Rašai
visą gyvenimą,
Betgi
susimąstai,
Kada
ir kokį ženklą dėti, –
Dažniausiai
pasitaikantis kablelis
Gali
išskirti, nebe susisieksi,
Todėl
atskiriama nutolusi mintis
Pažymima
– kablelis ir brūkšnys.
O
vieną brūkšnį gali dėti
Net
po kiekvieno žodžio,
Kai
imi skubėti,–
Jisai
– tiesioji,
Kvieslė
į kelionę,
Kur
susitinka geri žmonės...
Dažnai
ir dvitaškis praverčia,
Kai
aiškini kelintą kartą,
Bet
būna ir tiesioginė kalba,
Tada
prakiūra visas maišas,
Pabyra
žodžių lavina...
Labai
pamėgo daugtaškį poetai,
Kada
neranda žodžių,
Krapštosi
po sielą,
Lyg
po kiaurą rėtį,
Kai
nėra kur dėtis...
Po
daugelio klajonių
Į
namus sugrįžęs
Padedi
tašką,
Tarsi
paskutinį sykį...
Ryte
prabudęs nutrini
Arba
geriau – du pridedi.
Oi,
pamiršau kabliataškį,
Bet
jį jau moksliškai
Paaiškinkit,
kas galite, –
Ne
taip jau paprasta gyvenimą
Aprėpti.