2017 m. rugpjūčio 31 d., ketvirtadienis

Muzikinė naktis



Kodėl gi po šviesios dienos
Būna graudu,
Lyg iš debesų prapliumpa
Ašarų lietus,
Kai groja muzika,
Dainuoja sesės sutartinę,
O jų balsai
Per sodžių nuvilnija?
Tu man – harmonija,
Vienatvės skausmas,
Nemigo naktis,
Nepakartojama gaida,
Viltis...
Sukaustė lūpas,
Nieko jos nepasakys.

Mano senatvė



Kaip dar šiandien norėčiau,
Kad mano vaikai,
Eidami per gyvenimą,
Neužmintų net skruzdės,
Nesugriautų ir jos namų,
Taip sunkiai statytų,
Nebarstytų nuo pušies spyglių,
Nemuštų su basliu
Nuo obelų obuolių,
Kurioms lemta žydėt ir gyventi...
Visko vis reikia,
Ramybės dangaus,
Žemės, pašventintos vandeniu,
Saulės rytais,
Paslapties, kapuose saugomos...
Oi, kaip gera,
Kad viską turiu,
Ko tėvai neturėjo senatvėje.




Su rugsėjo 1 - ąja



Daug metų mus jau sieja
Nuoširdi draugystė,
Žiūrėjome į dangų
Tomis pačiomis akimis,
Vis sprendėme dilemą,
Amžiną ir neišsprendžiamą,
Kas yra mokytojas
Ir kas mokinys.
Dabar ir vėl rugsėjis,
Durys atviros,
Ateiname su norais,
Kad mokykloje – nesvetimi...
Gyvenimas sijoja
Grūdus nuo pelų,
O mes dar esame
Tik savimi.



Prie papuoštų durų



Mokytojai!
Bar bar rugsėjis
Į gėlėmis papuoštas duris,
Pribėk, atidaryk...
Prieš tave stovi mokinys –
Kaklaraištis, juostelė,
Balti marškiniai,
Jam „labas“ pasakyk...
Mergaitė su gelsva kasa,
Kaip gėlė vidury,
Nusišypsok ir apkabink...
Už jų – žiūrėk,
Stovi sargyboje
Tėvelis ir mama,
Jie atiduoda tau savo vaikus,
Girdi, kaip dunksi jų širdis,
„Tik nesirūpinkit,“ –
Primink...
Oi, bus ir ta diena,
Kai jie tau pasakys:
„Buvai antra mama,“
Po daugel metų atsimins.



Našlaitėlės



Rugsėjo gėlės –
Mažos našlaitėlės,
Žiedeliai – jų akelės,
Nepaprasta spalva,
Sumirksi prisikėlusios
Anksti pavasarėlį
Ir mirga iki tol,
Kol jas nukąs šalna...
Jau pamiršau, kas yra našlystė,
Našlaičiai jau suaugę,
Turi savo šeimas,
Bet kažkas širdyje vis dilgsi...
Gal ilgu vasaros,
Kurios jau nebėra.





Paskutinis laiptelis



Ateina rudens metas,
Kai lieka link žiemos
Vienas laiptelis...
Slidus šis kelias,
Bet kopi juo aukštyn
Ne dėl garbės
Ar dėl medalio,
Tik nori paskutinį kartą
Išbandyti savo valią,
Kiek dar turi jėgų,
Kad degtumei lauže,
Ne smilktum anglimi
Ant kito kelių...



2017 m. rugpjūčio 30 d., trečiadienis

Rugsėjo liga



Daug metų, kai sergu
Profesine liga
Ir nėra vaistų,
Niekas neišgydo...
Girdžiu skambutį,
Pramerkiu akis
Ir vėl stoviu prieš klasę,
Kaip mokykloje...
Savo ir mokytojus
Vis gerbiu lig šiolei
Ir menu,
Kaip mokiausi skaityti,
O paskui – rašyti,
Balta kreida
Nubalino pečius,
Bet liko skrydis...
Tegu... sergu
Ir nesigydysiu.



Gyvenimo tezės


Prieš rugsėjį




Lankau dažnai
Senus takus,
Kur vaikščiota,
Gyventa ir mylėta,
Kai ką ištrynė atmintis,
Dar viena patirtis,
Žiauri mirtis,
Tarsi audra šakas nulaužė
Ir toli išmėtė...
Ten voverės lukštena
Pušies senus kankorėžius,
Jie krenta, lyg raketos,
Paliečia grūdas žemę
Ir dygsta čia nauja pušis,
Laisva, nepalytėta.






Du lašeliai




Kiekvieną rudenėlį
Išskrenda gandrai,
Savo lizdus palieka,
Juos šiaušia vėjas,
Lanko žiemą aitvarai,
Žvirbliukai naktį miega...
Žaliuoja kieme
Rūtos, jovarai,
Vaikai ir į mokyklą bėga,
Kaip pasiilgau mokytojos,
Kurią pirmą sutikau,
Krisiu, lyg motinai,
Į jos ištiestą glėbį...
Nebeskamba varpelis,
Širdyje – ramu,
Bet vis dar skuostais
Du rudens lašeliai
Vėl nubėgo...




Šermukšnėlė



Ištiesino man plaukus
Rudens vėjas,
Pabiro uogos,
Rausvos ir geltonos,
Tarytum žalčio priesaikos
Puta...
Ar tu prisimeni mane
Pavasarėlį,
Kai plaikstėsi net ant pečių
Srauni banga,
Kada ėjau gatve?
Laikas – švytuoklė,
Praeities šešėlis,
O atmintis – gyva,
Rausva spalva...
Nusimečiau nuo akių
Užkritusią sruogą,
Nes ji ištiesinta,
Balta, balta,
Balta...






2017 m. rugpjūčio 29 d., antradienis

Paseno



Paseno medis
Ir nukirto,
Išpuvo jo šerdis,
Pajuodo šaknys
Ir nuvirto,
Guli kaladėmis
Ne vienas
Ir ne trys...
Išveš toliau,
Sudegins
Medį tvirtą
Ir liks anglis,
O pelenus
Vėjelis nupustys,
Jei pasivys,
Naujas medelis
Ten išdygs
Su ta pačia
Ir širdimi.





Byra pirmos sėklos


Ona Baliukienė

Kur tu rasi gėlę,
Kuri nepražystų,
Pirma ar antroji
Bobų vasarėlės
Nuostabi jaunystė,
Net papartis nori,
Kad visi matytų...
Trumpas tas gyvenimas,
Ilga tik senatvė,
Kai imi tarp savo
Sienų paklysti...
Pražydau šį kartą
Ant aukšto kalnelio,
Siūbuoju berželio
Plonomis šakelėmis,
Krenta pirmos sėklos
Į juodąją žemę...





2017 m. rugpjūčio 28 d., pirmadienis

Šviečiantys delnai



Suvirpėjo gėlyno žiedeliai,
Ne vėjelis juos judino,
Per arti priėjau,
Tiktai jiems alsavau...
Kiek jėgų tam reikėjo,
Tiek jauna neturėjau,
Naktimis nemiegojau,
Vaikelius auginau...
Nemačiau ir pusiaukelėje,
Kada kilo gandrai,
Į rugsėjį žiūrėjau,
Kaip danguje mirgėjo
Pilnaties spinduliai...
Dabar stoviu ant kelio,
Kur senokai nuėjo
Mano metų draugai,
Jiems sveikatos linkiu ir linkėjau,
Šimtas metų – gerai...
Oi, pražilo ir kopdami
Į stačius kalnelius
Mano buvę vaikai –
Mokiniai,
To paties palinkėsiu,
Kad jiems šviestų ir naktį
Danguje du delnai.


Laiško paraštėje




Pasiilgau lakštutės giesmės
Ir pavasario, permainų vėjo,
O į langą jau beldžia ruduo
Šermukšnio uogom rugsėjį...
Rausvos spalvos – ne mano,
Aš, baltai padažyta,
Pasiilgau senų obelų,
Netgi rudenį vėlei pražystančių...
Pasiilgau tavęs nuo mažens,
Nuo linksmos kūdikystės,
Kai vėjelis sūpavo ir vystė,
O saulutės zuikučiai
Sienoje krykštė...
Pasiilgau mamos,
Juk ir tu pasiilgai.


Ona Baliukienė




Nasturtos



Daugelis gėlių
Per ilgą laiką
Susižavi kaimynais,
Tampa panašios
Viena su kita,
Pakeičia spalvą,
Bet savo giminę pažįsta,
Niekada jos neišduoda
Ir neištirpsta vandenynų
Sūriose bangose...
Žiedelių forma –
Atkakli jėga,
Gyvenanti ilgai
Ir vis nepasiduodanti,
Kad neišnyktų
Protėvių dvasia...
Pasikelia nuo žemės,
Užkopia ant akmens,
Prasikala pro pamatus
Ir nuberia grūdus į žemę,
Mažytes širdeles.



2017 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienis

Akys




Duok, Dieve, laimę –
Iki paskutinės valandos
Į žemę pasilenkus
Matyti gėlę ir medžius,
Atskirti žvirgždą
Nuo pilko akmenėlio,
Žarstyti smėlį dėžėje
Ir nebijoti vėjo,
Kad plautų ašaros akis,
Nedžiūtų ir į saulę pažiūrėjus...
Duok, Dieve, laimę –
Nejausti skausmo per naktis,
Kuris apkartina senatvės miegą,
Surinkti dargi į vaikystės
Ir jaunystės puslapius
Visus nukritusius lapus,
Žiūrėti, kaip jie ilsisi,
Pažadinti rytais,
Matyti, kur jie bėga...


Antra jaunystė



Prasideda antra jaunystė,
Taip man gera,
Nauja gyvenimo pradžia, –
Pražydo vėl akacijos,
Geltonai nusišypso nakviša,
Kvapnioji lelija,
Erškėtrožių žiedai
Raudonų uogų kaimynystėje...
Ciksi kaip laikrodis cikados
Nuskustose ražienose,
Vorai nesnaudžia, –
Antrą vadą veda
Ir suka lizdus namo kampuose...
Taip man gera –
Naujo gyvenimo gija.






2017 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienis

Tu – ne tik karys...




Kas gi kitas
Pavadins tave
Ne tik vardu,
Bet pridės,
Tu – mano mylimas
Ir vienintelis...
Lauks prie lango
Išpažins tau meilę,
Išsakys ir ilgesį.
Tu – karys
Ir tavo pareiga
Savo namą ginti,
O sugrįžti į namus
Kad aplenktų kulkos,
Savo šeimą apkabintum
Ir sakytum vakarais:
„Aš jums – reikalingas,
Jūs man – reikalingi.“




Gyvenimas akvariumuose



Būsiu fėja
Su žaliais plaukais,
Jei išmaudysi ežere,
Kur žuvelės plaukioja,
Būsiu tau ir auksine,
Jei paleisi nesužeidusi
Į gilius vandenis...
Plaukiojau akvariume
Ilgus metus,
Laukiau sauso pašaro,
Pažinau šeimininkus
Ir jų vaikus,
Gerai supratau,
Ką jie kalba rytą,
Vėlų vakarą...
Esu tau tik pramoga,
Linksminu svečius,
Bet karaliaus sosto
Tau nepažadu.


Prieik




Turiu tik dvi akis
Ir ne vieną langą,
Rytais ten teka saulė,
O kitas – vakarais,
Kur ji nusileidžia...
Bėgioju vis nuo vieno
Ir prie kito,
Kad nepraleisčiau tos akimirkos,
Kai kils į dangų
Vaivorykštė su teptuku,
Žaibais...


Nesutelpa į širdį laimė,
Beriu ir laigau
Su juodbėriais žirgais,
Kanopos dunda,
Kibirkščiuoja iš po jų
Raudoni saulės spinduliai...
Tau apibersiu galvą
Iš pačios žemės motinos
Gerųjų rankų
Šermukšnių uogomis,
Tiktai prieik...






Kryžlelė




Visa, kas gražiausia
Mano akimis,
Sukuria gamta,
Nejaučiu, kad ir sukuosi
Drauge su žeme,
Visatoje esu tik dulkė
O kur sustosiu,
Nežinai,
Kaip ir kiekvienas,
Ruduo užmigdo gyvastį
Tik žiemai...
Jaučiuosi kryžkelėje,
Nors stoviu po medžiu,
Į tą pačią žemę
Tvirtai įsikabinusi...
Kas virš galvos?
Matau debesėlius,
Šildančią saulę
Visą dieną...
Oi, giluma erdvės!
Ten mano naktys
Mėnesienoje...


2017 m. rugpjūčio 25 d., penktadienis

Nuotaikos





Geros nuotaikos nesugadina
Blogas oras, –
Užsimaukšlini ant akių kapišoną,
Apsiauni dar guminius,
Šlepsi per lietų
Per žalius dirvonus,
Tarsi skristum užsisėdęs
Ant širmo žirgo
Su auksine pasaga,
Lyg be galvos...
Ruduo, auksiniais šonais, –
Žemės balnas,
Renki jau paskutinius obuolius,
O jie – raudonais šonais,
Išvirtę juokiasi...
Kas kitas tokį grožį sugalvos?






2017 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis

Kuo gali pasidžiaugti




Yra gyvenime dienų,
Kurias ir mirdamas atminsi,
Savo pirmus pasiekimus,
Kurie gal nugali
Ir pačią mirtį...
Kūryba – laimė,
Darbas – pažanga,
Kada ne gėda džiaugtis,
Jeigu kam gero ką darai
Ir pats džiaugiesi,
Kažko lauki...
Gyvenimas – tai startas,
Laisvas spurtas,
Kada jau pamiršti,
Kiek lieka tau jėgų,
O prieš akis – draugai,
Kurie tau padeda save įveikti,
– Paskui mane! –
Sušunki.





Nostalgija


Nutolau nuo gimtinės
Per visą mylią,
Pusę savo amžiaus,
Mažai ten jau pažįstu, –
Naujai daug užgimė,
Dar daugiau paseno,
Išgražino jų veidus
Rudenėjančios raukšlelės,
Vasaros įdegis įsirėžė
Ir liko visam laikui – tai atmintis
Iš gimto kaimo...
Dabar su ilgesiu menu
Pusiaukelę.






Vasaros palydėtuvės




Gyvenimas – viltis,
Kad niekas greitai nesibaigia,
Pražystanti, lyg rožė,
Pilnu žiedu,
Iš kur ir kvapas,
Šiluma ateina...
Giesmė – dangaus ir žemės,
Visa ko kūrėjo,
Malda – šventyklose,
Pagarbinimas – danguje,
Kur šviečia saulė,
Plaukia debesėliai,
Girdo lietus sielą...
O lūpose artojo – dainos,
Nuo rugių pėdo,
Surišto dar vasarą,
Iškulto rugpjūtį,
Grūdo, sėjamo rugsėjį,
Duonos, iškeptos motulės,
Garuojančios ant stalo,
Padėtos ant baltos staltiesės,
Uždegtos rankšluosčiu,
Kad jis sugertų ašarą,
Iškritusią ne vieną kartą
Ir mano gyvenime...




2017 m. rugpjūčio 23 d., trečiadienis

Biografija



Mažos ar didelės,
Ant molio ar juodžemio,
Į smėlį ar šlyną
Įmintos ir slidžios,
Dažnai ir į birų,
Bet tavo ten eita
Ir nieks neištrinta,
Nes jos – tavo pėdos...
Vardas – tas pats
Jau nuo krikšto,
O pavardės moterų pakeistos
Savo vyrui prisiekus,
Kad meilėje būtume
Ir meilėje mirtume.



Juodojo kaspino diena



Stovėjome ir stovėjote
Savo vietose

Gyvenimas patikrina visus,
Kaip tu išbandymus
Didžiuosius išlaikysi,
Ką parašysi net ant akmenų,
Kurie tavo kelyje
Kas dieną kyšo...
Kur būsi ateity,
Jeigu pasikartos ar lems lemtis,
Kai būsi toje vietoje,
Stovėsi lyg uola
Ir į pasaulį
Tiesiai pažiūrėsi.



Pamąstymai



tekstai. lt.

Patiesiau rankšluostį,
Austą savo močiutės,
Išguldysiu ant jo tekstą
Atbulai,
Nes tiesūs žodžiai stringa
Norvegijos avietynuose,
Kur dirba mūsų šviesuliai...
Kas veja mūsų paukštį
Vasarą išskristi,
Kai dar žali miškai,
O pamiškėse raudonuoja
Savo avietės,
Gamtos veltui duodamos...
Gal pinigai?



Atmintinos dienos



Gyvename ir vėl gyvensime, -
Niekas nesustabdė iki šiolei
Ir neįveikė gyvenimo
Karai ir badas
Ar jau pamiršta vergovė,
Mirties ir siaubo
Atšvaitai.
Pagerbkime, kas žuvo,
Kas tremtyje kentėjo,
Jų vardus užrašykime
Į savo ateities istoriją,
Vėl į gatves išėję
Pakelkime ir vėliavą aukštai,
Nuriškime ir juodą kaspiną,
Prisekime gyvybės gėlę,
Tada atsikratysime minties,
Kad buvome nelaisvėje,
Negrįšime iš jos išėję...
Gyvename laisvi,
Kur ir gyvens
Mūsų vaikai.




Regėjimai



Gyvenimas – viena
Ir ištisinė linija
Ta pačia ir kryptimi,
Yra lygiagretė,
Kada šalia atsiduria
Tau artimas žmogus...
Dažnai taip einame apsikabinę,
Susisiekiame ir pirštais,
Bet nesame ir iki galo atviri,
Kiekvienas turi savo paslapčių,
Neatskleistų sąmonės klodų,
Tarsi upelyje akmenų...
Siužetas, fabula –
Tiktai romanuose,
O detektyvas – išmonė
Iš pagrindų...
Rašyčiau ir rašyčiau,
Kas man ir tau aktualu.
Oi, turiu ir savo paslapčių,
Kurių atskleisti dabar negaliu, –
Lygiagrečiai
Ir žemė, ir dangus.



2017 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

Atsisveikinimai



Vasara su gėlėmis
Atsisveikina be skausmo,
Nugnybia tik šalna
Akis užmerkdama,
Kol vėtra dar nešiaušia,
Ramunės baltos
Ramiai nužydės
Tuoj pat,
Kaip kažkada...
Bėgu savo taku
Per smėlį geltą,
Buriu ramunės žiede,
Kas ir kaip, kada, –
Kiek man beliko – šventė,
Džiaugiuosi savo pilnatve,
O meilė senokai surasta
Ir užkasta.




Žilstantis rugsėjis



Nepabaigti darbai
Guli ant stalo,
Tarsi vynas išsivadėjęs,
Neištaisyti rašiniai,
Šalia – raudona rašalinė,
Dar nepadažyta plunksna,
O baltame lape
Neužrašytos mintys
Miega...
Kas vargina tave?
Tas pats, kas ir mane,
Kada lange
Mėnulio pilnatis,
Ruduo artėja,
Gyvenimo rate jau įsisuko
Šaltas vėjas,
Negrabiais pirštais
Širdį glamonėja...
Atsikvėpiau
Ir vėl einu
Prieš vėją
Gelstančia alėja...
Oi, mano mėnuo –
Jau daugel metų
Žilstantis rugsėjis.