2015 m. kovo 31 d., antradienis

Mačiau



Užėjo debesys juodi,
Keli lašai nukrito
Ir vėl prasišvietė dangus,
Išdžiuvo saulėje balutės,
Papurtė žvirblis sparnelius
Ir sučirškė nutūpęs ant šakos:
– Labas rytas!
Maži mano draugai –
Visada po langais,
Pastogėje vaikus augina,
Žinau, kad niekur neišskris,
Nes čia – gimtinė.
Surankioja iš sodo
Blogį nuo žiedų,
Kasdien palinksmina,
Tarsi vargo nežino,
Kada kojelės šalo, –
Basas mano žvirblis...
Prisiminiau metus,
Kada ir sniegas krito,
Dar braidžiojau ir per pusnis
Velykų rytą.
Jis čirškė ir tada
Jau nuo ankstyvo ryto:
Velykos!
Mačiau jo kiaušinius –
Jie gražūs netgi nedažyti,
Tik tuo ir giriasi
Mažytis...




Draugams



Svajonės būna danguje,
O pasakos – prie žemės, –
Iš čia – istorijos gija,
Į žemę remiamės.
Iš mėlyno dangaus –
Tokia pati spalva,
Parsineša širdis geltoną
Saulės spalvą...
Šalis, kuri prie jūros
Ir upių plačių,
Ir naują prasmę gauna.
Gražūs kraštai,
Kur slėniai tarp kalnų,
Už jų ramiai
Vakarais nusileidžia saulė
Ir pateka lyg iš aukštai,
Viršūnėse kalnų
Susikuria legendos,
Kad pildosi svajonės
Mūsų žemėje.



Mažieji giesmininkai



Lietaus lašais pagirdyta
Gimtoji mano žemė,
Pro debesėlių properšas –
Toks mėlynas dangus,
Kad iš akių pažyra spinduliai,
Visai kaip saulės,
Kuri ir kelia daigą žalią,
O širdyje – geri jausmai.
Gimtinė – motinos skarelė,
Iš balto lino,
Atausta šilkais
Ir gėlėmis išmarginta,
Varnėno, giedančio prie inkilo,
Rytais vis keliama,
Į tolį besidriekiančiais keliais
Nubėga per pasaulį
Rantytais pakraščiais.
Tada ir sudedu raides
Į vientisą posmelį,
Pakeliu žodį LIETUVA,
Kur danguje – mažieji vyturiai...
Gimtine mano,
Mes – tavo vaikai
Ir giedame gražiai.



2015 m. kovo 30 d., pirmadienis

Atvirai



Pridėjęs ranką prie širdies
Sakyk, tik atvirai, kaip maldą,
Kas tau yra svarbiau
Už tėviškės dainas,
Ruginės duonos riekę skalsią,
Rupią, tikro grūdo,
Su ašaka tarpdantyje,
Kurią prisimeni dar nuo vaikystės,
Su smilga krapštomą...
Kas tau gražiau už lazdą,
Ant kurios mažytis karsteisi,
Nes ant jos rankenos -
Arklio galva, tėvelio išdrožta,
Nugludinta jo delno,
Ką primena lakštingala
Kas vakarą prieš miegą,
Ar ne motulės balsą,
Kai verpė lino sruogą
Po skarele paslėpdama
Ir savo žilą plauką?
Kas tau skaisčiau už ryto saulę,
Kai bėgdavai per pievą,
O rasa krito, padus badė
Šalnos likučiai?
Nepajutau, kada atsiklaupiau...
Oi, vėjas šiltas rudenėjant
Pučia, pučia, pučia,
Akis gremžia...





Ištikimi paukščiai



Po atgaivinančio pavasario lietaus
Vaivorykštė išsiskleidė
Per visą dangų,
Balutėse nusiprausė
Pilkieji žvirbliai,
Pataisė savo plunksnas,
Ramiausiai kalbasi...
Jiems čia gerai, –
Žolė pradėjo želti,
Nukrito vienas kitas grūdas,
Velėnoje sliekai iškišo galvas.
Gimtinėje – toks oras,
Kad gali jį gėręs gerti,
Tokia gili mėlynė danguje,
Kad po vaivorykštę nors mintimis
Gali ir pasivaikščioti,
Nuo vieno debesėlio
Net ant kito peršokęs,
Tik apie savo vaikelius
Šiandieną čiaušku, –
Tegu nebus visi ereliai,
Bet bus naudingi žemei paukščiai.






Nesėkmių virtinė – Brisiaus galas



Jei negali papult į sceną,
Tada išsikeli anteną
Ir pasiūbuoji iki ryto
Ne vieną taktą sumanytą.

Jeigu nesiseka prižiūrėti,
Kas neša iš klėties į klėtį,
Tada pasikvieti kaimyną,
Kuris raktus veltui dalina.

Jeigu pripratęs viską gauti,
Neini į kiemą pats peliauti,
Tada ir katinas negeras,
Kad neapsaugojo trobelės.

Jeigu prisėdai už to stalo,
Kur daug kas veltui viską gavo,
Tada ir pamiršti giesmelę,
Kuri įskaudina ir gelia.

Jeigu neradai avily bitės,
Kuri su spiečiumi išskrido,
Tada ir medaus neragausi,
Meškos iš miško te sulauksi.

Jei nepasiseka valdyti,
Tada iškeiki labą rytą
Ir darosi širdyje gera,
Tarsi suvalgei dešros galą.



Patarimai iš istorinės patirties



Tautos vienybėje – jėga,
Kai eina viens prie vieno,
Vyras tik prieš vyrą,
Sena legenda, kai karys,
Pakėlęs kalaviją
Tik savo krūtine
Ir visą šalį gynė...
Pasikeitė gyvenimas,
Dabar žmogus išrado ginklą,
Kuris iš taip toli
Gyvybę atima,
Tarsi prieš jį esi beginklis...
Pasaulis klausosi,
Kur sprogsta minos,
Švilpia kulkos,
Kuria planus, kad liktų vyrai,
Savo namams, Tėvynei, –
Ne vienos kulkos
Istoriją apgynė,
Bet ryžtas ir susitarimai.



Iš vieno grūdo augame



Pražysta kiekviena gėlė,
Žiedus ir medžiai turi, –
Vieni puikuojasi gražiais,
Kiti paslėpę saugo
Tikrą savo grožį.
Nužydi mūsų sodai
Ir baigiasi pavasaris;
Pievose ilgai dreba smilgos,
Gegutės ašarėlės,
Nes užkukavo krūmuose metus,
Ne vienai vasarėlei.
Subręsta žodis pamažu,
Kaip miško viržis,
Surenka bitės dulkeles
Ir suneša į vieną avilį,
Savo triūsą pamažu supilsto...
Ąžuolas numeta giles
Į žemės sterblę
Ir laukia, kol sudygs
Pakilusi į saulę ąžuolų giria,
Nutyla lyg pailsęs...
Tada ir sužinai
Gyvenimo tiesas,
Kad netgi žodyje būna klaida, –
Ne vienų metų darbas,
Kol nesudygta, nesigirsi...
Saulutė žiūri iš aukščiau,
Kaip daigas auga,
Ir šaukiasi arčiau savęs,
Šviesa ir šiluma palaimina, –
Taip sėjasi visi iš vieno grūdo,
Keliasi į dangų:
Pražystanti gėlė ir žodis –
Stiprus gimtinės ąžuolas...






2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Kur šiandien mes?



Taikos pasiuntiniai – balti balandžiai;
Jie nuskrenda labai toli,
Kur mūsų broliai, sesės brangios
Nuo mylimųjų atskirti.
Benamiai paukščiai susimaišę
Ir peri prie namų,
Klėčių pastogėse, prie tvarto,
Kur tik papuola,
Medžių stagarais lizdus apkaišo,
Kad tęstųsi gyvybės laidas,
It paskutinio šiaudo laikosi,
Kol danguje plevena
Laimės ilgesys...
Dažnai tenai šmėžuoja
Ir tamsus šešėlis,
Gyvenimas sustoja laiko vidury,
Balti balandžiai krenta,
Parausta dangus mėlynas
Geltonos saulės apsupty...
Kur mes, ką mūsų vaikai
Rytoj pasakys?





Pasitikėjimas



Savaitė praregėjimams,
Naujų vilčių savaitė,
Lyg sprogstančių šakų virpėjimas,
Prie savo namo lango,
Pasipuošė žaliai
Geltonos blindės,
Pūkuoti pumpurai pražydo,
Kai saulės šiluma pasitiki.
Brangiausia dovana – gyvenimas,
Kurios nesirenki, bet gauni,
Pasitiki tėvais, šeima,
Renkiesi ilgam draugą,
Atsiveria naujas pasaulis,
Pakyla siela, džiaugsmo prisipildo,
Pasiektum dangų,
Kada patiki jausmais,
Kurie abiems vienodai brangūs.
Du žmonės – laimė,
Kada pabyra, lyg vandens lašai
Į juos panašūs,
Mažieji pumpurai,
Pasitiki ir dangumi,
Gyvenimu.

Paskambino varpai



Paskambino bažnyčiose varpai,
Palaimino Verbas ir žmones,
Paskelbė naują metą,
Kad pajustume Dievo malonę.
Žali per žiemą kadagiai,
Prisirpo mėlynos jų uogos,
Bus vaistas, sveikata;
Šakelė, užkišta užstalėje,
Prie šventųjų paveikslų, –
Visų metų paguoda.
Kelionėje į aukštą kalną
Prikelia Verba
Ir verčia sielą apsišluoti...
Gyvenimas – mūsų troba, –
Surandame čia duonos,
Priglaudžiame ir mažesnius,
Kuriems likimas sunkus duotas.
Kas dieną skambina varpai,
Kad neužmirštume maldos
Ir Biblijos tiesos,
Jos pasakytų žodžių,
Dievo dovanotų...




2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

Šokis su vėju



Vėlyvas svečias – paskutinis,
Klebena langines pietys,
Lyg suskaičiuoja taktą:
Viens, du, trys,
Pasisuka lyg išsigandęs...
Ką toliau darys?
Pašoksim – paskutinis,
Melodijos pradžia,
Lyg buvo vakar – praeitis,
Parketas kibirkščiuoja,
Mūsų tango – viens, du, trys...
Pabiro žvaigždės – dangus mirga,
Paskutiniai žodžiai – skambūs,
Be meilės ištarti,
Už lango – švyturys...
Kur suksis vėjas,
Kai atversiu širdį,
Kad myliu šokį,
Bet ne jį?


Anapus



Anapus ežero valtelė supasi,
Per bangas skrodžia mintys,
Susitiksime vėliau...
Anapus upės – krantas,
O prie jo berželis sprogsta,
Nėra tilto – širdyje jį surenčiau
Iš dviejų rąstų, –
Balti, dar apšerkšniję po žiemos.
Už jūrų marių, iš anapus,
Laiškai iš mėlyno dangaus,
Skaitau neatsivertusi, –
Nuo debesų – vieši laiškai...
Anapus miško – varnas
Šimtametis krankia,
Paklausiau, ką jis matė, –
Tėvų sodybą
Ant upelio kranto,
Per kurį lieptas iš kelių lentų,
Jos neobliuotos, bet užtenka
Prisiminimų, nenugludintų, tikrų...
Iš senų nuotraukų albumo
Žiūri iš anapus,
Kur nėra jokių tiltų,
Šilumą jaučiu.


Skubu namo



Skubu namo,
Kol lapai dar nesprogę,
Šaltiniai nenuslūgę
Ir pievos klampios,
Kur purienos žydi,
Pakrūmėmis šmėžuoja plukės,
Geltonos, baltos,
Kvepianti verba – kačiukai,
Lazdyno kaspinais pasipuošė
Voverių užriestos uodegos,
Iš miško kyla rūkas...
Klausausi vieversio giesmės,
Jinai garsesnė ir už širdies dūžius,
Aukštai, prie debesų,
Tokia gili mėlynė,
Nuspalvinta žibučių...
Skubu namo,
Pritilo miškas,
Saulutė vakarop jau suka.


Linkėjimas



Gerieji žodžiai – visada drauge,
Apsidairyti reikia,
Dažniau atsisukti,
Paduoti ranką netgi svetimam
Ir savo neaplenkti
Būnant dviese...
Gerų žodžių – tiek daug:
„Sveikas, ačiū,“
Kad su visais laimingi
Esame ir būsime...
Gerieji žodžiai – medžiai,
Kurie auga tiesūs,
Kurį suklupdo vėtros,
Atsitiesia...
Gerus žodžius tausokime, –
Jie nesimėto.




Pavasaris – širdy



Neliksime vieni,
Per žiemos pūgą,
Kol dar keliai balti,
Prie ežero sustingo
Tik trumpam valtelė
Ir pėdas vėjas nusekė,
Kai nuėjai namo
Prie židinio sušilti,
Paskui sugrįši atgalios, –
Mūsų namai – šalia,
Visai arti...
Nebūsime vieni,
Gyvenime nelemta išsiskirti,
Ką suvedė likimas,
Lieka labai ilgam ištikimi;
Pavasaris atūžė,
Ir ledai ištirpo, –
Tikrasis polaidis – žmonių širdy...




Pavasario nuotaikos



Migla – tamsu;
Taip laukiu saulės,
Ankstyvas rytas ir pavasaris
Pradžiugintų staiga,
Jeigu pasveikintų varnėnas
Seno sodo inkile.
Jis laukia sau poros
Ir bus gražus gyvenimas,
Kai vienas tikslas – auginti vaikus,
Atnešus plunksną švelnią
Pakloti patalus naujus,
Tada ir užgiedos.
Giesmė – tai meilė,
Apsaugojanti saulėtą pasaulį
Nuo rūpesčio ir baimės,
Kad bus pavasario šalna,
Pakąs žiedus...




2015 m. kovo 27 d., penktadienis

Audros dundesy





Tiek metų nesigirdėjo šūvių
Ir neverkė vaikai be tėvo,
Ką liepė svetimi,
Tą žmonės darė,
Nuleidę galvas, tylomis.
Kiti šnabždėjo akių nepakeldami,
Kad ariame atimtą žemę,
Savi arkliai, padargai – ne savi.
Žygiavo mūsų broliai
Po svetimus kraštus su šalmais,
Šautuvai buvo paruošti
Ir nežinojo mamos,
Kokiam krašte yra tos žemės,
Kur buvo sūnūs nuvežti.
Nėra dienos, kad neskambėtų
Graudžios dainos apie karą,
Prisiminimai, tarsi ašara,
Ligi šiol gyvi.
Oi, vis dar mintys
Į padangę kyla paukščiais,
Karo grėsme maitinamos,
Atminties knygoje arimai,
Vis neužversti...
Ir taip gyvename, –
Tai šen, tai ten girdėti
Audros dundesys.




Dienos dovana




Rytais saulė dalina
Savo meilę – šviesą,
Į širdį tiesiai suteka
Dangaus medus,
Kiekvieną dieną galiu pasiimti,
Kas veltui duodama
Gyvenimui.
Atsigręžiu veidu į aukštį
Ir žemė kelia – augu su žole,
Pražydusios šakelės
Žiedais pasveikina mane.
Dulkelėmis aplimpa kojos,
Geltoni ratilai naujame koryje,
Per dieną išdalinsiu po lašelį
Skambės ir muzika
Skaidri sparneliuose...
Ištiesk ir savo ranką,
O mano dovana – tavo delne.



2015 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Rali lenktynininkams



Drąsiųjų sportas žavi ištverme,
Kada suauga žmogaus atradimai –
Protas ir valia,
Kai pakyla žiūrovai,
Visų kraštų viena kalba sutinka pirmą,
Motorų ūžesy neatskiria,
Kieno vardą skanduoja
Nudžiugusi minia.
Slidūs keliai, vingiuotos trasos,
Čia rizika ir noras nugalėti
Ir paskutinė pavara...
Galiu Jums laimės palinkėti, –
Drąsiųjų sportas – tai jėga.





Kai visiems gera



Taip gera, šią minutę gera,
Kodėl, net nežinau,
Neklausinėju tekančio upelio,
Ar jam po polaidžio geriau,
Pati žinau, kad gera,
Kai ledai išplaukia
Ir širdyje – lengviau...
Taip gera šiandien, –
Tyla už lango,
Prie durų – pasaga,
Mėnulio pjautuvas ant kelio,
Kuriuo parėjo laimė,
Saugu prie beržo,
Kurio liemeniu nusileidžia
Saulės blyksnis iš dangaus.
Taip gera šį pavasarį, –
Sugrįžo paukščiai
Ir klausinėju atskirai
Baltųjų gulbių, vyturėlio mažo,
Baltojo gandro lizde
Nemačiau...
Bus gera jam, bus gera
Man ir tau.


Dienos istorija



Viena diena – istorija, –
Kažkas vis nauja:
Pradžiugina saulutė
Savo šiluma švelnia,
Vėjas nuo tako nupučia
Praeities dulkes
Ir keliame lyg paukščiai
Ateities bures.
Nematomi voratinkliai
Tamsoje nusileidžia
Pagaudami mažesnes museles,
Kai šios pajunta,
Kad šalia – apgaulė,
Jau būna per vėlu, –
Naktis – ilga ilga...
Diena – dvi kojos
Ir dvi rankos,
O džiaugsmo kibirkštis –
Kiekviename žingsnyje,
Kiekviename delne,
Kol voratinklio nėra...



Stiprybės pavyzdys


Skiriu Aldonai Katilienei

2015 m. kovo 25 d., trečiadienis

Atodūsis



Tuščio miško nėra;
Jį lanko paukščiai
Visą žiemą
Ir kalbasi žvėreliai, –
Ne visi užmiega.
Be lapų medis – gyvas
Ir jaučia skausmą,
Kai šaltis smelkia
Ir per šerdį skyla.
Pavasarį vėl nuteka sula,
Randai užgyja,
Šakelių kopėčiomis žaluma
Iki padangės kyla...
Koks nuostabus šis virsmas –
Metų kaita,
Kai meilės giesmės
Užgauna jautrią stygą,
Žvaigždėmis pasninga...
Neištuštėja miškas,
Kada niokoja žaibas,
Po pelenais rusena
Atminties žarijos.





Laukiu



Nutirpo pamiškėje sniegas,
Pašalas atsitraukė
Ir ledas nugarmėjo
Šiltų dienų sulaukęs.
Neryškūs medžiai – pirmi pumpurai
Rausvėja, vis dar šalta...
Iš jų išsiskleis pirmas žiedas –
Rausvas ir baltas, –
Daug metų to paties vis laukiu.
Kad tik nebūtų
Širdyje vėl šalta...



2015 m. kovo 24 d., antradienis

Pilni lizdai



Išskrenda paukščiai,
Vėl sugrįžta,
Nenuskriaudė ir kėkšto,
Kuris čia pasiliko,
Per visą žiemą gliaudė
Kankorėžius lipnius.
Iš tų kelmų
Ir tėvas virė
Tirštą masę
Ir tepė stebules,
Kad tyliai suktųsi
Vežimo ratai
Daugel metų,
Kur gimė pamečiui vaikai.
Jų dvylika surinko
Ir visi užaugo,
Išskrido juodvarniais
Nieko nesakę
Keturi metų laikai...
Sustojo sesė
Prie gimtųjų vartų,
Visų jų laukia,
O kėkštas šaukia,
Kad per tušti
Mūsų lizdai
Pavasariais šiltais.


Mes – kaimo vaikai



Kol nenužydėjo prie upelių
Geltonosios purienos,
O po dirvonus nebėgioja pienės,
Šalpusnių mažyčiai žiedai,
Neieškau ir paparčio žiedo,
Pakelėse juk pirmos bunda sraigės,
Tada tik blikčioja
Ir paslaptingi jonvabaliai...
Kiekvieną žemės pėdą
Pažįsta kaime gimę,
Kaip savo motiną pamilę
Gimtos žemės vaikai:
Bijau užminti skruzdę,
Kuri savo namelį stato,
Neliečiu ir varlės,
Prisimenu mamytei duotą pažadą,
Savo gimtąją žemę
Tausoti ir mylėti.





Pavasario paveikslas





Po vieną, dar nedrąsiai
Skleidžiasi pavasario žiedai,
Verboms pražydo karklai,
Kas beržo šakeles
Ir namuose palaikė,
Sulapojo jos prieš laiką,
Nes trokšta žalumos
Ne tik miškai,
Žibutės mėlynakės
Visos žemės neužglaisto...
Snieguolės – dideliais žiedais,
Mažyčiais, kaip varpeliai,
Pražysta ir darželiuose,
Prie ievos pumpuro prisiliečiau
Ir geriu aitrų kvapą,
Palaimintą dangaus ir saulės,
Džiaugiuosi, kad sulaukiau,
Tapau žalios gamtos
Nepaprastą paveikslą...










Sugrįžusiems



Skrenda į tėviškę tėvai,
Kurie dar kelio nepamiršo,
O paskui juos – vaikai,
Kuriems kelionė – laisvė.
Stiprūs jaunų sparnai
Ir baltos plunksnos,
Per žemę tiesiasi keliai,
Žymėti medžiais,
Ant kurių ir tupiasi
Sugrįžę paukščiai.
Paukščių būriai – darna,
Šeimų bendrystė,
Nors sukasi gūžtas
Kiekvienas atskirai,
Išsirenka šakas, kurios nelūžta.
Saulė pažadina anksčiau,
Dažnai sugrįžę ir duonos pritrūksta,
Kurie neišskrenda badauja,
Nuo šalčio žūsta...
Laimingi bus vaikai,
Kada bus sotūs ir tėvai,
Apsėtas ir duos derlių
Kiekvienas žemės grumstas.



Kirai 









2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Mokytojai



Gal taip šventvagiška galvoti,
Bet mintis nukrypsta,
Kai Dievo sūnus buvo žmogumi, –
Jį krikštijo ir amatų pamokė,
Paskui ir Šventą raštą perskaitęs
Kalbėjosi su mokytojais,
Juo patikėjo mokiniai.
Kur jis keliavo,
Paskui sekė tik ištikimi,
Todėl stebuklais virto
Dideli darbai.
Menas – pažinti žmogų,
Papasakoti taip kitiems,
Kad jie suprastų ir atskirtų
Žemėje gėrį nuo blogio,
Į dangų nukeliautų, –
Kaip visi apaštalai, –
Ne viską ir pažinę,
Daugelį minčių palikę mums.
Gyvenimo būtis – stebuklas,
Kai su lemtimi susitaikai
Ir būni su visais.


.