2017 m. rugsėjo 30 d., šeštadienis

Paliestos rankenos



Kiekvieną vakarą
Uždarau duris ir langus,
Paglostau jūsų galvas,
Bučiuoju skruostus,
Užmiegančias akis,
Keliu rankas į dangų maldai,
Kada kojos pavargsta,
Paliečiu suolą – akmenį
Ir baigiasi diena ramiai...
Nušluostau ryte langą,
Rasa jis apsitraukęs,
Nubyra net keli lašai,
O žemė sugeria ir ašarą,
Ir durų aimaną,
Nes jūs toli labai,
Mano vaikai...





Gilės, aukštai kabančios



Juozas

Subrandino ąžuolėlis
Dvi giles per vasarą,
Pakabino ant šakelės
Spindulėlį saulės...
Vėjas pasiūbavo,
Šakose liūliavo
Ir pasėjo, sumirgėjo
Ant juodosios žemės
Naujas grūdas mažas...
Kai užaugsi, kai subręsi,
Būsi mano ąžuolas.


Močiutė




Prašymas


Du drugeliai




Kas dieną ieškau,
Ko ir nepametusi,
Atrodo, kas aukščiau,
Yra kur kas geriau, –
Tenai ir debesėlis matosi,
Saulutės apšviestas,
Naktimis žvaigždės – akys,
Švystelėja, slepiasi,
Paslapties skraistėje –
Saugiau...
Skrenda drugelis,
Nutupia ant lapo, –
„Pailso“, – pamąstau,
Ir taip krūtinėje susopo...
Nejaugi tiktai man?






2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienis

Atkartojimai



Poezija – pagražintas pasaulis,
Miško ošimas –
Amžina giesmė,
Tylus upės srovenimas,
Pasišokėdamos per akmenėlius
Skuba neršti žuvys
Gyvenimo tėkmėj...
Gražiausias žodis – meilė
Gyvybei ir žmonėms.







Užsuk čia



Mažiems vaikučiams
Seka pasakas prieš miegą,
Patys anksti išmoksta
Ir vakarais paskaito,
Kol užmiega,
O aš tikiu jų potekste,
Kad širdį turi karalaitis,
Atras savo mergaitę
Ir pagal kurpaitę...


Ruduo – tai pasaka,
Kuria tokį stebuklą,
Kad žodžių nebereikia,
Kiekvienas lapas pasakoja,
Koks žalias mažas buvo,
Kaip subrandino grūdą,


Kada sudygs jo vaikas,
Pasieks dangų viršūnė,
Pasipuoš auksu,
O kitąmet vėl bus,
Kaip buvę,
Kvapniais žiedais
Šilta ranka saulutė papuošia
Rudenį suspindusią kepurę...
Pasakoje – viskas tikra,
Tik užsuk čia.





Praregėjimai



Nesuprantamas rytinis vėjas,
Kaip ir ko atskrieja,
Iš kur turi jėgų,
Dėl ko silpnėja...
Nevaldoma jėga – tik iš vidaus,
Kurią vadinu siela,
Ne visada žinau,
Kas plėšo į visas puses,
O širdis – viena,
Ar atlaikys neramų vėją...




Prie kapinių tvoros



Ruduo nupurto
Vasaros lapus,
Medis dėl to neverkia,
Nes žalias – tiktai jaunas,
Nebūna iki galo šventas...
Pirmi garsai
Po vieną skambčioja,
Lyg perspėja,
Kad amžinai taip buvo,
Taip ir bus,
Po vieną krentama...
Juodi taškai
Ant klevo lapo –
Laikina tik nuodėmė,
Nupeš ją vėjas
Pabaladojęs,
Prikels, kaip šventąjį.




Kita spalva



Nuo pat vaikystės
Renkame lapus,
O jie vis krenta, krenta...
Į savo amžiaus knygą
Spaudžiame,
Kai slegia
Dar neprirašytas lapas,
Žalios mintys skreba,
Tiktai ruduo
Kita spalva nudažo
Lemtį...
Tada ir skubame
Rašyti laikui laišką,
Kad jo dar neuždengtų
Sniegas baltas.





Ryto pamąstymai


2017 m. rugsėjo 28 d., ketvirtadienis

Gėlių paradas



Gražus dangus,
Žvaigždėmis nušvitęs,
Gražesnis lauko takas,
Smėliu pabarstytas,
Prie jo saulutės –
Skaisčios gėlės žydi,
Eina pora jaunuolių,
Rankomis susikibę,
Sustoja ir pasibučiuoja
Ir toliau žingsniuoja...
Gražiausia, kai senoliai
Du drauge keliauja,
Nuėję drauge ilgą kelią
Nuo jaunystės
Iki pat senatvės
Ir vis dar meilę mena...
O iš paskos ir proanūkiai
Jų pėdas skaičiuoja,
Taip atsiranda kelias,
Pramintas daugel kojų...




Drebulė beržynėlyje




Daug metų vėjas
Berželius kedena,
Papuošia jo šakas,
Kaskart kitoks atrodo
Puošnus beržynėlis,
Nes auga viršūnėlės,
Jas labina dangus...
Metai – ne riba,
Padažo vakaras,
Paryškina man antakius
Ir ieškau beržo
Baltesniu liemeniu,
Juoda kaklaraiščio juosta –
Tai jo žyma,
Pamils jį ir žiema,
Skambės sušalęs lašas,
Gyvena beržynėlis
Ir pavasario alsavimu,
Vasaros sausros metu,
Kaip aš...









Spalvų ir žodžių grandinėlė



Per aukštą dangų
Naktimis Grįžulo Ratai rieda,
Suteptos stebulės derva,
Pakilusia nuo žemės...
Gerasis žodis – spindulys,
Tik ryte juos nušviečia
Ir keliasi diena,
Lyg bičių spiečius...
Nelašinu dervos,
Nenoriu Eglės skriausti, –
Jos ir vaikų pulkai
Kiekviename miške,
Palaukėje...
Prisėdu po žaliąja,
Paukščių ulbesio klausausi,
Kiekvienas garsas sukasi
Su stipinais rate,
Geležimi apkaustytas...
Ant mano kaklo – geltas gintaras,
O juoda, balta,
Virsta smiltimis.




Mindaugėlis







Šešėliai



Ryto aušra – vaikystės dėžės,
Su smėlio kauburėliais,
Įsmeigi lazdą ir seki
Šešėlį...
Tu man – vidurdienio šešėlis,
Ryškiais kontūrais,
Su permatoma skraiste,
O akyse – šviesa,
Kuri patraukia skristi
Atsikėlus...
Dangus – toks mėlynas
Ir apačioje – tas pats,
Šešėlis – baltas debesėlis...
Atslinko vakaras,
Šešėlis pailgėjo,
Pasieki saulę su lazda,
Į kurią jau stovi
Atsirėmęs.






2017 m. rugsėjo 27 d., trečiadienis

Plunksna



Džiaugsmas – vėjo gūsis,
Platus paukščio skrydis,
Šiltas saulės blyksnis
Ant ramunės žiedo...
Trumpa ta akimirka,
Vėl šešėlis rieda,
Kai mažas paukštelis
Tyli, nebegieda...
Keliu rastą plunksną,
Vėjo sudraskytą,
Bet ant klevo lapo
Tau, tik tau rašysiu,
Džiaugsmu apkaišysiu.




Pirma šalna



Pirma šalna ant pievų,
Voratinkliais smilgos ataustos,
Rudens nerimas –
Slėptis, susiglausti...
Vienas prie kito
Bus šilčiau,
Pavasario
Sulauksime...


Kas po lapu,
Kas po žieve,
Kas į urvelį,
Po ledu,
O tuščias lieka
Tik dangus,
Žvaigždelėmis paženklintas...
Prie ko man prisiglausti?





2017 m. rugsėjo 26 d., antradienis

Nevalgomi grybai



Apkeliauji kraštus nematytus,
Išsimaudai melsvam vandeny,
Renki į skarelę
Ir kur tik pakliūva
Žemiškus,
Rausvus ir kaip dūmas,
Bangų išmestus akmenėlius,
Susilieji su saule danguj,
Skini vynuoges, – jos gi ne tavo,
Prie uolėtų kalnų,
Renki dar neprinokusias
Žalias alyvas
Ir meni tik namus...


Kai su ašara vėl sugrįžti,
Palieti senolius kamienus,
Aplink dera nevalgomi grybai,
Bet jie – tokie savi,
Kaip ir tu...





Sena vyšnia



Palinksta senos vyšnios,
Kai jų uogas skina,
Apauga samana šaka,
Užgydo lietus žaizdą,
Pavasarį ir žiemą
Ji balta balta...


Aš rudeniu alsuoju,
Tavo kita dalia,
Mes einame šalia
Ir taikome į koją,
Kai mūsų pėdos susilieja,
Oi, sužaliuoja
Ir nulūžusi šaka...




Drugelių fiesta



Žiema ilga, lyg sutemos rudens,
Kada drugeliai slepiasi
Medinių sienų plyšiuose
Ir glaudžiasi prie žemės,
Kiek pasisotina, tiek ir gana,
Skrenda po vieną ir pulkeliais,
Mirga spinduliuose,
Kol pagaliau nudyla
Jų sparneliai...
Neverk, nes padėti giliai
Ramiai žiemos
Ir nesušals vaikeliai.



Širdis



Kaip mes gyventume
Be savo sielos,
Savo vidurio – širdies,
Be savo giminių,
Gilių istorijos šaknų,
Akių ir savo rankų,
Nuo kurių pakyla paukščiai
Į mėlynąjį aukštį?


Mes gi – ne medžiai,
Kuriems užtenka tik žievės,
Kurią tik šaknys laiko...
Žeme gimtoji,
Tu – mano šaknys,
Mano daigas pirmas,
Su tavimi pakylu
Ir drauge skrendu,
Kada pašaukia dangus
Mylimas.



Dievų instrumentas



Ramiam gyvenimo rytojui
Reikia duonos ir taikos,
Kad tėvas artų,
Bertų grūdą,
Mama užbiržytų pernykščiu šiaudu,
Brolis užakėtų,
Sesė atneštų ąsotėlį atsigerti
Beržo rūgšties –
Nesaldintos sulos,
„Ačiū“ įbertų,
„Padėk dieve“ prie jo...
Viskas – iš žemės,
Viskas – dangui,
Kur mėnesėlis, saulė
Ir kelrodė žvaigždė...
Girdžiu, kaip ošia miškas,
Vyturėlis žadina,
Iš tos giesmės ir mano balsas,
Kvapas duonos šventos
Ir fleitos vedanti
Melodijos srovė...
Jei girdime abu,
Dėkok.


Ieškojimų pradžia



Daug metų reikia,
Kad pagaliau suprastume,
Kas yra brangiausia,
Kad tas, kuris šalia,
Tau viską visada atleidžia,
Paglosto ryte tavo ranką,
Atsiprašau senatvėje
Už nesėkmes visas...
Kada kava tau paruošta
Ir skubina drauge išgerti,
Atauš, kaip meilė ,
Buvusi karšta...
Duona – ant viršaus,
Kad kvapo prisigertų
Medumi užtepta,
Nes lūpos, bučiniui atvertos,
Šaltos...
Daug metų reikia,
Kad pakiltų rankos
Ir keturi delnai
Būtų greta...


2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Iš savo patirties



Tik negalvokime,
Kad mes – kitokie, –
Gyva – visa gamta,
Todėl visi mes – jos augintiniai,
Atsikeliame su aušra,
O naktis pakviečia miegui,
Pasidalinti su lakštingala garsais,
Su priešaušriu jausmais...
Kas plaukioja ar skrenda,
Myli, tuokiasi,
Augina ir savo vaikus,
O tolimus kraštus atranda
Be jokio kompaso,
Savo masteliais apskaičiuoja,
Kur jiems nutūpti,
Kad nesužeisti liktų jų sparnai...
Jie skrenda, kur maisto suranda,
O mes kelius atrandame,
Kur pašaukia širdis,
Negrįžtame į savo tėviškę
Dažnai...
Žuvys pažįsta savo pulką,
Turi savo kalbą judesiais
Ir mus supranta, –
Prieš gyvą gamtą
Mes būname ir nebyliai...



Prisėskime


Mano šeima


Gimiau prie ežerų,
Į vandenį žiūrėjau
Ir anksti supratau,
Kad sūkurius sukelia
Tik pasiklydęs vėjas.
Kada širdy ramu,
Per visą dieną padirbėjęs,
Suneri rankas sau už galvos
Ir bėgi vakarop
Saulės taku ilsėtis...
Užsidega šviesa
Tavo lange ir kviečia,
Prisėskime.






2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis

Giluminės versmės



Ne tas arti,
Kurį kasdien matai, –
Didesnis medis
Užstoja mažą žolę
Ir giliausią šaknį,
O dar giliau – versmė,
Kurios ir nesimato,
Bet išteka,
Tarsi malda,
Prieš ilgą naktį.
Tu taip toli,
Kad negaliu pasiekti,
O tavo akys seka...
Noriu šį vakarą
Apsikabinusi kelius
Priglausti skruostą
Prie rasoto lango,
Paglostyti tau kaklą,
Kaip ir prieš daugel metų,
Su tavimi užmigti
Nakčiai.



Ryto žvaigždutė



Užsimerk, gėlele,
Tiktai vienai nakčiai,
Neužmik, mieloji,
Ryte prisikelk...
Nenuleisk galvelės,
Te lemtis prieš tave
Šiandien nusilenkia...
Pakėliau į dangų
Savo baltą ranką,
Palinkėjau žvaigždei
Amžino gyvenimo...
Nenukrisk,
Gyvenkim.




Rudens dėmės



Ruduo patinka,
Kai niekur neskubėdamas eini
Į tiesų kelią,
Nepralenki laiko,
Girdi, kaip krenta obuoliai,
Kaštonai ant šakų dar laikosi...
Išgliaudau, lyg metus,
Žievė – šiurkšti
Nuo žemės prakaito
Ir dienos dūmų tvaiko,
O viduje – švelnus švelnus
Rytojaus ilgesys...


Išleis daigelį,
Kai žemę pasieks,
Šaknimis atsispirs į laiką.
Skuba tiktai drugys,
Nes jo sparneliuose – dėmė,
Jau gimstant pažymėta,
Šaukia...