2022 m. vasario 28 d., pirmadienis

Pamąstymai

 


Žmogui nebuvo niekada

Viskas gerai

Nuo tų laikų,

Kai jį sutvėrė...

Žuvis paskęsta vandeny

Ir minta žolėmis,

Mažais vikšriais,

Ką randa, tą suėda.

Žvėris sugauna tiek,

Kiek jam to reikia,

Kita palieka paukščiams, –

Maitvanagiai kaulus lupinėja,

Kol nieko nebelieka…

Žmogus nuo bado sukosi,

Prarasdamas save iš pamatų, –

Viską valgė, gėrė,

Ėjo su strėlėmis,

Šautuvu ant pečių,

Nors to ir nereikėjo.


Ona Baliukienė


2022 m. vasario 27 d., sekmadienis

Prie žemės

 



Esu mažytis vyturys,

O kas, išgirdęs

Mano giesmę,

Pakels akis į dangų,

Bus pergalė ir žemei,

Saulėje apšviestai,

Pilkam grumstui…

Visos spalvos –

Saulės spinduly,

Neskirstome po vieną,

Kaip žodyje,

Raidžių juodų, –

Visur jų pasitaiko...

Vyturys nekelia sparnų,

Kol neišdžiūsta žemės grumstas,

Sudeda į pėdą kiaušinius

Ir uždengęs sparneliu

Juos saugo…

Pabuskime vyturiais,

Apsukę mėlynąjį dangų

Į savo lizdą nusileiskime, –

Čia yra giesmė,

Žemė, kaimynas, draugas.

.


Ona Baliukienė





2022 m. vasario 26 d., šeštadienis

Laikas

 



Pasidalinkime ramybe ir tyla,

Kada padangę žaibai raižo,

Paduokim artimam rankas

Ir drauge gražiai eikime

Į taiką...

Kas šiandien laiko šautuvą,

Tas gina savo šeimą, –

Laikas.


Ona Baliukienė


Ginantys save, savo žemes

 



Žvėriui, plėšriam ir paukščiui

Reikia mėsos maistui,

O ko gi reikia žmogui,

Dabar jau – sočiam?

Garbės ir kulkų,

Kad pasigrobtų svetimas žemes…

Grobuoniu gimęs

Negali pasikeisti,

Tik sugalvoja sau parankias

Iškalbas ir pavardes,

Mano pasaulį keisią,

Jei niekas jo nesustabdys

Ties mirtina riba.

Joks ginklas nėra stipresnis

Už dorą mylinčias tautas,

Ginančias save.


Ona Baliukienė

Šlovė Ukrainai

 



Žmogus – gimęs gyventi,

Kaip medis, paukštis

Ar žalia žolė,

Pažinti laimę ir saugumą

Prie motinos krūties…

Žmogus privalo gerti

Iš gilaus šulinio,

Kuriame nėra varlės,

Paduoti vandens gurkšnį,

Kam tiktai reikės…

Žmogus yra ir paukštis,

Ir medis, ir gėlė,

Išsaugoti gyvybę,

Žemės taiką,

Pasmerkti karą ir visus,

Kas juos sukėlė,

Te nuo savo užmačių ir kris.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 25 d., penktadienis

Prisikėlimui

 



Neberandu savęs

Tarp kvepiančių žiedų,

O ievų kvapą

Ligi šiol jaučiu,

Prie jų pavasarį

Žibutę surandu,

Einu į jas žiūrėti

Pramintu smėlio takeliu,

Tuo pačiu

Ir obelį dar aplankau,

Ji svyra vis nuo daugelio

Gražių žiedų,

Pasauli, tau…

Mėlyname danguje

Saulutę sveikinu,

Pasikalbu su vyturiu,

Pilkuoju žemėje grumstu,

Nepamiršau tavęs,

Nieko dar nepamirštu,

Taikos balandį

Karo dūmuose keliu,

Kad šviestų mėlynai

Geltonu sparneliu.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Padėkime Ukrainai

 

Buvo karas ir ne vienas,

Atmena tėvai,

Sproginėjo sviediniai,

Kaip židinio liepsnelės,

Bet žmonės ir tada mylėjo,

Gimėme ir augome

Su laimės ugnele

Širdyje ir akyse,

Kad niekas nekartotų tokio kelio.

Agresorius vėl stoja

Taikai skersai kelią;

Esame su Ukraina,

Kuri jau pasirinko

Ir eina su visais

Į laisvę.


Ona Baliukienė

Karas

 



Mano vaikai, vaikaičiai

Nematė karo iš arti,

Galvojau iki šios dienos,

Kad prarijau vaikystėje

Patrankų dūmus ir nesikartos,

Betgi tironas tik prisnūdęs buvo, –

Atsiplėšė pasaulio kąsnelius,

Ataugo slibino galva

Ir vėl – karo liežuviai

Padangėje ir žemėje.

Dar taip neseniai

Ir mes iš jo išsivadavome,

Nuo tos dienos vis budime

Ir savo namus saugome.

Kausimės, kaip galime,

Laisvi vaikai užaugo, –

Tokia valia kiekvieno,

Mylinčio gyvenimą,

Drauge ir su pasauliu kaunamės

Už laisvę, taiką ir savo namus,

Kaip Ukraina kaunasi.


Ona Baliukienė



2022 m. vasario 23 d., trečiadienis

Ukrainai

 

💓💓


Kas bijosi ir skambina

Jau gedulo varpais,

Tas nieko neišmano,

Tauta yra gyva, –

Ji – savo žemėje,

Jos netgi po velėna klodai

Ilgą kelią mena.

Išlaikyta kalba,

Daininga ir linksma,

Spalvoti rūbai, juostos

Ir kaspinai plevena,

Lyg vėliava sena,

Mūsų draugystę seną

Su Ukraina mena.


Ona Baliukienė

Snygis

 




Pavasario snaigės

Primena rudenį,

Kai žemėje – šilta,

Pavirsta lašu,

Priglusta prie skruosto –

Norėtų sušilti,

Nubrauki vasarą

Lyg saulės delnais,

Bet savu…

Ištirpau meilės

Paglostyta pirštų,

Jie kvepia žibutėmis,

Pumpurų aromatu,

Pirma suboluoja žydinčios ievos,

O aš gilų rudenį

Šiandien jaučiu.


Ona Baliukienė



2022 m. vasario 22 d., antradienis

Juoda diena

 



Nebūna nė dienos,

Kad kažkur nesiaustų vėtros,

Nebūna ir nakties,

Kad žvaigždės nespindėtų,

Nebūna ryto,

Kad kažkam neskaudėtų,

Kai karo dūmai

Graužia akis ir pelenus

Po laukus vėtros mėto,

Kad ir laikaisi nuošaliai,

Vis tiek tave pasiekia…

Nėra ir žemėje šalies,

Kurios vaikai neturi patirties,

Kaip reikia tėviškę mylėti,

Gyvybę saugoti ir su malda,

Tėvų ir prosenelių atminties giesme,

Kad keltųsi iš juodos žemės

Žuvusių balsai

Ir perspėtų…


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 19 d., šeštadienis

Vėjas

 




Gėriuosi vėju –

Jis išnešioja sėklas

Po visus dirvonus,

Taip sužaliuoja vėl nauja giria...

Bijau audrų,

Kurios nulaužia medį,

Išrauna iš šaknų,

Po vėju sūkuriu pakliuvęs

Gali nebe surast namų...

Jeigu išlieka pamatai,

Jautiesi, lyg užkliuvęs,

Tikiesi atstatyti vėl kregždžių lizdus,

Lipdysi, nors iš molio,

O žemės kvapas

Artins prie namų.

Kas dieną galynėjamės su vėju,

O jis vis dar stipresnis

Ir už mus visus.


Ona Baliukienė

Daigeliai

 




Kiekvienas daigas,

Pavasarį pakilęs,

Vertas aukso pinigėlio,

Jis auga ir dalinasi

Laiškais ir šaknimis,

Čia – pasaka graži,

Puikus ir dangaus mėlis,

Gyvybės pradmenys,

Visų viltis…

Balta spalva – vaivorykštė,

Nes saulė į ją susigėrė,

Kiekvienas lašas –

Su manimi ir tavimi,

Daigeliu kilsime

Žemę įsimylėję,

O užsiklosime dangumi.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 17 d., ketvirtadienis

Žemės aidas

 




Laukiu sulos lašelio

Iš kieme pasodinto beržo –

Jam tiek pat metų,

Kiek čia gyvenu,

O kaip užaugo,

Senas šakas vėjas nulaužė,

O aš dar laukiu

Rasos lašelių iš po debesų…




Šiųmetis sniegas ir puta pavirto,

Mes visi trys – balti visai,

Snieguolių papuošti žiedais,

Iš pašalo garuoja žemės aidas,

Čia pat ir zylė ciksi

Su žaliais sparnais…

Kokia dangaus didybė –

Kūrėjo ranka laimina,

Kad nors vienus metus

Su beržu pabuvau

Ir tai – gerai.





Ona Baliukienė


2022 m. vasario 16 d., trečiadienis

Darnos kelias

 




Per ilgą kelią

Mes atėjome į laisvę,

Išsisklaidė debesys

Ir danguje – šviesu,

Saulėje vėliava plevena,

Tarsi taikos balandis,

Kad žemėje būtų gausu

Ir kasdieninės duonos,

Dvasios peno:

Muzikos ir knygų,

Linksmų vaiko akių.

Iš smulkmenų susideda gyvenimas,

Darbe ir namuose,

Kai būname kartu,

O per šventes susikabiname už rankų

Ir bėgam švęsti

Datų iškilių…

Pakyla vieversys nuo gimtos žemės

Ir sveikina visus:

„Darnos linkiu.’’


Ona Baliukienė



2022 m. vasario 15 d., antradienis

Laisvės vėliavėlė - Vasario 16


 



Didžiulė vėliava –

Man per sunki,

Turiu širdyje vėliavėlę

Trijų spalvų,

Esu ir išdidi,

Kad mūsų protėviai

Ją gerbdami iškėlė.

Ši data – nuostabi,

Įtvirtinta Aktu,

Nepriklausomybe nuo tironų,

Kurie karus sukėlė,

Tegu nežvangina ginklu,

Nepriešina laisvų žmonių,

Kai šitiek paaukota

Už laisvės vėliavėlę.


Ona Baliukienė

Nutirpę ledai

 




Kokia laimė,

Kai turi svajonę

Rytdiena tiki,

Myli žmones,

Su paukščiu giedi…

Rytais keliesi

Ir jauti ramybę

Sieloje ir kūne,

Sau ir artimam

Sveikatos palinki,

Manai, kad žvaigždės

Iš visatos žiūri,

O tu žeme eini...

Skleidžiasi pumpurai,

Švelnūs kačiukai,

Pavasaris – labai arti,

Būk žibute

Ant nuokalnės,

Sušildytos saulutėje,

Rasos lašu ant lapo

Ir padebesy…


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 14 d., pirmadienis

Meilės ir sveikatingumo diena

 


Kada pusto sniegą,

Ieško žmonės saulės,

Net per gilų speigą

Nuolatos keliauja,

Ieško, kur geriausia,

Visame pasaulyje.

Seniau – savas kaimas,

Į miestelį – druskos,

Tiesus buvo kelias,

Kur kaminas rūksta.

Išteka ar veda,

Kuria naują šeimą,

Tarsi bičių medų

Kopinėja meilę.

Dūzgia vaikai gryčioj,

Ir tėvams – palaima.


Ona Baliukienė

Iš gilumos

 


Pragyveni ir netektis,

Juodas naktis,

Bet vėl pavasaris

Už lango…

Skrebena zylė medį

Ir viltis atbunda,

Tarytum tekantis upelis.

Plevena beržo tošis,

Kamuoliukais vejasi,

Giliau – balta,

Nekaitinta dar saulės.

Tekėsiu upeliu,

Zyles palesinsiu iš saujos,

Ir tu prie beržo prisiglausk,

Klausykis kaip sula

Po tošimi čiurlena.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 12 d., šeštadienis

Už tuos metus

 


Tu vėl mane verti

Pasijusti moterimi,

Apnuogini pečius,

Nutvilkai bučiniu,

Paglostai delnu plaukus,

Juokiuosi ir verkiu…

Dabar vėl sėduosi prie stalo,

Rašau apie gilius jausmus,

Kaip moteris guldo į lovas

Savo vienintelius vaikus…

Kai tu užmigsi,

Perskaitysi odę moteriai,

Išgirsi ir romansą,

Kaip vyras taurę kelia

Už drauge praleistus

Ne vienerius metus…


Ona Baliukienė

Gandrai sugrįžta

 



Kur jūs buvote,

Baltieji gandrai,

Sukot ratą ir spėjote grįžti,

Gal Melagių dieną manei,

Kad išskridę negrįžtamai…

Naują laišką kas dieną rašai,

Pačiame gale ir bučinį pridedi,

O negrįžta iš toli balsai,

Rūkas sklaidosi –

Debesys plyšta,

Gandrai sugrįžta.


Ona Baliukienė

Nerimo lašai

 



Lietaus lašus

Geriausiai sugeria

Geltonas smėlis,

Ilgai nešioja lašą

Lapas rasakilos,

Nubėga ašara

Per žydrą mėlį

Ir vėl lašu

Sugrįžta atgalios…

Motulė žemė

Į savo prijuostę

Lašus surinko,

Pripylė laimės

Sklidinus ir šulinius,

Vis tiek per dangų

Debesėliai slenka,

Grąžina nerimo naktis

Kas kartą atgalios…


Ona Baliukienė


Paskutiniai sekmadieniai

 



Man kas dieną – sekmadienis baltas,

Kol mes dviese, abiem būna šilta,

Dar prie atviro lango, lyg pasakoj,

Ir prie durų, kai vėjas jas virpina…


Man kasmet vis gražesnis pavasaris,

Žibute pasidžiaugti dar lemta,

Ant kalnelio berželis, kol šlamantis,

Prie upelio ieva, baltai spindinti…


Man toks artimas takas į atmintį,

Plūktoj asloje saulė ištirpusi,

Kuriu krosnį iš geltono jos atšvaito,

Kad vaikai tik dangaus nepamirštų…


Kartais nugelia skaudžiai ir panages,

Kai skaičiuoju metus sau ant smilkinio,

Matau tėtį, dirvoną dar ariantį,

Siūlas mamai dainuoja tarp pirštų...


Šiandien vėl man – gražiausias sekmadienis,

Trys medeliai siūbuoja ir linksmina,

Supa eglė vaikus, saulėj degančius,

Barsto sėklas į žemė įmirkusią.


Ona Baliukienė




2022 m. vasario 11 d., penktadienis

Žvirblių pasiutpolkė

 


Kaip čia buvo,

Kaip vadino,

Dabar niekas nebežino…

Iš socialų – liberalas,

Frontuose abu kariavo,

Vienoj sąjungoj tarnavo,

Ieško naujo lizdo perui, –

Dar ir čia – ne visai galas…

Kai jau viename priteršta,

Pasikapstęs baisiai niršta,

Nepamiršo, kad šiukšlyne,

Yra grūdas, sliekas gyvas,

Visai naujas kirmėlynas…

Kitą šūkį sugalvojo,

Nedraugus nuo kelio šluoja,

Taip ir atsirado frontai,

Nežinia, kieno jie garbei

Vienos balos lašus siurbia, –

Pirmas žvirblis – dar kišenėje,

O jau kitas čia pat kalasi…

Kas gi garantuos, kad žvirblių,

Ne po vieną gūžtoj čirpia,

Visas pulkas pilkaskvernių

Šoka polką išsisprendę,

Iš kairės į dešinę kreipia,

Šioks toks centras išperėtas,

Iš anapus nužiūrėtas...

Paukštvanagis virš pulkelio suka,

Danguje kažkoks suktukas –

Vieną nešasi peštuką.


Ona Baliukienė

Su tais, kuriuos randu

 


Prisimeni geruoju,

Su kuriais užaugi,

Varstai metus ir ligi šiolei,

Tarsi karolius gintarinius,

Suvertus ant lininio siūlo,

Mąstai, kas buvo

Ir kas vis dar bus…

Tiek daug mazgų mazgelių

Ir per atradimus šventinius,

Kai nėra reikšmingo darbo,

Neskubi ir į namus,

Vaikštinėji pamiške ir kalbini

Berželį baltą,

Geri pavasario vėjelį,

Dvelkiantį sula, –

Gražu pas mus,

Tiki, kad šie prisiminimai

Bus ir bus.…


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 10 d., ketvirtadienis

Dainos prieš 20 metų

 



Po 20 metų

Manęs jau nebebus,

O muzika skambės

Paukšteliai lizdus suks,

Giedos savo vaikams,

Jie atkartos jų giesmę,

Kai manęs nebus…

Miškai žaliuos,

Pušelės vis dar oš,

Kada manęs nebus,

Kiti po 20 metų

Dar tas pačias dainas dainuos.


Ona Baliukienė


Gėles rinkau

 




Pavasaris – vaikiūkštis nepasėda,

Žibuokles nuo šlaitų rinkau,

Kai priglaudžiau prie lūpų vieną žiedą,

Kiti jam pavydėjo ir nusisukau…

Po mėnesio ir vasara atbėgo,

Žiedų žydėjime – jų daug daugiau,

Pririnkau visą puokštę ir dar vis norėjau,

O sakoma nuo seno,

Kad meilės niekada per daug nebūna,

Iki rudens rasas nuo žiedlapių braukiau…

Žiemos gėlelė snaige atplasnojo,

Prilipo prie plaukų

Ir skruostuose – balčiau,

Nusinešiau ant delno,

Kaip lelijos žiedą,

Meiliu žodžiu ją vadinau, –

Ištirpo metai tarsi snaigės,

Ar verta verkti, nežinau.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 9 d., trečiadienis

Saulėlydžiai

 


Gražius saulėlydžius mačiau,

Kada geltona saulė,

Mėlyną dangų išbučiavusi,

Į ežerą nusileisdavo:

Nutildavo garsai,

Tiktai pakrūmėje lakštingala

Dar tęsė dienos aidą…

Buvau prie jūros,

Ėjau ant tilto,

Gal tokia mada,

Kur visi eina,

Traukia…

Nugrimzdavo staiga į bangą

Saulė apvali,

Dangų debesys užtraukia,

O niekas čia manęs nelaukia…

Aplankiau ir tolimas šalis,

Koks ten mėlis

Dangaus ir jūrų,

O saulė – ta pati,

Ir vakaras toks pats,

Kol vandenėlis šiltas,

Toks sūrus ir gyvas…

Dabar sapnuosiu laimės apsupty

Ir didingą vandenyną,

Nes ten – mano širdis,

Mano mažylis

Saulę lydi.


Ona Baliukienė


Auksinė žuvelė veidrodyje

 



Žiūrėdami į vandenį

Matome save,

Aukso žuvelės laukiame

Ir jos paklausiame,

Kokia lemtis jos veidrodyje,

Ką iš gelmių ištrauksime…

Žvejojau ir su nendrele,

Ant meldų ryšulio išmokau plaukti,

Aukso žuvelės vis išgelbėjo

Ir mano vaikus,

Kada reikėjo net badauti…

Visą gyvenimą – prie vandenų,

Tik bangos kito pamažu, –

Kasdien nusiprausiu iš kriauklės,

Susimoku ir už vandenį

Neturėdama dar aukso.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 8 d., antradienis

Naktis


 

Per visą naktį

Tik tave ir sapnavau,

Kaip vaikštinėjame

Po žalią ir rasotą pievą,

O mėnuo šypso danguje

Ir akimis jį lydime

Į šviesą...

Jis vienas šviečia,

O mes juk – dviese,

Sukibusios mūs rankos

Į žvaigždyną siekia,

Išsirenkame krentančią

Ir lekiame…

Dabar ir mes abu –

Dvi švytinčios kometos.


Ona Baliukienė


2022 m. vasario 7 d., pirmadienis

Kiekvieną mielą dieną

 



Kiekvieną vakarą drauge

Prie stalo sėdame

Ir valgom vakarienę…

Pasidaliname, ką matėme,

Ką girdėjome per radijo anteną,

Pakomentuojame dainas,

Nors vienas kito balsą

Taip seniai girdėjome,

Nebedainuojame kas dieną…

Kiekvieną rytą prikelia

Lengvi tavo žingsneliai

Už mano durų,

Verdama kava pakvimpa,

Ir taip – kiekvieną dieną…

Nereikia žodžio „myliu’’,

Jis toks bevertis,

Kada sena daina aplanko

Daugybę metų ir kiekvieną dieną.


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 6 d., sekmadienis

Nieko nepamirškime

 



Brangioji žeme,

Tu nepamiršai,

Kas atgulė į gilią

Tavo kraitę

Per karą ir per baudžiavą,

Kaip vežė atgalios

Iš Sibiro kaulelius,

Kuriuos pavyko dar surinkti…

Žalioji mūsų žeme,

Tu sniego baltume miegi,

Ilgiesi vis pavasario,

Tikėjaisi laisva sulaukti, –

Tiek metų snaudei po ledu,

Savo garsus sukausčiusi…

Atėjo metas pasirinkti

Ir tu pražydai, pakilai,

Kaip niekada – į aukštį,

Laisvi tavo vaikai

Jau po pasaulį išsibarstė,

O likę švenčiame…

Brangioji žeme,

Mes nieko nepamirštame.


Ona Baliukienė

Nematomos dovanos

 


Padovanosiu Tau

Seniai nuskintą rožę,

Jos kvepiantys žiedai

Ir muziką girdėjo,

Romeo balsą po langais,

Lyg pasakotų, kaip mylėjome

Anais laikais …

Padovanosiu Tau

Jau sudžiovintą rožę,

Ji kvepia taip ilgai,

Ir mena laimės šypsnį,

O ant skruostų – raudonį,

Lyg pirmą bučinį,

Kartojamą dažnai…

Padovanosiu Tau

Ir muzikinį kelią,

Plaukia melodija ilgai,

Suvirpa širdyje nematoma kertelė,

Pasotinta garsais.


Ona Baliukienė


2022 m. vasario 4 d., penktadienis

Internetiniai poetai

 



Į pasaulio lobyną

Neįtrauks, neturtėsi,

Kai žodelį pridėsi,

Savo sielą raminsi…

Knygų – pilnos lentynos,

Jau pasenusios mintys,

Tegu rašo jaunimas

Ir pamiklina pirštus…

Apie meilę – romanai,

Poezijos – rimai,

Dainos ir odės

Kaitina širdis, –

Nebėra piligrimų…

Berašydamas verksi,

Visiems padalinsi,

Neduok dieve, išjuoks,

Kvaileliu pavadins

Dar…


Ona Baliukienė


2022 m. vasario 3 d., ketvirtadienis

Švilpuko aidas

 



Į tolį dunda traukiniai,

Vagonuose – žmonių likimai,

Išlydi mylimus ir moja,

Kai vienas lieka,

Ilgesys kankina.

Kur mano traukinys,

Kada sušvilps pralėkdamas,

Kaip atsakysiu ir kokiu žodžiu

Lydėsiu šį išsiskyrimą?

Bėgiai – žemėje,

O saulė – danguje,

Kaip du likimai,

Prisiminimuose ir nerimas,

Ir džiaugsmo aidas,

Kad sugrįš jaunimas.


Ona Baliukienė


2022 m. vasario 2 d., trečiadienis

Prie rožių vartų

 



Gyvenimas, kaip ašara,

Ištrykšta ir vėl sausa,

Kartais vėl būna ašaka,

Peršti, kol paskausta…

Gyvenimas – tai vasara,

Žiedais vis apkaišyta,

Prisimeni ir ašarą,

Vandens upelių brydę…

Nueitume per akmenis

Į kitą krantą rytą,

Parneštume ir supiltume

Piliakalnį iš rožių,

Prie vartų pakabintume,

Kad ašaros negrįžtų.

Kaip būtų linksma

Žiemą ir vasarą,

Jeigu tas takas vestų

Į dangų, tik į viršų.


Ona Baliukienė

Žiemos vidury

 


Žiemos šarma šaltesnė

Ir už rudens gruodą,

Pavasarį – tokia pati,

Atšiauri ir atgrasi,

Nušaldo gražius žiedus,

Krenta neprinokęs obuolys...

Ilgokai reiks nešioti pirštines,

Kad šalčio nebejaustume,

Kaip ir ore, taip ir širdy…

Ilga istorija mūsų valstybės,

Bet keitėsi metų laikai

Ir šalnos grasė,

Lyg naujam medeliui dygusiam,

Pražysta – vėl ledai...

Liaunas medeli, kur tu gyveni

Ar nepaklydai žiemos vidury?


Ona Baliukienė

2022 m. vasario 1 d., antradienis

Skardenantys pavasarį upeliai

 



Kiekvienas pavasario upelis

Man primena gimtinę,

Elmę, ištekančią ir bėgančią

Į Šventąją tarp apsnigtų kalvų...

Kiekvienas garsas primeną

Intaką iš Strėlupio,

Kuris žiemą gurgėdavo ir po ledu,

Pavasarį užliedavo jo vandenys

Ir lygias pievas,

Žydinčias purienomis,

Stebino ievų baltumu…

Kiekvienas lašas iš dangaus

Man primena ir tekančius metus, –

Koks ilgas yra kelias,

Kaip medžiui augti nuo šaknų,

Sustoti ir siūbuoti berželiu,

Sugerti žemės sulą

Iš gimtųjų ežerų…

Girdi ir tu,

Ką aš matau, girdžiu.


Ona Baliukienė


Laivelis

 



Jūra ir žmogus –

Abu gyvena

Vėjo pučiami, –

Laivelis plaukia

Prieš srovę,

Pasroviui,

Kai kada nuskęsta,

Kai dugnas prakiūra

Ir jo siekiai griūna...

O kokią bangą pasitiks

Nė vienas jų nežino, –

Jūra – vilioklė,

Būna ir žiauri,

Kai audroj karą skelbia

Iš neaprėpiamo dangaus

Grūmodamas Perkūnas.

Bet vis tiek plaukia

Du jauni,

Laivelis saugo meilę,

Kad nežūtų,

Kai banga sugūra.


Ona Baliukienė