Atminties žvakė Ukrainai

Ukrainai ( badu marinamai 1932 – 1933 m.)

Uždekime žvakes,

Statykime visi prie lango,

Kad šviestų kelią,

Kurie mirė nekalti,

Kuriuos išvijo iš gimtinės,

O kiti buvo užspęsti,

Tartum vilkai miške...

Juos gaudė, šaudė

Ir badu marino,

Kas dar ištrūko iš tos apsupties,

Bėgo keliais,

Kurių net tėvai nepažino

Ir nešė, ką galėjo, ant pečių.

Ką davė žmonės, tuo vaikus maitino,

Patiems – tik trupiniai

Nuo aštrios žiauberės,

Visus brangiausius daiktus mainė

Į lašinius, kapą kiaušinių,

Kad išsigelbėtų tik nuo mirties, –

Visa tai matė Lietuva,

Mano šeima, aš nebuvau dar gimusi.

Gal žinote, kas grįžo?

Aš nežinau, bet degsiu

Šventą žvakę atminties.