Dažniau
galvoju apie gyvus, –
Mirę
– jau laimingi,
Žemė
šalta ir abejinga,
Ji
priima visus,
O
einantis suklumpa
Prie
kiekvieno kryžiaus,
Kiekviena
kryžkelė yra baugi.
Žmogus
– ne medis,
Kurio
lapai krenta,
Nes
vėl pavasarį šaka atgis,
Mes
keliamės ir atgailaujame,
Malda
pripildo sielą,
Kai
šventą žodį sakome –
Už
gyvus ir savus.
Nukritusiam
lapui neskauda,
Prapuola
po sniegu,
O kas
kiekvieno gyvo laukia,
Visko
nesurašysi
Į
maldos žodžius...
Tiktai
po jos prašvinta
Ir
auštantis dangus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą