2022 m. sausio 19 d., trečiadienis

Taikos balandis tegu skrenda

 




Mes – ne tik Europos vidury,

Mūsų pėdos žymios

Visame pasaulyje, –

Kiek parašytų knygų,

Išradimų, muzikos

Iš mūs padangės skamba…

Mes – dideli būry,

Kaip žvaigždės danguje,

Pagal jų žemėlapį keliaujame,

Atrandame ir kalnų viršukalnėse vietas,

Savo vėliavėlę ten įsmeigiame…

Mūsų daug daugiau taikių žmonių,

Negu mes patys manome.


Ona Baliukienė

Vasaros vėjas

 




Paglostyk mano plaukus,

Pakedenk ir pasidžiauk

Jų sruogų vilnimis,

Jau ryto saulė apšvietė,

Šią naktį prisimink…

Paleisk ir sušukuok

Man garbanas, –

Jos juodos, kaip naktis,

Baltos dienos atokaitoje

Jaunystę prisimink…

Su vėju vakar šokome,

Žiūrėjai į akis,

Tiek buvo saldaus juoko,

Vasarą prisimink.


Ona Baliukienė

Laimė - gyventi savo šalyje


Kalifornija. Rimos Aristidos foto.

 

2022 m. sausio 17 d., pirmadienis

Prigimties sparnai

 




Žmogaus prigimtis

Jau linkusi prieštarauti,

Kol pats suranda kelią,

Ne viena diena praeis...

Jauno mintis – tėvus praaugti,

Kai tampa tėvu,

Eina ta pačia vaga,

Nors mano,

Kasasi giliai…

Prabėga daugel metų,

Užgimsta Mocartas

Ir girdisi nauji garsai,

Keliavo Servantesas per gimtinę,

Malūno sukasi

Lig šiol sparnai…

Žmogaus prigimtis – pasiekti dangų,

O saulė šviečia amžinai

Čia pat – nereikia nieko gaudyti,

Tik piešk, rašyk, dainuok

Savo vardu,

Kuriuo gimei.


Ona Baliukienė

2022 m. sausio 16 d., sekmadienis

Žievės

 



Nežinau nuo ko pradėti

Naujai kelią eiti,

Kai jis baigiasi

Jau ties aukšta kalva, -

Lietuva + kryžius,

Pagarba…

Pamiškėje žydi melsvai viržiai,

Renka bitės medų,

Teka iš beržų,

Klevų sula...

Eisiu – pinsiu vainikus

Ir girdysiu Tave,

Tuo pačiu – save…

Usnių žiedelius nuskinsiu,

Švelnūs ir melsvi,

Duria tik sena,

Kai luoba stora...

Jauni nekalti –

Saugo tik save,

Parašiutais virtę kils į rūką,

Aplipdys kalvas…

Nežinau, kuo baigsiu,

Gal būsiu sraige?



2022 m. sausio 15 d., šeštadienis

Laukimas

 




Už geležinės užtvaros,

Ant plikų medžių

Laukia pakabinti inkilai,

Primindami senovę,

Iš kur išskrido paukščiai

Su juodais švarkais,

Pasirišę juostas

Blizgančiais taškais,

Primenančiais povą, –

Dar – be uodegos,

Taip ir neišmokusio giedoti

Apie rojų...

Ant geležies strypų

Svetimus pasus užmovė,

Svajojo būti broliais,

Ariančiais ir švilpaujančiais

Apie visų gerovę.

Pribėgę juodą žemę

Rado, oi, ne šlovę, –

Kiti nešiojo blizgučius

Ir antpečius su žvaigždėmis,

Uodegomis povo,

Baltais marškiniais,

Švarkais – kaip molio,

Čiulbančiais vėl apie visų gerovę…

Iš vieno inkilo – du paukščiai,

O tokie nevienodi, –

Vienas renka kirminus

Ir džiaugiasi, kad pasisotino,

O kitas geria vyną

Iš paauksuotos taurės

Ir kelia tostą

Už būsimą gerovę,

Mažajam ir kelnes

Drobines numovęs…

Po smėliu – akmenėlis,

Žvirgždas su taškais

Iš Broliu Grimų pasakos,

Donelaičio būro nebaigtos giesmės,

Kalno, vis dar piešiamo

Čiurlionio...

Kurį tu pamilai,

Kuriuo didžiuosis pavasarį sugrįžęs

Margas čiulbuonėlis,

O gal povas?



Ledokšniai

 


Eini per pievą

Po pirmų šalnų –

Ledokšniai treška,

Senos žolės stiebeliai nulenkti,

Nukritę lapai mena

Ir motulės raštą,

Apšalusiam lange –

Vaikystės žiburys…

Baltas lapas,

O jame – saulutės ratas,

Bėga į vakarą,

Pasilenki ir skrebeni,

Girdisi melodija :

Birbynė šneka

Su manimi ir tavimi…