Pasikartojimai

 

Mama

 

Svajonė – kelrodė žvaigždė,

Į ateitį takelis

Tarp kitų žvaigždelių,

Baltų debesų,

Pradžių pradžia –

Motulės akys,

Nemigo naktelėmis

Palydinčios svajonę,

Kur jinai,

Ten tu…

Senoje pirkioje

Ir nuotraukų nebuvo,

Kryželis tarp šventųjų,

Pilkai nupieštų,

Motinos veidas visada atstojo

Šiokiadieniais ir per šventes,

Kur ji,

Ten mes, vaikai, kartu.

Nurimo vėjas,

Galbūt klausosi,

Kai ją vardu miniu.

Prie pamatų

 

Pirma pražysta gėlės,

Mažieji krūmeliai

Ir žolė pakyla

Prie namo pamatų,

Kur šildo saulė –

Iš pietų...

Greičiau nuleidžia sniegą,

Šakneles sušildo

Ir skruzdė randa taką,

Bitelė dūzgia ant žiedų,

Rasa rytais sužvilga

Ant pirmų lapelių,

Sprogstančių kaštonų

It klevų…

Ką pamačiau – jau mano,

Ką išgirdau,

Jau tau nešu, –

Esu tik skruzdė,

Mažytis paukštelis,

Žolė prie namo pamatų.

Atminties minutė

 

Gyvenimas atrodo ilgas,

Tarsi brydė laukų vidury,

O iš tiesų – akimirka,

Tik žingsnis žemės pakrašty…

Čia susitikome ir pasilabinome,

Išsiskyrėme nejausdami,

Kad saulė patekės,

Bet tik vienam iš mūsų

Ir nusileis sakydama :

„ Sudie’’...

Motinų gyvenimo seka

 

Kol motina gyva,

Ji padeda vaikams gyventi

Patarimu, gera valia

Ir savo pavyzdžiu geriausiu –

Kaip mylėti.

Paliegusią slaugai

Ir sunku patikėti,

Kad taip nebus ilgai,

Reikės į dangų palydėti

Ir maldoje minėti.

Pasižiūri į save į veidrodį –

Tie patys bruožai

Ir plaukai žili,

Kitaip tik sušukuoti,

Susiraukšlėję paakiai,

Rankose – gėlė,

Bet nebėra kam duoti.

Pabyra žiedlapiai, kaip ašaros,

Ir sunku suvokti,

Kad jausis taip vaikai,

Kai reikės pagarbą

Tau atiduoti.

Iš kiemo darželių

 

Dangumi plaukiame

 

Mes buvome vaikai,

Taip lengva vėl sugrįžti,

Kai muzikos klausai,

O kitoje žemės pusėje

Vaikaitis krykštauja…

Slenka geltonas mėnuo

Vakaro dangumi,

Gatvių žibintai spingsi,

Po pusės paros

Matysiu savo šalyje,

Žinok, taip meilė gimsta…

Žvaigždės šoka naktimis,

Kalbina mėnesėlį ilgai,

Rytais garsai nurimsta,

Užmiega mano ir vaikai,

O žemės rutulys apsisuka,

Taip džiaugsmas gimsta…

Erdvėje esame vaikai,

Žvaigždėmis prisiekiame,

Su jomis nuo žemės

Atsispyrę plaukiame.

Už teisę – gyventi

 

Iš visų nuo amžių

Parašytų teisės aktų

Yra svarbiausias – teisė gimus,

Augti ir gyventi,

Toks žemėje dangaus pasirinkimas, –

Sveikame kūne – sveika ir siela,

Iki šiol dar niekas nesikeičia…

Užjaučiam skurstantį,

Paliegusį senatvėje,

Paduodame ir dubenėlį maisto,

Vaistažolių saujelę

Ir kitokių vaistų,

Kad skausmą numalšintų…

Paantrinu:

Saugokime vaiką,

Jo pirmas žingsnis – teisė į gyvenimą, –

To akto niekas negalės pakeisti.

Gyvybės muzika

 

Klausydama muzikos rašau

Ir ašarą nubraukiu,

Džiaugiuosi nuostabiais garsais,

Kurie paliečia širdį

Ne tik ausis…

Muzika kelia į padangę,

Siūlo skristi paukščiu,

Sparnus pasiūlo,

Palaimina ir ilgesiu apgaubia…

Oi, brangi žeme,

Ir tavęs klausausi,

Ką upeliai kalba,

Kaip kalasi šalpusnis…

Žiūrėk, klevai pražydo,

Į juos sula subėgo,

Saldus jų kvapas

Ore sklaidosi

Pavirsdamas į meilės muziką,

Įkvepiu ir klausausi.

Laimės žiedeliai

 

Kasmet būna atokvėpis

Po ilgos šaltos žiemos, –

Skuba žaliuoti pievos,

Pempės po dirvonus braido,

Gėlės savo grožį skleidžia…

Atgimsta ir jausmai –

Noras apkabinti artimuosius,

Vaikučiams linkim laimės,

Palydime į mokyklas,

Sugrįžtančių paklausiame,

Kaip sekėsi rašyti raidę…

Mama – Mokytoja, –

Abi raidės – greta,

Kiekvienoje – svajonių aibės,

Jos neša laimę,

Sunkiu metu į jas

Kas dieną atsigręžiame,

Tarsi į giedrą dangų,

Kuris visus palaimina.

Draugei Neringai - Gimtadienis

 

Metai – vienas žingsnis

Iš praeities į ateitį,

O ši diena – tai šventė,

Su gražia gaida…

Dainuoja jūra,

Pritaria banga,

Baltija ir mūsų Lietuva…

Žydės alyvos,

Mėlynos ir baltos,

Daug laimės ir vilties

Kiekviename žiedelyje,

Kaip tavo gyvenimo kelyje,

Pareik tik su daina.

Su Jūsų diena

 

Žmonėms baltais chalatais

Švara – nepriekaištinga,

Jie pakelia iš lovų,

Kai nesi darbingas.

Medicina stebuklus daro,

Nors esame mirtingi,

Kad ir kelerius metus

Pratęsiame su vaistais,

Už juos labai dėkingi.

Žmonės baltais chalatais

Į žiedelius panašūs,

Vėjelį rūpestingą,

Baltų žiedų vainiką

Jums, medikai, nupinsiu.

Metamorfozė

 

Kaip keičiasi metų laikai,

Taip mainosi žiedai,

O mes – ne išimtis,

Pražystame pavasarį

Stambiais žiedais,

O rudenį pamatome

Jau smulkesnius dažnai…

Neslėpkime akių, –

Jos mūsų veidrodis

Ir keičiasi retai,

Žiūrėdami į dangų

Turėsime ir šviesą

Žieduose ilgai,

Ilgai.

Mylinčios akys

 

Matau sapne,

Matau tolumoje,

Nebejaučiu tikrovės,

Gal tik miražas

Nakties tamsoje,

Kad jūs – arti,

Einate gatve,

Prie apšviestų namų sustojate.

Vaikystė – šviesoje,

Balsai – lyg išsiplovę,

O žingsnius abiejų

Grindinys garsiai atkartoja.

Toli toli,

Už vandenynų ir kalnų,

Nuklysta akys,

Kai myli ir matai,

Kur jus neša srovės, –

Miražas virsta į tikrovę.

Mama atstoja saulę

 

Mamos akys šypsosi

Saulutės spinduliais,

Nė karo dūmai neužgožė

Gražiausio jausmo motinystės,

Ji apsnigta baltais žiedais.

Didžiausia laimė vaikui –

Pabūti motinos glėby,

Jinai apsaugo savo rankomis

Ir gėrį skleidžia,

Nubėga takeliu į ateitį

Vaikučio pėdomis.

Saule motinėle,

Mano mama tu esi,

Tavo akyse užaugau,

Į dangų palydėjau

Ir su skausmu širdy.

Rievės

 

Senas žmogus,

Kaip vaiskrūmis, –

Ne dažnai ir dera,

Vienoje vietoje užaugęs,

Kitur jau neprigyja,

Kiek turi dar jėgų,

Lapus išskleidžia,

Susigūžia ir trūnija…

Kelmai metus atskleidžia, –

Pailsęs atsisėdi,

O šis – jau samanom apaugęs,

Gyvenimo tiesas ir netektis

Paslėpęs tyli…

Neraukime šaknų,

Nutrūks ir su gimtine

Ryšiai paskutiniai.

Motinai

 

Artėja Motinos diena,

Daug žodžių tam paskyriau,

Tęsiu mamytės kelią

Nuo žemės lig dangaus,

Kaip vieną baltą giją.

Prisimenu jos akis

Ir smilkiniuose rūpestėlio

Baltą stygą,

Ji suskamba taip tyliai,

Kai ašara suvilgo, –

Už viską esu MOTINAI dėkinga…

Viso pasaulio MOTINA –

Mūsų gamta, –

Kiekvienas paukštis turi lizdą,

Kiekvienas gyvis – šventas gamtoje,

Pakirdęs naują rytą giria...

Būkime laimingi,

Kol Motina – šalia, –

Užuojautos ir meilės,

Visi mes reikalingi.

Tik garsas...

 

Mano švyturys – toli toli,

Senokai laimės žiburiu pavirtęs,

Akys paskęsta vakarais

Šventojoje – gimtinės bangose,

Nušviečia bangų viršų…

Mano mintys – iš toli,

Kur vaikaitis vaikšto,

Skiria vandenynai,

O bangomis jo balsas

Vakarais atplaukia…

Šaukia paukščiai skristi – negaliu,

Atleisk man…

Vakaras – šalia,

Nelauk manęs,

Bijausi aukščio.

Vakaro laiškai

 

Tyloje gyvenu,

Kai nėra šalia

Tavęs, medeli,

Tyla – tokia gera,

Kai migdo gėlę –

Žolę žalią,

Žiedą baltą ...

Tyla sniege

Atranda snaigę –

Baltą baltą –

Pakalbina vėjelis

Ir kyla snaigė

Apsidžiaugusi į dangų,

Melsvą, pilką…

Paverčiu tylą

Pasaka žavia,

Tyloje puslapį užverčiu,

Gyvens medelis

Ilgai po manęs,

Vainiką dainoje

Gėle nupinsiu,

Tau priminsiu laišku.

Medžiai

 

Daug sykių

Medžių muziką girdėjau,

Kai skaudžiai girgžda

Vienas kitą trindami,

Kokie išlieka randai,

O tarsi klumpa lūždami,

Tada atsiveria širdis…

Šis garsas net nustelbia

Paukščių giesmę,

Kelia baimę,

O gal signalas,

Kad laikinas esi,

Dažnai užeina vėtros,

Jautiesi neapsaugotas

Ir dideliame būry…

Medis neša laimę,

Su juo ir pakalbėt gali,

Atstoja netgi artimą, –

Medžiu,

Kaip ir vaiku,

Tiki.

Karoliniškių draustinyje

Kai vaikštau po miškus,

Klausausi čiulbuonėlių,

Prisimenu savo vaikus,

Kitų mokyklinius metus,

Mokyklą, šviečiančiais langais,

Mokytojus, kurie moko

Dabar mano vaikaičius,

Ir savo mokinius,

Po pasaulį išsibarsčiusius, –

Visi jie – paukščiai,

Lizduose tupėję…

Kaip skamba miškas,

Taip skamba ir namai, –

Kiekvienas garsas,

Iš širdies atėjęs…

Sugyvensime gražiai

Vieni kitus mylėdami.

 

Bundantis pavasaris

 

Paukščių vaikai – pavasariukai,

Tėveliai lizdus suka,

Kai maisto nebetrūksta,

Greitai užauga

Ir tampa savarankiški…

Žuvys ir nerštui pasiruošia,

Kai vandenys sušyla,

Pasikelia žolės ir nendrės,

Ten ir pritvirtina vaikus,

Jų – tūkstančiai

Ir daugelis pražus…

Poruojasi anksti ir kiškiai ilgaausiai,

Pavasaris kelia visus,

Tiktai žmogus – padauža,

Ilgokai svarsto

Ir gimsta jo vaikai

Per ištisus metus...

Oi, kvepia bičių motinėlei

Suneštas medus, –

Taip kyla spiečius nuostabus!

Skriskim

 

Paukščiui duoti du sparnai,

Kad pakilęs skristų,

Suplasnotų taip aukštai,

Pralenktų debesis ir grįžtų,

Nes žemėje – vaikai

Ir jo vaikystė…

Žuvims – vandenynai,

Maži upeliukai,

Kad nerštų ir paskleistų

Gyvenimą jaunystėje, –

Trumpas jų kelias,

Bet paneria giliai,

Iš kelio nenuklysta

Ir vėl sugrįžta…

Mes tokie patys,

Tik neriame ir kylam

Kartais per vėlai,

Kai palaužti sparnai,

Žemė iš po kojų slysta...

Savo vaikams

Perduokite viską:

Norus ir svajas,

Sparnus jie patys išaugins,

Išmoks ir skristi.

Pavasario lietus

 

Alsuoja žemė po lietaus,

Po dirvos pluta

Sniegas į vandenį pavirsta

Ir geria, sirpsta…

Pievelė – vėl žalia,

Pakrūmės plukėmis didžiuojasi,

Geltonos, baltos

Tarp žibučių mėlynų,

Gegutės užkukuotos…

Įkvepi berželių pumpurų

Ir alksnis turi vietą, –

Tai – mano žemė,

Ją jaučiu saulėtekį

Ir per gausų lietų.

Pavasarėlis

 

Čiulba paukščiai

Vos pakirdę,

Savo tėviškę išvydę, –

Reikia dėti kiaušinius

Į naujus, švarius lizdus.

O giesmelė – ta pati, –

Jų balseliai prigimti

Ir vieta nepasikeitus,

Kai kam tinka

Šlapias raistas.

Trumpam medžiai palikti

Darosi žali žali,

Derinasi prie pušų

Ir dygių eglių spyglių…

Čia geriausia,

Nes apsaugo

Nuo plėšrūno ir nedgo,

Kada gieda, užsimerkia,

Tik viena širdelė kalba:

„Myliu pačią, vaikelius,

Visus tėviškės miškus’’…

O kieme čirškia žvirbliukas,

Jam nauji namai nerūpi, –

Tiek palangių čia saugių,

Paberia ir trupinių,

Lieka smulkūs nuo balandžių,

Reikia saugotis vien kandžių.

Kartais gaudo katinėlis,

Bet jis – be sparnų,

Miegalius, –

Nesupranta mūs giesmių,

Meilės priesaikų gražių.

Diena

 

Išeisiu aš

Ir tu išeisi,

Kuris pirma,

Kaip dangus pasakys,

Nukris viena žvaigždė,

Gal kometa praskris,

Dar būna kai kada,

Kad ir abi kartu,

O daug, oi, daug spindės…

Palydžiu dieną ir meldžiu,

Būk su manim drauge,

Dar vieną vakarą

Kartu.

Žemės diena

 

Esi laimingas,

Kai po baltos žiemos

Akyse spalvos sumirga,

Žibutės mėlynos

Miško pataluose

Tarp žalių lapų

Tik nakčiai užminga.

Saulutė keliasi danguje

Ir gėlės pabunda,

Kokių tiktai spalvų nėra

Darželiuose ir pievose

Tarp smilgų…

Įsisiūbuoja pagaliau gamta –

Pasaulis mirga,

Eini ir bunda meilė,

Kaip graži daina,

Kuriai žodžių nestinga…

Žiūri į dangų

Tarsi klausdamas,

Ar esi laimingas.

Baltas peizažas

 

Nušvinta mėlynas dangus,

Kuriuo nuplaukia baltas debesėlis,

Siūbuoja vėjas baltus žiedelius,

Kai žydi baltai vyšnios,

Kvapnios ievos;

Čia krauna žiedus ir baltos alyvos,

Ieškome laimės tarp žiedų,

Kiekvieną dieną…

Padangėje – takų takai,

Jais skrenda paukščiai į gerovę,

Balsu balsai skardena,

Žemę šlovina.

Šeimos laimė

 

 

Pavasarį pakyla po žiemos

Maži krūmeliai ir žiedeliai, –

Jiems reikia šilumos,

Dangaus ir žemės meilės…

Kuo mažesni, tuo stipresni

Ne kūnu, o iš sielos,

Dar nepatyrę priešiškumo baimės.

Nejaugi taip ir iš dangaus,

Nuo pirmų žmonių,

Kad gimę Abelis ir Kainas

Kivirčijosi ir dėl žemės,

Garbės pavydėjo,

Trūko tėvų meilės

Ir atnešė nelaimes…

Meno žmogus

Turėtų būti daug aukščiau, –

Augintų obuolius,

Atgręžtų juos į saulę,

Sirpintų bendrą laimę,

Gerbtų visų darbą.

Klevai

 

Geltai pražysta klevas

Po ilgos žiemos,

Atsigeria iš žemės,

Sula pripildo liemenį

Stiprias šakas,

Paskui tik sužaliuoja

Atsigavęs.

Gūdi giria,

Kur nėra plačialapių,

Klevai – pakelėse,

Prie senų trobų

Apgobę saulės taką,

Paglostai švelnų klevo delną,

Pasisemi naujų jėgų

Ir iš dangaus ateinančių…

Koks saldus kvapas

Žydinčių klevų,

Tarytum ir sula

Lig šiolei varva.

Pavasario gėlė

 

Daug man sykių

Pavasaris nusišypsojo,

Skaičiuodavau ant pirštų

Praėjusius metus,

Nebetelpa ir skaičiai,

Kiek ir vasarų

Saulute gėrėjausi,

Nebetikiu akimis,

Kad jau – ruduo…

O žiemos – baltos baltos,

Lyg sniegas smilkiny,

Niekada nebūna šalta,

Kai tu šalia esi,

Į ausį man šnabždi:

„Mano pavasario gėlė.’’

Atminties monai

 

Tegu ilgai ilgai

Dar šviečia žiburys

Tavo lange,

Tegu vilioja

Vėl sugrįžti

Į jaunystės svają,

Kartą pabuvojusią.

Tegu negęsta praeitis,

Dar nenuplauna

Jos į tolumas

Upelio srovės.

Ilgai žiūrėsiu į akis,

Jeigu ten degs

Ir laimės žiburys,

Prisiminimų toliai.

Sugrįžta srovės iš dangaus

Su debesėliu tamsiu,

Lašus jauti su šiluma,

Žvaigždėmis teka per skruostus

Didžioji nebūtis,

Čia – mūsų dienos,

Meilės žiburėliai,

Saulės monai.

Senatvės norai

 

Tarp mėlynų žibučių

Pavasarį jaučiuosi žydinčia gėle,

Kai drugeliai šoka,

Pamirštu, kad ir neklauso kojos,

Gėriuosi spindinčia rasa,

Voratinkliai – mano skraistė

Ir karoliai…

Prisimenu vaikystę,

Kai bėgiodavau basa,

Vos sniego lopiniai juoduoja,

Nebereiks veltinių – laisvė kojoms…

–Šok, kol yra noras, –

Pataria man voras.

Miško dizainas

 

Miško paklotė –

Žiemą ir vasarą žalia,

Samanos ir pataisų šakelės

Net po sniegu žydi,

Pavasarį išbarsto sporas

Ir prieš saulę spindi…

Mielas dailininkas mums –

Artima širdžiai gamta,

Kas dieną jį gali matyti,

O giesmės paukščių –

Medžių šakose,

Lizdai kiek paslėpti,

Nes ten bejėgiai ritasi.

Einu miško taku,

Kuris žvėrių braidytas,

Šakelės traška,

Pušies viršūnė guli,

Neatlaikius sniego,

Nulaužė kitą, augusią šalia,

Abi į žemę smigo…

Išbiro iš kankorėžių sėkla,

Netgi toli nauja pušis išdygo, –

Tokia miške tvarka,

Dizainas – gyvas.

Muzika ir mintys

 

Kol skamba muzika,

Jaučiuosi ant bangos

Su rožių puokšte nuo tavęs,

Sukuosi ir valso ritmu,

Jaučiu tavo rankas,

O sieloje – šviesu, –

Aušta nauja diena…

Kol seka mintys,

Plaka dar širdis,

Jaučiuosi ant bangos,

Siūbuojama melodijos,

Laivelis nepaskęsta net ir audroje,

Kol skamba muzika,

Šviečia dangaus šviesa,

Lydi žvaigždė ir naktyje…

Pasidalinkime ir muzika,

Šviesių minčių srove.

Visatos saugykla

 

Žinau gimimo datą,

Kai motiną, tėvelį pamačiau,

Taip pamilau ir šeimą –

Brolius, seseris,

Visus po atviru dangumi,

Su visu pasauliu – daug smagiau…

Garbinu ten saulę, –

Iš jos šviesos semiuosi,

Naktimis žvaigždes skaičiuoju

Ir jų takus matau,

Kaip sukasi gyvybės ratas,

Kaip žemėje, taip ir danguje,

Kurį pasieksiu daug vėliau…

O žemė – čia,

Po mano kojomis, –

Ji daug arčiau,

Su ja nuo prigimties

Susigyvenau.

Į pavasarį pirmyn

 

Tikras pavasaris ateina,

Kada griaustinį išgirsti,

Kai lašai pagirdo žolę

Ir medžio pumpurus,

Parodo, koks esi…

Esi tik mažas žemės brolis,

Sesuo dangaus ir debesy,

Negręžkime vežimo, –

Jis seniai nutolęs,

Pirmyn, tik į pavasarį –

Pirmyn.

Metų medus

 

Medis viršūnėle auga,

Šakelėmis kasmet naujai vėl sprogsta,

Išleidžia gležnus lapelius,

Žiūrėdama į dangų

Norėčiau būti medeliu…

Smulkiais žiedais

Vėlai pražysta ąžuolai,

O gilės būna brandžios,

Pernykštės šakneles išleidžia

Ir po baltais beržais

Ir auga auga,

Kaip matai....

Lygiuojuosi į medžius,

Bet sieloje tik augu,

Graudu numinti gilę, –

Ąžuolu daugiau nebus,

O aš – nė šimto nesulaukusi

Skaičiuoju vis kas metai

Sunkesnius žingsnius...

Nesu nė ąžuolas, nė beržas,

Kartus mano pušų

Metų medus.

Kūrybos vaga

 

Pirmųjų žodžių neprisimenu,

Pirmus žingsnelius mato

Tik mylinti mama,

Pirmų kūrybos metų

Nesupratau ir neišsaugojau,

Kas skaito, tas supras…

Ateina laikas gimti,

Ilgas laikas – augti,

Sukaupi žodžius pirmuosius viduje,

Ateina laikas,

Kada nepasiklausęs,

Eini savo keliu,

Lyg tėvų išarta pirma vaga.