2020 m. liepos 31 d., penktadienis

Jūreiviams



Priesaiką davęs kapitonas

Skęstant laivui per audras

Savo vairo nepalieka, –

Nuleidžia valtis,

Pirma iškelia keleivius,

Jūrininkai paskutiniai

Nulipa nuo denio,

Švyturiui pamojus,

Atsiliepia…

Žuvėdros lydi klykdamos –

Tai jų daina,

Svajonėse nupinta melodija

Visą gyvenimą išlieka…

Plauk, laive, plauk,

Pakelk bures, – mylimoji

Ar vaikų mama,

Žmona,

Budi jau ant kranto,

Tavo rankos siekia…

Kokia laimė – būti

Jūreivio mylinčio ar kapitono glėbyje,

Laimė abu aplanko,

Kaip saulutė šviečia.






2020 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Padovanota laimė



Laimingas niekada ilgai nebūsi,

Užeis audra – nulūš pušis,

Paskęs į jūrą ašaros,

Nuplaus gilyn vilnis,

Pušies širdis į akmenį pavirs…

Pilkas akmuo neprasišviečia,

Iškala ant jo nekrologus,

O gintaras per amžius

Skaisčiai spindi,

Juo puošia ir pilis…

Vilnos skara močiutė gobė,

Sudėjo į nytis visas viltis,

Surišo siūlais ir paleido,

Kaip aitvarus vaikai,

Leliodami – į dangų,

Kad sumirgėtų laimės ilgesys…

Patryniau gintaru į smilkinį,

Praėjo skausmas,

Atsigavo ir širdis,

Dabar žinau, kas yra laimė, –

Kai esi sveikas,

Statysi gintaro pilis.




Tošies aidas



Kiekviena melodija – sava,

Tarsi paukščio giesmė

Prie gimto lizdo, –

Daina ir gydo,

Ašarą nušluosto,

Vakarais užmigdo…

Daina – erelio skrydis

Virš aštrių briaunų,

Numeti plunksną,

O ji ir pati nusileidžia,

Plevena vėjuje – girdi,

Lyg savo širdies aidą…

Medžio dūdelė,

Lentelių skrabalai,

Iš tošies sklinda meilė,

Visą gyvenimą mąstai,

Ar tavo šitas kelias…

Paliečiau sielos stygą –

Aidi. 


Vėjo gūsis



Keliuosi paryčiais,

Kai saulė kyla,

Pakyla vėjas iš miegų,

Pajudina rasos lašus,

Ir krenta spindulys,

Ryte atsitokėjęs,

Vėjeliui perduodu

Atodūsius trapius…

Tegu jis neša,

Padeda ir saugo

Sandaros nors skrynioje, –

Kiekvienas lašas – toks brangus,

Kad girdisi iš dugno

Visi atsidūsėjimai,

Tarsi iš atviro dangaus…

Lelijos ...vienos nužydėjo,

Kitos dar krauna žiedelius,

O Žolinės vainikas – vėl pas mus,

Lyg prie Marijos kojų,

Ant galvos...

Kelia į dangų vėjas žiedelius.





2020 m. liepos 29 d., trečiadienis

Iš po akmenėlio balto


Myliu upelius, –

Jų vanduo – tyras,

Tinka sauja pasisemti,

Išteka iš čiurkšlės,

Kalno, slėnio

Ar iš po akmenėlio,

Kuris po daugel metų tampa baltas…

Myliu upelius, –

Ten niekas nenuskendo,

Išplaukė ir skruzdėlė,

Stirna atėjo atsigerti,

Pavasariais lydekos neršia…

Myliu upelius, –

Jie sugėrė mano ašaras,

Kada tėvelius palaidojau,

Pakilo iš tenai migla,

Nutūpė ant lango,

Nušluosčiau skepeta,

Pakabinau ją ant žilvičio prie upelio –

Tegu sausta…

Myliu upelius, –

Atskrenda kregždutė,

Pamirko molio grumstelius,

Prilipdo viens prie kito,

Kaip tėvelis lipdė

Karo nuniokotos žemės saujas,

Nendre apdengė namą, tvartą…

Užaugau prie upelio –

Noriu iš jo visą amžių gerti, gerti...







Suskambėjo varpai



Nueini šimtus kelių,

Pramini naujų takelių,

Pasilenki prie samanoto šulinio,

Pasisemi su kibiru,

Laikai seną puodelį,

Geri ir laša,

Laša po lašelį,

O pro kiaurymę šviečia

Saulė…

Pareini iš dykumų,

Kur lašas, vertas aukso,

Matai žaliuojančius miškus,

Tekantį upelį

Ir gera

Gera gera…

Ne, nepamelavau – tai mano,

Gal ir tavo,

Visas toks gyvenimas.




2020 m. liepos 28 d., antradienis

Upokšniai



Buvau gimtinėje,

Kur tylūs vakarai,

Ranka mamytės

Dar kartą paglostė,

Tik nežinau, ar ten –

Šventoji, ar tik Anykšta,

Per akmenėlius šniokštė…

Buvau taip neilgai,

Tiek triukšmo ir dainų,

Ausys priprato prie melodijų,

Į sielą susiliejo

Daug sraunių upokšnių,

Girdėjosi ilgai ilgai,

Girdėsis ir iš atminties,

Dainų žodžius išmoksiu…

Buvau prie vandenų,

Baltijos jūra šniokštė,

Bangos atsistūmė nuo krantų, –

Visai kitoks ir garsas –

Ne upokšnių…







2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Karkliukai



Daugiametės gėlės –

Tai sena draugystė,

Kai drauge dviese nueina

Ir nesusipyksta…

Iš stiprių šaknelių

Kyla naujas daigas

Pavasario meilė jį sušildo,

Saugo…

Karkliukais vadino

Mano motinėlė,

Spalvotas šakeles

Ramstė ir mylėjo,

Kiek ten rūpestėlio…

Raudoni ir melsvi,

Margi ir baltieji,

Sega mūsų sesės

Prie gelsvų kaselių,

Pina vainikėlius…

Tegu mūs draugystė

Bus jomis žymėta.




2020 m. liepos 15 d., trečiadienis

Mūsų laikas vėl atėjo




Prisimenu tave pavasarį –
Plaukė upe ledai,
Ant jų varnos tupėjo
Ir dūzgė saulėje mašalai,
Sode žydėjo vyšnios,
Krito obelų žiedai
Net nepalietus vėjui…
Vėl susitikom rudenį,
Gana vėlai,
Prisirpusios uogos kvepėjo,
Rudavo dobilų žiedai,
Skrisdamos gervės klykavo,
Mojavo išskėstais sparnais
Pasiliekantiems labos linkėdamos…
Prisimenu tave,
Kai bridom apsnigtais takais,
Vėl mynėme ten savo pėdą,
Šiaudų stirtoje kvepėjo obuoliai,
Tenai laikydavo juos tėvai
Iki pat Kalėdų…
Prisimenu tave,
Kaip grįžtantį pavasarį,
Kylančią saulę per visą sprindį…
Kaip mes paūgėjome.



2020 m. liepos 13 d., pirmadienis

Dėkingumo lašai



O dangau, dėkoju tau,

Kad man davei akis

Nuolatos į tave žiūrėti,

Ieškoti tarp žvaigždžių žvaigždės,

Kuri kelius nušviestų,

Vestų per kalnus ir miškus

Į šviesą…

O dangau, dėkoju tau,

Kad man davei rankas,

Kurias galiu į tave tiesti,

Kalbėti ir su debesėliais,

Juose matyti veidus,

Žydinčias gėles,

Tyrus lašus,

Vaivorykštėje šviečiančius,

Artėčiau prie tavęs,

Kaip man tėveliai liepė…

O dangau, dėkoju tau,

Už norą eiti

Per juodą žemę ir smėlėtą,

Su sauja meilės artimam,

Paduot lašus galėčiau

Į delną – tiesiai.




2020 m. liepos 11 d., šeštadienis

Vėjui ūžaujant



Tėvų takais vaikai,

Vaikaičiai eina,

Kur įminta pėda,

Girdi ir dainą,

Dalgio pustomo raudas,

Kad palietė bites,

Suardė lizdą mažo

Pilko paukščio,

Nuskynė rugiagėlę ant dirvono,

Nupurtė aguonėlės grūdų

Prinokusį aruodą,

Kas pakilo iš žemę,

Vėl atilsį ten ras…

Kol žemė kalba

Vyturio giesme,

Tol neužžels ir takas,

Kaimų pavadinimai išlieka,

Iškalti akmenyse...

Vaikai ateina ir išeina,

O vardai pasilieka

Rugiagėlių apsuptyje,

Matys vaikaičiai,

Patikėk, neišsigąs,

Nupins vainiką

Ir papuoš kasas…


2020 m. liepos 10 d., penktadienis

Pakelėse



Patinka vasarą lietus,

Šlapi takeliai,

Šaligatviai dar slidūs, –

Eidama dairausi –

Pakelėse gėlės žydi…

Nuo pat mažens jos žiūri

Į akis atidžiai,

Bet vis nesusipažįstame, –

Vardų net nežinau,

Tokia ta mūsų

Atsaini draugystė…

Visiems patinka augti atvirai,

Kad vis žiūrėtų ir matytų,

Pakalbintų praeidamas,

Lietus nulytų,

Vėjas nupurtytų ir palankstytų…

O aš dažnai slepiu akis,

Kad šlapių nematytų,

Pirštais nebadytų…

Pakelėse gėlės tebežydi.


Atkurtos legendos



Legendomis apipinta Prancūzija,

Dėl laisvės daug kovota,

Bet ir dėl garbės kraujo išlieta,

Jei grindinio akmenys prabiltų,

Dar daugiau pasakytų…

Paryžiaus Katedra – šventovė,

Ne vieną įkvėpė poetą,

Nė vienas taip nejaudina,

Kaip sukurta istorija Diuma,

Nepakeičiamo romantiko,

Ir šiandien lieka...

Šia tema muzikinė opera

Ir dabar žavi, graudi, –

Kontrastai žmones traukė visada,

Visi kartkartėmis jaučiamės

Likimo mėtomi,

Patys atbėgame prie pamirštos

Nuodėmių kaladės,

Kur kerta galvas budelis,

O žmogus nesugeba maldos išrėkti...

Paskendo mintys ugnyje,

Klausantis Kvazemodo arijos...

Gal Katedra ir vėl pradėjo degti?

2020 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Kas gi tu?



Po ilgų klajonių,
Anot padavimų,
Sugrįžta sūnus į namus,
Parsineša ne aukso,
O pažinimo turtą,
Pradžiugina tėvelius,
Turės senatvėje užuovėją
Iki karsto lentos…

Našlaitė ieškoti brolių eina
Per laukus, miškus,
Pasiuvo naujus marškinius,
Reikėjo jiems įrodyti,
Kad ji – gera sesuo,
Kad laukė ir prisiminė,
Anot lietuvių pasakos,
Ilgus metus…

Ilgi metai – pažinimui,
Gyvenimas įrodo,
Kas gi tu.

Vyturių namai



Pavasarį ankstyvą

Pakyla dobiliukai

Iš molingo dirvono,

Su vyturiais drauge

Galvijų išmintoje pėdoje

Pirmieji rodo galveles,

Į dangų stiepiasi per colį…

Paukštis suauga – skrenda,

O dobiliukai – žydi,

Vieni – sunokę,

O kitų galvelės lenda,

Sėjasi laukai su vyturio giesme,

Net rudeniop lapus,

Laime paženklintus,

Surandame…

Pabūnu vyturiu danguje,

Pagiedu saulei,

Paskęstu dobilų lauke, –

Čia mano giesmių

Gimtas namas,

Atviros langinės, klebinamos vėjo,

Meistrų išraižytos

Dobilais ir paukščiais,

Nuo senovės

Veriamos.

 Tautodailininkui Albinui Šileikai


Prijaukinta dykumų rožė



Netausokim žodžių nuoširdžių,

Sakykim „ ačiū’’, „ prašom’’,

Sakykime žodžius,

Kurių dar niekas niekada nesakė…


Nužydi gėlės ir nulinksta,

Jos atsisveikina su saule,

Į žemę grįžta pailsėti,

Nors toks mielas pasaulis…


Dažnas palinksta nešdamas

Sizifo akmenį prieš kalną,

Dažnas nespėja padėkoti

Už šitą naštą, jam paskirtą, laimę…


Netausoju ir jausmų,

Atodūsių ir juoko,

Kai šiuos žodžius tariu,

Sau nieko nebelieka.


2020 m. liepos 8 d., trečiadienis

Sklandus gyvenimas


Šiame uždarame pasaulyje

Kiekvienas oro gurkšnis –

Vertas milijono,

Skirto meilei, –

Tiek turiu gėlių,

Dar neskintų darželyje;

Neskyniau ir neskinsiu,

Tu žiūrėk ir jusi,

Kokia didinga laimės kaina…

Du rožių žiedai

Siūbuoja susiglaudę,

Lietus abu vienodai talžė,

Kiekvienas būtų buvęs atskirai,

Įvyktų ir nelaimė...

Šiame saulėtekio fone –

Sklandus gyvenimas.


Sugerta saulė



Matau, kaip kyla

Juodas debesys,

Parbėgu į namus,

Uždarau duris

Ir langus…

Pirmi lašeliai geria

Saulės spindulius,

Nukritusius ant lapų,

Per juos ir šviesą geria

Iki pat šaknų,

Įmirkusi balutėje

Alsuoja žemė…

Kam aš bėgau?

Lašai – tiktai lietus,

Besibeldžiąs į žalią stalą,

Ant kurio – gėlė,

Palaistytas medelis, –

Jis stovi vietoje

Ir saulę geria…

Po Joninių



Nespėji pjauti, sėti ir ravėti, –

Marguoja visos pievos,

Pakelės, dirvonai,

Takeliai – palei šonus,

Po Joninių – pati branda

Tėvelių soduose…


Pasodinai – prigijo,

Lietus palaisto iki soties, –

Uoga – sava,

Bulvė pirma jau iškasta,

Krapais pagardinta,

Rūgštynių – plotai…


Kada nužydi liepos,

Kelia galvas dobiliukai,

Bitėms – vėl puota,

Korių medus – geltonas,

Užsitepi ant riekės juodos duonos

Ir jautiesi esąs ponas.


Treneris

Treneris Julius darbe


Sako dažnas užaugęs,

Kad jūra – iki kelių,

Mažam baseinas – virš galvos,

Tėvų paskatinti ateina,

Pasitinka treneris,

Galvojame visi apie rezultatus, –

Plauks tarsi žuvelė,

Gal kažkada ir čempionas bus…

Mokytojas – treneris,

Išmaišęs pats visus kraštus,

Baseine – treniruotės,

Stovyklos ir varžybos,

Nuo mažo auga didelis,

Bet koks ir rezultatas

Tenkina visus…

Labai svarbu,

Kad būtų ir užaugęs

Ištvermingas ir stiprus.


Seni kelmai



Giedosiu, kol giedos,

Prabudę paukščiai, –

Miške ar pievoje,

Nesvarbu…

Klamposiu per balas ir purvą,

Kol rasiu kelmą,

Senesnį už save,

Bet kur…

Sėdėsiu, stosiuosi supratusi,

Kad gieda paukštis

Dėl savų vaikų,

Pritarsiu, kada pamatysiu, –

Akis į akį

Ir savus…

Vaikščiodama po miškus

Suradau savo kelmą,

Paglosčiusi patikėjau,

Kad čia esi

Tu.


Kūrėjo sparnai


Kūrėjas – vienišas,

Jam neužtenka ir nakties,

Diena – tik įspūdis,

Kurio vis negali ištrinti,

Pasilieki su savimi

Prie rašomojo stalo

Ilgais vakarais,

Vaikai vienatvę ir rašai,

Trini, rašai,

Ką buvo galima patirti, –

Prasilenkei ir su laiku,

Pagundai negalėjai

Vakar atsispirti…

Kūrėjas visada – su nuplėštais sparnais,

Rytas pakelia ir vėl skrendi,

Veda noras – kuo daugiau pažinti...

Atsitrenki į metų sieną,

Girdi, kaip dūžta stiklas,

Krenta šipuliai į vienatvės

Duobę – į pat širdį…

Gal ir tau taip skirta?



2020 m. liepos 7 d., antradienis

Tik savo...



Tik savo motinos balsą
Vaikas pažįsta ir jam atsiliepia,
Tik motina tegali
Jį pašaukti ir priglausti,
Kai pučia smarkus vėjas,
Šiaušia plunksnas,
Kai lašas ašara nurieda
Mažyčio paukščio ar žmogaus…
Tik sau – tik sau prisiekiu,
Negąsdinti nė paukščio,
Nė atviro dangaus,
Kur seserų – žvaigždelių,
Mirksi akys,
Visą naktį šviečia,
Kalbančios su žmogumi
Balsu antelių
Ir mamų.



Giesmininkams



Klausausi paukščių

Nuo pavasario ankstyvo

Iki pat žvarbaus rudens, –

Vieni piečiau išskrido,

Kitiems pas mus šilčiau,

Žiemoti čia atskrido,

Treti, pripratę prie šalnų

Ir pasilieka…

Čiauška miške, –

Genelis kala

Savo vaikams lizdą,

Girgsi antys,

Prikelia iš miego žvirblius,

Gyvybė plazda šakose –

Švilpauja dagilis,

Pažeme kurapkų

Pasagėlės mirga…

Suaugau su gamta, –

Kiti namais miškus vadina, –

Oi, kad žinotų,

Kaip visiems nelengva,

Kai vaikus maitina,

Jų giesmės nutyla…



Gilių karoliai



Žarstau akmenėlius,

Pirmus savo darbo vaisius,

Nubyra ir atsiskiria

Prilipusios prie jų ir smiltys, –

Lieka – grynuolis,

Mūsų žemės grunto –

Pilkas…

Nemačiau deimantų

Nė baltų perlų,

Prieš saulę pažiūrėjus

Baltijos auksas žaižaruoja,

Meiliai spindi,

Prilipusių per metų metus

Mažų muselių sparnai virpa,

Skrenda pakeltos

Vėl į melsvą dangų –

Mūsų gintaras…

Žarstau su tavimi

Nukritusius lapus,

Įvairių formų – spindžių,

Žiemai puokštelę padedu,

Ąžuolo giles suveriu ant smilgos,

Bus mums – karoliai,

Vasaros žemuogėmis kvepiantys

Ir sielas gydantys.


Gėlelės



Gražius žodžius – gėles,

Sudėkime į kraitę,

Pamerksime į vazą,

Pastatykim ant palangės,

O iš kitų vainiką pinsime

Ir pakabinsime aukštai,

Viršum vaišių stalo…

Surinkime gerus žodžius,

Papuoškime sielos kertelę,

Iš jos te spinduliuoja

Gerumo liepsnelė,

Nušviečia trobą,

Tavo ir mano,

Į saulę nuolat žiūrintį,

Gyvybės langą…

Švelnius žodžius paskirkime

Vienatinei mūs mamai,

Darbštumo atmintimi

Šlovinkime ir tėvelį,

Pakilusius ar besiruošiančius

Į amžinybės dangų, –

Jie ir mes – gėlelės.




Žvaigždėtu keliu



Gimtinė man – namai,

Tėvelio sulipdyta molinė trobelė,

Čia ir blezdingos lipdė,

Perėjo vaikučius,

Sausakimšai prinešta šiaudelių

Ir švelnių plunksnelių…

Mano svajonės kyla

Į dangų nuo pat žemės,

Kad ir vaikai,

Išskleidę sparnelius,

Pasiektų debesis,

Surastų savo žvaigždę,

Kelią lemiančią…

Tėvynė – mūs visų,

Kurie dar čia gyvena,

O jau išskridę į kitus kraštus,

Savo kalba pakalbina

Paukštelį…

Dangus – platesnis,

Negu žemė.


2020 m. liepos 6 d., pirmadienis

Himno žodžių pakartojimai


Stipriau suplaka širdis,

Kai vėliavą laikai

Aukštai iškėlęs,

Lyg vėlei pakartojai,

Priesaiką davei,

Savo šaliai ir žmonėms,

Kuriuos išsaugojai šalia savęs

Ar pažinojai…

Vėjo plaikstomą trispalvę

Lydi rankos mostas, –

Apglėbiame visus,

Kurie mums rūpi,

Kad būtų sklandūs žodžiai

Ir visi keliai

Į visų ateitį vienodai.





Darbas po darbų



Ką reiškia – švęsti?

Tai – po to,

Kai dirbai,

Visą gyvenimą

Negailėdamas savęs, –

Buvo dienų miglotų,

Smarkiai snigo,

Polaidis užklupo,

Pavasario lietus.

Ką reiškia dirbti?

Nuo mažens jau – pavaduoti

Savo tėvus,

Išmokti amatų,

Užaugint vaikus,

Pasveikinti vaikaičius

Po visų darbų.

Ką reiškia meilė darbui?

Tai – kada noriai dirbi,

Neraginamas ir atsikeli,

Pamokai ir kitus, –

Kiekvienas darbas moko,

Svarbus – reikalingas,

Tada ir švęsti –

Nuostabu.



Valstybės šventė



Šventė nesibaigia

Su viena diena, –

Ji mena praeities metus,

Žūtbūtines kovas dėl ateities

Vaikų, vaikaičių laimei.

Mūsų kalendorius –

Tūkstantmečiu pažymėtas,

Lietuviškai prakalbintas,

Čia – žymės praeities,

Įtvirtintos kardu ir arklu.

Daug švenčių turime,

Per kurias ir vėliavas

Garbingai keliame,

O šiandien iškiliai pagerbiame

Mindaugą – karalių,

Europos vidury įkūrusį

Garsią Lietuvos valstybę,

Iki dabar gyvuojančią

Ir tęsiančią per amžius

Laisvą mūsų valią.



2020 m. liepos 5 d., sekmadienis

Su mūsų Valstybės švente



Šiandieną daug šviesos –

Nuo žemės lig dangaus

Saulutė kyla,

Mūsų kelią brėžia,

Pakeli galvą ir mąstai,

Ką padarei per tuos metus,

Ką buvai užsibrėžęs…

Trispalvės plevėsuoja

Iškeltos prie namų,

Pagerbiam Lietuvą kiekvienas,

Didi galia mūs rankose,

O meilė – širdyje,

Geriau – būry draugų,

Bet daug nuveikia,

Kad ir vienas,

Vėliavą iškėlęs.


Pakvipo rudeniu širdy



Kai pamatau daržely

Kvepiančias nasturtas,

Piliarožes apglėbusias

Per liemenis stiprius,

Širdis suspurda, sunerimsta, –

Vasara per žemę bėga

Pasipusčiusi padus…

Bėgau, paskui saulę bėgau,

Gėriau žiedų kvapus,

Bitutės teberenka medų

Po liepų lajomis,

Nubiro paskutiniai žiedlapiai,

Nuklodami takus

Iki namų…

Vasara vainikuota,

Tu – gėlių globėja,

Šilta lietaus laše,

Paantrink mano žingsnį, –

Į šiltą tavo glėbį

Darželio vidury

Atskrendu margu drugeliu...

Gėlių gyvenimas – toks trumpas,

Tarsi prabėgusi jaunystė,

O toks gražus,

Kol meilės ilgesys

Kartkartėmis suplazda širdy...

Pakvipo rudeniu.




Žemiško gyvenimo džiugesys



Nenustok gėrėtis savimi, –

Tave sukūrė

Nuostabiam pasauliui, –

Gėrėjosi mama,

Kai tu gimei,

Taip džiaugėsi tėvelis…

Nenustok džiuginti draugų,

Visų visų,

Gyvenančių po saule,

Drauge pažįstame,

Koks šviesus gėris,

Kada aplanko visus laimė…

Nenustok žavėtis gėlėmis

Ir pasakų pasauliu, –

Ateina metas – pažiūrėti,

Įvertinti save,

Lyg stiklo veidrodyje…

Nenustok sakyti padėkų,

Užleisti skruzdei kelią, –

Ji suneša šapus į bendrą lizdą,

Perus kelia į saulę…

Nenustok stebėtis savimi, –

Nes tu esi maža

Šio meniškai sukurto,

Rodomo kas dieną dangui,

Dalelė žemiško gyvenimo.


Sielos prigimtis

Iš ciklo „Praregėjimai’’




Mintis – materiali,

Apribotas sielos atspindys,

Ką matėme gyvendami,

Išmokome, paveldėjome

Iš praeities kartų,

Bendra vinis...

Atsukę ir į dangų

Raukšlėmis nusėtą veidą,

Išeiname tenai

Drauge su mintimis…

Siela – kūno vergė,

Išlaisvinta pakyla

Saulės kryptimi...

Šviesa – tamsa,

Požemio karalystė,

Jos neišvengė

Nė vienas gimstantis,

Išeinantis,

Kur bendras sielų prigimties

Didusis slėpinys.