2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Rožių augintojams




Pasiseka gyvenime
Ne vieną sykį -
Eini per pievą
Gegutės ašarėlių
Saują prisiskynęs -
Jos mažytės ir nežymios,
Pamatai labai retai...
Ramunę -vieną
Baltąją nuskynei,
Žinai, kad meilę pajutai.
Grįžai namo-į vakarą,
Prie apvalios kaladės,
Kuri dabar- jau suolas,
Kur sėdi tik geri draugai
Ir baltą rožę vis pauostai,
Pažiūri ir į jurginą...
Kokie panašūs jų žiedai!
Bet rožę laistai,
Vis kaupi, ravi,
Kad pamalonintų kvapais.
Norėjai-nusiskynei,
O ji, matai, įdūrė -
Tai kaprizingoji gėlė;
Turbūt ir Tu
Jos įgeidžius jutai?..
Rožes mylėdami pražylam,
Bet ką darysi -
Pats pasirinkai.

Pakeliui į namus




Kelionė į namus,
Apšviesta saulės;
Pro langą skrieja medžiai,
Pakelės sodybos,
Apsnigti laukai.
Pernykštės žolės kyšoja,
Nesuvežtų šiaudų kubeliai,-
Lyg apleistų kapelių kauburiai...
Sustokite, nors vienoje stotelėje...
Tik nepalikite pusiaukelėje,
Nors ir čia gal dailūs medžiai -
Kepurės apsnigtos
Ir saulė dar aukštai...
Oi, sprogsta karklų pumpurai!
Tik manuose gerai.

Katytė Spurga




Kaip glaustosi, puruoja;
Nagučius suglaudžia, vėl išleidžia.
Susipažinom-prisiglaudė ant kelių.
Švelnūs pūkeliai, glostau.
Akelių žvilgsnis toks meilus.
Tik po ilgų ilgų dar abejonių
Po mano rankomis atsigulė
Ir tiesiai pažvelgė į veidą.
Tokia jos prigimtis-ji atsargi...
Gal reikia taip ir žemei
Saulės šilumos?
Nors vienas spindulys
Į pilką grumstą nusileistų
Ir akmenys sušiltų po sniegu,
Jei kas nubrauktų jiems nuo veido
Lietaus lašus...
Vasario 26

Tiesiog kapinės




Į kalną siauras,
Oi, visada vingiuotas takas...
Vienoje pusėje pakalnė,
Alksnių šabakštynas,
Dar keli beržai,
O kapinės seniai
Stulpeliais cementiniais tik aptvertos;
Ir pušys-vienos tiesios,
Kitos kreivos ar palinkusios -
Vis nulaužtomis kepurėmis,
Stovėjusios čia visą šimtmetį
Ir dar žaliuos ilgai ilgai...
Čia akmenėliai- maži ir didesni;
Ne kokie postamentai,
Lauko rieduliai...
Ant pramintų pėdų
Maža pušies žievelė,
O gal jos širdelė,
Gal ašaros lašelis
Ar aimana, išlikusi dar nuo seniai?..
Suskambo varpas, atsiliepė jo aidas
Ir suvirpėjo pušys ant kalnelio...
Sukluso sielos gal aukštai?
Aukštai, suklupusios prieš Dievo veidą.
Visi, visi, visi tenai.
Vasario 26

Mano gimtinės atmintis




Kalnelio pušys,
Akmenys vėl prieš akis.
Virš jų-tiktai dangus ir saulė;
Dar debesėlis kur ne kur
Pabeldžia į skliauto duris
Ir ilsisi ant sniego
Vėjo pabučiuotos šakos -
Tai mano tėviškėlės veidas.
Einu siauru taku,
O pakelėje kankorėžiai rausvi,
Nugairinti vėjelio,
Apšviesti tik saulės...
Nuo kalno matosi
Bažnyčios bokštai -
Jie aukšti aukšti,-
Prie upės-ji Šventoji.
Gal nuo to toks vardas?..
Klausausi-skambina varpais;
Visiems, kas atgulė
Kalnelio pakraščiais,
Kur vienos pušys linksta,
Mirusius aprauda.
Oi, kiek nulūžusių šakų
Ir kiekvienam pasaulio pakrašty,
Kurių į žemę niekas nenuleido...
vasario 26

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Medžio atminčiai




Nudžiūva medis -
Nebūtinai, kad senas,
Kartais nulūžta šakos
Ir atsitrenkia į žemę...
O lieka tik kamienas,
Šildosi prieš saulę,
Skraidina per pasaulį
Žievės gražiąsias liekanas
Ir žiūri, kur jas nupūtė -
Aukštyn-į saulę
Ar kažkas sutrypė purve...
Čia vėl ne aš.
Aš visada jauna!

Jau greit Kazimierinės




Jau baigiasi žiema,
Pavasarinis ciklas prasidėjo -
Jau surinkti Kalėdiniai žaislai.
Nors kartą taip džiaugiuosi,
Kad žiema praėjo,
Kad nė ant vienos eglutės
Nekabėjau,
Didžiūnų rankose
Dar netapau stikliniu žaisliuku.
Turbūt dar protėvių
Dvasia atėjo, perspėjo
Ir vėlei į dausas nuėjo...
Kazimierinių šventė atriedėjo,
Provėžose saulutė
Tarsi ratukais važinėjasi
Ir suverti ant karklų
Jau šypsosi karolių vėriniai...
O gal Kalėdiniai žaislai?..

Paskui debesėlį

http://cid-1c80e9545620b43d.office.live.com/play.aspx/.Public/Paskui%20debes%C4%97l%C4%AF?ref=1

Žiemos gražumas -
Lyg einu į sostą,
O saulė-karalienė
Ant baltųjų debesų.
Ir aš vis bėgu,
Iš paskos vejuosi,
O jis apsisuka
Ir vėl man virš galvos.
Čia pušys,
Ten berželiai juos kilnoja
Ir prie kiekvieno medžio
Tartum vaiko priglustu...
Saulute, šviesk,
O debesėliai-tik balti -
Vidurdienį bėgioja -
Be vakaro gaisrų,
Be kraujo, be raudų...
Gal taip nebūna ,
Gal apsirinku?

Benamis




Manęs, prašau, nepirkit
Nė už griveną, nė auksą -
„Draugų“ pakrikštyta
„Juodąja karaliene“ ir likau.
Visokių FB minčių
Tiek prisiklausius,
Kad ir visam gyvenimui užtektų.
Ne, ne savų citatų
Ir ne sau...
Atsiprašau,
Jei kam į akį
Gal kai kada pataikiau,
Žemai žemai lenkiuosi
Ir atsiprašau.
Tu man-aš Tau.
Taip būna visada smagiau.

Mūsų amžiaus simfonija




Klausiausi muzikos
Ilgai ilgai,
Nors supratau
Tik „baby“-vieną žodį:
Dainavo vyras,
Paskui moteris- švelniau,
O būgnai trankėsi
Ir kažką šaukė, šaukė...
Rėkė.
O ką, tik širdyje jutau,-
Iš pradžių ašaros riedėjo.
Nebuvo jokio vaizdo,
Bet mačiau...
Netilo garsas.
Ir aš tyliau -
Tik sieloje verkiau...
Ilgai ilgai ta muzika
Be žodžių dar virpėjo.
Supratau -
Tai mūsų amžiaus
Sumaištis ir gėda.
Tyliau.
Simfonijos klausau.
Turi gyvent,
Turi gyvent...
Turi gyvent!
Į kryžių atsirėmęs.

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Nulūžusi šaka




Pasijutau šaka,
Bendra - nulaužto
Mūsų medžio,
Kai užpustyta atmintis
Vėl prikelia
Kaip gyvus mirusius...
Einu kupstais tarsi per kapines,
Kur žmonės galvas kelia
Ir pasakoja, pasakoja,
Kaip jie gyveno...
O ką Tu atradai,
Matei?

Rievių kalba




Gerai žinau, kad pasenau,-
Sugrubo rankų pirštai,
Taip šiurkščios šaltos lūpos;
Tarsi žievė stora
Per veidą brūkšniai.
Tokie mažyčiai iš toli
Svajonių upeliukai,-
Tarsi čiurlena iš rievių,
Net atmintis sustoja
Kryžkelėj sukumpus.
Daug kartų tai girdėjau
Ir pati mačiau,
Kaip senas eidamas suklumpa;
Lazda viena ar dvi -
Vienintelės paguodžia
Ir išklauso.
Oi, koks tas negailestingas
Laikas...

Sustok, akimirka...




Buvau romantikos pilna burna,
Širdis ne tik sau troško laisvės :
Hugo, Stendalis, Kuperis,
Main Ridas -
Jaunystės knygos
Kvapą gniaužė.
„Juodasis riteris“ staiga
Išjodavo į aikštę
Ir išvaduodavo minias,
Kai žmonės vargą kentė.
Taip Dikensas ir Dreizeris
Pakėlė mestą pirštinę,
A. Kamiu toliau irklavo mano laivą.
Jeseninas išmokė, kaip mylėti,
Tolstojaus išdidumas
Sielos gelmes išjudino,
Tikėti žmogumi dar leido.
Bet ir dabar nesistebiu, tikiu,
Kad Gėtė tik senatvėje
Patyrė tikrą meilę.
„Sustok, akimirka žavinga“...

Į vakarą...paleido




Einu į vakarą,
Bet saulės spinduliai
Apakina...
Akis nuleidžiu:
Prie kojų -tik šešėlis
Mano ąžuolėlio
Seka ir nueit neleidžia.
Apsisukau,
O jis vis moja
Lapais dar geltais...
Toks panašus į saulę!
Oi, mano pirštai nelauktai
Surinko spindulėlių saują,
Pabėrė kiekvienam lapeliui atskirai -
Dabar turės po saulę...
Namo paleido.

Kačiukai karklų




Šešėliai daubose,
Ant sniego kauburių...
Šakelės, rodos, slysta
Iš aukštos padangės -
Pasineria į pusnį,
Laukia, kol prabus
Kačiukai karklų.
Oi, kad suspėčiau
Juos pridengt delnais
Nuo vėjo ir apgaulės!
Jie dar maži,
Dar nemylėję
Ir dažnai svajas
Su realybę painioja.
Stovėsiu čia ilgai ilgai.
Matai-
Šešėliai susitraukė...

Pavasario melodija




Kai dviese pakelia akis
Žiūrėdami į dangų,
Pražysta saulė lyg ugnis,
Įsivelia į plaukus.
Braukiu vaivorykštę,
O ji aukštai aukštai
Tarp debesėlių nardo -
Tik paukščiai, svajos
Ir balti beržai ją siekia
Ir žydrynę ardo...
Tik pažiūrėk,
Kamienais lyg sula
Melodija pavasario lengvai
Į širdį nusileidžia...

Europos vidurys





Nejaugi čia Europos vidurys,
Kur trumpos vasaros
Ir ilgos ilgos žiemos;
Kur vėjas beldžia lyg svetys
Į langus ir duris,
Kad tik neliktum vienas.
O aš jaučiu, kad stoviu
Aikštės vidury:ir ten, ir čia
Ateina ir nueina-vis po vieną,-
Lyg medis įšaknijęs ,
Sudiržęs jo kamienas...
O horizontas vis tolyn -
Kaip bėga, tįsta mano dienos.
Oi, vėjau , vėjau, pasivyk!
Negi sulaikė medis,
Kaip dažnai,-
Kiekvieną?..

Pasiekiamas pasaulis




„Oi, užkilnokit vartelius,
O ir paleiskit kurtelius“...
Pasikeitė pasaulis -
Taip buvom nepasiekiami,
O tapom artimi;
Ne veltui pasakos
Apie princus
Iš tolimų kraštų,
Mįsles karalių,
Kurie vis rinko dukroms jaunikius.
Laimėjo tik Jonelis,
Nes savo laimę jis išbandė -
O nugalėjo patirtis
Ir nuoširdumas,
Dar Tėvo paskutinis žodis...
Pasinaudokite ir Jūs -
Tiktai palieskite medžius.

2011 m. vasario 22 d., antradienis

Kodėl toks šaltis?




Toks šaltis širdyje
Bekraštis,
Nors saulė ir skaisti;
Šešėliai rašo
Juodą raštą,
Kai bėgi ar eini.
Vaikai nušvilpia
Nuo aukštų kalnų,
O tvoros braška,
Nuo šalčio pirštų
Klumpa pusnys,
Nėra pavasario garsų.
Ir vėl prie medžio
Glaustosi
Akys ir pirštai -
Tą tolimoj šaly nukovė,
Kitur maldų namai sugriuvo,
Žmonės žuvo...
Ką sako mūsų medžiai,
Net nebegirdžiu.

Sugrįžk

Skiriu Naujosios Zelandijos aukoms ir liūdintiems žmonėms




Mažyti žemės kamuoliuk,
Iš pat gelmių į slėnį atridentas,
Nuo kalno vėl į praeitį grįžti,
Kada užrašėme mes atmintį
Ant tavo kietų rankų...
Oi, palaikyk ir mūsų sielvartą
Iš viso šio pasaulio skausmo -
Dėl žuvusių ar dar negimusių vaikų.
Nušluostyk motinoms akis,
Pašauk prie savo sosto,
Juos visus pašauki.
Sugrįžk, sūnau, pas žmoną,
Sveikas grįžk...
Su akmenėliu šauksiu.

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

Pamesti?





Ir vėl prisiminimai
Tartum upeliukas plaukia:
Tėtis skaptuoja man
Mažus medinukus;
Apačioje viela stipria aptraukia -
Pačiūžos tikros bus.
Taip slysta kojos
Elmės labirintais;
Per ežerą ratu.
(O jis- ne arena...
Gražus, erdvus ir apvalus).
O kokios slidės!
Iš klevo ar uosioko
Pašutinus išlenktos,
Su kiaulės odos apkaustais.
Taip nuo Sidabrinės
Atrodo ne čiuoži,
Bet plaukte plauki -
Tai kas, kad ir pakalnėje
Virsti dažnai.
Oi, ir rogutės visą žiemą!
Jo paties sunertos, sunkios,
Apkaustytos su geležimi,-
Ir ratlankiams ji tinka,-
Ir nesulūžta:brrrr per gruodą ,
Net dantys barška, kai dardi.
Jau ir užaugus visa tai mačiau -
Taip saugojom ant užlų...
O kas gi čia dabar?..
Nejaugi pamesti?
Lyg pamestas ir juokas,
Ir vėjo švilpesys,
Praskridęs pro ausis.
Lyg pamesti vaikai...

Į spindulį lekiu




Kaip stiprūs, gražūs
Net ir maži ąžuolėliai;
Vis žiūri, budi,
Kai kiti jau numetė lapus.
Taip skreba,
Kada pučia vėjas,-
Nebent kokia šakelė
Krinta
Iš daugelio kitų...
Graži diena, ilgi šešėliai
Ne skausmą šaukia -
Dabar į spindulį lekiu.
Diena skaisti,
Diena ilgėja,
Diena nukrito
Ant delnų
Rausvu lapu.

Pramiegojau...





„Tūkstantis žingsnelių
Nuo mano namelių,
Kada aš nueisiu
Pas savo mergelę“...

Per kalnelį jojau,
Pėsčias -per sniegelį,
Štai dar rūksta dūmai
Tavoje trobelėj.

Pabeldžiau langelį,
Nukrito snaigelė,
Prabudo motutė,
Tik miega mergelė.

Gal ji nebemyli,
Oi, plyšta galvelė;
Negi ji negirdi,
Kaip plaka širdelė.

Per kiemelį ėjau
Ant galų pirštelių,
Kad nepamatytų,
Kaip šalo kojelės.

Prieš miegą




Tokia tyla miške -
Taip būna tik prieš miegą,
Kai kalbasi tik gestais,
Rašo laiškus, padabina bučiniais
Ir širdį atveria -
Skaitykite, kas parašyta
Ant balto balto sniego
Ir apdangstyta
Dar baltučiais nėriniais.
Klausyk, kuždu į ausį,
Juk nemiegam-dar tokios
Gražios baltos garbanos...
Matai?

Visi-ant slidžių!






Kai po sekmadienio
Kalnai nutyla,
Tik vėžės lieka -
Ir skersai, ir išilgai;
Dar sutikau vienišių slidininką -
Su šuneliu
Ir tai gerai...
Oi, brydės ir nuo slidžių
Tik sukietėja, nesušyla.
Kurgi saulutės spinduliai?
Kaip Užgavėnes švęsime,
Kaip nugalėsim Kanapinį,
Jei sniego iki kelių?
Bus blogai...
Visi - ant slidžių!
Pagausim žiemą ,
Nukris baltieji kailiniai.

Augimas




„Jurgi, nežanytas,
Jurgi, nežanytas“...
Taip nuo pavasario
Iki Šventų Kalėdų;
Ir vėl Mėsiedas.
Nuo Rožinės
Iki kitų šventų dienų
Mergelių galvos nusagstytos
Radastom, rūtų vainiku.
O visos šventės -
Prigimties augimas;
Šeima-svarbiausia iš visų.
Taip gimstame
Ir džiaugiamės užgimę,
Kol susilaukiame savų vaikų.
„Jurgi, apsižanyk,
Jurgi, apsižanyk.“

Kai šalta...




„Jurgi, palaisk žoli“...
Taip pasiilgau žalumos,
Nors ir gražu, kai balta;
Prisisegu ir baltą rožę
Prie žilos galvos,
Bet šalta, šalta ,šalta...
„Jurgi, palaisk žoli“...
Kur ta žolė?
Stiebeliai kyšo iš pusnies:
Gal jai po švaria
Pūkų antklode nešalta?..
Gal klauso kėkšto,
Sniegenų giesmės -
Girdi jų išmintingą kalbą?
„Jurgi, palaisk rasų“...
Prieš saulę tirpsta
Sniegas ant šakų,
Nors rytas dar toks šaltas...
Kaip debesėlis nusileis
Šešėlis juodas,-
Oi, koks sniegas aplink baltas.
„Jurgi, palaisk rasų“...
Ji man ant skruosto suspindės,
O gal tai ašara-
Taip šalta.

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

Aš čia...




Dar mėtos, rūtos ir miškai žaliuoja,
Nors ir pakando šio rudens šalna -
Taip stoviu prieš visus rankas pakėlus
Prie slenksčio-dar visai nuoga...
Kaip kūdikis norėčiau klykti,
Pašaukti mamą, tėtį prie savęs,
Greičiau nueisiu aš pas jus,
Kad mane matytų, ką atnešiau
Iš tos gimtinės, kuri slepiasi
Po molio luitais, smėlio kauburiuos.

"Metalica"




„Metalica“ garsai nutilo,
Būgnų lazdelės
Virpa dar ore;
Gitaros šėlsmas
Nenutilo -
Jis skamba širdyje.
Lėktuvai skrenda,
Bombos skrodžia tylą;
Nutrūko stygos
Sielos erdvėje.
Tik vieno -labai mažo -
Aš dabar maldauju,
Kad sprogtų jos ore.
Bet ne...
Nusinešė Žmogaus
Lyg vieversį gyvybę...
Sušuko:“Oi, sūnau!“-mama.
Kare laimėjusių
Nėra.

Vietoj lopšinės




Į žemę pasivaikščioti
Atėjo Urtė -
Mažoji Dievo dovana.
Taip laukiama visų -
Tik laimei,
Meilės pašaukta.
Maži piršteliai išbučiuoti,
Visų nešiojama -
Tokia maža.
Akelės mato
Ir mamytę, tėtį,
Močiutę,
Netgi promočiutė
Dar visai jauna.
Pasiųsiu žiburėlį
Prie laimingo uosto -
Atplauks čia
Elektrėnų dainos
Su mamytės lopšine.
Miegok, Urtele,
Tau išaušo ši diena.

Berželiui




Toks šaltas vakaras,
Sustingęs ir sniegelis,
Nors vakar buvo dar purus
Ir glostė mano plaukus;
Aš-pušelė, be kraičio,
Tik gražius namus turiu.
Čia mielos sesės eglės,
Ąžuolai broleliai
Už rankų paima
Ir vaikštome kartu,
Bet ko taip visada,
Kai nusileidžia saulė,
Širdį gelia?..
Oi, niekas
Man neišpina kasų...
Berželi, kurgi Tu?

"Jurgeli, meistreli"...




„Jurgeli, meistreli,
Mokyk savo vaikus“,-
Dainuoja tolimos šalies
Suaugę ir vaikai -
Tai nuostabus žmonių
Draugystės šokis;
Melodija, daina
Sujungia MEILĘ,
Nuneša toli toli
Šį aidą, kurį tiktai
Dangus aukštai,
Gal paukščiai, debesys
Temoka ir suvokia...
Oi, ačiū, broliai,
Kad esate draugai,
Mano dainas išmokę.
„O jūs, vaikai ,
Taip darykit,
Kaip Jurgelis daro“.
Kartu dabar pašokim.

SOS




Nuo stataus kalno
Matosi plačiai,
Jeigu šio vaizdo
Šakos neuždengia.
Bet ir pro jas
Juk matosi gerai,
Ką šią minutę
Pro akis praleidai...
Gal šventės,
Labdaringi pietūs,
Kai reikia kažkieno balsų,-
Reklamos garsiai rėkia.
Šiokiadieniai -
Tik pro šakas pušų
Į žmogaus sielą nusidriekia.
Atsiprašau, ir aš
Gal ne dažnai
SOS šaukiu -
Mažai kas atsiliepia.

2011 m. vasario 19 d., šeštadienis

Kas virš mūsų




Gyvenimo gelmė,
Kai kalnas kalnui nusilenkia,-
Tarsi „Karalių“ delnuose,
M. Čiurlionio teptuke.
Visa žmogaus esmė -
Gili dauba atsiveria,
Kai žmonės vienas kito nesiklauso,
Tik lenkia galvas
Prieš karalių-jam garbė...
Kada žiūriu į gilią daubą,
Pušys kelia galvas
Ir, rodos, žiūri į mane -
Viršūnės kartais remia dangų,
Dabar jau kyla pas mane.
Bet visada virš mūsų -
Visagalio delnas,
O mes visi prieš jį -
Apačioje...

Nuvirtęs medis


Kada lipau į kalną,
Maniau, reikės kuoliukų -
Viso šimto...
Įbesiu, pastovėsiu,
Vis atsigręšiu.
Bus to laiko...
O!Saulė šviečia į akis.
Gal apžlibau?
Tiktai girdėjau:
Medžiai ošia, linksta;
Vis ežero banga
Po kojom išsitiesia
Ir nurimsta...
Ėjau aukštyn,
Paremdama kiekvieną žingsnį,
Pamiršusi ir laikrodžius...
Maniau, jie nesustoja niekada.
Bet prieš akis pasibaigė
Takelis...šlaitas.
Nuvirtęs medis priminė
Ir mano minutes.
Nejaugi laikas?..

Memorium J. Marcinkevičiui




Nerie, nunešk lyg paskutinį ižą
Srove į Nemuną mano žodžius
Ir tegu girdi, kaip Tėvynę mylim
Su J. Marcinkevičiaus žodžiu.
Tolyn tolyn į krantą atsitrenkus
Sustos ties Baltija banga
Ir nusilenks Jo atminčiai
Per Lietuvą nuplaukus,
Nuneš tartum laivelį
Iš „Katedros“ varpų :
Din dan-din dan-din dan.

Jūrai




Tie metai -
Lyg upe apvalūs
Akmenėliai rieda :
Mažytės svajos
Lieka smėlyje,
O kitos su banga nubėga,-
Dainuoja, myli,
Laukia tik Tavęs.
Prie kranto tyliai atsisėdi
Ir skruostą paremi ranka...
Oi, pro pirštus
Tie metai
Tartum vandenėlis teka;
Skubėk su jo tėkme.
Mama – anyta Ona Baliukienė
2011 02 20
Vilnius

2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Dvyniai




Į saulę žiūri ąžuolai,
Vienam sunku-į du suauga.
Tvirtesnės šakos, kai miškai
Vienodai gaudžia...
Ir niekada dar nemačiau,
Kad vienas dvynių
Būt nudžiuvęs, kitas augtų -
Abu gražuoliai, milžinai;
Prie jų kiti-daug geresni...
Gal pasėti iš vienos gilės,
Gal juos iškėlė vienas daigas?..
Jie stiprūs, nes jų tėviškė-namai,
Kur ne vieni žaliuoja ąžuolai,
Prie jų dar sutelpa visi,
Kurie nerimsta,
Ieško draugo.

Raštai, raštai...




Skaitau, vis aiškinuosi,
Kas čia parašyta.
Kokia daugybė
Žodžių ir ženklų.
Gerai, kad kirvis neužtiko -
Neliktų raidžių,
Nešviestų saulė
Viršum jų...
Jie ne dantiraštis,
Ne inkų senas raštas -
Tai rašo mūsų
Tėviškės miškai;
Jie pasakoja viską
Ir visiems, kurie paprašo.
Kiekvieno medžio
Vis kiti žodynai -
Randai,
Kaip mūsų sopuliai...

Gyvenimas margas




Tuk tuk – tuk tuk,
Genelis stuobrį kala,
Pabaigia darbą,
Ko nepabaigė kiti.
Tokia daina taip tinka
Ir prie mūsų stalo,
Kai duoną laužia
Sugrįžę po darbų,-
Jauni, seni.
Tuk tuk-tuk tuk
Krumpliais į stalą
Ir trupinėliai surinkti.
Taip prie burnos
Ateina grūdas,
Kurį paragauja
Tik tie, kurie yra verti.
Tuk tuk-tuk tuk.
Seni išeina.
Genelis margas
Lydi...
Paklausyk.

Apie paukščius




Kas skrenda ereliu,
Pagauna kitą,
Nors bėga pažeme,
Kad ir kreivai -
Išskėtęs sparnelius...
Sucypsi tik vaikai
Šią nuodėmę išvydę,-
Bet toks gyvenimas...
Ir Tu sakai.
O grįžta paukščiai, -
Jų dvylika ,-
Ne savo noru
Juodvarniais išskridę,
Jau sesės dovanotais
Marškiniais -
Baltais.

2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienis

Kas nekyla




Matai, kad jau aukščiau
Šį rytą saulė kilo,
Ne už kalnų pavasaris -
Žibutės žiedais mėlynuos;
Padangė taip skaisti
Tiktai pavasarėjant
Ir atsispindi jų žieduos.
Gal saulės spindulys,
Kada ledai atšyla,
Nuo balto sniego
Atspindį paėmęs,
Sugrįžta atgalios?
Krūtinėje pavasario gaida
Praplyšta ir pakyla;
Matai- nušvito,
Vėl pranyko
Debesėliuose baltuos.
Oi, kas ir lieka nepakilęs,
Nekrinta...
Bet kas jį pamatys
Ir džiaugsis juo?

Po atodrėkio




Pašalo po atodrėkio -
Sniego pluta
Taip spindi, girgžda,
Žaižaruoja.
Einu tarsi plačia gatve -
Taip LYGU,
Kelia mano kojas...
Kalniukai -
Tarsi duonos kepalai
Dar su kvapnia pluta,
O gal pyragas
Baltas baltas
Man po kojom?..
Ne, neužminsiu,
Pastovėsiu kiek greta,
Pasiklausysiu,
Kaip vaikai kvatoja.
O gal čia ąžuolai
Ant aukštojo kalnelio
Taip dainuoja?..

"Paparaco" minutė





Saulutė šypsosi skaisti
Ir debesys dainuoja;
Auksiniai spindulėliai
Pažiro ant kalniukų -
Džiaugiasi visi
Ir čiuožia, ir bėgioja.
Vaikaitis kopia
Į savo kalną pamažu,
Močiutė-op... važiuoja:
Jos praminti ir žinomi keliai.
Šuniukas ten nebėga -
Ne jo žaislai,-
Suloja ir sustoja...

Kuris gražesnis?




Kiek daug ponų. Kokie visi gražūs.
J. Biliūnas

Pušynai dideliam miške
Išlakūs, dideli;
Pušelės rausvos, šviesios,
Jų kvapnūs liemenys, sakai,
O pumpurėlai saulėje
Geltonai dega ugnele,
Į dangų šakos tiesiasi
Ir auga, auga...
Aplinkui viržiai apsnigti
Pavasarėlio laukia,-
Mėlynės mėlynom akim
Seniai nuskintos visos
Ir suvalgytos...
Einu namo-akys žemyn,-
Nusvirę karklai pamiškėj,
O krintantį pagavę laiko.
Iš tolo ošia pušys.
Mėlynas dangus.
-Kuris gražesnis?-
Klausiu.

Šešėliai





Man ši diena -
Tarsi juodi šešėliai,
Nors saulė švyti danguje,
Bet širdyje tamsu.
Ir sniegas, medžiai -
Be spalvų...
Kažkur aukštai
Taip skamba
Džiaugsmo trupinėliai,
Kuriuos sukūrėme abu.
O vidury -
Tenai, kur mes,
Taip keičiasi
Diena-naktis,
Kad nieko nenuspėju;
Juodi šešėliai slenka
Pro duris.

Dalytei M.




Dalia, Daluže,
Kas gi lemia,
Kad vis palūžta
Gražūs, dideli,
Kurie iš žemės
Tokius syvus semia,
O šie dar ne visiems lemti...
Gyvenimo upe
Taip greitai plaukiam;
Laikykitės už kranto,
Gal srovė bus palanki -
Dar atsistosime
Prie svajos aukuro...
Dalia, Daluže,
Būk stipri.

2011 m. vasario 16 d., trečiadienis

Mokėkim būt laisvi...




Kalnelių žaluma,
Apaugus karklais, ieva;
Kiti smėlėti, birūs ir šilti.
Pakalnėje žemelė duburėta,
Miškais, girelėmis
Ir ežerėliais tartum pupom
Nusėta- skaisti skaisti...
Keleliais juodbėrių nubėgta,
Važiuota paauksuota karieta;
Prie lango motinėlės atsisėsta -
Trobelė kvepia duona,
Ką tik iškepta...
Prie durų slenkstis,
Ant kurio sėdėta,
Langinės aukso raidėm
Išpuoštos šalia...
Tik pažiūrėkit: užrašyta -
Lietuva.
Nors vartuose ir vakarėja,
Saulelė už kalnelio,
Kad nepasislėptų,
Dainuokim jai visu balsu,
Atverta krūtine,
O ąžuolyne aidas atsilieptų:
„Kad būt matyčiau,
Kaip kareiviai joja,
Kaip kareiviai joja,
Daineles dainuoja“...