto
Tas pats lininis rankšluostis,
Išbalintas ir išvelėtas
Nuo prakaito dėmių...
Šie žodžiai – man ir tau,
Dangau.




2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Šviesos troškimas



Šviesos bus daug daugiau,
Jeigu visi – už vieną,
Tik saulė danguje
Viena – visiems
Atneša dieną...
O mes – maži
Žemės vaikai,
Šakelės prie kamieno,
Tada ir medžiai sulapos
Pavasarį pražydę...
Gyvenam rytdiena,
Bet laukiame šviesos
Kas dieną.






Mūzos plunksna



Laimė – būti pulke,
Lengviau surandam kelią,
Pakylame į dangų,
Giesmė chore
Stipresnė...
Gera pajusti prie savęs
Ir mūzos plunksną,
Debesėlio sparną,
Tada ir plaukia žodis
Apie laimę...
Gyvenimas – toks trumpas,
Kad nebespėjame kalbėtis,
Vis bėgame ir skrendame,
Kiekvienas sau takus
Surandame...
Oi, sugrąžina prie savęs,
Į širdies pulsą įsiklausome
Ir girdime jau artimą,
Kai vėjas plunksnas šiaušia,
Glaudžiamės į pulką,
Kylame į aukštį.




Po kojomis



Apleistas parkas –
Vėl arčiau tiesos,
Savo pradžios – gimimo,
Kada nuvirtusi šaka,
Netgi visas liemuo,
Su žeme jungiasi
Ir kitiems tampa trąšomis,
Naujas kerpes, samanas augina.
Iš po akmens grindinio,
Pilkų šaligatvių
Dygsta žolė,
Medelis į sienojų
Šaknimis įsikabina,
Jo prigimtis – stiebtis į saulę...
Bet ar visi tai žino?




Mano laikas


2017 m. balandžio 23 d., sekmadienis

Atsinaujinimai



Keičiamės, kai pasikeičia
Kiekviena ląstelė,
O medžio lapai,
Nupilti žaliai,
Kiekvienais metais pasikeičia,
Visi pražysta
Nuostabiais žiedais...
Kaip kvepia klevas,
Baltos ievos šakos,
Liepa ir berželis,
Vėliausiai pasikeičia ąžuolai.
Kas aš? Gal eglė,
Žaliuojanti senais spygliais...






Praregėjimas



Gražiausias ten dangus,
Kuriame matai,
Kaip balti debesėliai plaukia,
Kai susitikęs kalbini,
Palinki gero oro
Savo tarme ir nepažindamas...



Žiūri į senus ąžuolus,
Jų drevėse jauti gyvybę,
Riestauodegių voverių šeima
Pusryčius valgo,
Čia primena papartis palmes,
Kur tu vaikštai...




Po prisikėlimo



Mūsų mieste – aukščiausias beržas,
Dangoraižių nereikia – jų nėra,
Visiems vietos užtenka –
Čiulbuonėliui paukščiui,
Pražydusiai gėlei,
Ąžuolo gilei dauboje...
Kalvos aukštesnės ir už akmenis,
Nes mūsų žemė – smėlio , molio mišinys,
Visiems gera...
Žiemą iškentusi – laisva.





Istorinės interpretacijos



Istorija – laisva interpretacija,
Kas valdo, tas puslapius užsako
Ir daugeliu kalbų išmargina,
O iš kitų šalių dažnai
Ir mūsų nuopelnus sumenkina,
Tarsi istorikai vis dar kariauja,
Pavasarį net kyla audros...
Kaip mes sukursime
Savo tobulą istoriją,
Kai karo vėjai aplink siaučia?



2017 m. balandžio 22 d., šeštadienis

Kalbantys darbai


Albino Šileikos prieverpstės


Pažvelk į dangų,
Tenai linas žydi,
O žemė tebemiega
Po nakties šalnų,
Gyvenimas ratu
Didžiuoju sukasi,
O prieverpstėje – raštai
Iš tavo sielos gilumų, –
Simetrija, darna,
Tarsi giesmės garsai...
Smulkūs, miniatiūriniai,
Lyg aguonos grūdas,
Rupesni – duonos trupinai,
Pabiro rankšluostinėje
Drobės – lino dariniai...
Kokie gražūs tavo
Šie jausmai.



Senolių parkas


Ona Baliukienė

VU botanikos sodas


Senieji medžiai parkuose
Aptveriami ir saugomi, -
Jie primena kelias mūsų kartas,
Nes naujos girios auga
Iš jų auglių ir sėklų,
Kurias aptvers kažkas...


O medis – aukštas,
Aukštesnis už mane,
Senesnę mena praeitį,
Jos niekas neužginčys
Ir po manęs...


Akmuo apsamanojęs rauda
Iš dirvų atvežtas,
Palikęs savo įdubas gilias,
Jis kalba, matai, kalba
Už mane.






Žemės diena



Medis į žemę
Savo vaikus sėja,
Paleidžia tūkstančius, –
Juos pučia vėjas,
Vieni per greitai
Siekia žemę,
Kiti medeliai laiko
Net iki pavasario,
Siūbuoja ant šakelių...
Sudygsta sėklos,
Atvežtos ir iš toli,
Kitų kraštų – kankorėžiai pilni,
Šaknis įleidžia
Ir priima, kaip savo gimtinę,
Tik žydi visada
Vis tuo pačiu laiku,
Kur kiti giminės, –
Tėvynėje.



2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Baltos smilgos




Gyvenimas tik vaikui
Atrodo labai ilgas,
Mūsų gyvybės gija – labai plona,
Plonesnė ir už smilgą,
Nubyra rudenį
Geltonos sėklos
Ir lieka tik pabalusi galva...
Dreba žiemą vėjyje stiebelis,
Tarsi smilkiny šarma,
Ir klauso žemės pulso,
Kada dygs pamaina.





Upelio čiurlenimas


Dar vis girdžiu
Gražias melodijas,
Atsklindančias iš tolimų kraštų,
Jos teka upeliu
Per gimtus klonius
Aplenkdamos vien kalnus,
Girdydamos dykumas,
Tenai nuklysta giesmės
Giesmininko paukščio,
Kur išskridot jūs abu...
Žalia jau mūsų Lietuva
Ir šį pavasarį,
Čia aš užaugau,
Čia užaugai tu...
Daina sugrįžo ir į mūsų sielas
Neramiu upeliu.



Anykštėnai


Pranas

Anykščiai – ne vien Šventoji
Ir aukščiausia Lietuvos bažnyčia,
Bet žmonės, kurie braido upelius,
Kalba maldas,
Kad tėviškė neišnyktų,
Sutikti čia galėtų
Gimines, svečius...
Mūsų kalba – aukštaičių,
Kuria kalbėjo A. Baranauskas,
Jonas Biliūnas,
A. Vienuolis ir daugelis kitų...
Mūsų draugystės laidas
Susideda į rašto knygą,
Keliauja į visus kraštus
Per aukštus smėlio kalnelius...



Užžėlusiu taku




Taip dažnai ašara nurieda takeliu,
Kuriuo nebėgsiu, nesugrįšiu,
Ten buvo ir tėvų
Didžioji atmintis,
Vaikų jaunystė krykštavo...
Norėjau saugoti kelius,
Kad ir vaikaičiai čia atklystų,
Pravertų vienkiemio duris
Ir savo vaikams apsakytų.
Tušti atsiminimai, kai nėra langų,
Pro kuriuos akys pasitiktų.
Nurieda ašara užžėlusiu taku
Ir pasiklysta...



2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Pasiklausykime paukščių



Man paukščiai – tai vaikai,
Jų giesmės širdį veria,
Palikti žydi jazminai –
Senos trobos gyvenimas...
Ant durų pasaga rūdija,
Tartum mūsų laimė,
Kurios nesuradai savo pastogėje
Per visą savo amžių...
Nuklydai vieškeliais,
Akmenimis grįstais,
O sugrįžai tik trumpai vasarai,
Tylėjo gulbės
Ir jų maži vaikai,
Tiktai lakštutė pasakojo,
Klausinėjo, iš kur sugrįžai,
Ar priminė gimtus namus
Senatvėje...
Kiti keliai – kitos legendos...
Ką vieversys tau atnešė?





Homerui, Vergilijui, Donelaičiui



Kasdien – po posmą,
Nors po vieną dainą,
Kurią prisimeni
Nuo pat vaikystės,
Paleisk keliauti
Po platųjį pasaulį,
Ką šiandien suradai,
Paženklink meile...
Nuo seno dainius
Buvo tik su vienais
Drobės marškiniais,
Avėjo sandalus
Ir ėjo basas,
O žodžiai jo išliko
Iki šių dienų,
Lyg priesaika didi,
Kad jį pratęstume...
Ir tamsią naktį
Sielos durų neužsklęsiu,
Savo žodžiais antrinu.






Praregėjimai



Plaukia pažeme debesys,
Tamsūs ir niūrūs,
Bet aukščiau, ten – mėlynė...
Išsisklaido ir tyra,
Aukštai paukščiai pakyla,
Vėl sugrįžta į savo lizdus...
Ieško dažnas gyvybės
Net toliausiuose skrydžiuose,
O čia, žemėje,
Tokia amžinybė,
Neatstos ir dangus.




Užuojauta



Užuojauta Dalios Makaraitienės artimiesiems

Kas gimė, tas turės
Anksčiau arba vėliau
Visam laikui išeiti,
Paliks tik pėdos –
Žemėje gražūs darbai,
Neužkukuos tik tau gegutė,
Čiulbės pavasarį
Prie inkilo varnėnai,
Vaikams, vaikaičiams
Liks vaizdai...
Atėjo laikas
Ir Tu išėjai.


Paparčių daigai



Per žiemą laikė
Po pusnimi paslėpęs
Lapus taškuotus,
Bet vis žalius,
Kai pašalas paleido šaknį,
Išleido naujus daigelius...
Juose jau pažymėta
Nauja lemtis,
Ieškos per Jonines
Paparčio žiedo,
Atradę dviese
Į vieną susijungs,
Žiūrės , lyg į žvaigždes,
Į mylinčias akis...
Žiedai – tai laikina svajonė,
O žemė mūsų – išsiilgusi,
Vienu viena,
Įleidau šaknį
Ir jau išsipildė viskas,
Ko taip troškau,
Kai buvau jauna, –
Vaikučių pilna troba,
Tiek juoko, kad svaigsta
Iki šiol galva...




2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

Vieno sodo obelis



Vis laukiu obelų žydėjimo,
Bet soduose šalna –
Dažniausias svečias,
Nebemezga tada žiedai,
Šaltyje bitės nebelanko,
Pirmiau prisikelia kenkėjai –
Musės ir drugiai –
Ir graužia žiedą, sultis geria,
Net į žievę įsisiurbia...
Kas būtų
Nors prieš dešimt metų,
Parodęs ar pasakęs,
Kad nereikės nei sodo,
Nei prie obelų išminto tako,
Atbėgę čia vaikai,
Nuo palinkusios šakos
Daugybę obuolių priskynę,
Nebedės į krepšį...
Supūsta obuoliai
Net nuo vienos obels,
Kai niekas neskina,
Klėtyse, šiaudais apkloję, nebelaiko...
Galbūt šalna pakando
Mūsų tėvų šaknį?





Bendraukime


Marylove ir Pranas


Sekundė – širdies tvinksnis,
Dangaus duota šviesa,
Pilnatvės džiaugsmas, –
Esi ne vienišas,
Kai daug žmonių šalia
Ir tavo pulso klausosi...
Nubėga net per nugarą
Kiekvieną dieną šiurpas,
Kada vien prieš tave –
Nykus ekranas,
Visiškai bejausmis...
Nors esame toli,
Galvas suglauskime,
Bus siela nušviesta
Mažyčio džiaugsmo.