Šeimininkės

Kas dieną verda,

Kepa ir užtiesia stalą,

Laukia šeimynos po darbų,

Ateina, persižegnoja

Ir viską suvalgo,

Šeimininkė šluosto trupinius

Ir indus plauna,

Išdžiovina iki kito karto –

Ir vėl tas pats,

Ir vėl…

Bet gera, kai turi kam

Pasakyti:

„ Prašom ir labanaktis’’…

Nepešdamas ir iš savęs:

Kodėl?

Išlukštenta varpa

Augalas minta iš žemės

Naujomis šaknimis,

Per stiebą ir gyvybę kelia,

Kai susikaupia jėgos,

Išsiskleidžia saulėje

Ir žydi tylomis…

Kelias dienas vėjas kedena,

Bitės pasiima,

Kas joms brangiausia,

Ir nešasi į avilį,

Nubyra vėl žiedadulkės į žemę,

Nors niekada ir nesudygs…

Išsiaugina sėjai želmuo varpą,

Viršūnė jos – visai tuščia,

Tuščia ir apačioje,

Tik vidurys jos – auksas,

Prinokęs grūdas prašosi

Į žemę, duonos kepalą,

Kaip subrandintos mintys

Visų galvose…

Tuščias iškūlę išmetame,

Nusijoję vėjuje,

Gyvendami lukštename,

Pasėjame tik auksines,

Dangaus mums skirto laiko

Baigtyje.

Alkis

Gili žiema paukšteliams –

Alkis,

Beriame į lesyklėlę

Nuo savo stalo trupinius,

Geltoną grūdą,

Taip sotiname ir kitus,

Kuo turime...

Kiekvieno teisė – gimti,

Prigimtinis noras – maistas,

Su pienu motinos

Ateina meilė ir švelnumas,

Ką paduoda, – imti,

Ko trūksta, – užsidirbti…

Visi pasaulyje – tik paukščiai, –

Skrendame, kur šilta,

Valgome, ką turime,

Ištiesiam ranką,

Kam sunku,

Padedame sukti lizdą –

Įsikurti.

Gyvenimas to vertas

Pavasaris ateina palengva –

Per kalnelius,

Kaip ir senatvė,

Pirma – saulutės šypsena,

Vaikystės metas…

Kai neberūpi lėlės

Ir kiti žaisliukai,

Žiūri į dangų

Ir ieškai akių,

Kurios išsklaido debesis,

Bemiegių naktų rūką,

Jaunystės godos už jų slepiasi…

Ruduo ateina paskuba,

Šalna žiedelius kanda,

Svajoji apie žydinčias

Sode šakas,

Pastebi pirmą raukšlę,

Pirmą baltą sruogą smilkiny,

Atsidūsti giliai,

Bet tai dar – ne senatvė…

Žiema nubalino kalnelius,

Saulutės šypseną ledas sukausto,

Nubyra šerkšnas ant galvos,

Gyvenimas to vertas.

Dingę kaimai

Adomavos palivarkas

Kaimus kuria žmonės,

Kuriasi bendrijos,

Spiečiasi lyg bitės

Medžio drevėje,

Skirstosi po metų ar po ilgo laiko,

Lieka tik senimas,

Pavadinta kažkada ir jų vieta…

Išsitrina ribos,

Kapčiai ir „ rubežiai’’, –

Keičiasi karta,

Pamatysi seną uosį –

Stovi įsirėžęs, –

Žemė jam – šventa,

Čia nukrito grūdas,

Kaip gaili rasa,

Netoli žaliuoja,

Kad ir vėjas plaka,

Didelė giria,

O kaimo – nėra.

Mūsų laikas

Eikime senamiesčio gatve,

Kurios dar grindinys nepakeistas,

Akmenys kalba apie datas,

Kurių jau mūsų atmintis nesiekia…

Eikime tylomis senamiesčio gatve

Susikibę rankomis, –

Balandžiai kyla iš po kojų

Jie – čia pat,

Suplasnoja prieš akis,

Už vieno žingsnio nusileidžia…

„Tu nuostabi nakčia, –

Vyro lūpos sako, –

Tu toks švelnus ryte,

Kai saulė teka ’’ , –

Moteris atsako.

Eikime senamiesčio gatve,

Pusiaudienį laikrodis paskambino,

Gal mūsų laikas – čia,

Juk ir balandžiai tą pat sako.

Ant sparnų pakylėta

Nereikia gimti poetu,

Mintis pati į posmą bėga,

Imi tik plunksną

Ir žodžius rašai,

O vyturėlis aukštyn neša,

Prašosi per jėgą…

Nebūtina turėti balsą,

Atsisėdi pievoje, klausaisi,

Žiogas smuiką taiso,

Taip čirpina jis vakarais,

Kad širdį virpina

Ir pravirksti prie rasoto tako,

Įgauni sparnus,

Atlėgo…

Nereikia groti – nebandžiau,

Turiu tik dešimt pirštų,

Su jais ir molį minkiau,

Apvilkau lėles,

Joms kūriau daineles,

Meilės sonetą…

Išmoko nuo manęs vaikai

Atskirti grožio dermę,

Praaugo ne tiktai ūgiu,

Bet ir visais kitais gabumais

Ir visi vaikaičiai,

Iš gamtos motulės saujomis

Šiandieną

Semiasi sau gėrio.

Draugystė internete – artima

Bernardinų bažnyčioje

Viktorui

Savus užauginau

Drauge su mokiniais,

Dabar atrodo,

Kad turiu vaikų – daugybę...

Ne pareiga,

Ne pašaukimas,

Tik paprastas žmogaus,

Pajutusio palaimą,

Kad šalia – toks pats,

Gal tik kitu laiku užgimęs…

Motina – viena,

O draugai – atrama,

Gyvename pasaulyje

Ir žinome – ne vienas.

Keliuosi rytą,

Pasveikinu tave,

Paduodu ranką dangui, –

Tu – ne vienišas.

Ištikimybė

Mūsų amžiuje ištikimybė –

Prabanga ir turtas,

Negali nupirkti už grašius,

Už dolerį parduotum, –

Nieks nepirks jos…

Ištikimybė – laimė šeimoje,

Vaikai ims pavyzdį ir džiaugsis,

Kada užaugs,

Auksu pavirs

Ištikimybės jausmas…

Amžinos vertybės siekia amžius,

Šį egzaminą išlaikė Odisėjas,

Pririštas prie stiebo,

O mes – tik ausis užsikimšę

Pasroviui dar plaukiame…

Nejaugi esame sirenos,

Palikusios ant uolų giesmes,

Negrįžtantys į uostą

Savo vaikų laimei?

Nusistebėjimai

Pro tirštą rūką

Tu mane matai

Ir nieko nesakai

Per visą dieną,

Kodėl atšąla,

Kaip ledai, jausmai

Ir nebešildo sienos?

Prie lango – šaltis,

Plaikstosi užuolaida,

Ją supa vėjas,

Kaip gera būtų,

Jeigu ji atstotų

Tavo ranką man per liemenį,

Kodėl balti plaukai

Nepaliesti per dieną?

Tamsi naktis už lango,

Mirga Septyni Šienpjoviai,

Ten – mano dienos,

Dangus – pievos

Ir brenda su dalgiu tėvelis

Sesės skuba

Grėbti šieno,

Kodėl tavęs nėra,

Kai kalbasi rytais balandžiai,

Bučiuojasi ir nesibijo

Girgždesio langą pravėrus?

Sutrikau pamačiusi,

Nusistebėjau.

Savi

Savus kasdien matome,

Daug iš jų reikalaujame,

Ko nereikia, pasakome,

Taip dažnai tuo užgauname.

Savas sėdi už stalo

Ir drauge pusryčiauja,

Vakarojant vis kalbamės,

Kokia švito dienelė.

Savas verkia ar džiaugiasi,

Viskas, rodos, kaip tavo,

Savos akys – arčiausiai,

Savų neišdursi – bus naktis

Visą amžių...

Savus matome, barame,

Ogi vis pasiilgstame,

Kada išskrenda gervės.

Vieniši

Danutė Ruseckaja

Žmonės eina ir važiuoja,

Seka žvėrių jau pramintais keliais,

Iš daugelio takelių susibėga

Į platų vieškelį dažnai…

Nerasi to, vienintelio, kuris atbėga,

Į glėbį glaustume visus linksmai,

Bet per žingsnį sustoji,

O tuo pačiu takeliu ėjusius,

Į platų kelią

Per audringus debesis

Apkabini,

Pasaulis ir nutolsta,

Mes liekame vieni,

O kiti eina, skrenda, plaukia

Padebesiais

Ir lieka vieniši.

Kas jūs?

Dangaus paukštis

Į saulę pakyla,

Kai šilta diena,

Mėlynas dangus,

Meilė širdyje…

Dangaus paukštis

Žemėj suka lizdą,

Čia jis maisto randa,

Pamaitina savo vaikus,

Duona ir druska…

Dangaus paukštis klykia,

Kai nors vienas žūsta kelyje,

Nuo žemės į dangų –

Tankūs debesys

Audra…

Dangaus paukštis slepiasi

Mano palėpėje,

Panašus jis į varnėną,

Tik tylesnis balsas

Ir kuklesnė apranga,

Padebesiuose išsimiega, –

Jo tokia dalia…

Laukiamas ir mielas,

Kaip kiekvienas draugas,

Kuriam reikalinga aš.

Spalvos

Ant rudos pievelės

Žalias daigas kyla,

Vieno medžio šakos –

Nepastebimos, pilkos,

O kitas išlaiko

Savo prigimimą,

Raudonai papuošia

Ir savus kaimynus…

Vasara atbėga

Nuo kalno aukštybių,

Dairosi nustebusi, –

Pievose – žalumai,

Akiai miela, gryną,

Miške – šabakštynas,

Bet ir čia man gera,

Tokia įvairovė,

Mielas margumynas.

Praregėjimai

Pavasarį sušyla žemė,

Lietaus lašas,

Krentantis iš dangaus,

Pakimba ant šakos

Ir šyla – blizgesį matau...

Saulės spindulys sušildo

Vienu ypu

Ir kas žemai,

Ir kas aukščiau…

Ne kiekvienam vienodai tenka,

Mažam – mažiau,

Net žemės turtai pasiskirsto –

Vienam – daugiau,

Kitam – mažiau…

Saulės prašau,

Kad dar ne vieną

Spindulį paskirtų

Man ir tau,

Kuriam ilgiau – juk nežinau,

Abiems prašau.

Viską turiu

Ona Misevičienė

Mums nieko nebereikia,

Tiktai geros sveikatos, –

Sunešiojom klumpes,

Suverpėme lino kuodelius,

Išaudėme iš nendrių

Marių bangą,

Pakabinome virš stalo

Šiaudų sodą,

Pilną obuolių.

Mums nieko nebestinga, –

Turime pulką vaikų,

Visi – su klumpėmis,

Lininiais marškiniais,

Turi namus ir sodus,

Pilnus obuolių.

Man šįkart nieko nebereikia,

Tik už save kalbu…

O tu?

Su klasės drauge Ona Misevičiene

Vilniaus Šeškinės bendruomenių sąjungoje

Vilniaus Šeškinės bendruomenių sąjunga

Žalia rūta

Pavasaris – žemės alsavimas,

Paliestas iš dangaus,

Naujas karklo pumpuras,

Giesmė upelio po ledu,

Pataikanti į širdies ritmą…

Dainuojame visi drauge –

Saulė, žemė, mes,

Už rankų susikabinę eikime…

Pavasaris – skambutis sieloje,

Nauja pradžia be pabaigos,

Prisikelia netgi ir tas,

Kam buvo užsimerkti lemta…

Baigiasi žiema

Žemę saulė kelia į padangę, –

Jūs, mano vaikai,

Nuo pavasario vaizdų

Apsvaigę...

Susilaukia mylimos dukrelės

Šeimoje tėvai,

Duoda gražų vardą,

Būsima mama – ant kelių,

Vysto lėlę, pina plaukus,

Auga…

Susilaukia mylimo sūnaus,

Džiaugiasi tėvai, –

Bus karys,

Gimtinę saugos,

Taps ir tėvu

Ir mylės vaikus

Užaugęs…

Nužydėjusi pieva

Susėskime vienas prieš kitą

Geltonoje pienių pievoje,

Kalbėkime tylėdami,

Kiekvienas išpažįstame

Džiaugsmus ir netektis, –

Mes meilei sukurti,

Kiekvienas sau …

Keliu akis ir susitinka žvilgsnis,

Ne man sakai,

Ne tau tada sakiau…

Aukštai vis plaukia debesėliai,

Ilgėja ir šešėlis,

Lyg pavasarį diena,

Galvojame apie jaunystę,

Meilės bučinį ir mėnesienoje,

Aš – apie jį,

Tu – apie ją.

Pakilo vėjas – žiūrėk,

Pūkus jau neša,

Daugelį iš vieno žiedo,

Brangioji mano piene,

Tu – plika,

O aš – balta.

Linkiu sveikatos

Po gerą žodį,

Kurio kartais stinga,

Kas dirba ir pailsta

Nuo naktų tamsos,

Kai dangus prasiblaivo,

Norisi dar daugiau pasiekti,

Paliesti pumpurą pavasarį,

Su žibute pražydusia

Mylėti, džiaugtis,

Sulaukti savo pilnaties.

Pridėkime į amžiaus knygą

Po vieną posmą iš dainos,

Giesme varnėno

Tegu jis skambės…

MAMA

Dvi A raidės

Vienoje gretoje –

Tai šauksmas gimusio,

Toliau – MAMA,

Dvi gražios raidės

Pakaitomis, seka.

Viena mama pasaulyje,

Kuri išgirsta vaiko šauksmą

Ir pakelia ant rankų,

Neša į saulę

Visada.

Užuojauta

Visi supranta,

Kas gimė – lemta

Ir paskirtu laiku išeiti:

Užaugino vaikus,

Padarė viską,

Kas buvo paskirta,

Ėjo kelius į šviesą

Per Anykščių kalnelius,

Lyg spinduliu Šventojoje

Darbai nušvito.

Palydime su pagarba

Į amžinus namus

Ir į kiekvieną pėdą

Po ašarą skandiname

Tik liūdesio lašus,

Kad atminty išliktų,

Į dangų malda kiltų.

Pusiaukelė

Nesakyk: „Pavargau’’,

Kai dar kelio – mylios,

Pusėn kalno užkopta,

O priešaky – vingiai…

Reiks gyvent mintimis,

Kad tenai, viršuje,

Lakia saulėtas takas,

Žemėj pramintas,

Turi lazdą medinę

Su atvaizdu žirgo,

Pravers atsispirti…

Tenka kovoti ir gintis,

Pagundų – šimtai,

Mūsų kelias – slidus,

Dažnai nuodėmingas,

Vieną laiptelį įveikus,

Liks dar nežinia,

Gal krisi į prarają,

Kilsi…

Pasakyk: „ Suklydau’’,

Paskubėk sau atleisti,

Nešti akmenį daug sunkiau,

Negu mesti.

Atvirumas

Džiaugsmas – dalintis mintimis,

Ir viskuo, ką turi

Ir ką per gyvenimą

Sunkiai uždirbai,

Sielos kraitė – atvira,

Ją pildai, vis dar pildai…

Laimė – kalbėtis atvirai,

Kas neramina širdį,

Geri žodžius, kaip vandenį,

Kuris nebetelpa

Ir tolyn sklinda…

Svajonė – gerti orą

Atvira burna,

Po lašą krenta,

Teka gyslomis

Į vieną širdį...

Atvirumas – pelnas.

Ar būsi tu su manimi?

Kuo mes panašūs?

Pasako akys,

Virpanti širdis,

Kai susijungia mintys,

Krenta džiaugsmo ašara,

Upeliais teka

Pro pirštus…

Norėjome būti undinėmis,

Skalbti marškinius,

Velėti vilnyse,

Nemigti naktimis –

Žiūrėti į žvaigždes,

Lėles papuošti rūbais

Iš margų skiaučių,

Likusių nuo balinių suknelių,

Kasas surišti lietuje

Vaivorykšte

Ir lėkti vėjuje aukštyn…

Dabar labiausiai trokštu –

Būti savimi.

Ant rankšluostėlio

Mamytė liną sėjo,

Rovę ir vis klojo

Ant rudens dirvono,

Tėtis raugė kūdroje –

Kvepėjo durpėmis,

Kai mynė ir šukavo…

Sesės jai padėjo,

Verpė netgi naktimis,

Audė drobes

Ir dėjo ritinius

Į vieną skrynią,

Kurią paveldėjo

Iš staliaus – savo tėvo,

Nes manė – atmintis.

Šeima užaugo ir išėjo

Tėvų pėdomis,

Sugrįždavom į trobą

Šventėms ir palaidoti, –

Ant stalo – lino staltiesė,

Ant sienos – rankšluostis,

Prie lovos – kilimėlis,

Po karstu – lovatiesė

Iš ritinio….

Dabar į ją dedu savo viltis.

Moters širdis

Moters širdis

Vis ieško meilės tako,

Nuo pirmo žvilgsnio

Užsiliepsnoja laužas,

Nuo antro – žiburys,

Trečias patikrina,

Ar tiesą ji dar sako,

Ar neužgeso ji nekurstoma,

Gal liko atminimų pelenai,

Ankstyvojo pavasario

Tik liūdnas žavesys…

Motinos širdis

Suranda meilės kelią,

Nešaukiama įeina pro duris,

Paglosto vaiko galvą,

Nors pati sau žino,

Kad jisai – paukštelis,

Rudenį išskris,

O tik pavasarį sugrįš,

Kur šaukia tėviškė,

Tėvų širdis.

Emigracija

Dažnai paklystame miške,

Jei nepažįstame jo medžių,

Ant jų – samanų ir kerpių, –

Tai globalus pasaulis,

Kuriame pavėsis,

Maža saulės…

O laisvas paukštis gieda,

Jam – tas pats,

Kai susuktas lizdelis,

Padeda kiaušinius,

Išsirito mažas…

Mama ar tėtis

Žino mišką ir nuves,

Kur daugiau lesalo,

Suras gentainius

Ir susipažins, –

Pasaulis – didelis

Ir mažas.

Neplanuotas gyvenimo tarpsnis

Visi galvojame į priekį,

Turime planus dešimtmečiui,

O gal iki gilios senatvės,

Bet einame į rytdieną su nežinia,

Ar jos sveiki sulauksime…

Griūva namų pastogės,

Jeigu neramstomos,

Išlūžta sodo obelys,

Jei neprižiūrimos iš anksto.

Kas nuo tavęs priklauso,

Stengiesi,

Bet yra ir galia,

Kurios tu nežinai,

Neperpranti...

Tada klaupiesi ir meldi

Ir dėl savęs, dėl artimo,

Dėl nepažįstamų paantrini.

Mano pasaulis

Jauti – laiko riba,

Kai nebėra ko gėdytis,

Kažko bijotis,

Eini pro medį – glostai,

Jisai – toks pats,

Ar ąžuolas, ar uosis,

Balta ieva ir obelis

Pavasarį baltai pražysta,

Uostai…

Prisėdi saulėje ir užmingi,

Šunelis amsi,

Pasikeli, namo vedi,

Kaulelis paruoštas…

Paglostau katinėlį,

Jie – geri draugai,

Pasipeša ir susiglaudžia,

Ateina laikas – supranti,

Kad visuma – tavo pasaulis.

Pasaka

Gražiausios dienos,

Kada šviečia saulė,

Gražiausias mūsų laikas –

Vaikystės pasaka,

Kuri nepabaigta,

Ją seka ir seneliai,

Pasilenkę, su lazda,

Baigi gyvenimą,

O tavo pasaka

Liks nebaigta...

Kita jaunystė

Seni nesensta,

Tik antakiai pražyla,

Ir smilkiniai – baltai baltai,

Pasipuošia pavasariais

Net po žiemos ir smilgos,

Liauni stebai – tai išmintis,

O sėklos byra, byra,

Kol apsisėja visos pievos

Ir sužaliuoja tėviškės laukai…

Seni nesensta – mūsų laimė

Dar pro šalį nepraeina, –

Auga vaikai…

Papasakok

Sūnus Pranas

Sūnų palaidūną nuo senovės

Grįžtantį tėvai sutinka,

Sodina vėl už stalo

Duonos, vyno taurę siūlo, –

Čia – mūsų žemės syvai,

Laimės trupiniai,

Ašaros ir laimė,

Kad sugrįžai…

Keičiasi laikai,

O žmonės – vis tie patys,

Gimstama mažais vaikais,

Lekia akis išplėtę,

Keliauja į kitus kraštus,

Kad save išbandytų,

Susitiktų su kitais draugais.

Duonos pluta sudžiūsta,

Užželia nearti laukai,

Tėvų troba sugriūva,

Nulūžta obelų

Neramstomi ūgliai…

Kur tu, sūnau, buvai

Ir ką tenai matei?

Mylėta

Kaip oro trūksta

Meilės ir švelnumo,

Nors vieno bučinio

Nekalto vidury nakties,

Karšto prisilietimo

Ant pagalvės vienos…

Kaip trūksta laimės

Vėl tave naujai pažinti,

Seni prisiminimai dega,

Užmigti negaliu,

O susitikau, keliai sulinko

Ir virpesys nuslinko

Lig širdies…

Kaip trūksta artimo

Ir šiltos rankos,

Ir širdies…