2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

Plagiatoriai



Knygas, kurios parašomos
Ne juodu rašalu,
O tyra širdimi,
Pasiekia sielos gilumą,
Iš lentynų graibstomos,
Jeigu jų neperka,
Iš savo rašymo nepragyveni,
Suprask, kad šlamštas,
Nėra ko įsižeisti.
Mūsų karta –
Ir vėtyta, ir mėtyta,
To nesupras tik vaikas,
Jeigu randi savo rašte
Mintis kitų,
Jiems verta nusilenkti,
O pačiam – tylėti.



Šventė



Pasidarykime čia šventę,
Eglučių – visas miškas,
Nėra šiais metais pūgų,
Tvoros neapšerkšnijusios,
Nuo šalčių dar nepyška
Ir nedažnai pasninga...
Mano kieme – eglutės,
Kasmet jos pasodinamos,
Ant jų žaisliukai žvilga,
Viršūnėse – kankorėžiai,
Lyg auksas mirga.
Pasidarykim šventę,
Kam šilumos taip stinga.



Artėjanti data


Ieva Gudzinauskaitė



2018

Naujuosius kasmet sutinku
Su džiaugsmo pilna krūtine,
Kad vaikai auga,
Tarsi berželiai baltame miške
Prie eglių prisiglaudę...
Jos pasipuošusios suspindi
Ir miestų aikštėse,
Dalina dovanas Senelis,
Visiems tegu užtenka.





Šventovė




Ant seno aukuro,
Surinktų lauko akmenų
Pašventinta sėkla išdygsta,
Nauji daigai – senolių suręstos,
Vėliau pastatomos bažnyčios, –
Didikų lenkų,
Lietuvos mužikų.
Pašventinti kapai
Istorijos vingrybėse,
Ne visų čia kaulai ilsisi,
Požemyje užmūryti,
Paslėpti nuo svetimų akių,
Kad niekas netrikdytų...
Buvo dar nesenais laikais,
Kad juos išplovė upės vandenys,
Suskeldėjo šventovės pamatai,
Bet šventas garsas
Iki šių dienų dar liko.





2017 m. gruodžio 29 d., penktadienis

Nesurasti atsakymai



Kaipgi atskirti,
Kur yra meno pasaulis,
Minties laisvė,
Kokia riba
Tarp keiksmo,
Žodžio brutalaus
Ir mūs pačių paveikslo,
Iš kur atėjome,
Juodo lyg smala purvo,
Molio gelsvo
Ar mėlyno dangaus?
Kas yra šaržas,
Iššiepti nuo skausmo dantys
Ir jaukus peizažas,
Kur ta ramybė,
Kai atsisėdi ant pievelės,
Akimis gaudai drugelius,
O kilnus žiogas
Ima ir pagauna,
Sukanda dantimis...
Kas gi sukūrė šautuvą,
Kuris suplėšė kūną,
Paliko luošas
Savo siela,
Vidumi?




Per aukštai



Mamyte, kodėl pakabinai
Žaisliukus ant eglutės
Taip aukštai,
Kurių aš nepasiekiu?
Vaikeli, kad vis siektum
Augdamas linksmai,
Kad jie žibėtų tau
Ir man sakytum,
Kur žvaigždės ir kalnai...
Mamyte, aš per mažas,
Kaip man tai daryti,
Kad nesudužtų jų nė vienas,
Kai vėjas blaško
Ir skamba varpeliu?
Vaikeli, tas varpelis kviečia
Turėti daug žinių,
Po eglute padėjau knygą,
Ji – mano ir kitų gyvenimai,
Ant balto popieriaus,
Rašyta juodu pieštuku.
Mamyte, o apie ką rašysiu,
Kai pasieksiu,
Jei bent vienas jų suduš?
Vaikeli, tai bus naujas puslapis,
Kurį atversime abu.




Tamsoje



Tokia tamsa,
Kada lietus barbena,
O jau žiemos pradžia,
Tarsi girdi,
Kaip kalbasi jauni
Apie žvaigždėtą meną,
O nukrenta į balą
Jo viltis...
Tokia tamsa,
Kai eižėja saliutai dangų,
O senas sėdi
Vienas kambary
Ir suka seną,
Daugel kartų jau girdėtą,
Nuosavą plokštelę,
Svajoja, kaip atliks
Ir pakartos jauni...
Kokia tamsa
Už lango ir širdy,
Kai niekas nepabeldžia į duris.




Dangaus malonė



Dangus nebaudžia,
Žeria spindulius
Žvaigždės ir saulė,
O ant eglutės,
Pačioje viršūnėje,
Žaižaruoja magiškas mums ženklas,
Kad eidami neprasilenktume,
Pažintume savo vaikystę,
Jaunyste pasidžiaugtume
Ir nusilenktume senatvei,
Kuri jau čia,
Prie mūsų slenksčio,
Su balta skarele...
Tik senas laimina
Dangaus šviesa,
Apšvieskime ir savo stalą,
Kad artimus lydėtų
Visada sėkmės žvaigždė.




Amžinybėje



Mes gimstame ir augame,
Kaip žemės grūdas,
Keičiamės per apskritus metus,
O saulė ir dangus
Papildo mūs aruodus
Ir sugrąžina šviesą
Per Kalėdas,
Palydi į Naujus ir Tris Karalius.
Taip mūsų šventės susimaišė,
Kad minime visus:
Šventovėse – į vieną Dievą,
Rytais, prie stalo –
Saulę,
O Mėnulį naktį,
Kurie apčiuopiami ir kūnu,
Bet sielai skiriame
Dangaus mėlynę,
Sujungiame lyg žemės polius,
Gyvybės ir mirties,
Tik taip mes – amžini.


Elmė



Kas augo tarp kalnelių
Ir braidė slėniais,
Tas supras,
Koks tyras teka šaltinėlis
Iš gilaus ežero...
Po lašą, po lašelį
Į mūsų širdis teka šiluma,
Kur motinėlė ir tėvelis
Dainuodavo lietuviškas dainas,
Kalbėjo užu stalo
Šventas maldas...
Koks geras ir žmogus,
Koks artimas,
Kuris pabraidė ir po Šventąją,
Anykštos intakais,
Saulutės šalyje.



2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

Iki Trijų Karalių



Pabūk su manimi,
Juk metai bėgte bėga,
Trys dienos liko
Ir iki Naujųjų,
Viena diena – toks trumpas laikas,
Tarsi vaikystės pasaka,
Kuria tikiu
Ir netikiu...
Per viena dieną
Apeinu visą jaunystę
Ir atsisveikinu su buvusiais,
Taip artimais draugais,
Kuriems nespėjau „ačiū“ pasakyti,
Oi, buvo gera,
Kai buvai...
Trys dienos – ilgas laikas,
Praversiu pas tave duris,
Kas pasitiks ant laiptų,
Tam pažiūrėsiu į akis,
Žinau, kad tuo pačiu
Ir atsakys...




2017 m. gruodžio 27 d., trečiadienis

Už metų datos



Dar niekada nebuvau
Taip arti lango,
Pro kurį pasveikino
Jaunatis...
Dar niekada nebuvau arčiau
Atvertų durų,
Už kurių slenksčio
Budi atmintis...
Dar niekada nebuvau
Tiek sykių atsirėmusi
Prie staktos,
Kurioje užrašyta
Netektis...
Dar niekada nesu
Tiek sykių pažadų
Tau netesėjusi,
Pati prašydama
Vilties.



Žolynėliai



Nupina sesė
Vainiką rūtų,
Kuri žaliuoja,
Po sniegu kruta...
Nupina motė
Staklelių vėrinį
Iš visų žolynėlių,
Kuriuos ir žiemą
Šalna pakėlė...
Nupina brolis
Sau botagėlį,
Balnoja žirgą
Lėkti per sniegą,
Lenktynių siekti...
Nupina tėvas
Sau margą juostą,
Kad visą šeimą
Gražiai apjuostų.




Šviesa


Vaikaitis Mindaugas



Prisiminimai – šviesos atspindžiai lydi nuo mažų dienų iki senatvės. Kiek prisimenu, mama rytais kuria krosnį, užkermėjusiame lange spinduliuoja kibirkštys, lauke – pilnatis ...Tokio vaizdo nė nupieši, tik matysi visą gyvenimą. Žibalinė lempa apšviečia tik lėkštę, kur garuoja švieži bulviniai blynai, spirgučiai šalia, dubenėlyje. Pamažu tirpsta lange tulpių raštas, vedžioju pirštu, įspaudžiu savo antspaudą tekančios saulės spindulyje...
Bėgame vaikai pavalgę į lauką, pasikaustome tėtės padarytomis pačiūžomis ir į Elmiškių ežerą ant pirmojo ledo Elmės upelio pakraščiais, nes viduryje dar gurguliuoja srovė. Kitoje upelio pusėje žaižaruoja nuo ledo nutįsę varvekliai. Ežero ledas dar plonas ir matai po juo žoles, prišalusių varlių akis... Čiuoži su medokais, apkaustytais aliumini viela, trakkšt trakšt...Jeigu sustosi, gali ir po ledu su varlėmis susitikti. Spindi saulė ant ledo, gaudai, o ji – vis aukštyn, aukštyn...Pamiršti laiką...
Sniegas pakrantėje taip spindi, kad ir vakare matai ant jo mažas žvaigždes.
Mama sutinka prie durų su nerimu spindinčiomis akimis, bet nesibara. „Greičiau batvinių karštų srėbti, vaikai.“
Šviesos atspindžiai lydi gyvenimą, rašo jame tulpių raštą...

Ona Baliukienė

2017 m. gruodžio 26 d., antradienis

Kalėdų vakarai



Stebuklų laukiame?
Mes patys juos ir kuriame,
Tu, aš, savieji,
Kaimynai ir visi, visi,
Kam rūpi savas kiemas,
To linki ir kitiems...
Namų langai nušvinta,
Kai prie jų senoliai sėdi
Ir šypsosi maži,
Tikisi žaisliukų,
Tėvai – daug pinigėlių,
O anie – sveikatos ateity...
Paprasto stebuklo
Linkėkime visiems
Visi.



Smuiko raktas



Nepučiu dūdmaišio,
Fleita negroju,
Nevaldau jokio instrumento,
Bet niūniuoju ir klausau,
Kaip skamba lyra
Iš dangaus...
Nerašau natų – popierius
Ir lieka baltas,
Penklinėje – smuiko raktas,
Įrašytas priešaky,
Karklo dūdelė
Jam nepavaldi,
Nes suko tėvas ir mane pamokė,
Kaip iš žievės garsus išgauti
Prie vingraus upelio,
Elmiškyje, Pastrėlupy,
Savo širdy...
Ja groju, ar girdi?






Muzikos ir kalbos vienovė



Ne iš palocių būrai atkeliavo,
Vyžoti, su sermėgomis,
Močių išaustomis,
Bet grojo ir dainavo,
Su puodais dar būgnavo
Ir savo kanklėmis,
Apkaustytomis ne auksu,
O geležimi...
Ir ne kas kitas – tik vyžotieji
Lietuviškai kalbėjo,
Mokė savo vaikus iš atminties,
Todėl ir dainos,
Visos pasakos išėjo
Iš tėvo lūpų,
Kaip iš prigimties.
Oi, nesiskųskim, sesės, broliai,
Jau nebemokame nupinti vyžų,
Nemokame ir tų dainų,
Kas jau už vandenynų vykti pasiryžo,
Sugrįš tik urnose,
Vis tuo pačiu keliu,
O gal negrįš...





Kalėdinis pasveikinimas



Tiesos ieškojime – tik trys keliai,
Kurį tu pasirinkęs eisi,
Bus tavo valia,
Kada sugrįši,
Būsi jau kitoks
Ir kelis marškinius pakeitęs.
Motinai – vaikas,
Liksi vis toks pat, –
Nubrozdintais keliais,
Gimęs varge ir skurde,
Ant šiaudų čiužinio,
Pagirdytas rauda,
Paskui pakeltas į padangę...
Nuplaus tau kojas grįžusiam sesuo,
Paglostys tavo plaukus
Motina,
Tėvas pasodins už bendro stalo.
– Laukėme.




2017 m. gruodžio 25 d., pirmadienis

Paukščiai



Kai skrenda paukščiai
Aukštai, virš galvos,
Suvirpa motinos širdis,
Kuris dabar ten – jos,
Į svetimas šalis nuklydo,
Sugrįš tiktai per Vėlines...
Grūdai – menki
Ir žemėje savoj,
Bet duona čia – juoda,
Skalsi su raugo prieskoniu,
Krosnyje ant ajerų
Dar kepama tik Lietuvoj,
Tėvynėje...
Kitur, kokia riekė,
Nematė ir nežino,
Kokie ten marškiniai,
Taip pat nežino,
Bet ne lininiai...
Atnešk, nors menką žinią.



Netikiu



Laimė – mažas pakabukas,
Nuostaba ar pagarba –
Taip laikina, pigu,
Garbė – duota iš prigimties,
Nuo priesaikos tėvų...
Kas klausia, kas brangu,
Jiems atsakau paukščių kalba,
Aidu miškų,
Kai neturėsiu nė skatiko,
Pasidalinsiu trupiniu menku, –
Nei tu man duosi,
Netikiu.







Paskutiniai laiškai



Kaip gaila būna
Palikti pasaką mažiems,
Neberašyti ir Seniui Kalėdai
Ilgo laiško,
Bet dar ilgai ridenti
Besmegenį
Ir nosį jam užriesti,
Kepurę uždėti
Ir nuo vėjo
Jį uždengti,
Kad lietus neišplautų,
Neištirptų...
Kaip gaila būna
Kiekvienam poetui ar artistui
Nueiti pagaliau nuo scenos
Ir žiūrovams
Paskutinį kartą nusilenkti.






Degtukai



Vaikai pridaro
Tėveliams bėdų,
Kai paima degtuką,
Padega kupetą šiaudų,
O rudeniop jie smilksta,
Rūksta...
Jauni pridaro sau klaidų,
Paskui jau gėda prisiminti,
Kad uždegei ne tas šviesas
„Mažojo Princo“ gatvėje,
Ant stulpo...
Senatvėje prigęsta akys,
Norėtum šaukštą imti,
Bet sudreba ranka
Ir nukrenta.



Papročiai



Gražiausi švenčių papročiai –
Per Kalėdas ir Jonines,
Kada grąžiname skolas
Ir jau daugiau neskoliname,
Plukdome upe vainikus,
Palydime mergystę,
Į kurią jau nebegrįžtama...
Švenčiausi žodžiai –
Tėvui ir mamytei,
Kai atiduodama skola,
Nors jie išėjo ir negrįžtamai...
Imk iš gyvenimo,
Kas šiandien duodama,
Dėkok vaikystei,
Kad gimei,
Į ją sugrįš tavo vaikai,
O tu jau nebegrįši.






Mokytojui




Visiems – Šventos Kalėdos,
O kur Tu, Mokytojau,
Ką mąstai,
Kur Tavo klasės mokiniai,
Kur jie atostogauja nepasėdos,
Gal roges taiso atbulai?
Kai pavargusi galva palinksta,
Pražyla smilkiniai,
Tavo atmintis nerimsta,
Tarsi ir danguje
Pernakt žvaigždes –
Vaikus matai.






Jautrūs



Jautrus nusiperka eglutę,
Nenukirstą, o vazone,
Palaisto parsinešęs,
Kad nenubirtų jos spygliai,
Pajutę mūsų namų karštį...
Kol mylime,
Karšti delnai
Ir širdys karštos,
Eglutės – miško prigimtis,
Ji visą žiemą,
Ilgus savo gimtadienius,
Per speigus kenčia...
Jautrūs spygliai
Tada tik duria,
Kai neapsikenčia.




Atlaidumas



Pašiurpsta oda
Nuo žodžio šiurkštaus,
Pažemintas jautiesi...
Gal tam ir gera,
Kad kitam skaudu,
Atleidi ir gailiesi,
Kad nepasieki jo akių,
Paduotum ranką,
Gal jis atsitiestų
Ir nelindėtų vien sausu žabu
Po sniego apklotu,
Kol saulė jį apšviestų...
Kalėdos – tai gimtadienis
Dievo sūnaus,
O žmogus toks pat lieka.
Visi užgimstame geri,
Motinos rankų paliesti,
Kas gi paskui
Sugniuždo ir sužeidžia,
Paverčia smilga,
Drebančia nuo vėjo,
Kuri ir miršta,
Nebe atsitiesia.







Kalėdos




Viso pasaulio didi šventė,
Apsikabiname ir linkime
Net sutiktam – visiems,
Gražiausių metų ir sveikatos, –
Dangus – visų,
Žemė – tik mylintiems...
Oi, nepamirškime
Mažyčio paukščio,
Paberkime nuo stalo trupinių, –
Mėsos jis nelesa,
Nereikia jam nė kalakuto,
Žąsies ar anties apkepų,
Tegu visi gyvena
Po atviru ir tyru
Dangumi.




2017 m. gruodžio 24 d., sekmadienis

Kūčios





Kūčios – šeimos šventė,
Prie vieno stalo sėdasi, –
Tarsi prie vargo ėdžių, –
Tik artimieji ir savi,
Dalinamės džiaugsmu,
Kad kūdikėlis gimė,
Globa – visų.
Kas mato šį stebuklą
Ne vien tik akimis,
Bet jaučia širdimi,
Užtenka šventos duonos,
Kad būtų laimingesnis ir kaimynas,
Kurio namai tušti.




2017 m. gruodžio 23 d., šeštadienis

Paleisk




Žiūrėk į dangų –
Saulė kyla,
Paukštis skrenda,
Debesėlis baltas,
Mėnuo dyla...
Žiūrėk į žemę –
Vėjas lenkia smilgą,
Smėlis byra
Ir akis užmerkia,
Skamba lyra...
Žiūrėk į upę –
Raibuliuoja ten dangus,
Meilės valtelė iriasi,
Paleisk į srovę tuos,
Kas vakar gimė,
Paukščiu pakilo
Ar smiltimi paniro.







Bus greitai Kalėdos





2017 m. gruodžio 22 d., penktadienis

Nakties pamąstymai



Naktis – pamėklė
Su juodom akim,
Jei nerami širdis,
Nesutari su savimi, –
Išganymas – malda
Ir sau išpažintis...
Naktis – žvaigždėta ir šviesi,
Kada atsakymą randi,
Kam vakar gimęs,
Šiandien vis esi
Taip reikalingas,
Kad be tavęs,
O tu ir be manęs
Gyventi negali.

Varpelio aidas



Vaikai dar nesubrendę
Sausiems pamokymams
Net motinos ar tėvo,
Mokytojo – tuo labiau, –
Jų akys atviros,
Stebuklo vartelius atverk,
Tada tik jie atbėgs
Ir visa širdimi pritars.
Vaikų – tyri balsai,
Padėk jiems rasti raktą
Soliniam atlikimui arba chorui,
Visus garsus į sielą
Jie sugers,
Paskambink varpeliu
Ir to užteks.