Malda už gyvus

Dažniau galvoju apie gyvus, –

Mirę – jau laimingi,

Žemė šalta ir abejinga,

Ji priima visus,

O einantis suklumpa

Prie kiekvieno kryžiaus,

Kiekviena kryžkelė yra baugi.

Žmogus – ne medis,

Kurio lapai krenta,

Nes vėl pavasarį šaka atgis,

Mes keliamės ir atgailaujame,

Malda pripildo sielą,

Kai šventą žodį sakome –

Už gyvus ir savus.

Nukritusiam lapui neskauda,

Prapuola po sniegu,

O kas kiekvieno gyvo laukia,

Visko nesurašysi

Į maldos žodžius...

Tiktai po jos prašvinta

Ir auštantis dangus.