Muzikinė naktis

Kodėl gi po šviesios dienos

Būna graudu,

Lyg iš debesų prapliumpa

Ašarų lietus,

Kai groja muzika,

Dainuoja sesės sutartinę,

O jų balsai

Per sodžių nuvilnija?

Tu man – harmonija,

Vienatvės skausmas,

Nemigo naktis,

Nepakartojama gaida,

Viltis...

Sukaustė lūpas,

Nieko jos nepasakys.

Mano senatvė

Kaip dar šiandien norėčiau,

Kad mano vaikai,

Eidami per gyvenimą,

Neužmintų net skruzdės,

Nesugriautų ir jos namų,

Taip sunkiai statytų,

Nebarstytų nuo pušies spyglių,

Nemuštų su basliu

Nuo obelų obuolių,

Kurioms lemta žydėt ir gyventi...

Visko vis reikia,

Ramybės dangaus,

Žemės, pašventintos vandeniu,

Saulės rytais,

Paslapties, kapuose saugomos...

Oi, kaip gera,

Kad viską turiu,

Ko tėvai neturėjo senatvėje.

Su rugsėjo 1 - ąja

Daug metų mus jau sieja

Nuoširdi draugystė,

Žiūrėjome į dangų

Tomis pačiomis akimis,

Vis sprendėme dilemą,

Amžiną ir neišsprendžiamą,

Kas yra mokytojas

Ir kas mokinys.

Dabar ir vėl rugsėjis,

Durys atviros,

Ateiname su norais,

Kad mokykloje – nesvetimi...

Gyvenimas sijoja

Grūdus nuo pelų,

O mes dar esame

Tik savimi.

Prie papuoštų durų

Mokytojai!

Bar bar rugsėjis

Į gėlėmis papuoštas duris,

Pribėk, atidaryk...

Prieš tave stovi mokinys –

Kaklaraištis, juostelė,

Balti marškiniai,

Jam „labas“ pasakyk...

Mergaitė su gelsva kasa,

Kaip gėlė vidury,

Nusišypsok ir apkabink...

Už jų – žiūrėk,

Stovi sargyboje

Tėvelis ir mama,

Jie atiduoda tau savo vaikus,

Girdi, kaip dunksi jų širdis,

„Tik nesirūpinkit,“ –

Primink...

Oi, bus ir ta diena,

Kai jie tau pasakys:

„Buvai antra mama,“

Po daugel metų atsimins.

Našlaitėlės

Rugsėjo gėlės –

Mažos našlaitėlės,

Žiedeliai – jų akelės,

Nepaprasta spalva,

Sumirksi prisikėlusios

Anksti pavasarėlį

Ir mirga iki tol,

Kol jas nukąs šalna...

Jau pamiršau, kas yra našlystė,

Našlaičiai jau suaugę,

Turi savo šeimas,

Bet kažkas širdyje vis dilgsi...

Gal ilgu vasaros,

Kurios jau nebėra.

Paskutinis laiptelis

Ateina rudens metas,

Kai lieka link žiemos

Vienas laiptelis...

Slidus šis kelias,

Bet kopi juo aukštyn

Ne dėl garbės

Ar dėl medalio,

Tik nori paskutinį kartą

Išbandyti savo valią,

Kiek dar turi jėgų,

Kad degtumei lauže,

Ne smilktum anglimi

Ant kito kelių...

Rugsėjo liga

Daug metų, kai sergu

Profesine liga

Ir nėra vaistų,

Niekas neišgydo...

Girdžiu skambutį,

Pramerkiu akis

Ir vėl stoviu prieš klasę,

Kaip mokykloje...

Savo ir mokytojus

Vis gerbiu lig šiolei

Ir menu,

Kaip mokiausi skaityti,

O paskui – rašyti,

Balta kreida

Nubalino pečius,

Bet liko skrydis...

Tegu... sergu

Ir nesigydysiu.

Gyvenimo tezės

Prieš rugsėjį

Lankau dažnai

Senus takus,

Kur vaikščiota,

Gyventa ir mylėta,

Kai ką ištrynė atmintis,

Dar viena patirtis,

Žiauri mirtis,

Tarsi audra šakas nulaužė

Ir toli išmėtė...

Ten voverės lukštena

Pušies senus kankorėžius,

Jie krenta, lyg raketos,

Paliečia grūdas žemę

Ir dygsta čia nauja pušis,

Laisva, nepalytėta.

Du lašeliai

Kiekvieną rudenėlį

Išskrenda gandrai,

Savo lizdus palieka,

Juos šiaušia vėjas,

Lanko žiemą aitvarai,

Žvirbliukai naktį miega...

Žaliuoja kieme

Rūtos, jovarai,

Vaikai ir į mokyklą bėga,

Kaip pasiilgau mokytojos,

Kurią pirmą sutikau,

Krisiu, lyg motinai,

Į jos ištiestą glėbį...

Nebeskamba varpelis,

Širdyje – ramu,

Bet vis dar skuostais

Du rudens lašeliai

Vėl nubėgo...

Šermukšnėlė

Ištiesino man plaukus

Rudens vėjas,

Pabiro uogos,

Rausvos ir geltonos,

Tarytum žalčio priesaikos

Puta...

Ar tu prisimeni mane

Pavasarėlį,

Kai plaikstėsi net ant pečių

Srauni banga,

Kada ėjau gatve?

Laikas – švytuoklė,

Praeities šešėlis,

O atmintis – gyva,

Rausva spalva...

Nusimečiau nuo akių

Užkritusią sruogą,

Nes ji ištiesinta,

Balta, balta,

Balta...

Paseno

Paseno medis

Ir nukirto,

Išpuvo jo šerdis,

Pajuodo šaknys

Ir nuvirto,

Guli kaladėmis

Ne vienas

Ir ne trys...

Išveš toliau,

Sudegins

Medį tvirtą

Ir liks anglis,

O pelenus

Vėjelis nupustys,

Jei pasivys,

Naujas medelis

Ten išdygs

Su ta pačia

Ir širdimi.

Byra pirmos sėklos

Ona Baliukienė

Kur tu rasi gėlę,

Kuri nepražystų,

Pirma ar antroji

Bobų vasarėlės

Nuostabi jaunystė,

Net papartis nori,

Kad visi matytų...

Trumpas tas gyvenimas,

Ilga tik senatvė,

Kai imi tarp savo

Sienų paklysti...

Pražydau šį kartą

Ant aukšto kalnelio,

Siūbuoju berželio

Plonomis šakelėmis,

Krenta pirmos sėklos

Į juodąją žemę...

Šviečiantys delnai

Suvirpėjo gėlyno žiedeliai,

Ne vėjelis juos judino,

Per arti priėjau,

Tiktai jiems alsavau...

Kiek jėgų tam reikėjo,

Tiek jauna neturėjau,

Naktimis nemiegojau,

Vaikelius auginau...

Nemačiau ir pusiaukelėje,

Kada kilo gandrai,

Į rugsėjį žiūrėjau,

Kaip danguje mirgėjo

Pilnaties spinduliai...

Dabar stoviu ant kelio,

Kur senokai nuėjo

Mano metų draugai,

Jiems sveikatos linkiu ir linkėjau,

Šimtas metų – gerai...

Oi, pražilo ir kopdami

Į stačius kalnelius

Mano buvę vaikai –

Mokiniai,

To paties palinkėsiu,

Kad jiems šviestų ir naktį

Danguje du delnai.

Laiško paraštėje

Pasiilgau lakštutės giesmės

Ir pavasario, permainų vėjo,

O į langą jau beldžia ruduo

Šermukšnio uogom rugsėjį...

Rausvos spalvos – ne mano,

Aš, baltai padažyta,

Pasiilgau senų obelų,

Netgi rudenį vėlei pražystančių...

Pasiilgau tavęs nuo mažens,

Nuo linksmos kūdikystės,

Kai vėjelis sūpavo ir vystė,

O saulutės zuikučiai

Sienoje krykštė...

Pasiilgau mamos,

Juk ir tu pasiilgai.

Ona Baliukienė

Nasturtos

Daugelis gėlių

Per ilgą laiką

Susižavi kaimynais,

Tampa panašios

Viena su kita,

Pakeičia spalvą,

Bet savo giminę pažįsta,

Niekada jos neišduoda

Ir neištirpsta vandenynų

Sūriose bangose...

Žiedelių forma –

Atkakli jėga,

Gyvenanti ilgai

Ir vis nepasiduodanti,

Kad neišnyktų

Protėvių dvasia...

Pasikelia nuo žemės,

Užkopia ant akmens,

Prasikala pro pamatus

Ir nuberia grūdus į žemę,

Mažytes širdeles.

Akys

Duok, Dieve, laimę –

Iki paskutinės valandos

Į žemę pasilenkus

Matyti gėlę ir medžius,

Atskirti žvirgždą

Nuo pilko akmenėlio,

Žarstyti smėlį dėžėje

Ir nebijoti vėjo,

Kad plautų ašaros akis,

Nedžiūtų ir į saulę pažiūrėjus...

Duok, Dieve, laimę –

Nejausti skausmo per naktis,

Kuris apkartina senatvės miegą,

Surinkti dargi į vaikystės

Ir jaunystės puslapius

Visus nukritusius lapus,

Žiūrėti, kaip jie ilsisi,

Pažadinti rytais,

Matyti, kur jie bėga...

Antra jaunystė

Prasideda antra jaunystė,

Taip man gera,

Nauja gyvenimo pradžia, –

Pražydo vėl akacijos,

Geltonai nusišypso nakviša,

Kvapnioji lelija,

Erškėtrožių žiedai

Raudonų uogų kaimynystėje...

Ciksi kaip laikrodis cikados

Nuskustose ražienose,

Vorai nesnaudžia, –

Antrą vadą veda

Ir suka lizdus namo kampuose...

Taip man gera –

Naujo gyvenimo gija.

Tu – ne tik karys...

Kas gi kitas

Pavadins tave

Ne tik vardu,

Bet pridės,

Tu – mano mylimas

Ir vienintelis...

Lauks prie lango

Išpažins tau meilę,

Išsakys ir ilgesį.

Tu – karys

Ir tavo pareiga

Savo namą ginti,

O sugrįžti į namus

Kad aplenktų kulkos,

Savo šeimą apkabintum

Ir sakytum vakarais:

„Aš jums – reikalingas,

Jūs man – reikalingi.“

Gyvenimas akvariumuose

Būsiu fėja

Su žaliais plaukais,

Jei išmaudysi ežere,

Kur žuvelės plaukioja,

Būsiu tau ir auksine,

Jei paleisi nesužeidusi

Į gilius vandenis...

Plaukiojau akvariume

Ilgus metus,

Laukiau sauso pašaro,

Pažinau šeimininkus

Ir jų vaikus,

Gerai supratau,

Ką jie kalba rytą,

Vėlų vakarą...

Esu tau tik pramoga,

Linksminu svečius,

Bet karaliaus sosto

Tau nepažadu.

Prieik

Turiu tik dvi akis

Ir ne vieną langą,

Rytais ten teka saulė,

O kitas – vakarais,

Kur ji nusileidžia...

Bėgioju vis nuo vieno

Ir prie kito,

Kad nepraleisčiau tos akimirkos,

Kai kils į dangų

Vaivorykštė su teptuku,

Žaibais...

Nesutelpa į širdį laimė,

Beriu ir laigau

Su juodbėriais žirgais,

Kanopos dunda,

Kibirkščiuoja iš po jų

Raudoni saulės spinduliai...

Tau apibersiu galvą

Iš pačios žemės motinos

Gerųjų rankų

Šermukšnių uogomis,

Tiktai prieik...

Kryžlelė

Visa, kas gražiausia

Mano akimis,

Sukuria gamta,

Nejaučiu, kad ir sukuosi

Drauge su žeme,

Visatoje esu tik dulkė

O kur sustosiu,

Nežinai,

Kaip ir kiekvienas,

Ruduo užmigdo gyvastį

Tik žiemai...

Jaučiuosi kryžkelėje,

Nors stoviu po medžiu,

Į tą pačią žemę

Tvirtai įsikabinusi...

Kas virš galvos?

Matau debesėlius,

Šildančią saulę

Visą dieną...

Oi, giluma erdvės!

Ten mano naktys

Mėnesienoje...

Nuotaikos

Geros nuotaikos nesugadina

Blogas oras, –

Užsimaukšlini ant akių kapišoną,

Apsiauni dar guminius,

Šlepsi per lietų

Per žalius dirvonus,

Tarsi skristum užsisėdęs

Ant širmo žirgo

Su auksine pasaga,

Lyg be galvos...

Ruduo, auksiniais šonais, –

Žemės balnas,

Renki jau paskutinius obuolius,

O jie – raudonais šonais,

Išvirtę juokiasi...

Kas kitas tokį grožį sugalvos?

Kuo gali pasidžiaugti

Yra gyvenime dienų,

Kurias ir mirdamas atminsi,

Savo pirmus pasiekimus,

Kurie gal nugali

Ir pačią mirtį...

Kūryba – laimė,

Darbas – pažanga,

Kada ne gėda džiaugtis,

Jeigu kam gero ką darai

Ir pats džiaugiesi,

Kažko lauki...

Gyvenimas – tai startas,

Laisvas spurtas,

Kada jau pamiršti,

Kiek lieka tau jėgų,

O prieš akis – draugai,

Kurie tau padeda save įveikti,

– Paskui mane! –

Sušunki.

Nostalgija

Nutolau nuo gimtinės

Per visą mylią,

Pusę savo amžiaus,

Mažai ten jau pažįstu, –

Naujai daug užgimė,

Dar daugiau paseno,

Išgražino jų veidus

Rudenėjančios raukšlelės,

Vasaros įdegis įsirėžė

Ir liko visam laikui – tai atmintis

Iš gimto kaimo...

Dabar su ilgesiu menu

Pusiaukelę.

Vasaros palydėtuvės

Gyvenimas – viltis,

Kad niekas greitai nesibaigia,

Pražystanti, lyg rožė,

Pilnu žiedu,

Iš kur ir kvapas,

Šiluma ateina...

Giesmė – dangaus ir žemės,

Visa ko kūrėjo,

Malda – šventyklose,

Pagarbinimas – danguje,

Kur šviečia saulė,

Plaukia debesėliai,

Girdo lietus sielą...

O lūpose artojo – dainos,

Nuo rugių pėdo,

Surišto dar vasarą,

Iškulto rugpjūtį,

Grūdo, sėjamo rugsėjį,

Duonos, iškeptos motulės,

Garuojančios ant stalo,

Padėtos ant baltos staltiesės,

Uždegtos rankšluosčiu,

Kad jis sugertų ašarą,

Iškritusią ne vieną kartą

Ir mano gyvenime...

Biografija

Mažos ar didelės,

Ant molio ar juodžemio,

Į smėlį ar šlyną

Įmintos ir slidžios,

Dažnai ir į birų,

Bet tavo ten eita

Ir nieks neištrinta,

Nes jos – tavo pėdos...

Vardas – tas pats

Jau nuo krikšto,

O pavardės moterų pakeistos

Savo vyrui prisiekus,

Kad meilėje būtume

Ir meilėje mirtume.

Juodojo kaspino diena

Stovėjome ir stovėjote

Savo vietose

Gyvenimas patikrina visus,

Kaip tu išbandymus

Didžiuosius išlaikysi,

Ką parašysi net ant akmenų,

Kurie tavo kelyje

Kas dieną kyšo...

Kur būsi ateity,

Jeigu pasikartos ar lems lemtis,

Kai būsi toje vietoje,

Stovėsi lyg uola

Ir į pasaulį

Tiesiai pažiūrėsi.

Pamąstymai

tekstai. lt.

Patiesiau rankšluostį,

Austą savo močiutės,

Išguldysiu ant jo tekstą

Atbulai,

Nes tiesūs žodžiai stringa

Norvegijos avietynuose,

Kur dirba mūsų šviesuliai...

Kas veja mūsų paukštį

Vasarą išskristi,

Kai dar žali miškai,

O pamiškėse raudonuoja

Savo avietės,

Gamtos veltui duodamos...

Gal pinigai?

Atmintinos dienos

Gyvename ir vėl gyvensime, -

Niekas nesustabdė iki šiolei

Ir neįveikė gyvenimo

Karai ir badas

Ar jau pamiršta vergovė,

Mirties ir siaubo

Atšvaitai.

Pagerbkime, kas žuvo,

Kas tremtyje kentėjo,

Jų vardus užrašykime

Į savo ateities istoriją,

Vėl į gatves išėję

Pakelkime ir vėliavą aukštai,

Nuriškime ir juodą kaspiną,

Prisekime gyvybės gėlę,

Tada atsikratysime minties,

Kad buvome nelaisvėje,

Negrįšime iš jos išėję...

Gyvename laisvi,

Kur ir gyvens

Mūsų vaikai.

Regėjimai

Gyvenimas – viena

Ir ištisinė linija

Ta pačia ir kryptimi,

Yra lygiagretė,

Kada šalia atsiduria

Tau artimas žmogus...

Dažnai taip einame apsikabinę,

Susisiekiame ir pirštais,

Bet nesame ir iki galo atviri,

Kiekvienas turi savo paslapčių,

Neatskleistų sąmonės klodų,

Tarsi upelyje akmenų...

Siužetas, fabula –

Tiktai romanuose,

O detektyvas – išmonė

Iš pagrindų...

Rašyčiau ir rašyčiau,

Kas man ir tau aktualu.

Oi, turiu ir savo paslapčių,

Kurių atskleisti dabar negaliu, –

Lygiagrečiai

Ir žemė, ir dangus.

Atsisveikinimai

Vasara su gėlėmis

Atsisveikina be skausmo,

Nugnybia tik šalna

Akis užmerkdama,

Kol vėtra dar nešiaušia,

Ramunės baltos

Ramiai nužydės

Tuoj pat,

Kaip kažkada...

Bėgu savo taku

Per smėlį geltą,

Buriu ramunės žiede,

Kas ir kaip, kada, –

Kiek man beliko – šventė,

Džiaugiuosi savo pilnatve,

O meilė senokai surasta

Ir užkasta.

Žilstantis rugsėjis

Nepabaigti darbai

Guli ant stalo,

Tarsi vynas išsivadėjęs,

Neištaisyti rašiniai,

Šalia – raudona rašalinė,

Dar nepadažyta plunksna,

O baltame lape

Neužrašytos mintys
Miega...

Kas vargina tave?

Tas pats, kas ir mane,

Kada lange

Mėnulio pilnatis,

Ruduo artėja,

Gyvenimo rate jau įsisuko

Šaltas vėjas,

Negrabiais pirštais

Širdį glamonėja...

Atsikvėpiau

Ir vėl einu

Prieš vėją

Gelstančia alėja...

Oi, mano mėnuo –

Jau daugel metų

Žilstantis rugsėjis.