Ukrainai
( badu marinamai 1932 – 1933 m.)
Uždekime
žvakes,
Statykime
visi prie lango,
Kad
šviestų kelią,
Kurie
mirė nekalti,
Kuriuos
išvijo iš gimtinės,
O
kiti buvo užspęsti,
Tartum
vilkai miške...
Juos
gaudė, šaudė
Ir
badu marino,
Kas
dar ištrūko iš tos apsupties,
Bėgo
keliais,
Kurių
net tėvai nepažino
Ir
nešė, ką galėjo, ant pečių.
Ką
davė žmonės, tuo vaikus maitino,
Patiems
– tik trupiniai
Nuo
aštrios žiauberės,
Visus
brangiausius daiktus mainė
Į
lašinius, kapą kiaušinių,
Kad
išsigelbėtų tik nuo mirties, –
Visa
tai matė Lietuva,
Mano
šeima, aš nebuvau dar gimusi.
Gal
žinote, kas grįžo?
Aš
nežinau, bet degsiu
Šventą
žvakę atminties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą