Dėkingumas

 

Kas padeda sėklai

Iš žemelės kilti?

Saulė motinėlė

Ir vėjelis šiltas…

Kas padeda žiedui

Vėl naujai pražysti?

Tai gyvybės šauksmas,

Mezga kitą grūdą,

Žemė jį maitina,

Kad medelis augtų.

Dėkingumas gamtai,

Dėkingumas dangui, –

Iš čia ir išdygau,

Pamačiau pasaulį.

Ona Baliukienė

Atsakomybės laukiame

 

Blogį pamatome,

Kai jis – arti

Ir stovi jau prie slenksčio,

Blogį jaučiame per nuotolius,

Kada grasina prie kitų namų,

Meluoja į akis,

Kad blogį prieš visus pateisintų.

Blogis neturi nė ribų,

Nė pavardės ir tikro vardo,

Kai žudo, laikinai ir nugali,

Viso pasailįio neapkvailins.

Blogis perka, maino,

Sukuria baisius ir ginklus,

Savo šalies žmones pavergia,

Keliasi blogis

Iš kartos – į kartą...

Blogis – baimė,

Visuotinė nelaimė,

Baisi šalis,

Kuri pakėlė karo kardą.

Ona Baliukienė

Sukruvinta šventa MOTINOS diena

 

Tik neskyk nė sau,

Kad tai – ne tavo karas,

Kad laukai tau – svetimi,

Kur vakar, o ir šiandien,

Bombos krito,

Čia motinos dar neša

Savo vaikelius,

Pridengia juos nuo kulkų savimi…

Tik nemanyk, nebūk ramus,

Kai kitų motinų vaikai

Kare tapo beširdžiais,

Ir šiandien plėšia, kas pakliūva,

Iš svetimų namų,

Nužudo motinas ir jų vaikus,

Šie nepasigailės atėję

Ir į tavo namus…

Tai visų mūsų karas Ukrainoje,

Nes tie keliai duobėti

Veda ir pas mus.

Ona Baliukienė

Motinos akys

 

Prisimenu nuo pat vaikystės

Matinos, mamytės,

Atidžiai žiūrinčias akis,

Prisimenu vis jas,

Kai savus jau vysčiau,

Lydėjo dvi žvaigždelės

Per visus metus…

Ieškau naujų dainų,

Paskirtų mamai,

Ir tenka nusivilti, –

Jos seniai rašytos,

Mokyklose dainuotos,

Reikia pakeisti vos kelis žodžius,

Naujai ir suskambėtų,

Jei kompozitoriai – poetai

Rašytų prisiminę iš vaikystės

Ir motinų žodžius…

Motina ir verkdama kalbėjo:

„ Mylėjau jus visus,

Lyg pievų žiedelius.’’

Tai kas, kad ir esi senyvas,

Paskirk jai, nors kelis,

Naujus ir savo, žodelius.

Ona Baliukienė

Kopų smėlis

Marijos piešinys iš Facebook

Graži atsiritanti banga,

Nurimstanti prie kopų smėlio,

Kai jūra ją paleidžia,

Pušelės vėjuje net uždainuoja…

Papasakoja ir apie save,

Dangaus žydrynėje rūbą matuojasi,

Patiks ir saulei žaižaruojančiai…

Kokia tiksli žmogaus akis,

Jei mato tolių tolius,

Pabraukia teptuku ir pučia vėjas,

Kopose gaiva alsuoja…

Vasaros vaizdai išlieka širdyje

Ir žiemos speigą atitolina.

Taip šilta, kai apsilankai,

Lyg pačios kopos čia turėtų kojas.

Ona Baliukienė

 

Geltona

 

Nuslinko ledo lytis upeliu,

Pakrantėse purienos sužydėjo,

Vanduo atokaitoje šilti ėmė,

Tada ir sieloje tapo ramu,

Paukštelių čiulbesį girdžiu

Ankstyvą rytą atsikėlusi…

Darželiuose, prie namo pamatų,

Kitaip atrodo ir purienos:

Blizga kepurėlės jų geltonos,

Žaliais švarkeliais apsisiautę šonai.

Viskas, kas geltona,

Siunčia saulei bučinį malonų,

Kaip tau, taip man,

Kiekvienam ir žmogui.

Ona Baliukienė

Dovanos žiedai

 

Daugėja ankstyvų

Pavasario žiedų

Ir vis sunkiau

Gražiausią išsirinkti,

Kurį padovanoti mamai,

O kitą – močiutei,

Bruzdančiai prie stalo…

Koks džiaugsmas – dovanoti,

Nors žinai,

Kad greit nudžius,

Pabaigs žydėjimą žiedelis,

Nulenkęs galvą,

Prisimimas vis tiek lieka

Ir širdyje gyvena.

Kai mano mama

Budi danguje,

Pasveikinu vaikaičių mamą, –

Trys gėlės žydi

Jau ant stalo.

Ona Baliukienė

Poroje

 

Pavasaris išbudino gėles,

Narcižų galvos žemyn linksta

Skirtingai, negu tulpės, –

Jos žiūri vis į dangų

Įvairių slavų gama,

Bitutė lanko juos visus

Ir skubina paliesti sparneliu,

Pasveikinti…

Pavasaris baigiasi vasara

Ir gėlės keičia rūbą,

Papuošia galvą alyva

Laimingu žiedeliu,

Jazminas į ją žiūri.

Kai rinko gėlėms vardus,

Galvojo ir apie save, –

Kur moteris – ten vyras.

Ona Baliukienė

Mokytojai Žemei

 

Gimtoji žemė – dangaus dovana,

Ji mus augina, moko, peni,

Sausros metu palaisto,

O vėjas liūtis tolyn veja,

Pirmais žiedeliais pasidžiaugę

Iki žemos gyvename.

Gimtoji žemė – mūs visų mama,

Kas rytą padėkoju saulei,

O naktimis – žvaigždelėms,

Kad šviečia, lydi į namus,

Ramiai atsikeliam nuo bendro stalo,

Atsisveikiname su išėjusiais,

Palikę čia gyvename.

Žemė – mūsų mokytoja kantri,

Paaiškina, kas bloga ir kas gera,

Kiek reikia skirti dėmesio ir jai,

Kad nekerotų vien tik baobabai…

Žemė – slėpiniai,

Jos kloduose – buvę gyvenimai,

O kas jos – viduje,

Parodo tik vulkanai, –

Todėl žiūriu pro rausvus akinius

Į mokytoją – Žemę.

Ona Baliukienė

Mamytei

 

Gražiausia šventė

Po pavasario šalnų –

Motinos diena

Šeimose, darželiuose, mokyklose, –

Visur – mieli vaikai,

Nešantys gėles

Vienintelei mamytei.

Pirmas jų lūpose ir žodis –

Mama,

Drauge tėvelio akys švyti,

Po vienu stogu – draugiška šeima,

Visur drauge – į mokslus,

Keliones palydi...

Mieliausiai skamba :

„ Ačiū, tau, mamyte.’’

Ona Baliukienė

Virš saulės lanko

 

Per daugelį kartų –

Protų ir širdžių –

Kyla mintis

Ir ateities legendos,

Taip gimė ir Ikaras,

Svajonė – siekti saulės.

Ji pralenkė viltis,

Nors nudegė sparnai,

Plunksnos, į mūsų kūnus

Šiandien įsismeigusios,

Aukštyn – į dangų kelia

Siekti laimės…

Ką randa kosmose žmogus,

Papasakos ne vienas,

Iš tenai sugrįžęs,

Visi jie bus ikarai,

Pranokę saulės lanką.

Iš paskos skrenda

Dulkių ir ugniniai debesys,

Kas ką nugalės –

Tai žvaigždžių karas

Ateities legendose.

Ona Baliukienė

Karo pėdsakai

 

Nerimas palieka pėdsakus,

Tarsi lašas po lašo

Ir akmenį pratašo,

Girdi, jauti,

Kaip jau už durų

Sproginėja bombos,

Skleidžia propagandą,

Kad tu – mažas esi,

Ir kad nešoktum viršum bambos...

Kiek posakių žmonėms įkalta,

Kad jų nebepamiršta kartų kartos,

Visa tai darė, daro okupantas:

Pirmiausia sėja nerimą,

O po to jau siunčia tankus.

Ona Baliukienė

Saulutė šaltinėlyje

 

Saulės taku ėjau,

Nuo pat ryto ji kėlėsi,

Kol pavirto raudonu disku,

Virš galvos pasikėlė…

Ėjau pas tave upeliu,

Jis nušvitęs gurgėjo,

Kvietė bėgti greičiau, –

Saulė leistis pradėjo…

Saulės šviesą geriu,

Su tavimi – vandenėlį,

Du lašeliai – po du

Pro pirštus prasigėrę

Žvaigžėmis danguje sužibėjo…

Ar girdi?

Aš ir šiandien girdžiu,

Ką antelės kalbėjo,

Nendrėms šnabždėjo;

Nuo aušros ligi pat sutemos

Mūsų rankos nuplautos

Dvi ir po dvi

Saulę kėlė, vis kėlė.

Ona Baliukienė

Debesėliai

 

Kol beržai padangę remia

Ir varnėnai linksmina,

Padėkosiu už sveikatą

Ir pasaulio rimtį…

Medžiai viršūnėm kedena,

Žiūrėdami į viršų

Debesėlius skirsto,

Inkile vaikai skrebena,

Iš kiaušinėlių lukštenasi,

Paklausai – ir linksma…

Mažas dygsta, keičia seną –

Toks jau šitas virsmas,

Nuo žemės – į viršų.

Nevekšlenkim ir pasenę,

Kol dar matom jaunus,

Kylame į aukštį,

Eidami nerimstame.

Ona Baliukienė

Karo pavasaris

 

Ilga žiema – poilsis šaknims,

Iš grūdo kyla stiebas, –

Pavasaris jį šaukia,

O kiek žiedų subrendo:

Žydi pievos pienėmis,

Klevų pavėsyje – garšva,

Po žilvičių laja

Geltonuoja ir purienos…

Ryškiuausia – raudona spalva,

Blizgus jos žiedas,

Jeigu nebūtų karo nuojautos kieme,

Žiūrėčiau ir grožėčiausi

Žaliąja ieva…

O, mėlynas dangau,

Apsaugok Ukrainos sielas.

Ona Baliukienė

Pavasario taku

 

Pirmi pavasario žiedai,

Gležni lapeliai,

Jau nudažyti saulės –

Įvairių spalvų,

Nuo čia prasideda

Ir naujas kelias

Po žalių lapų kupolu.

Užsimezga ir žvakės,

Papuoš tamsius kamienus

Ir kitos jėgos įsijungia, –

Barsto žiedais takus

Sušilęs vėjas,

Nuplauna debesų lietus.

Prisėdu ant suolelio –

Taip gera ir saugu!

Aš – čia,

O ten sėdėsi tu.

Ona Baliukienė

Dainos iš senų laikų

 

Gražūs jausmai

Ir meilės dainos

Ne kartą buvo

Suteptos krauju,

Bet vėl upeliai teka,

Garsas aidi

Pavasarį ir žiemą

Po ledu…

Vanduo akis puprausia

Ir žiūri vėl į dangų

Du jaunu,

Kad giminę pratęstų

Po išbandymų sunkių,

O jų vaikai dainuotų

Apie savo meilę,

Tarsi nebuvę karo,

Metų priepaudos,

Aukų…

Daina – tai sielos šauksmas,

Gyvenimas nematomas –

Iš gilumų.

Ona Baliukienė

Du sparnai

Jaunu išlikti norisi,

Keliauti, skrist paukščiu,

Per vandenynus plaukti,

Pasiekus tikslą – atsiklaupti…

Takas atgal – klampus,

Jau smėliu užpustytas,

Jūros banga užpiltas,

O balsas iš krūtinės

Veržiasi kimus –

Tik savo sielai skirtas…

Scena – pasaulis,

Šokis įstabus,

Žiūrovai ploja ritmiškai,

Lyg paukštis moja dviem sprarnais,

Prisimeni, kas skirta...

Į uolą dar taip nori atsispirti,

Skristi mintimis,

Kur dar nebūta,

Ir ten prisiglaudęs mirti,

Sieloje – gyventi.

Ona Baliukienė

Atvelykio lašeliai

 

Lašus surenku iš debesų

Ir supilu į delnus,

Sužiba naktį tūkstančiai

Žvaigždelių spindinčių

Ir ant tavo delno, –

Taip susisiekiame per tolius,

Dangumi keliaudamos…

Šiandien – didžiulė šventė,

Prisimeni savo vaikus,

Kaip Atvėlykyje kiaušinius

Išmargintus ridenome,

Kaip jų suspindo šiandien akys

Ir mūsų sielos veidrodyje…

Kuo didesni vaikai,

Tuo rūpesčių – daugiau,

Net save pamiršau,

Kad ir senatvė skrebina

Tyrais lašeliais į palangę.

Ona Baliukienė

Prašau malonės

 

Už Jus – malda,

Kas kaunasi ir žūsta

Gražioje Ukrainoje,

Už jų vaikus,

Kantrias mamas ir tėvus,

Senolius laimina

Ir Motina Marija.

Žmogus – toks vienišas

Be dangaus malonės,

Sunkiausią valandą

Kreipiamės į Dievą,

Kad saugotų ir mus,

Ir visą žemę.

Ona Baliukienė

Našlaičiai

 

Kiek liko šeimose našlaičių

Po Antro Pasaulinio karo,

Dabar jau neskaičiuojame, –

Užaugo kelios kartos,

Vieni – savo krašte,

Kiti – Gulaguose,

Visų krūtinėse paliko

Nuoskauda ir gėlos randai.

Paklauskime ir atsakys,

Papasakos vaikams, vaikaičiams,

Kaip jie augo,

Kaip trūko duonos,

Lydėjo vėjas, šaltis,

Labiausiai – tėvų meilės…

Praėjo daug dienų,

Bet tas atodūsis ir šiandien skamba.

Karas nesibaigė – jis čia,

Odesoje ir Kijeve,

Bušoje – visoje Ukrainoje, –

Ten auga daug našlaičių,

Paklauskime ir jų,

Kokia širdy kančia,

Kai šūviai kerta artimuosius,

Pagalbos paprašyti tenka,

Kas galite ir turite,

Ištieskite jiems ranką.

Ona Baliukienė

Amžinos smiltys

 

Neskambinkit man naktimis,

Kiekvienas skambesys –

Tai aštrus dūris,

Smeigiantis tiesiai į širdį,

Šūvis į krūtinę

Nekalto žmogaus,

Kuris taip nenorėjo mirti,

Į geltą smiltį jaunystėje pavirsti…

Iš dangaus krenta pavasario lašai,

Barbena skambučiu,

Kuris beveik ir nesigirdi,

Bet šiurpas bėga nugara

Iki gilių pėdų,

Ką tik į žemę įmintų,

O lašo nebėra,

Sugėrė žemės smiltys…

Prisimenu – buvau dar vaikas,

Pakėlė brolis taip aukštai,

Sugrįžęs iš kovų,

Šiurkšti milinė dar kvepėjo paraku,

Dabar ten girgžda

Gelsvos smiltys ir kalbasi

Su šaltu lietumi:

„ Niekas nenori jaunas mirti’’…

Ona Baliukienė

Gyvybė

 

Kada išsprogsta medis,

Sužinai, kaip lapai mirga

Plaikstant vėjui,

Žydi ir klevai,

Dirvonuose tarp smilgų

Aguonos raugonuoja,

Jos – vienadienės, –

Pamatei, o kitą rytą jų lapeliai

Puošia žemės smėlį…

Nejaugi ir gyvybė

Tokia trapi, menka,

Saugodamas kiekvieną sudrebi,

Kad nenupūstų vėjai…

Džiaugiuosi pirmu lapeliu,

Pirmuoju pievos žiedeliu,

Prašau ir vėjo, –

Juk tiek nedaug ir noriu,

Kad pražydėtų baltos ievos,

Katpėdėlės.

Ona Baliukienė

Karo demonas

 

Neužsimerkime prieš audrą,

Ji praeina ir nurimsta,

Atsimerkime – čia kraujas liejasi!

Kas gyvas šaukia,

Net gulęs po velėna.

Žiema nusliūkino, nutirpo sniegas,

Žemė sugėrė purvą,

O kraujas pasilieka

Ir keikia karo demoną.

Pražydo ir medeliai,

Geltonos lauko pienės,

Jos primena ir saulę,

Ir naują šviesią dieną,

O kraujo dėmės lieka,

Prakeikia karo demoną.

Gėlės nakčiai užsimerkia,

Jų žiedlapiai – blakstienos,

Niekada neatsimerkia žuvę,

Nukankinti ir sunaikinti,

Per pirmą karo dieną

Ir šiandieną.

Ona Baliukienė

Sustojęs laikas

 

Atrodo, kad sustojo laikas

Ar vėl sugrįžo praeitis,

Kai caro siųstas Murovjovas

Korė ir uždraudė kalbėti

Savo gimta kalba kitus.

Iš kur tas kerštas kilo,

Vėl raštas ir kalba užkliuvo

Mūsų dienomis,

Kai bombos ir raketos

Orą skrodžia,

Kad nesi rusu gimęs,

Savo kalba kalbi.

Europos vidury vėl atsirado slibinas

Su devyniomis galvomis,

Sugriovė miestus Ukrainos,

Žudo toliau nekaltus žmones –

Motinas, vaikus, 

Ir nebeklausia, 

Kas esi...

Ona Baliukienė

Pagarbūs atminties lašai

 

Per mūsų lygumas

Ne viena upė teka,

O kiek nematomų versmių

Telkia jėgas,

Kad išsiveržtų ir pagirdytų,

Paliestų medžio šaknį,

Pakiltų gyvas lašas

Ligi viršūnės

Ir liktų atmintis…

Taip auga plačiai šakos,

Ant jų nesuskaičiuojamas

Lapų būrys,

Jie sugeria rasas

Po vieną lašą –

Tai mūsų atmintis…

Auga, lapoja ir žaliuoja

Atminimo medis,

Kol mūsų žmonės

Juos pagerbia, laiko atminty.

Ona Baliukienė

Prisikėlimo nauja diena

 

Koks ilgas kelias,

Kol suradau Tave,

Per dykumas klajojau,

Ne vieną upę perbridau,

Mirtų šaka mojau…

Koks tamsus kelias –

Be Tavęs, –

Klajonės savyje

Ir abejonės,

Ar tuo keliu seku,

Juk pasilysta žmonės…

Tik vienas Dievas danguje,

Nurodęs taikų kelią –

Mylėti artimą,

Kaip ir save,

Auginti javą,

Pasisotinti sugauta viena žuvele,

Dėkoti už malonę…

Ar turim tiek jėgų prisikėlimui,

Žmonės?

Ona Baliukienė

NATO kariams

Mūsų upės – iš upelių,

Gilumos versmių,

Kas pavasarį patvinsta,

Srauni vaga tada šneka

Tarp kalnelių apvalių, –

Juos mugludina,

Kaip akmenis,

Molį paverčia krauju,

Gal tai – gyvas

Takas brolių,

Žuvusių kariaujant

Už Tėvynę ir už mamą –

Vieną ją turiu…

Nusilenkis ir žilvičiai

Prie upės krantų,

Padėkoja ir kareiviams

Tolimų kraštų,

Kad padėjo nugalėti

Galią slibinų,

Ilgą kelią mynė laisvei,

Taip, kaip vakar,

O ir šiandien, –

Esame kartu.

Ona Baliukienė

Thanks also to the soldiers
Far edges,
That helped to win
The power of the dragon,
It has come a long way in freedom,
Yes like yesterday
And today -
We are together.

Baltas laivelis

Sulankstyk iš balto lapo

Burinį laivelį,

Žuvėdrą, skrendančią pro šalį,

Paleisk jį ant bangelių,

Užrašyk ant borto

LAIMĖ,

Tegu palydi iki švytusio paukštelis…

Ar tau patinka jūros kelias,

Žemėlapyje – melsvos bangos,

Pakrantėje – pušelės,

Kur atsisėdęs smėlyje matai,

Kaip įsispaudė pėdos,

O kur tu gimei,

Iš ten pakilo ir baltas balandis…

Tiek daug dainų padainavai,

O visos jos – tik apie meilę.

Ona Baliukienė

Geri žodžiai

 

Gerus žodžius

Šimtą metų prisiminsiu,

Pavasarį juos pakartoja

Vieversys, prie inkilo varnėnas,

Jie neužmiršta ir savo namų,

Jiems įgimtos giesmės,

Geru žodžiu jiems atsakau

Iš upelio versmės

Sau jėgų pasisėmusi…

Net skaudu mušti

Velykų margus kiaušinius, –

Iš jų būtų geltoni

Viščiukai išsiperėję…

Ona Baliukienė

Prisikėlimas

 

Į bombų išraustas duobes

Sodinkite, pasaulio taikūs žmonės,

Greitai augančius medžius –

Topolius Ukrainos...

Viršum sugriautų namų užaugę

Primena ir žuvusius,

Paukščiai medyje susuka lizdus,

Deda laimės gyvus kiaušinius

Pavėsyje susėdę pasikalba senoliai…

Vaikai, išbėgę iš naujų namų,

Apsuka ratu medžius

Ir gieda draug su paukščiais,

Kaip giedodavo lig šiolei…

Karas – laikina nelaimė,

Pakyla su medeliais

Visi dori žmonės…

Girdite dūžius – jie šaukia keltis

Ir sodinti vėl medžius,

Topolius Ukainoje,

Su jais prisikels ir žmonės.

Ona Baliukienė

Karas per Velykas

 

Karas – ne sąvoka nekalta,

Kilusi irgi ne vieno galvoje,

Už kurį daugybė atsakingų,

Kad išnešiojo mintį savyje,

O tiek žmonių dabar jau nelaimingų.

Kuo kaltas vaikas,

Sužeistas kare,

Kuo kaltas tėvas dingęs,

Kuo kalta motina vaikus pagimdžiusi,

Nežinanti kokia sūnų dalia,

Kai tapo priešu žmogaus,

Kuriančio gimtinėje,

Kas privertė paimti į jaunas rankas

Jiems pražūtingą ginklą,

O ne šventą kryžių…

Karas – žmogžudžių kalba,

Pririsikėlimo čia nėra,

Visas pasaulis nukryžiuotas girdi,

Po kojomis nekloja ir žalių mirtų šakų,

Per šventę nekaltos mergelės gedi, –

Vienam kitam tik po mirties

Nukaldintą naujai medalį užkabina,

Tarsi išplėštą širdį...

Ko taip ilgai tylėjote,

Kai parakas kvepėjo,

Bet nieko nepadarėte,

Ėjote ir klausėte tiek daug dienų,

Kol savas tapo karo mitas,

O ne šventa duona kasdieninė?

Tik pažiūrėkime – aplinkui kryžių kryžiai,

Besiginanti nuo galvažudžių tauta –

Visi dabar, be išimties, didvyriai,

Pagerbkime netgi negimusius

Visoje Ukrainoje.

Ona Baliukienė

Džiaugsmas – sveikata

 

Džiaugiamės sveikata,

Kol vaikus auginame, –

Daug atima jėgų,

Kada keliesi ir žiūri,

Kaip jie miega…

Džiaugiamės sveikata,

Kada sulaukiame vaikaičių,

Jų daug daugiau,

Nei pats užauginai

Berniukų ir mergaičių.

Džiaugiesi sveikata, –

Ateis ir laikas,

Kada bėgios ir provaikaičiai,

Maža rankelė, šypsena

Ir visus rūpesčius

Už pečių palieka,

Lyg nuslenka debesys,

Atsiveria ir žemėje dangus,

Kiekvieną dieną sveikindamas.

Ona Baliukienė