2014 m. gegužės 31 d., šeštadienis

Į tolį siunčiami laiškai



Mieli mano vaikai,
Jūs – patys nuostabiausi,
Jums neprilygsta medžiai,
Gėlės – apsiblausia...
Jūs – mano kraujas,
Sielos atspindys,
Gyvenimo versmės
Gražiausias virpesys,
Kada ilgiuosi pievose gėlių,
Neužmirštuolę prie širdies glaudžiu...
Kai tėvo nebėra,
Pusė šeimos netekome,
Dabar už du turiu gyventi
Ir jus pasveikinti
Su tėvo ir vaikų diena.
Aš – obelis balta,
Jūs skrendate kaip bitės pas mane,
Drauge pakelsime
Prieš saulę medaus korį,
Kad išsipildytų, mano vaikai,
Ir jūsų norai...





2014 m. gegužės 30 d., penktadienis

To nereikia jauniems


Skiriu Kazimierui Jakučiui

Jauniems nereikia atminimų, –
Jų kelias – ateity,
Nubėga miglos
Ir prisikelia saulutė, –
Tarsi senelių ratai
Apvalia vaga...
Nereikia jauniems dalgio,
Vasarą rasoto,
Jie kerta ąžuolynuose
Naujas brydes
Ir skamba dainos
Joninių nakties pilnatyje
Visai kita melodija –
Be aukso kilpinių,
Tik elektronine skambiąja gitara...
Neveskime jaunų,
Kur mūsų būta kažkada, –
Jų kitas puslapis,
Rašytas laisve ir svaja...




Trupinys



Matei kada bado akis?
Jos – juodai baltos, –
Kaip sužiedėjęs trupinys,
Kuris nenumalšina alkio...
Kai balto rūbo neturi,
Dar – ne nelaimė,
Pasižiūri tik į rankas,
Jeigu juodi delnai,
Kaip kastuvas iš daržo,
Ką tiktai ištrauktas,
Bus baltas trupinys,
Jeigu jėgų turi,
Nes esi jaunas...
Sulinksta dažnai ir pečiai,
Oi, per anksti – esi tik nekalbus,
Kad nubyrėjo trupinys
Nevalgytas nuo stalo...
Kaip ašara – nekaltas.

2014 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Gimtadienis


Mindaugėlis

Vaikystė – laimė,
Kada nori augti,
Kai nemąstai,
Iš kur duonelė auga,
Kai myli savo tėvelius,
Mažus ir didelius
Žaislus ir kačiukus...
Gražu, kada gimtadienis
Su šia diena sutampa, –
Darželyje ir namuose –
Didžiulė šventė,
Užsidega žvakutės,
Liepsnoje užauga
Svajonės, norai –
Įsigyti gerą draugą...
Miške ir laukuose
Paukštelių – visas pulkas,
Kiekvienas sveikinasi,
Esi tikras draugas...
Vaikų gimtadienio diena,
Draugystės žvakių apšviesta





Iki dugno?




Kuo ypatingos gėlės?
Gražios, kvepia...
Kuo medis įstabus?
Kad tvirtas liemuo,
Plačios šakos
Ir jis turi žiedus...
Kuo mums patinka boružėlė?
Nes sugalvojome,
Kad ji pasako,
Kada nulis lietus,
Paleidžiame, tegu ji skrenda,
Parodo mums kelius...
Kuo pranašesnė volungė?
Ji pakabino lizdą
Ant plonos šakos
Ir šaukia debesėlį,
Kai žemė silpsta nuo kaitros...
Dabar einu per smėlį,
Svaigsta galva nuo nemigos,
Tada atsiveria versmė,
Kurią išgėriau
Iki pat dugno,
Nes esu žmogus...


Laikrodžiai


Rytais keliuosi,
Kada saulė žiūri į akis
Ir veda į miškus per pievą.
Prisiskinu tik vieną puokštę,
Kad tu ją pamatytum,
Ir pasakytum:
– Laikas bėga...
O laikrodžio aš neturiu,
Dažnai net nežinau
Metų dienos,
O valanda su paukščių
Giesmėmis prabėga...
Labai tik ilgas ilgesys,
Ilgesnis net už miegą,
Kai nematau tavęs,
Sapnuoju rožės žiedą,
Ramunę baltąją, kaip sniegas...
Kai tiksi smilkiniai,
Rašau tau laiškus
Ir mintyse ištirpsta viskas,
Ką sunaikina laikas;
Grįžta balta varnele,
Vis lankstoma iš popieriaus,
Paleista krenta, krenta netoli...
Trapiausias laikrodis –
Mūsų visų širdis,
Sustoja – ir naktis...



Šešėliuose



Gražu, kai už šešėlių
Matau saulę,
Be jos šviesos
Nebūtų jų,
Nebūtų valandos,
Kada susimąstau,
Kokia trapi būtis, 
Lyg antras planas 
Tai atvirkščias ir piešinys
Ant namo sienos,
Medžio, žemės...
Tik nematau širdies
Ir nejaučiu, kad plaka
Į laiko žingsnių taktą...
Pridėtum ranką,
Paliestum petį
Ir daug šešėlių
Trauktųsi iš tako...
Neslepiu veido, 
Tas pats šešėlis
Daug ką sako.



2014 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Lemties žodžiai




Taip tyras oras,
Kaip kalnų upelis,
Per vasaros karščius
Gaivina kūną,
Į sielą prasiskverbia
Ir gali būti jau ramus,
Kad sugeri daugiau,
Negu žemė sugerti gali,
Nes esame virš jos,
Arčiau dangaus...
Pražysta gėlės
Prie sraunaus upelio,
Užtvenkia šaknys,
Nusvirusios iš medžio giminių,
Dabar keliu ir savo
Dygstantį medelį
Prie augančių kartų...
Tik viršūne į dangų,
Šaknimis į žemę,
Kur mūsų visas turtas
Iš žodžių keturių:
Namai, sodelis, šulinys
Ir duonos kepalas ant stalo;
Paskui visus suranda meilė,
Tikėjimas vienų kitais
Per bendrą maldą...
Kalbėkime gerus žodžius.

Dovanoju žvaigždę



Kažkur toli toli
Žvaigždės atrodo artimos,
Nes švietė dar prieš mus,
Po mūsų švies visiems,
Kuriuos paliekame
Prie horizonto...
Mano širdies žvaigždė –
Karšta ir skaisti saulė,
Nes žemėje be jos – tamsu, –
Kaip ir dangaus pasaulyje.
Skaičiuoju žvaigždeles,
Kai naktimis žiūriu
Į juodą erdvę,
Tada matau ir šviesą –
Tai viskas, kas tik gera...
Dažnai sustojusi jaučiu,
Kaip širdis plaka,
Bet pas tave einu,
Kad tau paduočiau
Savo žvaigždę...



Užuojauta



Kai lūžta šakos per audras,
Taip širdį skauda, –
Tarsi ne aš, ne man,
Bet vis tiek draugui,
Nors tolimam,
Bet mūsų rankos – šakos,
Kurios žemėje išaugo.
Kiek daug jėgų,
Kada reikėjo eiti per gyvenimą
Ištiesus ranką,
Kol patikėjo jos žodžiu,
Jos posmų taurumu
Daugybė nuostabių žmonių,
Laisvos šalies vaikų,
Kurie išmoks jos priesaką,
Kad žemėje tiek daug darbų, –
Užteks net šimtmečiams
Eiti koja į koja jos keliu –
Tikėti gerumu,
Be priekaištų.


Ačiū tėvams



Dora išugdoma tėvų;
Nuo pat mažens vaikai supranta,
Kas gera ir gražu,
Ką tėtis sako – šventa.
Mamos švelni ranka
Paglosto galvą,
Jeigu kada sunku,
Paduoda ranką...
Taip reikia netgi dideliems
Kad būtų pavyzdys,
Iš ko stiprybės pasisemtų, –
Namai – versmė,
Gyvybės vandenys nesenka...
Kiekviename šulinyje
Yra varlė,
Kuri ir praneša,
Kad užteršto vandens nesemtų...
O galvoje – mintis, –
Suradus tyrą lašą,
Gerti ir kitam parnešus,
Suskirdusias jo lūpas
Tuo lašu pašventinti.





Ateities vizija



Vartau istorijos lapus,
Prieš šimtmetį,
Prieš mūsų erą,
Čia įrašytos pavardės žmonių,
Kurie buvo geri ir nusidėję...
Vienodai puslapių
Visiems, kurie sukūrė gėrį,
Kaip ąžuolai paliko stiprūs,
Išlaikę audrą, žaibą
Ir tapo ateities kūrėjais.
Odes parašė tiems,
Kurių širdyse plakė
Ryžtas Galilėjo Galilėjaus.
O kas nutiko tiems,
Kurie tuo netikėjo?
Ilgai gyvena atmintis,
Nes paskutinę laidoja svajonę,
Kad nesuras žvaigždės,
Kuri nušviestų dangų
Šviesa Prometėjaus...




Šunažolė




Žolė per vasarą žalia,
Kai nušienauja,
Ilgai kvepia,
Nes žalias šienas – prabanga,
Nepaliestas lietaus,
Rasos per naktį.
Žiūriu į pievą,
Tolėliau – namai;
Prie smilgos skruzdėlė
Ir vabalas nuo jos čia slepiasi,
O dauboje varlė,
Šalia muselė sparnelius
Pataiso sau kojelėmis,
Ką mąsto?..
Gyvenimas – tai ratas,
Pokštas voverės,
Kai bėga laikas
Saulės laikrodžiu,
O laikrodininkas – juk nematomas....
Žalia žolė
Pasipuošė žiedais,
Skinu į puokštę
Ir šunažolę.



2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Trys pilys



Visą gyvenimą stačiau
Pakrantėje smėlio pilis,
Jas ardė bangos atsiyrusios,
Po vieną smiltį
Vėl į gilumą sugrįžo...
Šlapia pėda, šlapi delnai
Ir šlapios akys
Paplūdimio smėlį lipdo;
Pirma sugriuvo,
Antroje – viltis,
Nes trys karaliai auga
Iš gelmių užgimę...
Dvi pėdos, du delnai,
Dviejų akių
Dangaus žydrynė.
Oi, paskutinėje – nežinomybė...



Gitaros aidas



Tėvo diena, sūnau,
Ir motinai jo trūksta,
Našlaičiai mes abu,
Kai dengia žemę rūkas.
Prikelia giesmę
Ryto saulė,
O vakare nutyla vėjas,
Miškas nebeūžia...
Pavieniai tik garsai:
Lakštingala šile
Raliuoja ant šakos nutūpusi,
Lyg pamiršta tavo daina,
Gitaros stygose suklupusi...
Ėjai dainuodamas, ėjai
Ir paukščiui pavydėjai...
O gal tavo daina
Giesme pavirto,
Tiktai negirdėjai?
Dabar man atkartok,
Paklydęs, vėjau...




Pagalba



Tėveli, aš tavo gija
Nuo žemės iki saulės,
Mes surišti abu, –
Kaip medyje šakelės,
Vieno kelmo atžalos.
Tavo kalba – man dovana,
Kad vienas kitą
Visada suprantame
Prie stalo, gatvėje, –
Lyg paukščiai miškuose, –
Pripildome net tuščią erdvę;
Kiekvienas žodis
Man – Tavo pagalba.
Oi, visą tekstą
Tik žiemą suprantame,
Kai lapų nebėra,
Ledas ant upių
Taip slidus ir šaltas...




2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Mėnesienoje



Nebark manęs, mamyte,
Kad vis žiūriu pro langą, –
Tenai tiktai naktis
Ir mėnuo žiūri akimis,
Kurios neramios, šaltos,
O taip karšta kakta,
Kurią paglosto vėjas
Ir viena akimi pamerkia:
– Ateik, tik mamai nesakyk...
Kaip daužosi širdis
Ir linksta keliai,
Prie slenksčio suklupau
O tu mane pakėlei
Kaip gėlę ant rankų,
Pamiršome abu,
Kad mato žvaigždės,
Sutirpo debesėlis – bučiny...
Po metų gimė saulė.



Galime



Kiek daug mes galime...
Galėtume labiau
Mylėti savo šalį, –
Išskridęs žodis – paukštis,
Ją pakelia į dangų,
Visu grožiu suspindi plunksna,
Kuri rašo, dažo, sukuria himną,
Kurį gieda visi paukščiai, –
Tarsi broliai, sesės iš vieno lizdelio...
Galėtume daugiau –
Pakviesti svečią
Visada prie stalo
Ir sukalbėti maldą
Prieš lauždami kasdienę duoną,
Užgerdami vandens lašeliais.
Pajėgtume stipriau
Paduoti ranką,
Kad liktų vietos mūsų širdyse
Ir skrendančiam
Taikos balandžiui,
Tik reikia meilės...
Argi to negalime?



2014 m. gegužės 25 d., sekmadienis

Ačiū




Be meilės, nebūtų pasaulio;
Kūryba – tai versmė,
Iš kurios plaukia laimė,
Kad čia, dabar vis gyveni...
Draugystė – mūsų saulė;
Jinai šilta, šviesi,
Apglėbusi pasaulį
Glosto galvas,
Kad būtume artimesni...
Mylėdami draugus nesenstame, –
Kaip ir visi:
Gėlė, medžio viršūnė
Ir trykštanti gelmių srovė.

Mūsų šeima



Pavasario daigai
Linksmiausiai auga,
Kai žemė patvari,
Naši dirva,
Kai kyla saulė
Ir nušviečia dangų
Skaisčia šviesa.
Iš ten ir meilės lašas,
Širdies gaiva
Pagirdo ir palaimina,
Kad sužydėtų žemėje
Ramybė ir taika.
Užauga gėlės ir pražysta
Įvairiaspalvė pieva;
Viso pasaulio laimė
Žaliuojanti giria.
Kaip žalia miškuose,
Kiekvieno medžio daigas
Mūsų pačių šeima.

Lizdai



Skrajūnai paukščiai bijo
Audros ir šalčio,
Kai silpsta jų sparnai,
Dejuodami į žemę krenta,
Į medį atsitrenkia,
Juos gydo tik vandens lašai...
Jie sukasi lizdus aukštai,
Prisipažįsta meilę,
Kai niekas jų nemato,
Svajonės kyla tik padebesiais...
Oi, žemėje taip nesaugu,
Kada kiekvienas stebi,
Kada pradėjai ir baigei, –
Aplinkui – vanagai...
Gyvybė ir mirtis šalia, –
Kaip žalias daigas,
Ant jo randai...
Ant ko nutūps skrajūnai paukščiai,
Kur meilės laukdami
Tupės ir jų vaikai?






2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Paskutinė partija



Ieškau gyvenimo prasmės,
Bet tai – beprasmiška;
Tas pats, kaip jūroje versmės,
Kai ji plati,
O upeliukas siauras mąžta...
Praryja jį banga
Ir atsidūsta praeitis,
Gyvenimas – miražas, –
Jis nuplaukė, ir taškas.
Neburiu iš kavos tirščių,
Neverčiu kortų kaladės,
Pati seniai žinau,
Kad visa tai – beprasmiška.
Svajoju, kad basa brendu
Per žalią pievą,
Renku skaidrią rasą,
O prieš mane – lenta,
Tik šimtalangės šaškės,
Galvosūkis šalia,
Nes reikia ir prasmingai
Paskutinę partiją išlošti...




Katinų rūšys



Būna katinai pūkuoti,
Beuodegiai ir taškuoti,
Balti, juodi ir rainuoti,
Dar visai visai pliki,
Nes per karšta kambary.
Kiemo katės labai gudrios,
Kačiukus išsaugo, ugdo,
Kad anksti pažintų pelę
Ir jos riestą uodegėlę...
O mažieji tik pasižiūri
Ir pagauna tarsi sūrį, 
Mano, kad tokie juokai...
Graudūs pelių pažadai,
Kad urvelyje vaikai,
Neįlįsite tenai.
Katinėliui pelė – lobis
Kai prieš nosį – šitoks grobis...
Kai užauga, jau sužino,
Kad visi turi šeimynas.
Pasakėlė viską gali
Nukeliauja katinėlis,
Į didžiulį aukso dvarą,
Čia vartus tuoj atidaro
Ir pamato karalaitę,
Kurios norų visad paiso...
Ko paprašo, tą ir gauna:
Saldainiukų, žvaigždžių saują,
Atveda ir karalaitį,
Kada miega visas dvaras...
Duokite tiktai batus,
Apkeliausime visus.





2014 m. gegužės 23 d., penktadienis

Ilgai žydinti gėlė



Be laiko nepražysta gėlės,
Nebent jos būna kambary
Ir atvežtos iš ten,
Kur šviečia saulės spindulėlis,
Kažkur prie jūros mėlynos
Ir geria vandens rūką,
Į viršų pasikėlusį,
Nes sūrūs vandenys
Tai ašara skaudi...
Ilgai ėjau, skubėjau, bėgau,
Kad pasodinčiau gėlę
Savo vazonėlyje
Mažyčiame širdies kampelyje
Ir man jisai žydėtų,
Kai pavargstu ilgam kely...
Dažnai gėlė pražysta rytą,
O susiglaudžia žiedas
Vakarui atėjus...
Tokia lemtis.


Nusikaltimas žmonijai



Vilnius. Sakurų alėja. Taikos ir draugystės simbolis.

Baisu, kada į briedį taiko,
Kaipgi be jo gyvens giria,
Kas prisiglaus prie medžio,
Kas šauks pavasarį
Naujam gyvenimui,
Kai jo nebus šalia?
Pati kulka nešauna,
Nes ginklą paima žmogus,
Tegu tada nudžiūva rankos,
Kada susitepa krauju...
Kaip mūsų amžiuje
Vadinsime tokius,
Kurie pakyla prieš visą pasaulį,
Paleidžia kulką
Į tos pačios šalies -
Ne briedžius, bet draugus?






Dirvonai



Gyvenimas – dirvonas,
Aš – tiktai artojas,
Einantis vaga,
Pasėju grūdą, užakėju
Ir laukiu vakaro,
Kada užaugs manoji
Lietuva...
Nors pinasi už šiaudo
Pavargusios kojos,
Nukertu javą
Senelio dalge,
Vežu jau į malūną, –
Botagas – vėjas,
Jis kerta žirgui,
Bet pataiko man...
Kai pamatau sparnus iš tolo,
Susivokiu, kad esu Don Kichotas
Ir vienu mostu norisi
Daug ką pakeist savaip,
Bet miltai byra
Į gėrybių maišą iš viršaus,
Dažniau – pro šoną,
O lieka rytdienai nesuarti dirvonai;
Šiaudinė skrybėlė
Ir duonoje – pelai.



2014 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Įspūdžiai iš Seimo: "Šeimos koncepcija mūsų dienomis"



Kai žemė meta kailinius,
Apsivelka suknelę žalią,
Gėlėta rišasi skara,
Tada tampa jaunamarte
Su rūtų vainiku
Ir puokšte rankose –
Balta balta balta...
Pražydo obelis
Saulėtą dieną
Ir dūzgia bitės, –
Be jų nenoktų obuoliai,
Nebūtų ir ant stalo
Meilės vyno,
Taip nežydėtų ir kaštonai,
Neduotų gilių ąžuolai...
Šeima – gyvenimo tvirtovė,
Kai derlių gausina
Abu tėvai, –
Tėvas ir motina
Nutiesė kelią į šventovę,
Kad žemėje gyventų
Ateities vaikai.

2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Audros


Istorijos dėstytojas  A. Šapoka


Laukiu dienų dienas,
Kad vėjas pūstų,
Bet neužslinktų debesų banga,
Audra praslinktų,
Medžių nenulaužtų ,
Augtų ir smilga pakelėje žalia...
Jinai mokėjo pavėjui linguodama
Nokinti grūdų šluoteles,
Pasėjo net ant gruodo
Savo vaikų galveles,
Per žiemą iškentėję,
Pavasariui atėjus,
Sudygo vėl žalia veja...
Neatsilaikė daug beržų,
Net ąžuolo viršūnė
Liko nulaužta
Ir kelmas perskeltas,
Kada į plyšį kirvis ėjo,
Poškėjo per supjautas kalades...
Krosnis – šilta,
Žarsteklis karštas
Smilgą uždega.
Oi, vejas įpučia iš naujo žarijas...

Motinų skara



Kada vaikai maži,
Vis saugojau,
Kad nesukluptų,
Kai keliai kruvini,
Tik pūsdavau pritūpusi,
Aprišdavau žaizdas,
Jeigu kraujuoja
Ranka ar koja...
O kuo aprišiu širdį,
Kada gyvenimas žaloja?
Kai skauda svetimam,
Priglaudžiu ir paguodžiu,
O savą susupu skara
Ir lieka ašara sūri,
Tarsi akmuo ar grumstas...
Gal likimas juodas?




Poezijos pavasariui 2014



Poezija – tai paukštė,
Paleista į laivę
Iš mūsų vidaus –
Tokia balta, šviesi, –
Tarsi balandis iš narvelio,
Kada jo skrydį stebi
Jūsų akys...
Kiekvieno žodžio kelias –
Vis kitokia kryptimi,
Ką sukuriame,
Vėl paleidžiame į kelią,
Kad pasivytų ir matytų
Saulė danguje,
Kokia plati mūsų jausmų erdvė...
Mes mylime gimtinę,
Savo šalį,
Savo draugus šalia,
Net ir labai toli...
Nuplukdome į ateitį nupiešę
Ant svajonių laivo
K. Čiurlionio „Svarstykles“
Ir amžinąjį REX.






Latvijos poetams




Kiekvienas meno kūrinys –
Iš mūsų ir per mus –
Visiems paskirtas kalba,
Kokia kalba skamba tas žodis,
Visai nesvarbu,
Jį galima išversti,
Kad suskambėtų kaip styga
Smuiko, arfos
Ir prisiglaustų prie širdies
Visų ištartas...
Eilėraštis – tai žodis
Mūsų minčių pradžia,
Kai akys kalba
Nuo pat tėvų šventosios priedermės,
Iki baltos gėlės
Ant bočių kalno...
Mes – baltai.





Ačiū Benediktui Jaruševičiui už foto.

2014 m. gegužės 20 d., antradienis

Ramios senatvės




Kur kada keliavau, –
Lėktuvais, traukiniais,
Mažais ir dideliais laivais, –
Pėsčiųjų gatvė prieš akis,
Kur namas ir pavėsis,
Kokį grožį svetur mačiau,
Bet savojo ilgėjausi...
Palyginau mažas kalvas
Su Alpėmis, didžiu ugnikalniu,
O grįždama tik pasakiau:
– Gyvenkite laimingi.
Pasėmiau saują
Tyro tarsi krištolas vandens
Iš savo sodžiaus,
Palyginau su miestų
Užterštomis upėmis
Ir palinkėjau savo artimui
Ramios senatvės
Pėsčiųjų gatvėje,
Savo sode – prie šulinio.

2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

Adomo obuolys


Tik paukščiai pakelia sparnus
Ir skrenda, skrenda,
O mes – tik žemės grumstas,
Adomo obuolys,
Kuris į žemę krenta...
Kai Ieva žydi,
Jos visi sapnai,
Kad sulaikys taikos balandį
Ir jam „labanakt“ pasakys,
Dar apkabins Adomą,
Savo meilę...
Aistra – tik paukštis,
O tikroji meilė,
Kai susiglaudžia du sparnai
Ir abu vienu metu krenta...




Klevo vaikaičiai



Sustojau po klevu;
Sula nebelaša,
Bet randai liko,
Kur gręžta, – dar žaizda,
Neužtepta moliu,
Žievė – gyva
Ir skaudulys palikęs...
O gal kulka
Nuo praeities įstrigo?
Čia – vėl nauja šaka,
Ant jos vaikų vaikelių,
Tarsi miške grybų...
Senokai nosis iš jų belipdžiau,
Bet vėl sulaukiau,
Kada gims vaikaičiai
Ir meldžiuosi jau už juos,
Kad niekas mūsų
Nenupirktų už skatiką.
Prievartą gauni už dyką...






Viktorui už supratimą ir gerumą




Paduokim gėlę mylimam
Ir dovanokim saulę,
Tegu ten būna ateitis,
Sugrįžtanti viltis,
Kad nuostabi draugystė – laimė.
Ištieskim ranką skęstančiam,
Supras, kad ji – ne šiaudas, –
Tokia tvirta gyvenimo
Geroji patirtis –
Kamiene nubrėžtas takelis,
Kur lipa skruzdėlė
Tenai, atgal,
Į žemę – lizdą,
Vėl į saulę.
Nepavėluokime,
Nes atsitiks nelaimė...