Rudens
diena trumpa,
Kaip
atmintis draugų,
Kurie
retai aplanko,
Šiltesnio
rūbo neturiu
Nei
tavo geras žodis,
Žvilgsnis
mylinčių akių
Pro
debesėlį pilką...
Neglostyk,
vėjau, man delnų,
Tu
juos atšaldai;
Kaip
liesiu beržo liemenį,
Plikas
šakas, lapelį užsilikusį,
Jau
tokį liūdną ir pageltusį...
Per
tamsą pareinu,
Namo
grįžtu,
Gėlėms
parnešiau tyrą orą,
Pušų
aromatą,
Pabyra
žvaigždės nuo delnų,
Jas
vėjas atpūtė
Ir
darosi šviesu,
Nors
žiemą kambarinės gėlės
Nekvepia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą