Vakaro pokalbis

– Močiute, perskaičiau,

Kad jau seniai išnyko dinozaurai,

Kada išnyksime ir mes?

Ką atsakyti mažam saulės spinduliui,

Kai taip anksti paklausia,

O jau tokia rimta kalba?

Didžiausias paradoksas,

Kad mirti bijome,

Bet mirtį pasitinkame,

Lyg būtinybę, kas dieną mintyse,

Nuo pat pradžios jinai,

Prie šono prisišliejusi,

Sekioja dieną ir nakčia.

Galbūt užaugęs bus karys

Ir šautuvą paims

Į jaunas ir tvirtas rankas,

Tada ir jo paklausime:

– Kas jam Tėvynė, Lietuva,

Kai tėvas per pečius apglėbia,

Išsiskiria net su mama?

Dabar, vaikeli, tik trumpa kalba, –

Reikėjo, ir gana.