2019 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Šeimininkės




Kas dieną verda,
Kepa ir užtiesia stalą,
Laukia šeimynos po darbų,
Ateina, persižegnoja
Ir viską suvalgo,
Šeimininkė šluosto trupinius
Ir indus plauna,
Išdžiovina iki kito karto –
Ir vėl tas pats,
Ir vėl…
Bet gera, kai turi kam
Pasakyti:
„ Prašom ir labanaktis’’…
Nepešdamas ir iš savęs:
Kodėl?




Išlukštenta varpa




Augalas minta iš žemės
Naujomis šaknimis,
Per stiebą ir gyvybę kelia,
Kai susikaupia jėgos,
Išsiskleidžia saulėje
Ir žydi tylomis…
Kelias dienas vėjas kedena,
Bitės pasiima,
Kas joms brangiausia,
Ir nešasi į avilį,
Nubyra vėl žiedadulkės į žemę,
Nors niekada ir nesudygs…
Išsiaugina sėjai želmuo varpą,
Viršūnė jos – visai tuščia,
Tuščia ir apačioje,
Tik vidurys jos – auksas,
Prinokęs grūdas prašosi
Į žemę, duonos kepalą,
Kaip subrandintos mintys
Visų galvose…
Tuščias iškūlę išmetame,
Nusijoję vėjuje,
Gyvendami lukštename,
Pasėjame tik auksines,
Dangaus mums skirto laiko
Baigtyje.



2019 m. vasario 27 d., trečiadienis

Alkis




Gili žiema paukšteliams –
Alkis,
Beriame į lesyklėlę
Nuo savo stalo trupinius,
Geltoną grūdą,
Taip sotiname ir kitus,
Kuo turime...
Kiekvieno teisė – gimti,
Prigimtinis noras – maistas,
Su pienu motinos
Ateina meilė ir švelnumas,
Ką paduoda, – imti,
Ko trūksta, – užsidirbti…
Visi pasaulyje – tik paukščiai, –
Skrendame, kur šilta,
Valgome, ką turime,
Ištiesiam ranką,
Kam sunku,
Padedame sukti lizdą –
Įsikurti.


Gyvenimas to vertas




Pavasaris ateina palengva –
Per kalnelius,
Kaip ir senatvė,
Pirma – saulutės šypsena,
Vaikystės metas…
Kai neberūpi lėlės
Ir kiti žaisliukai,
Žiūri į dangų
Ir ieškai akių,
Kurios išsklaido debesis,
Bemiegių naktų rūką,
Jaunystės godos už jų slepiasi…
Ruduo ateina paskuba,
Šalna žiedelius kanda,
Svajoji apie žydinčias
Sode šakas,
Pastebi pirmą raukšlę,
Pirmą baltą sruogą smilkiny,
Atsidūsti giliai,
Bet tai dar – ne senatvė…
Žiema nubalino kalnelius,
Saulutės šypseną ledas sukausto,
Nubyra šerkšnas ant galvos,
Gyvenimas to vertas.



Dingę kaimai




Adomavos palivarkas

Kaimus kuria žmonės,
Kuriasi bendrijos,
Spiečiasi lyg bitės
Medžio drevėje,
Skirstosi po metų ar po ilgo laiko,
Lieka tik senimas,
Pavadinta kažkada ir jų vieta…
Išsitrina ribos,
Kapčiai ir „ rubežiai’’, –
Keičiasi karta,
Pamatysi seną uosį –
Stovi įsirėžęs, –
Žemė jam – šventa,
Čia nukrito grūdas,
Kaip gaili rasa,
Netoli žaliuoja,
Kad ir vėjas plaka,
Didelė giria,
O kaimo – nėra.


2019 m. vasario 26 d., antradienis

Mūsų laikas




Eikime senamiesčio gatve,
Kurios dar grindinys nepakeistas,
Akmenys kalba apie datas,
Kurių jau mūsų atmintis nesiekia…
Eikime tylomis senamiesčio gatve
Susikibę rankomis, –
Balandžiai kyla iš po kojų
Jie – čia pat,
Suplasnoja prieš akis,
Už vieno žingsnio nusileidžia…
„Tu nuostabi nakčia, –
Vyro lūpos sako, –
Tu toks švelnus ryte,
Kai saulė teka ’’ , –
Moteris atsako.
Eikime senamiesčio gatve,
Pusiaudienį laikrodis paskambino,
Gal mūsų laikas – čia,
Juk ir balandžiai tą pat sako.






Ant sparnų pakylėta




Nereikia gimti poetu,
Mintis pati į posmą bėga,
Imi tik plunksną
Ir žodžius rašai,
O vyturėlis aukštyn neša,
Prašosi per jėgą…
Nebūtina turėti balsą,
Atsisėdi pievoje, klausaisi,
Žiogas smuiką taiso,
Taip čirpina jis vakarais,
Kad širdį virpina
Ir pravirksti prie rasoto tako,
Įgauni sparnus,
Atlėgo…
Nereikia groti – nebandžiau,
Turiu tik dešimt pirštų,
Su jais ir molį minkiau,
Apvilkau lėles,
Joms kūriau daineles,
Meilės sonetą…
Išmoko nuo manęs vaikai
Atskirti grožio dermę,
Praaugo ne tiktai ūgiu,
Bet ir visais kitais gabumais
Ir visi vaikaičiai,
Iš gamtos motulės saujomis
Šiandieną
Semiasi sau gėrio.




Draugystė internete – artima



Bernardinų bažnyčioje

Viktorui

Savus užauginau
Drauge su mokiniais,
Dabar atrodo,
Kad turiu vaikų – daugybę...
Ne pareiga,
Ne pašaukimas,
Tik paprastas žmogaus,
Pajutusio palaimą,
Kad šalia – toks pats,
Gal tik kitu laiku užgimęs…
Motina – viena,
O draugai – atrama,
Gyvename pasaulyje
Ir žinome – ne vienas.
Keliuosi rytą,
Pasveikinu tave,
Paduodu ranką dangui, –
Tu – ne vienišas.




Ištikimybė




Mūsų amžiuje ištikimybė –
Prabanga ir turtas,
Negali nupirkti už grašius,
Už dolerį parduotum, –
Nieks nepirks jos…
Ištikimybė – laimė šeimoje,
Vaikai ims pavyzdį ir džiaugsis,
Kada užaugs,
Auksu pavirs
Ištikimybės jausmas…
Amžinos vertybės siekia amžius,
Šį egzaminą išlaikė Odisėjas,
Pririštas prie stiebo,
O mes – tik ausis užsikimšę
Pasroviui dar plaukiame…
Nejaugi esame sirenos,
Palikusios ant uolų giesmes,
Negrįžtantys į uostą
Savo vaikų laimei?

2019 m. vasario 25 d., pirmadienis

Nusistebėjimai




Pro tirštą rūką
Tu mane matai
Ir nieko nesakai
Per visą dieną,
Kodėl atšąla,
Kaip ledai, jausmai
Ir nebešildo sienos?
Prie lango – šaltis,
Plaikstosi užuolaida,
Ją supa vėjas,
Kaip gera būtų,
Jeigu ji atstotų
Tavo ranką man per liemenį,
Kodėl balti plaukai
Nepaliesti per dieną?
Tamsi naktis už lango,
Mirga Septyni Šienpjoviai,
Ten – mano dienos,
Dangus – pievos
Ir brenda su dalgiu tėvelis
Sesės skuba
Grėbti šieno,
Kodėl tavęs nėra,
Kai kalbasi rytais balandžiai,
Bučiuojasi ir nesibijo
Girgždesio langą pravėrus?
Sutrikau pamačiusi,
Nusistebėjau.





Savi




Savus kasdien matome,
Daug iš jų reikalaujame,
Ko nereikia, pasakome,
Taip dažnai tuo užgauname.
Savas sėdi už stalo
Ir drauge pusryčiauja,
Vakarojant vis kalbamės,
Kokia švito dienelė.
Savas verkia ar džiaugiasi,
Viskas, rodos, kaip tavo,
Savos akys – arčiausiai,
Savų neišdursi – bus naktis
Visą amžių...
Savus matome, barame,
Ogi vis pasiilgstame,
Kada išskrenda gervės.



2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

Vieniši



Danutė Ruseckaja

Žmonės eina ir važiuoja,
Seka žvėrių jau pramintais keliais,
Iš daugelio takelių susibėga
Į platų vieškelį dažnai…
Nerasi to, vienintelio, kuris atbėga,
Į glėbį glaustume visus linksmai,
Bet per žingsnį sustoji,
O tuo pačiu takeliu ėjusius,
Į platų kelią
Per audringus debesis
Apkabini,
Pasaulis ir nutolsta,
Mes liekame vieni,
O kiti eina, skrenda, plaukia
Padebesiais
Ir lieka vieniši.



2019 m. vasario 23 d., šeštadienis

Kas jūs?




Dangaus paukštis
Į saulę pakyla,
Kai šilta diena,
Mėlynas dangus,
Meilė širdyje…
Dangaus paukštis
Žemėj suka lizdą,
Čia jis maisto randa,
Pamaitina savo vaikus,
Duona ir druska…
Dangaus paukštis klykia,
Kai nors vienas žūsta kelyje,
Nuo žemės į dangų –
Tankūs debesys
Audra…
Dangaus paukštis slepiasi
Mano palėpėje,
Panašus jis į varnėną,
Tik tylesnis balsas
Ir kuklesnė apranga,
Padebesiuose išsimiega, –
Jo tokia dalia…
Laukiamas ir mielas,
Kaip kiekvienas draugas,
Kuriam reikalinga aš.



Spalvos




Ant rudos pievelės
Žalias daigas kyla,
Vieno medžio šakos –
Nepastebimos, pilkos,
O kitas išlaiko
Savo prigimimą,
Raudonai papuošia
Ir savus kaimynus…
Vasara atbėga
Nuo kalno aukštybių,
Dairosi nustebusi, –
Pievose – žalumai,
Akiai miela, gryną,
Miške – šabakštynas,
Bet ir čia man gera,
Tokia įvairovė,
Mielas margumynas.


Praregėjimai




Pavasarį sušyla žemė,
Lietaus lašas,
Krentantis iš dangaus,
Pakimba ant šakos
Ir šyla – blizgesį matau...
Saulės spindulys sušildo
Vienu ypu
Ir kas žemai,
Ir kas aukščiau…
Ne kiekvienam vienodai tenka,
Mažam – mažiau,
Net žemės turtai pasiskirsto –
Vienam – daugiau,
Kitam – mažiau…
Saulės prašau,
Kad dar ne vieną
Spindulį paskirtų
Man ir tau,
Kuriam ilgiau – juk nežinau,
Abiems prašau.




Viską turiu



Ona Misevičienė

Mums nieko nebereikia,
Tiktai geros sveikatos, –
Sunešiojom klumpes,
Suverpėme lino kuodelius,
Išaudėme iš nendrių
Marių bangą,
Pakabinome virš stalo
Šiaudų sodą,
Pilną obuolių.
Mums nieko nebestinga, –
Turime pulką vaikų,
Visi – su klumpėmis,
Lininiais marškiniais,
Turi namus ir sodus,
Pilnus obuolių.
Man šįkart nieko nebereikia,
Tik už save kalbu…
O tu?


Su klasės drauge Ona Misevičiene
Vilniaus Šeškinės bendruomenių sąjungoje



Vilniaus Šeškinės bendruomenių sąjunga

2019 m. vasario 22 d., penktadienis

Žalia rūta




Pavasaris – žemės alsavimas,
Paliestas iš dangaus,
Naujas karklo pumpuras,
Giesmė upelio po ledu,
Pataikanti į širdies ritmą…
Dainuojame visi drauge –
Saulė, žemė, mes,
Už rankų susikabinę eikime…
Pavasaris – skambutis sieloje,
Nauja pradžia be pabaigos,
Prisikelia netgi ir tas,
Kam buvo užsimerkti lemta…





Baigiasi žiema




Žemę saulė kelia į padangę, –
Jūs, mano vaikai,
Nuo pavasario vaizdų
Apsvaigę...
Susilaukia mylimos dukrelės
Šeimoje tėvai,
Duoda gražų vardą,
Būsima mama – ant kelių,
Vysto lėlę, pina plaukus,
Auga…
Susilaukia mylimo sūnaus,
Džiaugiasi tėvai, –
Bus karys,
Gimtinę saugos,
Taps ir tėvu
Ir mylės vaikus
Užaugęs…


Nužydėjusi pieva




Susėskime vienas prieš kitą
Geltonoje pienių pievoje,
Kalbėkime tylėdami,
Kiekvienas išpažįstame
Džiaugsmus ir netektis, –
Mes meilei sukurti,
Kiekvienas sau …
Keliu akis ir susitinka žvilgsnis,
Ne man sakai,
Ne tau tada sakiau…
Aukštai vis plaukia debesėliai,
Ilgėja ir šešėlis,
Lyg pavasarį diena,
Galvojame apie jaunystę,
Meilės bučinį ir mėnesienoje,
Aš – apie jį,
Tu – apie ją.
Pakilo vėjas – žiūrėk,
Pūkus jau neša,
Daugelį iš vieno žiedo,
Brangioji mano piene,
Tu – plika,
O aš – balta.


2019 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Linkiu sveikatos




Po gerą žodį,
Kurio kartais stinga,
Kas dirba ir pailsta
Nuo naktų tamsos,
Kai dangus prasiblaivo,
Norisi dar daugiau pasiekti,
Paliesti pumpurą pavasarį,
Su žibute pražydusia
Mylėti, džiaugtis,
Sulaukti savo pilnaties.
Pridėkime į amžiaus knygą
Po vieną posmą iš dainos,
Giesme varnėno
Tegu jis skambės…




MAMA




Dvi A raidės
Vienoje gretoje –
Tai šauksmas gimusio,
Toliau – MAMA,
Dvi gražios raidės
Pakaitomis, seka.
Viena mama pasaulyje,
Kuri išgirsta vaiko šauksmą
Ir pakelia ant rankų,
Neša į saulę
Visada.




2019 m. vasario 20 d., trečiadienis

Užuojauta




Visi supranta,
Kas gimė – lemta
Ir paskirtu laiku išeiti:
Užaugino vaikus,
Padarė viską,
Kas buvo paskirta,
Ėjo kelius į šviesą
Per Anykščių kalnelius,
Lyg spinduliu Šventojoje
Darbai nušvito.
Palydime su pagarba
Į amžinus namus
Ir į kiekvieną pėdą
Po ašarą skandiname
Tik liūdesio lašus,
Kad atminty išliktų,
Į dangų malda kiltų.




Pusiaukelė




Nesakyk: „Pavargau’’,
Kai dar kelio – mylios,
Pusėn kalno užkopta,
O priešaky – vingiai…
Reiks gyvent mintimis,
Kad tenai, viršuje,
Lakia saulėtas takas,
Žemėj pramintas,
Turi lazdą medinę
Su atvaizdu žirgo,
Pravers atsispirti…
Tenka kovoti ir gintis,
Pagundų – šimtai,
Mūsų kelias – slidus,
Dažnai nuodėmingas,
Vieną laiptelį įveikus,
Liks dar nežinia,
Gal krisi į prarają,
Kilsi…
Pasakyk: „ Suklydau’’,
Paskubėk sau atleisti,
Nešti akmenį daug sunkiau,
Negu mesti.



Atvirumas




Džiaugsmas – dalintis mintimis,
Ir viskuo, ką turi
Ir ką per gyvenimą
Sunkiai uždirbai,
Sielos kraitė – atvira,
Ją pildai, vis dar pildai…
Laimė – kalbėtis atvirai,
Kas neramina širdį,
Geri žodžius, kaip vandenį,
Kuris nebetelpa
Ir tolyn sklinda…
Svajonė – gerti orą
Atvira burna,
Po lašą krenta,
Teka gyslomis
Į vieną širdį...
Atvirumas – pelnas.



Ar būsi tu su manimi?




Kuo mes panašūs?
Pasako akys,
Virpanti širdis,
Kai susijungia mintys,
Krenta džiaugsmo ašara,
Upeliais teka
Pro pirštus…
Norėjome būti undinėmis,
Skalbti marškinius,
Velėti vilnyse,
Nemigti naktimis –
Žiūrėti į žvaigždes,
Lėles papuošti rūbais
Iš margų skiaučių,
Likusių nuo balinių suknelių,
Kasas surišti lietuje
Vaivorykšte
Ir lėkti vėjuje aukštyn…
Dabar labiausiai trokštu –
Būti savimi.


Ant rankšluostėlio




Mamytė liną sėjo,
Rovę ir vis klojo
Ant rudens dirvono,
Tėtis raugė kūdroje –
Kvepėjo durpėmis,
Kai mynė ir šukavo…
Sesės jai padėjo,
Verpė netgi naktimis,
Audė drobes
Ir dėjo ritinius
Į vieną skrynią,
Kurią paveldėjo
Iš staliaus – savo tėvo,
Nes manė – atmintis.
Šeima užaugo ir išėjo
Tėvų pėdomis,
Sugrįždavom į trobą
Šventėms ir palaidoti, –
Ant stalo – lino staltiesė,
Ant sienos – rankšluostis,
Prie lovos – kilimėlis,
Po karstu – lovatiesė
Iš ritinio….
Dabar į ją dedu savo viltis.



2019 m. vasario 19 d., antradienis

Moters širdis




Moters širdis
Vis ieško meilės tako,
Nuo pirmo žvilgsnio
Užsiliepsnoja laužas,
Nuo antro – žiburys,
Trečias patikrina,
Ar tiesą ji dar sako,
Ar neužgeso ji nekurstoma,
Gal liko atminimų pelenai,
Ankstyvojo pavasario
Tik liūdnas žavesys…
Motinos širdis
Suranda meilės kelią,
Nešaukiama įeina pro duris,
Paglosto vaiko galvą,
Nors pati sau žino,
Kad jisai – paukštelis,
Rudenį išskris,
O tik pavasarį sugrįš,
Kur šaukia tėviškė,
Tėvų širdis.



Emigracija




Dažnai paklystame miške,
Jei nepažįstame jo medžių,
Ant jų – samanų ir kerpių, –
Tai globalus pasaulis,
Kuriame pavėsis,
Maža saulės…
O laisvas paukštis gieda,
Jam – tas pats,
Kai susuktas lizdelis,
Padeda kiaušinius,
Išsirito mažas…
Mama ar tėtis
Žino mišką ir nuves,
Kur daugiau lesalo,
Suras gentainius
Ir susipažins, –
Pasaulis – didelis
Ir mažas.



Neplanuotas gyvenimo tarpsnis




Visi galvojame į priekį,
Turime planus dešimtmečiui,
O gal iki gilios senatvės,
Bet einame į rytdieną su nežinia,
Ar jos sveiki sulauksime…
Griūva namų pastogės,
Jeigu neramstomos,
Išlūžta sodo obelys,
Jei neprižiūrimos iš anksto.
Kas nuo tavęs priklauso,
Stengiesi,
Bet yra ir galia,
Kurios tu nežinai,
Neperpranti...
Tada klaupiesi ir meldi
Ir dėl savęs, dėl artimo,
Dėl nepažįstamų paantrini.




2019 m. vasario 18 d., pirmadienis

Mano pasaulis




Jauti – laiko riba,
Kai nebėra ko gėdytis,
Kažko bijotis,
Eini pro medį – glostai,
Jisai – toks pats,
Ar ąžuolas, ar uosis,
Balta ieva ir obelis
Pavasarį baltai pražysta,
Uostai…
Prisėdi saulėje ir užmingi,
Šunelis amsi,
Pasikeli, namo vedi,
Kaulelis paruoštas…
Paglostau katinėlį,
Jie – geri draugai,
Pasipeša ir susiglaudžia,
Ateina laikas – supranti,
Kad visuma – tavo pasaulis.




Pasaka




Gražiausios dienos,
Kada šviečia saulė,
Gražiausias mūsų laikas –
Vaikystės pasaka,
Kuri nepabaigta,
Ją seka ir seneliai,
Pasilenkę, su lazda,
Baigi gyvenimą,
O tavo pasaka
Liks nebaigta...




Kita jaunystė




Seni nesensta,
Tik antakiai pražyla,
Ir smilkiniai – baltai baltai,
Pasipuošia pavasariais
Net po žiemos ir smilgos,
Liauni stebai – tai išmintis,
O sėklos byra, byra,
Kol apsisėja visos pievos
Ir sužaliuoja tėviškės laukai…
Seni nesensta – mūsų laimė
Dar pro šalį nepraeina, –
Auga vaikai…



2019 m. vasario 17 d., sekmadienis

Papasakok


Sūnus Pranas

Sūnų palaidūną nuo senovės
Grįžtantį tėvai sutinka,
Sodina vėl už stalo
Duonos, vyno taurę siūlo, –
Čia – mūsų žemės syvai,
Laimės trupiniai,
Ašaros ir laimė,
Kad sugrįžai…
Keičiasi laikai,
O žmonės – vis tie patys,
Gimstama mažais vaikais,
Lekia akis išplėtę,
Keliauja į kitus kraštus,
Kad save išbandytų,
Susitiktų su kitais draugais.
Duonos pluta sudžiūsta,
Užželia nearti laukai,
Tėvų troba sugriūva,
Nulūžta obelų
Neramstomi ūgliai…
Kur tu, sūnau, buvai
Ir ką tenai matei?




Mylėta




Kaip oro trūksta
Meilės ir švelnumo,
Nors vieno bučinio
Nekalto vidury nakties,
Karšto prisilietimo
Ant pagalvės vienos…
Kaip trūksta laimės
Vėl tave naujai pažinti,
Seni prisiminimai dega,
Užmigti negaliu,
O susitikau, keliai sulinko
Ir virpesys nuslinko
Lig širdies…
Kaip trūksta artimo
Ir šiltos rankos,
Ir širdies…