2021 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

Neperskaityti antkapiai

 




Kada užpildys istorikai

Palikusias spragas,

Jei neišliko dokumentų,

Kiek žuvo per karus,

Palaidotų prie plento?

Kada surinksime kaulelius,

Sudėsim kryželiu,

Priklaupsime prie antkapių,

Ištarsime vardus žmonių,

Kurie jau niekad nekalbės

Ir negiedos per atlaidus?

Žemė – viena duobė,

Kur guli šautuvas prie šautuvo,

Vieni pražuvo ir tylės,

Kiti, nušovę juos,

Nepasmerkti ir nepajutę atpildo…

Žodis tampa stebuklu,

Kai meilė mus suartina.

Mielieji žmonės,

Tik taikos metu

Netaikykim į savo artimą.




Rožių žiedai

 




Darželiuose puikuojasi,

Kai klevų lapai rausta,

Rožės ir astrai,

Daugelis kitų,

Jurginų galvos linksta

Tik po stiprių šalnų.

Saulutės veidas kaista

Trumpiau ir vis žemiau,

Žvaigždėms dangus atsiveria iš anksto,

O nuotoliai atrodo

Dar arčiau.

Mūsų regėjimas – iš žemės,

Norėtųsi ir iš dangaus,

Bet nežinodami iš anksto,

Kas visatą kūrė,

Dievybe pavadinome

Ir laikome prie namo

Rožės ilgokai žydintį žiedelį,

Kad būtų sieloje šviesiau.






Rudens jaunystė

 




Per vasarą dūzgena bitės,

Neša į avilius

Saldų medutį,

Apie avietes sukosi

Rudos vapsvytės,

Bet korių neradau,

Po lapais sliapiasi, –

Ne viską rudenį

Galiu matyti…

Tau – vasara,

O man pavasaris nušvito,

Žiedų – mažiau,

Bet širdyje – jaunystė...

Švyti.



Jūreivis

 




Jūreiviui sapnuojasi jūra,

Baltos bangų keteros,

Prie švyturio – undinė

Iš Anderseno pasakos

Danijos pakrantėje…

Sūpuojasi ir šiandien

Jam aukštos bangos,

Kai balta sruoga puošia galvą, –

Undinėlė sėdi ant uolos

Į gelmę pasilenkusi...

Ko jis laukia?




2021 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Labanaktis

 



Liūdi žiedas,

Rudenį nespėjęs

Pamatyti saulės,

O kitas nužydėjęs

Nusviręs prie žemės, –

Abu liūdni,

Jei niekas nepakalbino…

Mes – du žiedai,

Rudens vėlyvą vakarą,

Svajojam apie laimę,

Kad ir mėnuo kalba,

Byra žvaigždės,

Semiame…

Labanaktis.




Šermukšnėlė

 




Gražiausias metas – praeity,

Pavasaris – žydėjimas

Vasara – aistra širdy,

Ruduo – uogų spindėjimas.

Saulute mano,

Tu esi viltis,

Nušvitusi ir danguje,

Žemėje atsivėrusi,

Kai žiedas virsta uoga,

Tu esi šalia,

Žaliu lapu rasas sugėrusi.

Paveldimumas

 




Elgiasi kartų kartos, –

Tokį gavo palikimą,

Nors jau nebedega ant stalo

Lempa žibalinė,

Skaido kosminiai laivai,

Sėdime ir per ekraną

Matome draugus ir gimines,

O kitam krašte – karai,

Dar nesibaigiantys vaidai…

Tada suprantu Dantės

„Pragarą’’, „Skaistyklą’’,

„Rojus’’ – dar nepasiekiamas,

Dangus – aukštai.