Ankstyvas pavasaris

 

Ar ne per anksti

Mes džiaugiamės pavasariu:

Dar šaltos naktys

Ir kaskart prisninga, –

Mes – Šiaurės kraštas,

Ne banginiai laužia ledą,

Mažieji ruoniai grįžta į gimtinę…

Ar ne per anksti

Sugrįžta pempės,

Šaukdamos ant dirvonų :

„ Gyvi, gyvi!’’,

Kaip jos apsaugos kiaušinius

Ir vaikelius nuo šalčio,

Audrų, vėjo šiaurinio?

Ar ne per anksti gandrai klegena,

Kol vandenis sukaustęs ledas,

Kaimai ir miestai

Dūmuose paskendę,

Kad ir tolokai nuo gimtinės?

Ar bus ramu vaikams,

Ar jie skaitys mūs pasakas,

Apie sesę ir pamotę,

Kol broliai juodvarniai iš kalnų

Negrįžo?

Ona Baliukienė

Atradimai – karui

 

Ko vertas tavo žodis,

Kad esi už taiką,

Jei karas veržiasi

Per visus kraštus,

Ko verta taiki energetika,

Jei iš jų atliekų

Gamina bombas

Ir beria radiaciją

Ant žmonių galvų?

Prakeikė Einšteinas savo darbą,

Paskyrė pinigus

Naujiems atradimams,

O šie į purvinas rankas pakliuvę

Ir kelia visame pasaulyje siaubą,

Skenda ir skris

Per žvaigždėtą dangų

Dvigalviu ereliu,

Kol jis gyvas,

Taikos niekur nebus.

Ona Baliukienė

Tarptautinis teismas

 

👀

Nuskriaustas ir net visa šalis

Vis iki šios dienos

Laukia tarptautinio teismo,

O jame teisėjai – iš visų šalių, –

Jie tikrina ir tikslina žinias

Pagal savo supratimą,

Ten – daug turtingų,

Kurie prisibijo prarast savo turtus…

Svarsto ilgai ilgiausiai

Ir pamiršta, dėl ko susirinko, –

Tiek daug ant stalo

Ir kitų bylų,

Kurios lengvesnės ir greit sprendžiamos,

Neliečia jų kišenės,

Nesimato ir sugriautų miestų,

Šventyklų ir maldų...

O žuvęs kareivėlis laukia,

Kada palaimins motiną dangus.

Ona Baliukienė

Laisvės vedliai

 

Eina žmonės per žemes

Su baltomis ir nacionalinėmis

Vėliavomis,

Per aukštai iškėlę krenta,

Pasikeičia vedliai,

Pirmųjų pavardės užrašomos

Ant akmenų,

Kitų – į garbės lentą.

Nespėję eit sparčiu žingsniu

Pririšami prie gėdos stulpo

Ir laukia kito vedlio,

Kad išvaduotų ir atrištų,

Duotų laisvę…

Po eisenos – griuvėsiai,

Vaikų verksmas,

Praeis ir ne viena karta,

Kai dar vienas užaugs vedlys,

Išdrįs paimti vėliavą,

Krauju aplaistytą.

Ona Baliukienė

Istorijos grūdai

 

Išrinkime po grūdą

Iš savo atminties,

Kas buvo,

Ir su ateitimi

Kaskart susiekime, –

Kartojasi istorija kas kelerius metus,

Prireikia ir pasėjame…

Kiekvieną dieną rinkime faktus, –

Iš to susideda, lyg į maldas,

Žmonių gyvenimo istorija,

Tiki ar netiki,

Vis tiek tave palies,

Kaip saulės spindulys,

Griaustinis, lietūs…

Sudygsta mūsų žemėje,

Kas gera,

O blogį ravime ir visą laiką,

Visada ravėsime.

Ona Baliukienė

Laisvės paminklai

 

Čia būsim, stovėsime,

Kol nė vieno neliks,

Kuris grobia ir žudo,

Namus mūsų plėšia,

Be mūsų paminklų

Ir laisvės nebus, –

Iš čia sklinda vaizdas

Ir garsas po Lietuvą.

Čia – kraujo lašai,

Nuo šūvių apkurtintos ausys,

O sielos – aukštai,

Su trispalve te plaikstosi…

Pakanka vienam – sustot, atsigręžti,

Pajusi ir ant savęs,

Kaip vėl ir dvigalvis erelis

Į širdis mūs taikosi.

Ona Baliukienė

Nauji Pilėnai

 

Nekuriu pasakų naujų, –

Palieku jas buvusiems

Savo mokiniams – penktokams,

Kurie nematė karo iš arti,

Nežuvo tėvas, brolis ir sesuo,

Motina prakeiti neišmoko,

Meldė taikos,

O budelis leipo vis iš juoko.

Sukurtas tik senas gerbiu,

Jose – Pilėnai,

„Laimės žiburys’’

Ant aukštos kalvos,

O šalia – paminklas,

Nekaltų ir nukankintų,

Vienišas dar stovi…

Ant jo – nedaug ir žodžių,

Tik data karo,

Kelios pavardės iškaltos,

O kiti – nežinomi,

Lyg priedėlis palaidoti…

Nebe atkursime ir jų veidų, –

Karas sudegina visus,

Palaidoti, kaip stovi...

Nebe atkursime Pilėnų

Ukrainoje.

Ona Baliukienė

Ukrainos kariui

 

Kaip aš galiu

Apsaugot dangų

Ir prisidėti prie taikos,

Kai gulbės skrenda

Į tvenkinius savus,

O į jų galvas taikosi

Priešo kulka,

Iš naikintuvo paleista,

Žiauri?

Kaip aš galėčiau

Apsaugot Ukrainos karį,

Jų motinas, vaikus, –

Esu balta senolė,

Kaip sodo obelis?

Galiu tiktai palaiminti,

Kad kulkos skristų

Vis pro šalį,

Kirstų priešą ugnimi.

Ona Baliukienė

Žiedų šokis

 

Nuskambėjo snieguolių varpeliai,

Pakalnutės juos greitai pakeis,

Daug baltųjų šiandieną žiedelių

Plonu rūbu pasipuoš ir ateis

Pasiruošusios šokti, dainuoti smagiai…

Žiūri, stebi geltonas narcizas,

Kepure pamojuoja linksmai,

Nusipurto ilgų naktų miegą,

Kada groja, smuikuoja varnėnai,

Dydis noras gražuolėms gėlėms nusilenkt…

Kvepia pievos čiobreliais, –

Kam kiti kvepalai, –

Trinu mėtą, rūtos šakelę

Ir liepos žiedelį geltoną...

Oi, kvepėsiu ir šoksiu – pavydėsit baltai!

Ona Baliukienė

Iš paukščio skrydžio

 

Trys aukščiai

Nuo šaknų iki viršūnės,

Siūbuojamas liemuo

Nelūžta – gyvastis,

Trys laiko skalės –

Praeitis ir dabartis

Kiekvieno mūsų ateitis,

O viena ŽEMĖ,

Kurioje gyvename

Nuo prigimties iki mirties.

Kokia didybė ir galia visatoje,

Kuri sukūrė žemę

Su pragaru jos vidury,

Žmonės ir žvėrys – liliputai,

Aplinkinius stebintys

Nuo kraterio vulkano

Bijodami paslyst ir nugarmėti

Iš kur nebegalėsi niekada sugrįžt.

Ugnis – didžiausia baimė,

Nuo jos vis dėlto priklauso

Ir mūsų ateitis.

Ona Baliukienė

Sesių darželiai

 

Sesių darželiuose,

Prie pamatų – atokaita,

Senokai sniego nebėra,

Čia žydi baltosios snieguolės

Ir tulpių keliasi lapeliai,

Tarsi žaliuojanti banga…

Ir man – visiems pavasaris,

Kai dažosi žaliai gamta,

Mėlyname danguje vėl pasigirdo giesmės

Mažyčių paukštelių,

O pažeme šmėžuoja

Įsimylėjėlių balandėlių pora…

Kas liko gyvas,

Neprispaustas ledo,

Keliasi iš miego,

Gaubiasi žemė žalia skarele,

Atsidėkodami motulei

Moja nauju žiedu,

Kad pamatytų danguje.

Ona Baliukienė

Juodi skaičiai

 

Gyvenimo eiga –

Paskelbiami įvairūs skaičiai,

Kiek šiandien gimė,

Kiek pakeitė senų,

Kurie išėjo atsisveikinę,

Palydėti „ amen’’ ir giesme,

Verksmu…

Gimtadienius tol švenčiame,

Kol atmintis pasiekia

Likusių – gyvų,

Užauga naujos kartos

Ir vėl – skaičiai

Iš gimdymo namų…

Šiandieną dar nesuskaičiavo,

Kiek ir kur išliko,

Kiek kiemuose palaidota,

Kiek iš tikrųjų mirusių vaikų,

Tik tariasi, kaip pasakyti

Ir visam pasauliui,

Kad gimusių mažiau jau bus…

O kas pakeis rytoj senus?

Ona Baliukienė

Linksmas žodis

 

Dar vieną žydintį

Savo pavasarį sutinku

Su vyturėlio skambesiu

Kas rytą,

Grumsteliu mėlyno dangaus,

Kada saulutė šypsosi,

Su varnėnu, vėl parskridusiu,

Sparneliais prie inkilo plasnojančiu

Ir savo pačią linksminančiu…

Prisiekiame ir mes –

Būti visada drauge

Ir bėdoje, džiaugsme,

Palydėt į dangų

Pirmiau užsimerkusį,

Todėl klausausi paukščių,

Burkuojančių balandžių,

Tave ir save

Ir šį pavasarį linksminu.

Širšių lizdas

 

Prabudo širšė –

Užtenka vienos piktosios:

Peržiemojus suka lizdą,

Deda kiaušinius,

Iš jų visi kiti išsirita

Ir okupuoja svetimas žemes,

Užpuola bičių korį,

Iščiulpia medų,

Vašką po gabalėlį ima

Ir pasidalina…

Širšės vaikai – visi panašūs,

Raini, kaip vienas,

Dauginasi, kaip skėriai,

Sudaro visą armiją

Grėsmingų kraugerių, kenkėjų,

Užteršia savo nuodu smėlį,

Užstoja spiečiai dangų,

Skrenda zirzdami prieš vėją…

Širšėms – prakeiksmas,

Nuo bičių ir žmonių

Atskrenda aimanomis,

Į bendrą chorą įsilieja...

Iki rudens jos viešpatauja,

Kriaušes, viską ėda…

Ima į vergiją,

Kas neklauso, surakinę veža, –

Tokia padermė rainuotų,

Antpečiais pasidabinusių,

Kybančių tarp žemės ir dangaus, –

Širšinais išvirtę gelia,

Užmuša ir žirgus,

Mirtį sėja,

Kariauja ir jų armija daugėja.

Palis ir jie įklimps,

Aparnai sušlapę ir susiklijuos,

Žiema išretins jų gretas,

Liks kelios širšės surandėjusios.

Ona Baliukienė

Sūrus vanduo

 

Kur vanduo – ten ir gyvybė,

Suvilgo lūpos ir keli lašai,

Jūros purslai – tai ašaros,

Jos per skruostus srūva,

Kai netektis matai…

Krantai – tai prieglobstis

Žuvėdroms, jūrininkams,

Mylimos rankos glosto,

Lūpos apipila bučiniais,

Laukia ir nudžiunga,

Glėbyje – dviems jauku,

Kad būtų visa tai ir amžinai…

Sūrus vanduo – iš jūros,

Dar sūresnis – vandenyno,

Tenai ištirpo ašaros,

Prisiminimų naktys, dienos,

Kurias krante tu palikai.

Ona Baliukienė

Akių blyksnis

 

Saugokim akis, –

Jos – langas į pasaulį,

Motinų vaikams – globa,

Senolių saulė…

Saugokime širdis, –

Ji yra ir šiluma,

Gyvenimo variklis,

Kada sustoja,

Žūstame, išnykstame…

Saugokim rankas, –

Jos kelia, glaudžia prie krūtinės

Viską:

Mažytį vaiką,

Mylimą,

Kiekvieną sielos blyksnį…

Saugokim save,

Kol esam reikalingi.

Ona Baliukienė

Beržu prie upelio

 

Nurimsta ir širdis –

Ritmingai plaka,

Stoviu prie upelio,

Pakrantėje – mes vieniši,

Palinkęs baltas beržas,

Laša iš jo šakos sula...

Gal ją aplamdė vėjas,

Saulė pakilo ir upeliu

Nurieda lašas –

Saldus ir žaižaruojantis –

Pasroviui iki upės vagos…

Mano svajonė blizga,

Sula laša vis po lašą

Žibutei virš galvos,

Nurimsta vos pasiekusi

Trykštančią gyvybės versmę,

Iš kurios ir upelis teka,

Beržui į šaknis – sula.

Ona Baliukienė

Išvadavimas pagal varlę

 

👀

Pavasario linksmybės įpusėjo. Priklausomai nuo vėjo ir danguje, ir žemėje vyksta pokyčiai: naktimis pašąla, o dieną atšyla. Balose – varlių vestuvės! Kuri didesnė, tą ir daugiau kavalierių lanko, visi netelpa ant nugaros, bet stengiasi kuo arčiau būti. Kurkia žandus išpūtę, kad ir patys patraukliau atrodytų, netgi didesni ir pajėgesni būtų šiam laikui.

Kiek išsiris varliukų, daug ir nuo dangaus priklauso: žiūri ir meldžiasi – bus ramybė, bus ir mašalų…

Baigėsi puota, visi susirinko trupinius nuo stalo ir sulindo po lapais laukti gerų laikų. Juda jau buožgalviai, rupūžiokai iš balos rėplioja per pievą, nesirenka kelio nei takelio, kad tik suspėtų kur pasislėpti. Varlės pasilieka vis labiau senkančioje kūdroje ir nerimauja: vandens telkinys ir taip mažas buvo, o dabar jau ir maurais baigia užsitraukti...Antys gnaibo už kojų, kirai bando ir pilvus „pakasyti’’, – ne juokas dabar joms rūpi.

Visi gyventojai laukia gelbėtojų, tik nežino, iš kur ateis meldžiamieji, kokios bus spalvos, bet tikisi, kad bus dideli ir balti.

Šmėstelėjo padangėje balti sparnai, varlės net aiktelėjo: „Šitas – mūsų gelbėtojas! Pagaliau ir mus dangus išklausė.’’ Bet po dideliais ir baltais sparnais – didelis ir juodas šešėlis, slenka ir leidžiasi prieš pat nosis. Užsidengė motina varlė akis ir laukia, kas bus, tas bus. Pasijuto skrendanti į dangų – pasimelsti nesuspėjo.

Vaikai – jau su kojelėmis, galėtų ir striksėti, bet lieka baloje, nes čia – jų gimtinė. Lydi skrendančią motiną ir nežino – džiaugtis ar verkti: tiek pasaulio ji pamatys, arčiau dangaus pabuvos ir maldos bus išgirstos…

,,Gal ir mes kada taip skrisime ir būsime išvaduoti? – pagalvojo mažyliai, – mūsų daug, o vaduotojas – vienas ir jo sparnų galai – juodi''...

Sukaustė nerimas – ne visi, kurie skelbiasi vaduoją, yra geri – turi ir savo užmačias.

Ona Baliukienė

Savisauga

 

Kai bijome, akis užmerkiame,

Iš baimės ir užsikemšam ausis,

Nuo baimės bėgame greičiau

Nei ristas žirgas šuoliais lekia,

Bijodami nutylame

Ir neužmiegam per naktis...

Baimę atstumiame,

Nes bijome prisipažinti,

Kokie mes esame silpni.

Ar sugebėtume gimtinę ginti,

Savo vaikus apglėbti,

Uždengti savimi

Ir baimę nugalėję paukščiu kilti,

Kai liepsnose nusvyla plunksnos,

Paliekame prieš baimę

Visiškai pliki?

Baimė – savisauga,

Kaip ir kiekvieno paukščio,

Kyla iš mūsų prigimties.

Ona Baliukienė

Skruzdė

 

Sunkokas kelias mažos skruzdėlės,

Kuri susineša namelį

Vien iš smulkių šapų

Ir smėliu lipdo rūmą,

O jis susmunka žiemą

Miške ar ant pliko dirvono,

Užgriūva ir urveliai...

Pavasarį vėl neša,

Atkuria, tarsi po karo,

Dirvonas atželia ir smilga padeda

Sutvirtinti joms namą...

Lietus nušluoja,

Sudegina žaibai,

Perkūnija vis perskrodžia

Ir širdį, ir net valią,

Bet vėl prisikeli

Ir vėl eini skruzdės žingsniu,

Neši po šapą ant pečių,

Kad pasimokytum kantrybės

Iš menkos, atrodytų, skruzdės,

Kuri labiausiai panaši

Į paprastą žmogelį.

Buvau šia skruzdėle,

Visa šeima – tėveliai,

Lipdžiau ne kartą ir namus,

Iš geltonų smėlio dulkelių…

Ona Baliukienė

Atmintyje

 

Nėra vaizdų per karą,

Kurie nudžiugintų,

Kažkiek paguostų

Motinos širdelę, –

Žūsta vaikai

Ir suaugę sūnūs,

Paskiau išeina ir su šautuvu

Tėvas, senelis,

Kad liktų nepaliesti namai,

Tenka paaukoti ir jaunystę

Ne vienai dukrelei.

Kraupūs karo vaizdai –

Vien bombų duobės,

Sugriauti namai,

Nėra lygaus ir kelio,

Minų laukai,

Kur nepasėsi jokio javo,

Sekioja čia kiekvieną

Ligos, badas…

Mano atmintyje – tėviškės pakrūmėje –

Juodas kryžius,

Be pavardės ir vardo…

Galbūt ir čia tavo brolelis.

Ona Baliukienė

Batai

 

Kiek sukurta daiktų,

Kad pagamintų batą,

Jis tik tada malonus,

Kada naujas ir švarus,

Kol nebrido per purvą,

Svetimas žemes,

Nemindė jų pasėlių,

Nesusitepė krauju…

Kiek yra žodžių su priesaga „batas’’,

Tada pradžia – nebe svarbi,

Ar buvo jis prie Volgos,

Plačiojo Dunojaus,

Dniepro ar prie Šiaurės jūros,

Motinėlės Baltijos, –

Visur jo pėdas atmena,

Kartoja žmonės:

Buvo kraugerys...

Vėl prie Juodosios ir Azovo jūros,

Kurioje iki šiol batus dar plauna,

Numinti ir iškleipti

Dar kai kurie namo

Tėvams parnešami.

Ona Baliukienė

Negerai pradėta

 

Niekas nekaltas,

Kad gimsta šiokie ir anokie, –

Išauga medis ir kreivai,

Akmenį nugludina upelio srovės,

Čiurlenančios – be perstojo,

Krentančios ir iš aukštai…

Nuo amžių duotas žmogui protas,

Kad pastatytų užtvankas,

Įskeltų žiežirbą,

Uždegtų laužą,

Pakabintų ant jo puodą

Ir kiltų kvepiantys garai…

Tik pats ir esi kaltas,

Jeigu išsipila sriuba,

Lieka alkani vaikai, –

Pats negerai pakabinai…

Ona Baliukienė

Tikėkime ir savimi

 

Kalbėkime su žmogumi,

Kuris nemato ir negirdi,

Tikėkime kiekvienu,

Kuris turi širdį,

Nors kruopelytę sąžinės,

Kitam gyvam užuojautos, –

Net ir į medį galime

Kas dieną atsispirti…

Kalbėkime visų vardu, –

Kai niekas jau neatsišauks,

Tikėkime ir savimi,

Kad ir dangus mus girdi.

Ona Baliukienė

Trys milijonai

 

Trys milijonai –

Visa mūsų Lietuva,

O kiek dar mūsų,

Išsibasčiusių ir po pasaulį,

Jei susirinktume į aikštes ir gatves,

Neliktų vietos skruzdei,

Tik skristų virš galvų

Taikos balandžiai…

Tiek jau dabar žmonių,

Pabėgusių nuo karo,

Motinų ir vaikelių,

O Ukrainos vyrai gina,

Ligi karo pabaigos ir pergalės,

Vis gins gimtinę,

Savo vienintelę TĖVYNĘ,

Savo šalį.

Слава Україні!
Слава країні героїчної!

Ona Baliukienė

Galime ir daugiau

 

Kiekvienas paukštis skrenda,

Kiek leidžia jėgos ir sparnai:

Erelis viršum kalnų sklendžia,

O žvirbliui ir visaip gerai,

Nes tupi prie namų,

Peri vaikus ir po palange…

Kiek davė kiekvienam gamta,

Tiek turime jėgų,

Kartais savyje jaučiamės tik žvirbliais,

Nekeliame sau idėjos,

Kad galime daugiau,

Kaip mažytis vieversys,

Kuris užgieda garsiai

Ir jo giesmė į dangų skrenda;

Tada ir sakalas pavydi jam taiklios akies,

Ne tiktai balso,

Savo lizdą iš aukštybių susiranda.

Kas čiulba – visad jaunas,

Kas kyla – tas ir jaudina.

Ona Baliukienė

Saugokim padangę

 

Joks paukštis neatskris,

Kai bus dangus apšaudytas,

Joks nebesuks lizdų,

Jeigu ir jam ir jo vaikams

Bus nesaugu šioje vietoje,

Kur neapšviečia saulė.

Gulbės plaukia tik į tuos vandenis,

Kurie būna švarūs, yra maisto

Ir tylu pakrantėse.

Ir žmonėms – taip svarbu,

Kad būt apsaugota padangė, –

Iš čia atskrenda paukštis,

Randame ir savo laimę.

Ona Baliukienė

Taip ateina tironai

 

Visai maži dar nesupranta,

Kas pasaulyje jau vyksta,

Jauni sugers ir vėl pamirš,

Kad buvo paskandinta

Jų neseniai jaunystė,

Viduramžiai nematė klykiančių

Ir numoja ranka:

„Tegu – ne mano gryčioje’’…

Seni prisimena gerai,

Kaip jų pleškėjo trobos,

Bliovė galvijai sunykę,

Pakėlę į dangų rankas meldė,

Bet niekas negirdėjo,

Nepagelbėjo nė raudos,

O patys neturėjo jau jėgų

Iš naujo kurtis ir statytis…

Kol dar ne vėlu,

Reikia galvoti ir mąstyti.

Ona Baliukienė

Mėsėdžiai

 

Nuo kada tapo panašus

Žmogus į žvėrį,

Kai jam davė dantis

Ar strėlę?

Pirma medžiojo žvėrį,

Paskui ir nusitaikė

Į save panašų

Šovė supykęs ar tik neištvėręs,

Ar tik iš baimės,

Kad ir pastarasis pirmas

Paleis strėlę?

Nukovęs neša namo žvėrį,

O iš nukauto laša,

Lieka kraujo dėmės…

Kas lieka,

Kai strėlė perveria į jį panašų,

Nebe grobį – žvėrį?

Ona Baliukienė

Karo šauksmas

 

💀

Tuščiai kalbu,

Kai daug garsiau

Karo sirenos kaukia,

Tada danguje ir žodis

Jau kitaip prabyla…

Kaip pasakyti ir pasauliui,

Kai kalbame skirtingai

Ir daugelis net nesupranta

Žodžio „karas’’,

Nors stebime akylai

Žinias iš fronto,

Matome griuvėsius,

Iš kur dūmai kyla?

Kas gali ir dabar įtikint motinas,

Kad jų sūnūs pradingo

Svetimame krašte dėl karo,

Tapo nelaimingomis?

Tuščiai net šaukiame,

Kai kulkos ir skeveldros

Vis į kūnus sminga.

Ona Baliukienė

Papročiai ir šventi žodžiai

 

Daiktus gali mainyti,

Daugelį ir nusipirkti,

O siela lieka ta pati,

Kaip deimantas švari,

Neperkama ir neparduodama,

Gyva ir po mirties…

Tik maldoje paminime

Išėjusius, palikusius

Ir šį pasaulį,

Žemiškus ir turtus,

Su „ Amen’’,

Tuo vieninteliu žodžiu,

Kurį kartoja kartų kartos,

Pašventinta Verba savus

Ir artimus nuplakdami.

Ona Baliukienė

Susigrąžinkime išskridusius

 

Išskridę į šiltus kraštus

Pavasarį paukščiai sugrįžta,

Atsineša ir giesmę,

Taip ausiai įprastą,

Vėl esame su savimi,

Visai – šalia…

Išvykę žmonės į tolimesnes šalis

Į tėviškę sugrįžta

Per savo kalbą ir dainas,

Prisiminimų gijass…

Vis ant kalnelių susitinkame,

Nuplikusių Anykščių piliakalnio,

Ant kalvų Šeškinės,

Žaliakalnio Kaune,

Apsikabiname per nuotolį,

Tarsi beržais pavirstame,

Linguojame ir pušimi žalia…

Bendri vaizdai, geri prisiminimai,

Sugrįžta ir jaunystė

Gėlele.

Ona Baliukienė

Žemė - po mūs kojomis

 

Žemė – motulė, sesuo vainikuota, brolelis ir tėvelis, kaip vienas – drauge...Ištieskim baltą motinos skarelę – gausime žemėlapį, ant kurio bus išrikiuoti žirgai, kareiviai būsimose kovose. Kaskart, kai kelsim koją, bus ir žalia, ir raudona, o danguje – geltona juosta, mėlynu kaspinu perrišta – taip ir žemėlapis atrodo, kada karo nėra…

Kol tėvas aria, grūdą sėja, vaikai surenka trupinius, žiūrėdami, kaip valgo duoną sesė ir mama…

Sūneliai paūgėjo ir šaukiami į karą, vieni – į šventąjį, kiti, kad iš žemėlapio atplėštų gabalą, nudažytų jį raudona spalva…

Žirgus aplenkė arkliai, keliui neįpusėjus, pakeitė pakinktus, vežimus, į juos patrankas įkėlė ir pasileido per žemės – motinos laukus…

Po ratais – kraujo dėmės, žmogelių nekaltų, nepritariančių, karui, kuris sugriovė jų namus...Pilkas žemėlapis išėjo, kai kur tik pasiliko žalias lopinėlis ant aukštų kalnų, ten skraido laisvas paukštis, sukasi lizdus…

Ant lygumų juoduoja kryžiai iš žmonių kaulų sukryžiuoti su baltu kaukolių ženklu iki šių dienų…Taip kuriasi naujos valstybės iš besielių jau žmonių.

Vėl traukiamos karo dainas, eina vieni kitų vaduoti nuo jų pačių.

Nėra balto žemėlapio, kaip motinos arba jaunamartės skarelės, galbūt jo niekada ir nebebus.

Ona Baliukienė

Gėlių kalba

 

Gėlės – tai brydės

Ant pievų žalių,

Rasa prisipildo

Taurelės rasakilų,

Kvapnių ir vėsių...

Brendi ir nubrauki,

Į žemę beri,

Kad iš po jų augtų

Berželiai žali.

Gležni pumpurėliai,

Lazdynų žiedai,

Byloja, kad noksta

Iš jų riešutai.

Šalia gieda paukščiai,

Jau neša lizdus,

Genelis stuksena

Senesnius stuobrius,

O prie liemens šilto –

Žibutės akis,

Rasos lašu prausiasi,

Vėjelis nušluoto,

Greit kitas nukris…

Gėlės – tai laikas,

Kaip mūsų diena,

Saulutės pritvinkusi

Linksta galva.

Pakylu ant kalno –

Čia – tokia gaiva,

Atrodo, alsuoja

Visa Lietuva.

Ona Baliukienė

Senas lapas

 

Nudžiuvusį lapelį

Reikėtų nuskabyti, –

Jis trukdo tik jaunimui

Tvirtai įaugt į žemę

Ir saulę pamatyti…

Nauji žiedai po lapais

Pasislepia nuo šalčio,

Nuo vėjo juos pridengia

Netgi menkiausias šapas.

Jauniems maga atgręžti

Savo veidus į dangų,

Nejutęs ir pavojaus

Taipogi nesužino,

Kas yra ir pragaras...

Kol mirtimi nekrikštytas,

Kitų bėdų išvengęs,

Nejaučia kito skausmo,

Kas per pasaulį žengia.

Nudžiuvusį lapelį,

Lyg protėvį, pagarbinau, –

Be jo išnyktų šaknys,

Jų niekas nepridengtų.

Ona Baliukienė

Atsakomybė

 

Laisvas pasaulis

Ne taip jau ir laisvas,

Jei leidžia tironui

Laisvas šalis engti.

Krauju laistyta žemė

Ne kartą vaitojo,

Kai arė artojas,

Sava vaga ėjo,

O kliudė noragas

Ir bombą, ir miną,

Ne viena susprogo

Artojui po kojom.

Ko vis dar nutyli

Laisvas pasaulis,

Kiek juoduoja kryžių

Ant kapų motulių,

Nekaltų vaikelių,

O kiek nesugrįžo

Iš karo tėvelių?

Kiek metų tylėjo,

Kai trėmė į Sibirą

Vagonais mūs Stalinas,

Kur mūsų – lietuvių

Trūnija kauleliai?

Nedrąsus dar ir šiandien

Laisvas pasaulis,

Kai griaudi patrankos,

Laisvos šalies žmonių

Nusineša gyvybes,

Nutyli nelaimes.

Visi atsakingi,

Kas tyli ar vengia

Sakyti teisybę užpuolusiam:

Traukis!

Laisvė

 

Sugrįžta nuolatos daina,

Jos priedainyje – laisvė,

Visomis kalbomis

Ir daugelio krauju aplaistyta…

Laisvė – žmogaus svajonė,

Jo laisva valia –

Dainuoti savo šalyje,

Sakyti ir pasauliui:

LAISVĖ!

Plaukia ir plauks melodija

Per jūras ir marias,

Kartos per amžius žmonės,

Dainuos vėl apie laisvę.

Nėra nei upėje,

Nei danguje

Tokio aukšto, gilaus slenksčio,

Nėra nei šūvių,

Kad sustabdytų kelią laisvei.

Ona Baliukienė

Žiūri net pelėda

 

Pavasario vėjas

Iš dirvonų traukia,

Pienę ir purieną

Sužydėti šaukia.

Baltąją snieguolę

Seniai glosto mielas,

Akeles žibutė

Tik dabar atvėrė,

Pažiūrėjus mato

Baltą debesėlį.

Kapstosi iš sniego,

Iš po ledo luito,

Kiekvienas žiedelis

Šerkšną nusipurto.

Koks dangaus skaistumas,

Koks beribis mėlis!

Visokie žiedeliai

Ryte sumirgėjo.

Išbėga vaikučiai,

Krykštauja po kiemą,

Mina dviratukais,

Paskui saulę rieda.

Po karo

 

Kad atstatytų žmonės

Kare sugriautus namus,

Reikia daugiau dienų

Nei turi metai, –

Pirma išveš tik nuolaužas,

Susprogdins nesprogusias minas

Ir bombas, kurių čia tiek daug

Priešas primėtė.

Koks namas – be langų,

Be durų staktų,

Koks šulinys –

Be geriamo vandens,

Koks rytas po nakties bemiegės,

Kai reikėjo žvakę degti

Prie gimdyvės, kūdikio

Ir mirusių tą naktį?

Ona Baliukienė