2021 m. spalio 26 d., antradienis

Žemės ir dangaus dovanos

 




Dainavau jauna,

Nors balso neturėjau, –

Balsas – Dievo dovana,

Netapau ir lakštute…

Šokiui pasiruošus per parketą bėgau,

Šokis buvo laimė,

Dangaus dovana,

Netapau balerina…

Upelis laimę pažadėjo,

Savo atvaizdą mačiau jame,

Aplink – krūmokšniai,

Suokė lakštingala linksma

Ir už mane…

Šoko du medžiai susikibę,

Ošė vėjas per šakas,

Akyse saulėlydis virpėjo,

Aš – ne viena tokia.



Vaikystės upeliai

 




Žiūriu dabar vaikystės akimis, –

Šviesus dangus, dar šviečia saulė,

Miniu senus draugus,

Su kuriais ir drauge augome…

Mylėjome gėlės, medžius,

Šniokščiančius upelius,

Paukštelį, giedantį už lango,

Kaip savo pirmą meilę…

Renku sausus šapus,

Kuriu vaikystės laužą,

Beriu vis ant viršaus

Ir duonos trupinių,

Druska palaiminu…

Dūmai graužia akis – prisidengiu,

Vėjas juos išsklaido

Ir vėl žiūriu į šviesą

Vaiko akimis,

Meilę pagarbinu…

Suskamba muzika ausyse, –

Nejaugi tai – tiktai jaunystės aidas?


Ona Baliukienė


2021 m. spalio 25 d., pirmadienis

Ryšiai

 



Šeima – kraujo ryšys,

Tėvų takeliai,

Darželis po langais,

Kryžius prie kelio…

Kiek eita – vis tolyn

Nuo gimto namo,

Kur vandenynas šniokščia,

Auga palmės…

Nuklystame visi, –

Išbandom savo laimę,

Sugrįžtame sapnais,

Praveriame sielos langus…

Tėviškės trauka

Paliks visą gyvenimą.



2021 m. spalio 24 d., sekmadienis

Tėvynainiams

 




Kai parskrenda gandrai,

Vis dar aplanko mintys,

Kaip mano tėvynainiai įsikūrę

Ar papilnėjo jų namai

Vaikų riksmais ir šypsenomis…

Ar dar skalauja Anykščius

Šventojo ir Anykšta,

Kaip suskamba varpai bažnyčios,

Kai atneša vaikelį krikštyti…

Kai išskrenda gandrai

Ir jiems mojuoju,

Kad tik sugrįžtų ilgakojai…

Prisimenu ir „Marčiupį’’ gražiuoju,

Senąją koplyčią, –

Skaitydavome ten eiles,

Ateidavau kitų klausytis.

Oi, apie tėviškėlę mieląją

Neprailgsta niekada rašyti.


Ona Baliukienė


2021 m. spalio 23 d., šeštadienis

Undinėlė

 


Galėčiau daugel metų

Būti undine

Ar nebyle mergaite,

Jeigu tikėčiau jūreiviu,

Kad jis užmes tinklus

Ir atpažins ištraukęs…

Nereikia man nė turtų,

Žemiškų ir perlo,

Iš jūros dugno

Ką tiktai iškelto,

Užtenka vieno žiedo

Iš sidabro balto,

Gintarėlio gelto,

Jūros šėlsmo…

Busiu ant denio žuvele,

Uždususi nuo bučinio nutilsiu.


Laiko mintys

 




Žemė atlaiko,

Ką siunčia dangus

Ir pati iš savęs,

Kas viduje, užglaisto,

Nukenčia turtas,

Net ir pats žmogus,

Nukirstas medis vėl atauga…

Visame kame yra ir paspirtis,

Medis net ir ant akmens užauga,

Iškelia jį savo šaknimis

Ir tarsi sako:

Turi ir savo draugą…

Rašysiu ant akmens,

Kaip ir parašau ant lapo,

Nekaskit po žeme,

Kol laikas nesukako.



Kas gyvas, prisikels

 


Visi metų laikai

Į posmus sudėti,

Visi apdainuoti,

Kiekvienas – nuostabus...

Ruduo – tai auksas

Lapuose beržų,

Nukritusių kaštonų,

Kurie vėl dygsta

Po nukritusiu lapu…

Visi metų laikai

Mūs tėviškę papuošia,

Rašo žiemos tulpes

Ant šąlančių stiklų,

Pusnyse kiškučiai bąla

Įsirausę į purų sniegą,

Pailsi žuvys po ledu…

Pavasaris visus vėl prikelia iš miego,

Sveikieji grįžta prie darbų,

Pražysta mėlynos žibutės,

Karklai pasipuošia pūkeliu…

Oi, vasaros vakarais –

Taip šilta ir gražu, –

Pragysta paukščiai miškuose

Ir už langų..

Sudėjau ir į širdį

Visus metų laikus.