2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Meilės laiškas



Šiąnakt miegodama jutau,
Kaip virš galvos balandis
Baltas baltas skrenda;
Snape jis neša žinią -
Gražų meilės laišką...
Vienas sparnelis į Pietus
Kitas į Rytus, Šiaurę;
Kada jį vėjas taip apsuks,
Kad skristų tik į saulę...
Oi, šiaušia plunksnas
Ir kedena palengva;
Pakyla daug aukščiau,
Kada supranta,
Kad laukia jo labai kažkas,-
Juk mūsų visada
Kažkas kiekvieno laukia?
Kojelės pariestos -
Atskris, nutūps,
Jei atviras bus langas...


Prie liemens - šaka



Žalių šakų pavėsis
Glamonėja ir svaigina,
O saulė švysčioja,
Kai supa vėjas
Sulapojusias šakas...
Koks kvapas varva,
Trykšta ant delnų
Ir ant nuogos krūtinės...
Žiūrėk, dar aš kokia -
Balta, gyva ...
Jei tu dar šaką myli,
Liemuo priglaus tave,
Per nugarą nubėgs
Tik šiurpas tyras
Ir links pakinkliai -
Atsiklaupsiu prie tavęs.

Medžių ašara



Matai-tai medis verkia,-
Jau neteka sula,
Seniai išsprogo
Ir dulka, lekia
Žiedadulkių dulksna.
Pavasarį visi tik skrenda
Ir ašaroja akys
Daug dažniau,
Negu ir žiemą šaltą,
Nei rudenį ar vasarą...
Klausai-tai girgžda
Šulinio svirtys apleistos
Ir kiauras kibiras
Vis groja gitara,
O šulinys gilus
Kaip būgnas trankosi,
Jame ir ašaros nuskęs,
Paskui išdžius...
Jauti-tada ateis žiema.


Žydėjimas




Pavasario miškai -
Žali žali,
Kiekvieno medžio
Vis kiti lapeliai
Ir spindi saulėje tokie jauni,-
Kaip skaistūs jaunųjų veideliai.
O vyšnių, slyvų nuometai balti
Ir moterų tokios skarelės,
Kad jau žiūrėsiu amžinai
Į brolio žirgą širmį baltą -
Svajonę kiekvienos mergelės.
Auga palangėje ir obelis -
Tai visos mintys mano,
Atplaukia iš miškų daina
Mažų mielų paukštelių.
Oi, kaip šviesu širdy ir akyse,-
Įvairiaspalvės tiktai tulpės
Ir šventi rakteliai...

Europa-tautų lopšys



Didinga ir graži Europa,-
Kaip išnešta ant žirgo,
Stipraus jaučio su sparnais;
Čia jūros, tvenkiniai, kanalai -
Žmogaus ir gamtos tvariniai.
Kalnai ir lygumos, miškai
Tolumoje tartum miražas,
Kur buvo sustabdyti
Svetimų karių pulkai...
Vėl kilo, griuvo tautos, šalys -
Tokia istorija, jos pamatai.
Iškilios katedros ir pilys
Su išvarpytais dar kulkų lizdais,
Tik amalas, pražydęs pakelėmis -
Meilės simbolis, nuteikia pakiliai.
Čia žydi sakuros - raudonai ir baltai;
Kovai, gandrai, suradę savo vietą,
Jau tupiasi ir peri šį pavasarį ramiai.
Atsigręžiau veidu į Lietuvą,
O rankoje - mažyčiai gintarai...



Geradarė




Gėlė nesirenka dangaus;
Ji žydi, sveikina pasaulį,
O žemė ne visiems
Atseikėja po lygiai
Nė gėlo vandens,
Ne savo gero delno...
Kiekvienai gėlei vis šypsausi,
Kad jai pasisekė gyvenimas,-
Kaip gera būti atvirai,
Žydėti ne tik saulei...
Ir skruzdėlė priglusta,
Ir margas drugelis,
Ir vabalėlis geria rasą,
Pasislepia nuo vėjo...
Tokias gėles - šeimininkes
Visi vadina geradarėmis.


Mūsų pavasaris



Šviesu šviesu aplinkui,-
Juk ne kas dieną saulė
Bučiuoja žemę savo spinduliais.
Labai puikus tada pasaulis,
Kai jaučiu tavo ranką,-
Per pečius taip šiluma nueina
Iki pačių sielos gelmių giliai.
Suglaudžiame kaktas -
Tai mūsų šiandien laimė,
Rytoj gal debesys užeis...
Kiekvieną valandą išsaugosiu -
Tik dėl tavęs gėlė pražysta
Ir meilė išsiskleis naujai.
Pajusime abu pavasario palaimą,-
Mums virš galvų -
Visų pasaulis -
Baltas baltas baltas...
Žiemos nebus – tik sninga
Žiedlapiais baltais.

2012 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Mano draugai



Istorija - tai pasaka;
Ji kiekviename žingsnyje
Vis primena apie save
Ir bumerangu grįžta,
Jei neįvertini kažko.
O vienas įvykis dažnai
Apverčia aukštyn kojom viską -
Nuo to prasideda nauja vaga.
Ji tiesiasi tik iki miško,
Kur paukščiai sukasi lizdus
Ir skamba nuo jų žemė
Apjungdama ir jūras,
Ir sraunias upes...
Mūsų gyvenimas subėga
Prie vienas kito,
Kada suprantame kitus,
Net pagaliau save...
Ir tada ne kiekvienas,
Sutiktas pakelėje,-
Taip kuriama istorija,-
Nebūna draugas -
Juk renkamės pagal save.


Laimės akimirka



Nesuprantu gyvenimo,
Kur vien tik laimė,
Bet juk vis to
Linkiu visiems...
O kur akimirksnis žavingas,
Ko Faustas burtais
Beieškodamas pavargo,
O Mefistas jų turėjo,
Kiek tik kas norėjo -
Dalino kraujo priesaiką
Tik nusivylusiems...
Nė Elena jo nežavėjo,
Bet Margaritai buvo
Ne vis vien,
Ką ji mylėjo
Ir kas mergystę,
Netgi garbę užkerėjo...
Nejaugi tinka tai visiems?



Balti narcizai


Net būdama jauna
Į veidrodėlį nežiūrėjau,-
Narcizai vis žydėdavo
Darželyje tik seserų
Jie buvo vis balti,
Labai labai kvepėjo,
Apsvaigdavo galva pavakary...
Pavasarį lakštingala
Pernakt čiulbėjo,
O iki ryto
Girdė ir mylavo
Tiktai upelio
Virvanti versmė...
Jinai atstojo
Mano veidrodėlį;
Dabar narcizu
Galva sužydėjo,-
Sudužo jis netyčia;
Kiekviena šukė –
Vis balta gėlė...

Gyvenimo taku




Aš vėl savo take,
O kelias vienas,
Į kurį viltys sudėtos,
Kad nesugrįžčiau niekada,
Ką nunešė netyčia
Siautulingas vėjas...
Ateisiu pas tave
Pasiramsčiuodama lazda
Ir į akis pasižiūrėsiu,-
Toks atviras ir mėlynas
Dangaus gilumoje
Dviejų žvaigždžių
Ramybės žvilgsnis...
Gal viskas jau pasiekta?
Kažkas nušvito ten toli.
Oi, ten praskrido
Naujos šviesos -
Laikinos kometos...




Vaikaičiui Juozukui



Kokia graži ir apvali data -
Dešimt šviesių metelių,
Laimingas savo šeimoje
Su močiute, tėveliais.
Senelis laukia, kai užaugs,
Bus tikras užvadėlis,-
Abu jie meškerios,
Irkluos valtelę: vienas -
Jaunas ir stiprus,
O kitas- jau
Gyvenimo pamėtytas...
Siūbuoja valtį nuolatos
Upės verpetai;
Laimingas, kol buvai
Tik motinai ant rankų...
Dabar savi keliai
Ir vien tik tavo bangos...

2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Skiriu Zinaidai Balšytienei

Graži jaunystė,
Pirmas bučinys,
Tėvynės lygumų
Rami svajonė
Ir mylimojo akys -
Saulės ir mėnulio
Meilės pavyzdys
Pasiūlė tavo ateitį -
Tai išsipildžiusi kelionė
Per pievas tėviškės
Ir tokią gaivią rasą,
Kur ganosi pakirdę gyvuliai
Ir pienas saldžiai kvepia...
Pirmieji žydi
Raudoni, balti dobilai,
Gegučių ašarėlės,
Garšvos , smilgos plakasi...
Laiminga MOTINA esi
Iš Žemaitijos žemės,-
Taip tiesiasi visi keliai
Į sąžinę, į Dievą;
Vis šaukia rytmečio varpai -
Didieji visų Atlaidai,
Iš kur ateina jų vaikai,
Kad vėl priklauptų
Ir apkabintų savo žemę,
Senolių numylėtą...
Čia savas dūmų kvapas
Ir motulės langas
Pražiūrėtas...

Lašų giesmė



Vienišas langas,
O lietus pavasarį
Tik laša, laša, laša
Ir jungiasi viena čiurkšlė -
Tai ilgesio styga
Dabar suskambo,
Kai nėra tavęs...
Gal jau ruduo arti?
Oi, koks šiltas lašas
Šią giedrą vasarą...
O vakarais lakštingalos
Skardi giesmė
Ir volungė vienodai
Gieda vis prie lango:
-Ieva, ieva, sužydėk
Dėl mūsų laimės.
Oi, šaukia vienas lašas
Kitą sielos lašą -
Jie taip abu panašūs,-
Tarsi tavo akių gelmė...
Štai pajutau ant veido
Tavo karštą delną,
Tu švelniai šluostai
Man nuo skruosto
Jau rudens lašus...
Gal tai- mūsų gyvenimas
Ir meilės pranašas,
Išskrendančių gervių klyksmas,-
Kaip vienas lietaus lašas.

Lankymas




Trumpa akimirka -
Ji niekada nesikartoja,-
Ateina paslapčia,
Pasipina po kojomis
Ir vėl nušvinta valanda
Prieš ilgą dieną,
Net rytojų...
Tada ir atsistoju
Veidu į tave
Ir sako lūpos
Tuos pačius žodžius,
Tik jau melodija kita,
O aidas viską atkartoja.
Kiekvieną valandą
Išsprogsta kitas lapas -
Taip rašoma ilga
Gyvenimo knyga
Prie mylimojo kapo.
Akimirka trumpa
Jau amžinybe tapo...

Laukai pražydo

Pavasario žydėjimas -
Gyvybės atmintis,
Ko nepasiekia akys,
Pasako ir širdis.

Gamtos klestėjimas -
Pražydusi sielos giesmė,
O derlių imame kas dieną,-
Tokia gili dangaus erdvė.

Pasaulį, atvirą ir giedrą,
Gaivina vakaras, naktis,
Dabar žiema ilgam užmiega -
Baltoji žemės paslaptis.

Tikėk...
Ir vėl žiedelis prisikėlė,-
Kaip mūsų meilė iš nakties;
Bučiuok į lūpas ir akis...

Pasiilgau

Kokia besielė tuštuma,
Kada tavo jausmų nėra;
Neatsiliepia nė aušra,
O vakarą juk tau paskyriau...
Gyvenimas - sunki našta,
Tik per tave ir be tavęs
Sustingusi dangaus mėlynė.
Aš tau-sava ir tu-ne svetimas,-
Juk meilę tau paskyriau.
Padainavau savo dainas,
Iš ilgesio vis pyniau...
Tu - be manęs,
Aš - be tavęs
Kaip šulinys be svirties...
Iš kur aš atsigersiu
Nakties tylumos,
Kas dar priglaus mane
Sau prie krūtinės
Ar dar kada sušildys?..

Pavasario miške

Susipina miške
Medelių žali lapai
Ir šnabždasi giria,
Dainuoja savo meilę.
Švelnioji liepa
Taip berželiui sako:
-Aš jau tava,
Esu prie tavo tako...
Paimk mane už rankos,-
Tu-baltas beržas ir dailus,
O mano širdies gelmėje
Gyvybė verda, šnabžda...
Pažvelgia baltas beržas
Ir apkabina liepos šaką.
-Tu būsi mano mylima
Iki gyvenimo lemties
Ir paskutinio lašo...
Susiglaudė aistros glėby
Berželio, liepos lapai...

Mano Tėvynė

Brangioji sese,
Saulė bėga, bėga -
Ir vis į vakarą lengvai
Prie tavo marių gintarinių,
Prie Baltijos bangų skubiai...
Brangioji mano motina,
Mane glaudi meili
Kaip savo kūdikį
Sau prie šiltos krūtinės,
Pagirdai savo pienu...
Tu man papasakojai
Savo praeitį, Tėvyne,
Kada suklupome
Po šventu kryžiumi,
Po ąžuolu šventu -
Vis dar žaliu žaliu -
Mano Tėvynės.
Jaunoji mano dukra,
Šiandieną vėl su tavimi gimiau
 Ir naujai gyvenu,-
Tu man senatvėje -
Duona rupi
Ir sielos slaugė vis esi;
Tai vakaras akis atvėrė,
Kad tu-vienintelė,
Kurią turiu širdy,
Mano Tėvyne.

Paukščiai

Pavasariais atskrenda paukščiai -
Jie į gimtinę grįžta,-
Bėgiojo čia basa vaikystė,
Paskui žvaigždėtoji jaunystė.
Susuko čia lizdus
Ir juokiasi vaikai,
Laimingi krykščia.
Čia pastatyti nuo seniai
Gyvybės pamatai -
Nuo karžygių laikų
Mūsų brangi Tėvynė.
Oi, reikia džiūgauti!
Ko rasos rieda,-
Tarsi gyvenimo šaltinis
Šiandien trykšta?
Gyvenimas labai dažnai
Atseikėja tik skatikus,
Kai raibos plunksnos,
Vanago nagus pajutusios,
Į juodą žemę krito...
Argi nematei?
Visi tai matome,
Bet užsimerkiame,
Kai ruduo šypsosi...

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Žibučių puokštelė



Kasdien žibutės
Keičia spalvą,-
Ankstyvąjį pavasarį
Jos tokios ryškios;
Gal ir dangus tada
Joms pavydėjo,
O dabar pablyškusios...
Jų spalvos -
Tai gyvenimas,-
Kaip mūsų kryžkelės,-
Kur pasuka kiekvienas
Ir jau nebegrįšime.
Močiutės žyla smilkiniai
Ir akys – ne jaunystės,
Nors mėlynos ir geros
Lyg vaikystėje...
Žibutės gal mamytei?

Būk geras



Vaikams maža tereikia,-
Kiekvienas gyvūnėlis -
Didi paslaptis.
Kur jis gyvena,
Ką jis geria,
Kas gi jam patinka...
O mes tuokart
Jau mąstome:
„Kokia jo prigimtis,
Ar ta pati būtis.“
Vaikai į mus lygiuojasi,
Nors nieko ir neklausia,-
Visi turim akis.
„Aš didelis labai,
Nors ir ne pats didžiausias,-
Mama ir tėtis didesni“...
„Koks mano geras
Visada vaikaitis“,-
Močiutės žodis
Viską pasakys.

Vaikai ir mes



Žaidžia vaikai
Visai kaip mes,
Jau ir suaugę,
Dėlioja vis kaladėles
Ir stato naują namą,
Kuris subyra
Kartais į šukes...
Jie turi svajones,-
Kaip ir tėvai,
Ir kažkada seneliai,
Kad baigtų mokyklas...
Nesupratai, ne tas,
O tikrojo gyvenimo,
Kurio net rašto
Neišradom mes.
Jie kuria savąjį,
Kuriame dar esame
Ir mes, kol kas...


Pavasario gerumas



Saulės klausau,-
Ji galingesnė
Ir už mane , ir už tave.
Jinai šilta ir net geresnė -
Nepavydi ir nepikta...
Pasveikina visus kas rytą,
Labanakt sako vakare.
Nuo žemės pradžios
Jinai šviečia ir kalbina,
Kas žemėje yra.
Pražysta kvapnios gėlės,
Ir pabūti kviečia
Nuo ryto iki vakaro šalia,
Nes jos geresnės,
Negu žmonės,
Pasodinę jas -
Tik dėl savęs...
Kiekvieną žvaigždę
Žmonės pavadino,
Kada atrado jas,
Vien dėl garbės -
Irgi tik dėl savęs.
Žmonių vardai
Ant dangaus vandenyno,
Bet žemėje tas pats...
Oi, žvaigždės, pagyrimai
Visa taip netikra...
O tikros - daug geresnės,
Negu mes.


Pavasaris sūpynėse



Pavasario saulutė
Taip aukštai aukštai
Į melsvą dangų kyla,
Smagu pakilti man su ja;
Paukščių daina skambi
Kiekvieną šiltą dieną
Skraidina ir sūpynėse,-
Kaip ievos šaką vėjas
Ir mane su ja.
O kalvose – taip žalia
Ir gražu miške,-
Žibutės mėlynakės,
Baltos ir geltonos plukės
Kupstų kupstais šalia.
Dar kiti medžiai
Stovi kaip apakę,-
Oi, dar ne jų daina...


Kelionėje



Kiekvieno medžio žievėje
Jo atvaizdas matyti,-
Kiek jis į saulę pasisukęs,
Kiek jau apkerpėjęs
Iš Šiaurės, taip šaltos,
Švelnus iš Vakarų,
O Rytuose saulutė,
Spindulį palikusi,
Keliauja vis į šilumą Pietų...
Visus kelius ir kryptis
Medžiai žino –
Stovi jie vietoje
Metų metus,
O tarsi eina, kalba...
Kurie jų kalbą žino,
Suranda sau kelius,
Netgi žuvelės vandeny,
Jeigu jos laisvos...

2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

Vėjo malūnai



Oi, ne tiktai
Senjoras Don Kichotas
Vis kovėsi ilgai
Su vėjiniais malūnais,-
Jų buvo tiek tirštai,
Net liko praeitis lig šiolei...
Tarsi paminklai
Sukasi sparnai
Ir kelia mano brolį...
Špaga negelbės,
Kai gana dažnai
Istorija kartojasi.
Tik skydo aidas
Kaip kaktomuša garsai
Per ausis tvoja
Ir sudreba malūno pamatai,-
Net akmenys prieš vėją
Kartais groja...


Skiriu Dainiui Žąsinui

Gulbės šokis



Didingas valsas -
Poros viena už kitos
Kaip gulbės sukasi;
Jų baltos suknios,
Aksominiai ir balti batukai...
Ir skrenda jaunos kojos,
Šypsena sustingsta lūpose,
O žvakių blausūs atšvaitai
Nuo sienų leidžiasi
Lyg tirštas rūkas -
Žemai, žemai, žemai...
Tik vieną šokį
Dar prašau, gyvenime,
Tik man pagrok tu...
Suskambo garsiai, garsiai
Tik nutrūkusi styga
Ir baigėsi jau gulbės šokis...
Oi!


Pašokime




Dangaus ir žemės šokis

Aš šoku su visais,-
Pavasaris man groja,
Lakštingala traliuoja,
O miškas klausosi,
Saulutė irgi spinduliu pamoja
Ir nusileidžia jau tenai,
Kur vakaras jai ranką
Paima švelniai ir pabučiuoja...
Vedu į ratą riterį -
Jis špagą numeta į šoną,
Pentinai bilda į grindis,-
Juk su dama balta
Jis šiandien šoka...
Apsukau salės apskritimą,–
Ji pavasarį sausakimša,-
Oi, gėlės raibuliuoja...
Kas gi čia šypsosi
Net iš dangaus slapčia,
Pro debesis švytruoja?
Aplinkui paukščių taką
Žvaigždės stovi ir dainuoja.
-Tai paskutinis mano vakaras,-
Jam tyliai pasakiau...
Atsiklaupė jaunuolis.

Dainuoju pavasarį



Nerimstu kaip diena,
Kaip naktį vėjas,-
Kartais nutyla paryčiais;
Labai švelnus
Tik vakarui atėjus,
Sušildytas mano delnų
Pasaulis pagražėja.
Prabyla karklas pabaly -
Iš jo dar susukau
Mažytę dūdą be skylučių
Ir groju savo vakarą,-
Tokia melodija tikra,
Dabar su manimi
Ją netgi vėjas pučia...
Pakėliau vyturėlį,
Kurio lizdas žemėje -
Tokia maža duobutė,
O giesmės sklinda
Vis rytais - aukštai aukštai...
Nejaugi jis nebijo vėjo,
Kuris kartais ūžia?..



Auksinė žuvelė



Atokvėpis saldus
Tik prie vandens,
Kada versmė skaidri
Kaip ašaros virvena,-
Taip išsivalo siela
Net iš pat vidaus
Ir iš gelmių prabyla
Kaip aukso žuvelė.
Nereikia tinklų, graibštų
Nė žeberklo ašmenų,
Ant kurių sužvilga kraujas...
Jis laša karštas
Ir ant smėlio, akmenų,
Palieka pėdsakus ilgam
Kaip skambantis metalas.
Atokvėpis ramus,
Kada klausau žuvelės,
O ji pasako man:
-Negeisk karūnos,
Tik mylėk savo senelį...




Iš vaikystės išeinu



Jau nuo mažų dienų
Prasideda laukimas -
Kažko nepaprasto,
Labai labai gražaus,-
Kaip žvaigždžių spiečius
Skrenda mano mintys,
Jos ir tave pakvies:
-Ateik greičiau.
Žmogaus svajonė -
Tai drugelis vienadienis,
Tik išsilydęs saulės spindulys -
Skaistus ir baltas -
Visą mielą dieną,
Kai kelias prieš akis.
Kiekvieno žingsnio
Ir neapskaičiuosi,-
Paslysti, pasiklysti lengva,
Kai svajonėse dar gyveni...
Ir akmenys, prie kelio atsidūrę,
Gal yra tam, kad pailsėtum,
Vis atsisėstum,
Jei laiko dar turi...
Oi, eisiu, eisiu -
Žvaigždės žiūri
Ir kviečia iš toli...
Dabar tik rytas,
Visa diena ir laiko turim,
Dargi ne naktis...



Tik moteris




Esu jauna ir išdidi,
Net neslapstau
Savo stiprybės,
Esu subrendusi
Ir meilei ir gyvybei.
Tokia einu ir į gyvenimą,
Kurio didybę
Nulydi vyrai,
Matantys pro ploną šilką
Moters amžinybę...
Iš mano krūtų sunkiasi
Sraunūs upeliai,
Jie girdo žemę,
Dangų visagalį...
Mano liemuo -
Liaunas medelis,
O toks stiprus -
Jo niekas nenulenkia,
Net ir vėjas,
Lekiantis pro šalį...
O kada reikia,
Aš esu balta gėlė,
Prie tavo kojų suklumpu,
Kai meilė atveda
Prie tavo kelių...
Tik moteris taip gali.


Mergaitė vasarą



Kada pavasaris praeina,
Skaidrėja upėje vanduo,-
Jaunystės svajos plaukia
Kaip lakštutės dainos:
-Gėlių, gėlių, gėlių...
Kiek daug šviesos,
Koks mėlynas dangus
Kaip tavo akys atsispindi
Platybėje jūros krantų,
O žemė suteikė ramybę
Ir tvirtą pagrindą po kojų -
Kiekviena pėda išauga
Iš margų žiedų,
O taip graži mergaitė
Aš pievoje guliu...
Juk vainikuota šiandien
Tik ramunių žiedu
Aš savo ateitį buriu -
Vis po lapelį dieną
Skinu, beriu, skinu...

Alyvmedis




Dviejų žmonių būtis -
Tai vieno medžio šaknys;
Du liemenys išsišakoja,
Kai ateina laikas,
Todėl alyvmedį
Ir meilės medžiu laiko,
Nes auga taip ilgai,
Kol vaisių duoda
Kiekviena šaka...
Jis iš pradžių kartus,
Beveik nevalgomas,
Prieš saulę sirpsta...
Kiekvieno juk tokia branda.
Kai dviese žmonės
Amžiams susiglaudžia,
Prasideda nauja gyvybė,
Auga ir kita karta...
Ji bus gal naudingesnė
Nei sena?..

2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

Kur išaušta rytas



Kur užgimei,
Ten ir gimtinė,
Kur nutūpei ilgam -
Tai jau tėvynė.
Gerai, kai jos sutampa,
Betgi kraičio skrynią
Vis veždavo toli,
Už daugel mylių...
-Kodėl?- paklausė
Kartą net kaimynas.
-Kad nesugrįžtų
Net kelių vaikų mama,
Tėvelių išsiilgusi...
Kur užkasė,
Ten ir kapai,
Dažnai vieni -
Be kryžių...
Ten teka saulė
Vis kiekvieną rytą,-
Lyg eitų aplankyti...

Paukštelių istorijos



Mažas paukštelis
Niekada lizdo
Aukštai nekrovė,-
Jis žino iš tėvų,
Iš protėvių kalbų,
Kad būna audros,
Stiprios oro srovės
Ir pražudys vaikus.
Pasiseka tik žvirbliui,-
Tupi jis pastogėje -
Visgi arčiau žmonių,
Bet bijo katinų,
Kurie vis įsirioglina,
Kur nėra net pelių.
O inkilas varnėno?
Eina jisai po velnių -
Pavasarį šis atskrenda
Ir nupeša mažam
Per pusę kailinių...

Kūrėjai ir kritikai



Kai sava sąmonė užmiega,
Atslenka netgi svetimieji -
Taip įsileidžia burtus
Ir iškrovą kitų žmonių.

Pavydas dažnai pančioja
Rankas ir kojas,
Piktumas ima ant visų
Ir pila paplavas tau ant akių.

Kai žmogus nieko nekuria,
Kitus vis peikia ir vainoja,-
Atranda tam ir priežasčių,
Pavydas turi ilgas kojas...

Kad savąjį tingumą
Kuo geriau pateisintų,
Todėl neieško net iš žemės,
Nors mažų landų...

Oi, purvinas toks išlenda,
Kada liūtis paplauna
Ir pavydas išgaruoja,
Tada suranda senų skudurų...

Išminčiai ir kiti



Išminčiams leidžiama
Jau nuo senovės
Kalbėti tiek dažnai,
Kiek jam numato
Jo pranašas valdovas.
Kai pats atpasakoja
Jo pirmus žodžius,
Išeina grynas tonas,-
Ne visi būna gudrūs
Netgi pranašai...
O pasekėjai džiaugiasi
Kažką išgirdę iš senovės
Ir visgi tie garsai
Taip nesutampa su senove,
Paprasta tikrove,
Nes jau kita karta
Ir kitos meno srovės
Apgaubia savo spinduliais;
Gerai, kad ne šešėliais,
Jų vis padaugėja,
Kai pasiskelbia kiti pranašai.




Gyvenimo vagos



Pavasaris išlygino vagas,-
Jas žiema sugulėjo
Ir kietai suspaudė,
Tas pats ant veido -
Kažkas lygina raukšles,
Jų moterys vis baidosi.
Iš to tik pinigus
Užsikala kažkas -
Tai tik tuštybė
Su mumis taip žaidžia...
Vėl stoju net kas dieną
Į tas pačias vagas,-
Esu savo gyvenimo artojas.
Oi, vagos vagos -
Ir ant rankų, ant delnų,
Tos pačios ir ant veido
Tarsi plūgas stovi...

Gėlių šokis



Iš vieno kelmo
Tūkstančiai žiedų
Kasmet pražysta
Ir dar kitokie
Negu rožės –
Tai viena palaima
Vasaros dienų...
Pavasaris dainų išmokė,
Todėl ir sąskambiai
Tokie panašūs
Į spalvas gėlių...
Ai, ja , ai...
Koks gražus žiedų šokis -
Ant vieno stiebo
Daug , ai, daug tokių...


Priedainis




Aš priimu gerus žodžius
Kaip juodą duoną,
Kaip paskutinį kąsnį
Iš Tėvo burnos,
Kai jis ir savo atiduoda
Nepasilikdamas nė trupinių.
Aš priimu ir mamos
Austą rankšluostį raštuotą
Kaip šviesulį nakties,
Kuris nutiesia kelią
Nuoširdumo žodžiui -
Nuo praeities gilios
Net iki dabarties.
Aš priimu ir seserų dainas,
Kas dieną išdainuotas,
Vis ta pačia melodija
Ir vis kitu žodžiu,
Kur nuvedė takelis,
Smėliu išbarstytas,
Net per kietą gruodą
Pas brolių žirgus,
Ganomus ganykloje,
Vis tuo pačiu žodžiu:
Ralio, ralio, ralio...

Pasaulio asmenybės



Yra vardai -
Labai jau ne vienodi,
Ties jais sustojame dažnai
Ir susimąstome,
Kaip jie atrodo
Jau iš toli labai...
Tiktai istorija parodo,
Kas liko, kas pranyko
Ir be jų, su jais;
Vieni suranda pasekėjų,
Kurie tęsia kelią juodą,
Kiti jiems atsvara ilgai...
Tikiu, kad takas,
Smėliu pabarstytas,
Yra gražesnis negu klimpstantis
Į purvo klaną,-
Tokie laikini keliai,-
Jie nukala tik geležį,
Palieka antkapį granito
Ant smėlio kalno amžinai...
O tempore , o more,-
Gal niekas čia nekaltas,
Gal tokie laikai?

Sukruvinta gėlė



Negaliu priešinti žmonių,-
Atleidžiu tiems,
Kurie tai daro
Dar jauni, iš nepatyrimo,
Neuostę parako svilėsių,
Mano, garbę gynė.
Jei niekas nepakeltų
Sunkaus šautuvo,
Nedėtų ant peties,
Žmonija atsikvėptų,
Paskirtų ir pečius
Tiktai geriems darbams
Ir baimė, kančią, ašaras
Nuo žemės ant pečių išneštų.
Netinka net jokia gėlė
Prie kruvinos milinės...
Dabar mane, kaip daugelį,
Vadinsite jau pacifiste?
Tegu, atleidžiu jiems,-
Pasaulis dar kol kas -
Sukruvinta gėlė,
Palaidota jaunystė.


Vaistai



Geriausias vaistas-
Tai gerumo valandėlė,-
Kitaip mes esam
Net savo kankiniai;
Tada tik esame
Visai laimingi,
Kai padedame ir kitiems.
Prie kiekvienos žolės
Pavasaris atėjo,
Prikėlė ir vaistažoles visas -
Rytais nuprausia
Rasos ašarėlė
Ir pradeda visi gyventi.
Kai mano draugė
Man į ranką pasirėmusi,
Einu gatve taip išdidžiai,
Kad mes abi sutaikome
Savo žingsnius ir vėlei
Pragysta medžiuose varnėnai
Ir danguje mažyčiai vyturiai,-
Kaip saulės gėrio spinduliai.


Mūsų geri jausmai



Lėkšti, beprasmiški atrodo
Žmonių palinkėjimai,
Netgi paguoda,
Kai toks pasaulis nepažįstamas,
Platus - labai labai...
Bet gal ir mintys kartais,
Taip netyčia, persiduoda
Netgi į tolimus kraštus,
Kur žmonės kalba nuoširdžiai?
Jaučiu vis vėją pučiantį,-
Tai iš rytų, iš vakarų,-
Ir neša žinią iš tenai
Tarytum širdies šilumą
Ir mums visiems tada gerai.
Dažnai jaučiu, matau,
Kad ir medžio šaka palinksta...
Gal ne nuo vėjo vien tiktai?




2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Motinos - saugomos angelų



Kiek žmogus pakelia,
Tiek jam ir krauna,
Tokia ir jo našta,-
Vieni Aukščiausiuoju
Dažniausiai pasikliauna,
Jis įkvepia savo kančia
Ir meile paprasta, dosnia.
Kiekvienas klausome
Savo mamos ir tėvo
Ir stojame į jų pėdas;
Daug kam likimas
Šitai ir gyvenimą nulėmė,
Kad tęstu darbus iškilius,
Tėvų jaunystėje pradėtus,
Nebūtume rakštis
Nuo pačios prigimties,
Kitiems našta.
Šiandieną savo dainą
Motinoms paskyriau,
Kurios išugdė sūnus Dievui -
Nuo pat vaikystės,
Net iki mirties;
Tik angelas virš jų plasnoja
Vis kiekvieną dieną,
Nušviečia Joms kelius.
Palaimina dangus kiekvieną -
Tegu bus šviesios naktys,
Skaisčios mėnesienos,
Kad vis matytume
Vieni kitų akis.


Vienu ritmu




Smagu klausytis
Muzikos kitų šalių,
Kaip visos kalbos skamba,
Nors žodžių ir nesuprantu,
Neatskiriu ir instrumentų,
Nes kiekviena tauta
Dar turi savo ritmą
Pagal savo prigimtį
Ir temperamentą...
Dainuoja tik vienu balsu
Paukščiai ir vėjas
Tarp smėlynų ir miškų
Ir mūsų širdžių ritmas
Plaka tuo pačiu greičiu,
Kai šoka žmonės
Įvairių žemyno pakraščių,-
Lyg susikibę rankomis.
Taip gera ir gražu -
Naujai nušvinta saulė.


Kas liko po žiemos



Netikra, daug kas
Dar yra netikra,-
Pavasario orai keisti -
Čia vėjas iš pietų,
Saulutė, rodos, šildo,
O rankų pirštai šąla
Nuo pačių nagų...
Tas šaltis skverbiasi
Pro šviesų stiklą,-
Tai kas, kad jau langinių
Seniai nebeturiu,-
Bet kaipgi jas atversi,
Kai netikrumas už langų?
Išsprogo medis
Per anksti – viduržiemį,
Dabar tik ėmė nykti,-
Pavasario pasiūlymai
Dar buvo netikri;
Taip spaudžia smilkinius
Žinutės nulinės,
Kad buvo ir yra
Dar obuolių supuvusių
Ir ant šakų, aukštai,
Ir pažemy...
Oi, medžiai juk tikri.