2011 m. liepos 31 d., sekmadienis

Gamtos valia

Graudu, kai džiūsta
Visai jauni medžai;
Kažkas išgriovė iš šaknų
Ir nebėra nei lapų,
Nei ankstyvo pumpuro
Prie viešo kelio,
Niekas nelaukia ir nelydi
Iš namų...ir šakose tylu.
Dabar toks nuogas,
Boluoja nebelaukdamas audrų
Ir vėjas švilps, prašvilps
Pro jo kamieną,
Joks paukštis
Ilgėliau neužsibus -
Nepasislėpsi lapų tankmėje,
Bus nesaugu...
O kiti medžiai auga,
Išlapoja, želia...
Kodėl gamta neduoda
Gyvasties visiems?
Gal žalumos daugiau nėra?
Ar jis nenulenkė galvos
Prieš ją?

Vakaras ir rytas

Toli toli, prie ežerų,
Kur plaukioja žuvelės,
Ateina vis kas vakarą
Pulkas vaikų...
Pliuškenasi.
Koks artimas šis jausmas,
Kai girdžiu:
-Močiute mano,
Kaipgi man išmokti plaukti,
Kur ir Tu plauki,
Į ežerą tolyn,
Kur leidžiasi saulelė.
-Dar tu palauk,
Dar per anksti,
Vaikeli mano.
Diena visiems -
Tik vakarop,
Bet tau tik rytas keliasi;
Dar bus graži dienelė...

Kiekvienas mūsų

Kiekvienas grūdas,
Kiekviena gėlė,
Kiekvienas medis,
Mūsų žemėje pasėtas
Ir ilgai augintas
Galvą kelia, kelia;
Kiekvienas paukštis
Tupiasi ant tų šakų,
Kurios nebijo aukščio,
Nelūžta nuo vėjo...
Bet kelia vyturį aukštyn
Tiesi vaga įpratusio artojo,
Griežlė išbėga pabarin,
Kai rugį pjauna dalgis
Džir džir džir;
Ji pritaria skardžiu balsu
Ir pėstute nubėga
Dar į vasarojų...
Kiekvienas mūsų
Esame su Tavimi,
Tėvyne mylimoji.

Kilimai

Jau atsisėdau ir skrendu
Virš žemės platumų
Ant kilimo šviesaus,
Mano kaimynų austo.
Jisai iš nuostabių
Sielos giesmių sudėtas
Ir po Tavo kojomis kasdien,
Kad Tu žiūrėdamas
Ir pats vis austum...
Čia mūsų uogos iš miškų,
Rugiai, kviečiai subrendę,
O gėlės ir šakelės
Iš visų kraštų
Į Anykščių padangę plaukia.
Skrendu, tolyn skrendu
Ir žinią šią nešu,
Kokie geri čia žmonės,
Kaip gera čia gyventi.
Po vieną grūdą vis beriu;
Išdygs ir tavo širdyje -
Juk nieko neaplenksiu.

Galėčiau...Negaliu

Sekmadienis.
Galėčiau pailsėti,
Prisėsti ant akmens,
Raudono vakaro pavėsyje,
Toliau nuo rytmečio aušros
Ir rankomis kelius apglėbusi
Žiūrėčiau ir žiūrėčiau,
Kaip teka ir vėl nusileidžia
Saulė vakaruos...
Galėčiau nieko nematyti,
Jei debesis praplauktų
Juodas virš galvos,
Bet jis juk laikinas -
Išsisklaidytų,
Nuneštų vėjas
Gal į tolimus kraštus...
Ir mano naujos mintys
Ten juk nukeliautų
Jam ant nugaros.
Galėčiau vandenį pasemti,
Jeigu jis išlytų
Į sausą žemę, prašančią
Ir alpstančią nuo vasaros kaitros.
Ir prausčiau Tavo veidą,
Prausčiau, pabučiuočiau,
Paskęstume abu
Saulutės spinduliuos;
Be tokios meilės
Aš gyventi negaliu.

Mano šulinys

Iš viso ploto
Ežero bangų
Juk negali vienos atskirti -
Mūsų pasaulis toks platus,
Kad gali irtis, irtis,
Irklais atsispirti...
Ir neša mano laivą
Į kitus krantus,
Kur žaluma,
Kur gelsvos smiltys;
Tenai gyvena žmonės,
Jų giminės,
Visi turi vaikų,
Kurie ir pas mane galėtų
Kartais atsiirti.
Visas gyvenimas žmogaus,-
Kaip iš vienos šeimos,
Visiems savo godas
Gali priskirti.
Ir tas pats jausmas valdo
Mūsų krūtines;
Gal tik buitis kita,
Pagal ją galima
Ir mūsų šalį,
Lietuvą,
Išskirti ir pažinti.
Ateik, aš čia
Juk būnu visada,
Čia mano šulinys
Ir svirtis.

2011 m. liepos 30 d., šeštadienis

Vakaro žodis

Skiriu savo mokinei Dianai Šermukšnienei

Į saulę uždegiau balaną;
Jau vakaras,
Į trobą įnešiau
Ir tyliai pastačiau.
Koks tapo šviesus
Mano mažas stalas,
Prie kurio sėdžiu
Ir rašau...
Rašau aš Tau
Apie žilą senovę,
Žiežirbose
Skendinčią balaną,
Nuo kurios pelenus
Vis nupučiu,
Ant žemės nukratau;
Taip patręštas ir žodis
Dygsta ir užauga,
Prie saulės
Stiebiasi arčiau...
Paimk iš manęs plunksną
Ir užkišk
Už šventojo paveikslo
Mūsų bendro stalo,
Balaną
Irgi atiduodu Tau.

Oninių posme-Lietuva



Gražuolė mano
Lietuva,
Tu-deimantas
Ant Žemės mažojo pirštelio,
Su ašara jaunamartės aky
Prie mūsų stalo,
Apkaišyto žalia rūta
Iš savojo darželio.
Kur ežerėliai,
Kaip akiduobių šimtai,
Iš dangaus savo
Sau mėlynę semia -
Čia pat Mušėjus,
O Rubikiai,
Dusynas, Limnas
Anykštą girdo žaliu vynu,
Puošia pievų kaspinais
Ir taip ją prie altoriaus
Į Šventąją greit veda...
Kokie žali
Kalneliuose miškai,
Į kepures jurginą įsisegę,
Per lygumas ir platumas,-
Kaip kupetose šienas
Ar gubose rugiai,
Šventos Onos pėde,
Alyviniame obuoly,-
Sau vardą radę.
Brangioji mano Lietuva,
Aš dėl Tavęs
Štai priklaupiau
Ant kelių.


2011 m. liepos 29 d., penktadienis

Puta

Kai apibėgu rytą
Tris ratus: lopšys,
Čia krosnis, duona,
Sustoju rankose dažnai
Laikydama pieno ąsotį.
Ir laša baltas lašas -
Tai pieno puta
Ir iš vandens iškyla,
Namo prašosi:
Kur Eglė,
Kur mano žmona,
Kodėl ji man nerašo?
Panėriau delną
Ir visus pirštus
Į vandenėlį šaltą...
Pakėliau suplaktus purslus
Prie ežerėlio kranto.
Nunešiu, nešiu
Į savo namus,
Kol ąsotėlyje
Dar pienas baltas.


Skauda

Pabeldė beržas šakele
Į mano tuščią langą.
Kai vėjas pučia,
Jis linguoja, lapai žvilga
Deimantais-rasa
Vis krinta, krinta,
Iki žemės šakos linksta...
Taip sveikinasi beržas
Rytą su žeme
Ir man žinią pasiunčia,
Kad būtume kartu,
Kai vėtros siaučia...
O širšės užėmė dreves,
Beržo neklausia,
Kodėl mes basi stovime abu,
Gal vis dar skauda...
Nuleidau galvą-ji žila
Nuo rūpesčių ir baimės,
Kad beržas neilgai žaliuos -
Širdis jam skauda.

Senos melodijos

Skiriu Vidmantui Plėtai-anykštėnui, dainų kūrėjui.

Tu pažiūrėk,
Kaip upeliukais
Skiedros rieda -
Vis kerta, kerta,
Kerta giltinė medžius;
Dabar jau miškas
Skersai šviečiasi,
Laukymės plynos
Ir sakvojų nebebus...
Tu paklausyk,
Senų dainų melodijos
Po pjūklu skamba,
Skamba kaip ugnis;
Laužai vis spraga,
Dega ir vaitoja
Armonikos garsais...
Tu paniūniuok su jais:
-Augin tėvas
Du sūneliu...
O ką toliau girdi?
Matai?


Minties kelias

O taip dažnai į kelią
Išsiruošia mintys,
Atrodo, naujas
Ir dar nepramintas,
Oi, kaip sunku mažam
Ir netgi dideliam -
Po kojom smėlis,
Vėl purvynas, klintys,
O reikia tai įveikti
Kiekvienam...
Kiekvienas renkasi
Kelionę pagal savo prigimtį -
Vieni į kalną kopia
Ir įveikia, kur aukščiau;
Kiti susigūžia prieš smiltį
Ir dreba kojos,
Rankos tirta -
Baugu vienam...
O kaipgi Tau?

Paštas

Nuo seno miesto
Ar miestelio pažiba
Buvo maldos namai,
Turgus ir paštas.
Garbingas buvo ir pirklys -
Dažniausiai žydas,
Vengras ir dievadirbys,
Kurie atnešdavo namo
Ir siūlų, silkės,
Dievo paveikslą, raštą
Ir naujienų kito krašto.
O laukiamas labai
Laiškanešys -
Jau tikras svečias,
Įteikęs laišką iš toli
Nuo brolio ar sūnaus,
Išvykusio į kitą kraštą.
Ateidavo kai kam
Žinia juoda, baisi,
Kai žūdavo svetur jauni
Dėl kito krašto...
Dabar pasikeitė laikai,
Bet bėdos varpo
Naują raštą,
O žinios sklinda
Daug greičiau
Negu per paštą.

2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Kūrėjai



Kai pamatau kūrėją,
Visada sustoju;
Priėjusi pakalbinu
Ir gerą žodį surandu.
Prisėdu ir ant pamato
Kertinio akmenėlio,
Iš kur prasideda
Žmogaus riba gerų darbų.
Nuo čia vaga nusidriekė
Per lauką iki miško žalio,
Atėjo medis,
Virto kryžiumi
Arba parimusiu artojumi -
Nuolankiu, tyru, doru,
Kaip krištolas šviesiu,
Lietuvio drožtu smutkeliu.
Pasiimu į ranką
Molio gabalėlį,
Lipdau karvutę,
Arklį su plūgu
Ir vėl abu su savo tėvu
Išeiname į dirvą sėti
Dar nekultų rugių.
Kūrėjas-Dievas,
Aš ir Tu.

Skiriu foto menininkui Aloyzui Janušiui



Gražus žmogus,
Kuris pamato,
Kas visiems gražu,-
Taip viską surenka
Ir tą žiupsnelį atiduoda;
Vis supila kaip rasą
Gėrio ir meno lašus.
Tai mūsų Anykščiams
Savo gyvenimą paskyręs,
Į bendrą visų knygą
Kitų žmonių mintis įpynęs,
Palieka po savęs
Kitoms kartoms
Mažyčius deimantus -
Anykščių žemės krislelius.
Kas myli savo kraštą
Ir dėl jo laisvalaikį aukoja,
Pasėja atminimo grūdą
Savo ir kitų žmonių
Išartuose dirvonuose,
Išlieja pamatus
Vis statomo Tėvynės namo -
Čia randa vietą
Kiekvienas mūsų
Lietuvos žmogus.

Ąžuolo kaladė



Ir vėl į pasaką grįžtu,
Kaip LAIKAS -
Tas protingas medkirtys -
Su pjūklu ir prie ąžuolo atėjo;
Supjovė medžio širdį,
Padalino į mažytes kalades
Ir atnešė prie lango -
Atminčiai padėjo...
Kas rytą, kai atsikeliu,
Jos primena ir man dienas
Ir mano laiko rodykles
Vis pasuka į vėją...
Ne, nenoriu būti kalade -
Geriau sraige ar kempine
Gyvenimo judėjime...

Pavėlavai

Dabar vėlu -
Gimtadienis praėjo.
O taip aš laukiau
Tavo mėlynų akių
Ir bučinio, kaip vėjo.
Pavėlavai.
Aš taip Tavęs ilgėjausi,
Dabar aš jau visų -
Laikų, kalvelių, vėjo.
Nesupratai,
Kad Tavo veido
Neatstoja gėlės;
Nuo Tavo rankų kažkada
Per kūną bėgo šiurpuliai -
Abu mylėjome...
Nepajutai,
Kaip mano svajos
Upeliu tekėjo
Vis pas Tave -
Į kitą krantą
Basos kojos ėjo...
Pamelavai,
Kad sugrįžai,-
Ne to tikėjausi...
Dabar vėlu,
Jau vasara į rudenį
Nuėjo.

Nesaugu

Mažas aguonos grūdas,
Betgi jis stiprus
Ir taip ilgai žemelėje gyvena,
Jei nepalyja, per sausras
Ilgus metus išbus,
Išsaugos ir gyvybę savo...
O mažas gyvis
Toks smulkus,
Kad gali jį sutrypti kojos -
Mano,tavo,
O mūsų amžius toks klaidus...
Žiūrėk: ir mašina
Jį nuvažiavo.
Kas juos surinks
Ant viešo kelio paliktus?
Niekas jau nepastatys
Paminklo
Ir kryželio.
Oi, aplinkui
Taip dar viskas žalia...

2011 m. liepos 27 d., trečiadienis

Audros miražas

Prieš lietų,
Po lietaus
Dangus raudonas
Tartum vėl Velykos,
Kaip Žemės
Ar kiaušinio dažas.
Visas spalvas vaivorykštė
Padžiovė ir nudažė
Dangaus skiautelę mažą...
Man ir tau
Ant rankų patiesė,
Kaip rankšluostėlį
Įdavė į kelią...
Supratome abu -
Lietaus lašai nedažo;
Jie skaidrūs -
Ašaros spalvos -
Į sielą prašosi.
Prieš lietų slibinai
Per dangų ritasi ir graso -
Sugrįžau namo viena...
Jau po lietaus,
O danguje
Vis tiek audros miražas.

Pelytės likimas

Sūris buvo gan mažytis -
Graužė, graužė jį pelytė.
Atsikando vieną kąsnį,
Sūris liko dar mažesnis.

Kas dabar ir padaryti?
Ištiesė sau uodegytę,
Pamatavo vieną sprindį-
Žiūri: netgi sūris spindi!

Išdžiovino ant saulutės,
Manė, žiemai bus skylutės,
Bet atėjo katinėlis
Ir abu gražiai suėdė.

Nebūk sotus, net paėdęs,
Jei kas lieka, nešk į klėtį...

Kalnai

Kalnai, kalnai,-
Kaip pasakų pasaulyje,
Kur broliai juodvarniai
Nakvoja...
Nebuvai?
Tenai vienintelis toks kalnas,
Kur išsipildo svajos -
Sesuo atranda brolius
Per išbandymus tiktai,-
Juk nieko veltui negavai...
O dvylika smaigstelių,-
Kaip ir brolių,- metų laikas,
Kada pasėjai grūdą,
Vėl duoną ragavai
Ir pasaką savo mažajam
Jau kitąmet sekei...
Kalnai, kalnai,
Kada užkopi,
Viską pamatai.

Laikas eina...

Gyvenimas turi savo mintis,
Savas patikrintas knygas,
O žmonės ieško, ieško naujo -
Juk nepatikrinsi visų tiesų,
Jų daug ir vis dar mainosi.
Kol augs istorija ir žmonija,
Atras ir savo kelia-naują,
Bet tai tik mirksnis
Prieš visatos amžinybę -
Skęstame joje ir dingstame,
O laikas eina, eina...
Gamta nustato taisykles,
Gal retkarčiais pamaino,
O žmonės nori būti stipresni,
Praaugti savo MOTINĄ protu,
Deja, mažai kam sekasi -
Atgal sugrįžta bumerangu,
Ką išleido ne viena karta;
Kaip Džinas vėl iš butelio
Kas kartą išlenda jau per vėlai
Ir iškiša liežuvį iš nasrų,
O mūsų nebėra,
Kiti atgal sugrūsti bando...

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Skiriu savo mokiniams

Brangieji mano mokiniai,
Jūs - mano gyvenimas,
Mes ėjome visi
Vis tais pačiais keliais
Į saulę, tik į šviesą
Per klaidųjį gyvenimą.
Kada Tu knygą jo skaitei,
Verčiau savo ranka po lapą -
Vis su daina ir pasaka
Pagirdama ir pagraudendama.
Dainas, folklorą dainavai
Savo balsu...mano paragintas.
Ir šokom, žaidėme visi,
Sukūrėm pasaką dažnai
Iš savojo gyvenimo -
Dabar Tavo improvizacija...
Išauginau medžius:
Schemas braižiau,
Kaip gimsta ŽODIS tik laike
Per kryžiaus statinį.
Čia praeitis-Tautos istorija,
Čia gilumos-ten platumos;
Mes stovime viduryje
Ir žiūrime į ateitį.
O kokią ją matai?
Širdis taip nerami.
Gal vėl aklagatvis,
Tiktai nesakot...

Gamtos piešinys

Šiandieną aplankiau draugus
Tolimame pasaulyje -
Pakvipo duona, medumi
Ir ten plaukia gyvenimas,
O pieno upės ilgesys
Iš Motinos krūtų srovena...
Pasilenkiau prie jos
Ir pasakiau:
-Ši upė-Tavo, mano.
Apsidairiau po savo šalį,
Nustebau,-
Jeigu prisėsčiau
Prie mažo molberto,
Nupieščiau namą,
Kuriame
Visiems gera gyventi.
Taip mano tėviškė
Nurausta vakare,-
Kaip nekalta mergaitė.

Gyvenimo sonetas

Prabėga vasara
Kaip paukščio skrydis,
Išsiskleidė visi
Margi žiedai.
Bus tuoj ruduo
Ir paukščiai nelankys -
Jie bus išskridę
Iki žvarbios žiemos...
Atrodo, žemė padalino
Mums visiems po lygiai:
Pavasaris-saulutės,
Vasara-kaitros;
Rudens lietaus-daugiau,
Žiema-trumpos dienos.
O kurgi naktys,
Kur sapnų vaizduotė,
Kaip padalinti juoda balta
Tarp nakties-dienos?
Rytas ir vakaras -
Tai mano pilnatis,
Sukūriau jai sonetą
Gyvenimo aušros.

Ačiū



Man mama davė
Savo mamos vardą
Ir ką tik gimusios
Ir mirusios mano sesers,
Kad neišnyktų giminė
Marijos Motinos -
Gimdytojos,
Kuri vėl išnešė
Ir nugalėjo vargą
Iš užmaršties ir netekties -
Mūsų visų raudos.
Ona-trumpiausias vardas
Hebrajų ir lietuvių žodžio
Bei rašytinės kalbos...
Tegu ir visos Onos
Vieną žodį sako
Visiems ir dėl visų -
Dėl mūsų Žemės
Nuostabios,
Gimdytojos:
-Ačiū.

Siekiai ir viltys

Nuo amžių žmonės
Šaukdavosi Dievą,
Nors jį vadino
Vis kitu vardu.
Atstodavo jisai
Ir motiną, ir tėvą,
Jei likdavo pats vienas
Tarp smėlio kopų,
Tyrų dykumų...
Kiekvienas amžius skelbė
Savo Tiesą:vis duonos,
Laisvės...vėl taikos.
Kiekvienas šaukė iš arenos
Arba nuo aukšto kalno
Vedė Tautą iš vergijos,
Nuo kitos Tautos...
Bet kas išves, išlaisvins
Nuo prigimties piktos?..
O kas gi bus,
Jei netgi to nebus?

Ne...

Ne, ne to,
Ne sveikinimo laukiau -
Jisai tik mielas laiškas
Iš praeities gilios,
Kur jau nubėgo
Garbanota juodaplaukė,
Kur įsimynė pėdos
Nuo kojos basos...
Ne, ne Tave vis šaukiu -
Tai mano aidas
Skamba nuolatos;
Iš dūminės pirkelės
Ant upelio šlaito
Nusitiesė dabar jau mintys
Net iki Katedros šventos.
Ne, ir ne varpo dūžiai -
Širdis taip ritmą randa
Jausmo, atgaivos...
Tik paklausyk,
Abu klausykime.
Ne, ne...ir vėl sakau
Ne tai, kas man
Dabar galvoj...

Poilsis

Kada guliu
Prigludusi prie žemės,
Kai rankos ilsisi,
Sunertos virš galvos,
Atrodo, kad širdis
Smarkiau stuksena
Ir kyla akys
Pro viršūnes medžių,
Kur gieda paukštis
Ant žalios šakos.
O virš manęs
Tik debesėlis brenda -
Taip pasiilgo siela tylumos,
Kur vėjas nepasiekia
Ir dangus be aido
Tylos, tylos, tylos...

2011 m. liepos 25 d., pirmadienis

Skridimas

Tik vasarą galiu
Dar pasidžiaugti saule;
Kokia graži metų kaita...
Žiūriu ilgai ilgai,
Kaip debesėliai skrenda,
Seku šią pasaką,
Išsaugau širdyje.
Apie bitelę,
Baltą gandrą,
Apie varnėną drevėje,
Kuris ir inkilą suranda,
Jei iškelia gera ranka.
Apie pelėdą,
Žvitrią pečialandą,
Kurios suranda
Kelią tamsoje.
Ir laumžirgis,
Drugelis skrenda,
Išbuvę vikšreliu,
Netgi vandenyje.
Ir mano vėl ir vėl
Svajonės skrenda;
Kas dieną, naktimis
Ir ta pačia kryptimi -
Vis pas Tave.

Fėjos

Melsvi drugeliai -
Šilkiniai jų sparnai;
Gal jie į dangų
Vis žiūrėjo?
Ir mėlo, mėlo jų sapnai,
Kol su juo susiliejo...
Bet kilo neaukštai -
Ryto žara anksti prikėlė
Ir traukė prigimtis,
Vandens lašai,
Ir vėl į žemę pažiūrėjo.
Štai nusileido ant takelio
Melsvo rūbo fėjos...
Sustojau tarsi stabo ištikta,
O jos ramiai žiūrėjo.
Gal daug praėjo
Šiais takais,-
Niekas nematė,
Nežiūrėjo...


Patirtis

Beržai siūruoja
Tik visai jauni,
Paskui paauga
Ir aptingsta...
O gal kamienai tampa
Taip stori,
Kad lauki nesulauki,
Kol palinksta...
Žievė stora,-
Jos neįkąsi,-
Dantys per ploni
Ir kirvis nekerta,
Toks jis įdiržęs...
Pajudini, nusijuoki,
Kad laukti to,
Kas visiems aišku,-
Sunkiai vėjui
Jo svajonės pildosi.

Tyla

Kasdien lenkiuosi
Prie gyvenimo šaltinio -
Tik nusiprausti,
Kartais atsigerti.
Veduosi ir Tave kartu
Paėmusi už rankos...
Ir taip kulniuojame abu:
Nėra kuriam pirmam
Prabilti, atsiverti;
Abu suprantame gerai -
Tokia tyla apkarto.
Šaltinis gurguliuoja palengva,
Kasdien vis į pakalnę;
Tokia gyvenimo trauka -
Nelipsim vėl į kalną.
Ir žiūrime tylom abu,
Kaip iš šaltinio palengva
Kažkur jau upeliukas alma.
Tai mūsų dienos,
Tai pradžių pradžia,
Kur savo širdį
Lyg į kraują
Merkiame...

2011 m. liepos 24 d., sekmadienis

Laiškas

Kasdien nuo ryto
Iki vakaro vėlaus
Rašau Tau
Ilgą ilgą laišką.
Pakeliu plunksną,
Gražesnį žodį surandu
Ir gėlę pridedu...
Ar Tau neaišku?
Kiekvieną valandą mąstau,
Ar Tau nešalta;
Gal atsikėlei per anksti -
Į kiemą su rasa
Dabar išeisi...
Kai nusiprausi,
Saulei nusilenksim.
Ar Tau ne keista?
Jau baltą voką suradau -
Įdėsiu vieną žodį,
Drugeliui patupdysiu
Ant margų sparnų
Ir Tau pasiųsiu.
Ką parašiau,
Ar supratai
Dar neatplėšęs
Mano laiško?
O iš Tavęs
Atsakymo dar negavau -
Taip keista.


Skiriu savo seseriai Elenutei



Brangioji mano sese,
Karo našle Tu save vadinai,
Nes tavo metų vyrai žuvo
Arba kare, arba po karo
Ir ištekėjai taip vėlai -
Mirė Tavo vaikelis...
O baigei mokslus
Tik tada, vakarine vadinamą,
Paskui ir Žemės ūkio akademiją,
Kai baigėsi sunkūs darbai
Pas gaspadorius ir prie dvaro.
Krikštamotė mana,
Tu auksaranke mano,
Kiek siuvinių, ir mezginių
Palietė Tavo ranka -
Ir vis su gyvulėliais,
Ir savais , ir svetimais,
Visas Tavo gyvenimas.
O kaip jauna Tu dainavai
Maironį ir Vaičaitį...
Kokias pati sukūrei daineles,
Kada vienų viena likai,-
Kaip vienkiemio liepelė.
Kur dabar Tavo mintys
Ir visi darbai,
Kas sunešios išlikusią suknelę?
Mano brangioji sese.

Skiriu broliui Juozui

Anksti, anksti, labai anksti
Tu išėjai nuo mūsų-
Tėvo, motinos akių,-
Buvai visai dar vaikas,-
Tavęs nepasiekė, nelankė.
Sesuo ir liks seserimi,
Kuri galės pasiūlyti
Tik plutą-juodą, sausą...
O jūreivystės mokykla,
Kur vien tik bendraamžiai:
Visų skirtinga patirtis,
Jie atneša su savimi
Vienokią ar kitokią duoklę -
Kartais labai karčią...
Po to karo laivai -
Vėl tavo bendraamžiai,
Kada pro liuką
Vandenyno gelmę pamatai
Ir bendrą košę, bendrą šaukštą...
Laivai, laivai,
Kurie išplaukia ir atplaukia,
Nors tėviškę dažnai lankei
Su nematytomis dovanomis -
Vis likeriu, romu ir viski, brendžiu,
Kurio nematęs buvo tėvas
Net per visą savo amžių;
Betgi tylėjo, kaipgi svečią barsi...
Po to šeima ir netektis,
Ir vėl laivai, laivai...
Galbūt geriau reikėjo
Juodą žemę arti.
Oi, kokie klaidūs
Tie vandens keliai-
Tik šaltas kompasas,-
Be tėvo pasakų anksti likai
Prie gimto durų slenksčio...
O toks šaunus ir žingeidus buvai,
Iš mano brolių-pats jauniausias.
Sugrįžta atgalios laivai,
Tik kas belauks tavęs
Ant amžiaus kranto?..

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

Nejaugi tai Tu?..

Man reikia debesų,
Į kuriuos paukštis neša;
Man reikia meilės apžavų,
Kuriems paklūsta akys.
Man reikia saulės spindulių,
Kad šildytų padangę,
Surastų kelią netgi be sparnų,
Kur vienos mintys skrenda.
Man reikia rankų mylimų,
Kurios vis laukia, laukia...
Man reikia glėbio ir delnų,
Kurie paglosto plaukus.
Taip skrenda paukštis iš namų
Ir neša švelnų jausmą
Į ištiestą mano ranką.
Man reikia tik Tavęs -
Nuo ryto sparno,
Iš žemės mylimos gelmių...
O ką darysiu,
Jei tikrai sulauksiu?

Į vasarą

Maži ridena kamuolius,
Lyg žemės rutulį apstoję,
Ir burzgia mašinėlės,
Rankelėse drugiai plasnoja.
Oi, plaikstosi geltoni kaspinai
Tarsi ant balto žirgo
Išsvajotas princas joja...
Ir vis į vasarą visi,
Maži ir dideli,
Jaunystė tik ranka pamoja...
O lūpos glaudžiasi -
Dainos melodija skambi
Į jas atbėgusi dainuoja...
Bet gėlės žydi ir tada,
Kai plaikstosi juodieji kaspinai
Ir laikrodis sustoja...

Visų takai

Einu namo,
Kol kelias neužžėlė -
Aplinkui smilgos,
Tankūs dobilai,
O kiek toliau
Berželiai susispietę
Vis žiūri į mane,
Ar man viskas gerai...
Aplinkui auga
Dilgėlės ir kiečiai,
Ir varnalėšų
Taip stori stiebai,
Jeigu neskinsiu
Ir neišravėsiu,
Užaus ir Tau takai...
Ar eisi dar su manimi,
Ravėsi, kirsi iš peties?
Tada gal bus visiems gerai.

Skiriu sesers Verutės atminimui

Rašau, rašau savo mintis,
O jos vis šviežios -
Niekada ir neapkarsta,
Tiktai, kai parašau,
Sustoja kas galugerkly
Ir ašaras ant popieriaus išbarsto...
Verutė, gal kaip ir kitų,
Vyriausiųjų lemtis -
Vis pavaduoti tėtį, brolius,
Seseris ir mamą,
Kuri gimdydama kasmet
Mūsų pulką vaikų
Atidavė visą sveikatą...
O lopydama, ausdama,
Vis verpdama,
Kad būtų kitą metą,
Per dienų dienas, naktis
Net savo kojas,
Ir rankas prarado...
Paskui dar karas,
Tėtės netektis -
Verutė vėl visur kaip vadas;
Su gyvuliais -
Prie karvių ir arklių;
Už vyrą ir už moterį prie darbo...
Kiek pagyrimų ir rinkimų
Į „aukštus“ postus,
Bet niekada ten nevažiavo...
Čia visas palikimas
Ir tik mano atmintis,
Kurios dar nepadėjau
Į jos karstą...
Beprasmiška,-
Suprato visada ir ji,-
Už prarastą sveikatą
Ir už traumas.

Štai kaip manipuliavo žmonių jausmais TSRS

Kaminai

Skiriu broliui Pranui

Mažyčiai buvo
Anksčiau kaminai,
Stogai šiaudiniai,
Todėl trobos
Dažnai degė.
Bet jau kitokie
Buvo kaminai,
Kur plytinės,
Kur plytas degė.
Rubikiai statėsi,
Aukštėjo kaminai
Ir kaip tokius išmūrijo -
Net raibsta akys...
O brolis Pranas
Lipdavo kasdien
Per geležinius laiptelius,
Pasižiūrėdavo,
Kur veda akys...
Jo nesiekė joks foto aparatas.
O jis žiūrėdavo ilgai ilgai
Ir vienąkart surado...
Doneckas, šachtos -
Reikėjo duonos,
Ten gimė ir paaugo
Jo abu vaikai.
Kažin, ar grįžę
Savo laimę rado?..

2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Tokia lemtis?

Ir dar apie Šiaulius,
Ir visa kita -
Gal neužteks dienų,
Kad viską pasakyčiau...
O kartą buvo, kad piemuo
Visai pradingo...
Prie molio būna
Sangrūdos smiltingos,-
Jas sunešė ledynmetis,-
Ten žmonės išsikasdavo duobes
Ir bulves visai žiemai pildavo,
Išmanantys dar darė dureles,
Tada į kapčių nereikėjo pilti...
Atrado Aloyzas duobę tą,
Šiek tiek pataisė,
Kaip tai gali vaikas,
Ir nuo lietaus nubėgdavo į ją.
Bet pakraščius čiurkšlės
Ir vėl išgrauždavo ir griuvo...
Pamatęs gaspadorius
Karves vasarojuje
Nubėgo piemenio nuplakt.
Deja, vos iškasė, jau nekvėpavo -
Atkratė, tėvui net nesakė,
O kam?Pas daktarus dar veš...
Ir vėl, po armijos -Donbasas;
O kiek ten kartų griūtys,
Tiktai šachtininkas pasakys.
Taip kartą po trijų dienų
Ir jį atrado, ištraukė -
Koja lūžusi, prispaustas
Ten išbuvo dulkių debesy.
Sugrįžo pusiau invalidas -
Vis smėlio kopos matėsi...
-Einu ir aš, o rankoje turiu
Tiktai vienintelę granatą,-
Taip kitas brolis Petras pasakys.
Sakai, tokia lemtis?


Skiriu broliui Aloyzui




Tai buvo dar pirmi po karo,
Rubikių ežeras, Šiauliai,
Kai mano brolis piemenavo.
Išleido tėvas sūnų savo,
Dar vaiką,-
Kitaip jau nepragyveno,-
Pas gaspadorių,
Kuris laikė gyvulius:
Avis, du arklius,
Visą pulką karvių.
Didžiojoje saloje
Per vasarą vis ganė.
Rytais nugindavo su valtimi,
O karvės juk žinojo
Namus savo...
Ir kai sukąsdavo gyliai,
Jos brisdavo į vandenį -
Namo keliavo,
O piemenukas paskutinei karvei
Griebdavo už uodegos
Ir plaukė paskui bandą.
O ežeras gilus, žolėtas -
Plati ta Šventavartė...
Ten, sako, ir bažnyčia
Kažkada nuskendusi,
Dar varpas naktį skamba.
Lyg kokį kryžių nešė
Vyresnėlis brolis mano.
Gal taip ir Mozė
Vedė tautą savo?..
Skaitai?Jis nemelavo.