2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Raudona - meilei



Iš kur tiek gamtoje spalvų?
Žemė juoda,
Smėlis geltonas,
Toks rausvas molis
Su kalkių gumulėliais;
Piešiu jais visada
Ant pilko akmenėlio.
Piešiu gėlių puokštes
Ir derinu spalvas,
O pievose jos pačios dera -
Ant žalio kilimo
Paklojo saulė
Nuostabias gijas,
Visų spalvų įaudė.
Kam baltą, kam geltoną,
Panašią į save,
O man paskyrė raudoniausią...
Šią spalvą turi meilė,-
Užsidega jausmai
Ir nieko niekas nebepaiso...



Aguonėlės



Daugiametės aguonos,
Skaisčios ir raudonos,
Vėjas kedena lapelius,
Apverčia žiedus,
Nes kotelis plonas
Ir labai labai trapus...
Jos žydi vieną dieną
Ir vazoje ilgai nebus,-
Kaip ir drugelis,-
Pasveikina saulutę
Ir nusileidžia vakare kartu...
Trumpai gyvendami suspėja
Pasveikinti draugus
Ir palinkėti gero vėjo
Dangaus ir žemės debesėliui
Už vieną skaisčią dieną -
Saulės aguoną
Prie gimtų namų.



Vaikučiai pabiručiai



Mažieji ąžuoliukai
Nepažįsta tėvo,
Bet žino visą giminę
Stipriųjų ąžuolų,-
Jie auga, kur pasėjo
Gerieji paukščiai
Iš visų kraštų.
Kai gilės mato dangų,
Į jį stiebiasi ir auga,
Lietus nuprausia
Gležnus lapelius,
O saulė šypsosi
Per visą dangų mėlyną,-
Tai jos didysis kiemas,-
Kad ąžuolyne daug mažyčių,
Į vieną tėvą panašių.
Kukuoja ąžuolyne vėl gegutė
Skaičiuodama metus:
-Kukū, kukū ,
Gal dar ne vienas bus...
Tegu, ką davė Dievas,
Tas ir užaugs stiprus.




Po ąžuolu



Anykščių Poezijos pavasariui Niūronyse


Mūsų miškai,
Vėjo šukuojami
Ir lietaus prausiami,
Pavasarį susprogsta,
Sužaliuoja ir pasklinda
Po visą šalį
Jų gaiva kvapni...
Iš mažų gilių žiūri
Mažieji ąžuolėliai,
Kaip jų tėvelis žydi,
Žada naują sėją.
Mūsų miškai šventi,-
Juos amžiai nugenėjo;
Paukščių kalba
Pavargusius užmigdo,
O rytmečio aušra prikėlė,
Kad vėl skambėtų trelės...
Prie namo auga ąžuolas -
Daug metų jam reikėjo,
Kad toks užaugtų,-
Jo šakeles supintų,
Vainiką keltų
Ant naujų namų,
Gandras atneštų žagarų
Ir būtų pilnas lizdas
Skrajūnėlių,
Jo pranašyste pasidžiaugtų
Ąžuolyno tėvas.
Stipresnio medžio nemačiau,
Kaip mūsų Lietuva,
Anykščių ąžuolai,
Gimtinės dainos,
Giesmės prie senųjų koplytėlių.







2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Vakaro langas



Mano namo langų - keli,
Bet sielos – vienas,
Kiekvieną vakarą žiūriu
Į horizonto sieną,
Palydžiu saulę
Ir dažnai mąstau,
Kaip ryt sutiksiu dieną...
Nesikartoja niekada dangus,
O mintys – tik sekundė;
Šešėliai bėga pro akis
Ir ilgesys prabunda...
Jau rytas, keliasi visi,-
Žiedai ir lapai,-
Juose vabaliukai bunda;
Tokia pagunda - sugrąžinti laiką
Kiekvieną vakarą
Prie savo vieno lango.
Saulutė slepiasi už horizonto.
- Sudie, sekunde...



Tikroji laimė



Ieškojau neseniai
Alyvos penkialapės,
Radau šimtais -
Jų krūmas buvo mėlynas,-
Kaip dangaus žvakės.
Pienės pūkėlį nuraškiau
Ir parašiutai lekia
Į vasarą – arčiau,-
Bus Joninės - žiedai paparčio...
Kiekvienas žiedas – laimė,-
Baltasis putinas pražysta,
Sveikatos linkime,
Žiedynuose pasklinda kvapas,
Kurio neuostęs nesuprasi,
Iš kur tas apvalus vainikas
Aplink galvą,-
Lyg jaunos mergaitės;
Kiekvienas žiedas –
Tiktai penkialapis.
Neliečiau ir neskyniau,
Pasakiau tik : „Vasarėle, labas“...



Laiminga pasakos pabaiga



Pavasarį, kada atšyla pabaliai,
Pražysta ant kalnelių
Mėlynos žibučių akys,
Jau laukiu vasaros,-
Jinai karšta ir degina,
Tarsi pirmasis bučinys,
Trumpa, kaip meilė...
Nuo čia prasideda malda,
Legendos, sakmės,
Kokie miškų žavingi slėpiniai,
Kitoks gyvenimas plaštakių...
Gegutė vis kukuoja,-
Jai dabar gerai -
Vaikus jos išperėjo ir maitina
Kvailas kėkštas, strazdas,
Kol šie pagaus patėvius
Ir nepasakys net ačiū...
Pievose čirškauja žiogai,
Iš ežero išskridę, tikrais tapę,
Sudėjo kiaušinius
Ir tampa lervomis;
Maitinasi ir šie
Už save tiktai mažesniais...
Bet kaip vis norisi tikėti
Patvarumu ir meile,
Pasaulio sukūrimo
Nuostabia legenda;
Vėl kuriame savo mitus
Apie visų lygybę, laimę...





Svajonių takas



Kai debesys aukštai
Per melsvą dangų skrenda,
Einu per žemę,
Upeliukais kojos brenda,
O mintys taip toli,
Lyg paukščiai skrenda
Į tuos vienintelius namus,
Kuriuos svajonė tik suranda -
Ten žydi sodai,
Darželiai po langais
Ir smėlio takas
Su žvirgždo akmenėliais
Krebžda, kažką sako,
Ko nemačiau ir nieks nemato...
O debesų sparnai
Plasnoja, nusileidžia,
Nusiaučia vėjo gūsis;
Perkūnija, audra -
Tai nuolatinis žingsnių aidas
Ir gyvenu vis lietuje,
Kažko daugiau nepasirinksi...
Svajonė – saulė.






Palauk prie seno šulinio manęs



Visas gyvenimas -
Kažko laukimas;
Tėvai laukė manęs,
O aš – savo vaikų,
Dar vis pasigendu senelių,
Nors jų nebemačiau gyvų.
Sena versmė - gyvenimas,-
Iš jo - gyvybės šulinys,-
Čia išteka srovė,
Kuri vis rieda į pakalnę
Į ežerus, paskui upes,-
Iš jų ir debesys,
Per amžius laukdami savųjų,
Pasakojimus geria
Ir skrenda į kitas šalis,
Pasveikina juos lietumi...
Jausmų vaivorykštė
Apjuosia visą dangų,-
Tarsi gyvenimo svirtis:
Nuo pažemės akmens
Iki medinio kibiro,
Kur glaudžiasi paniręs
Saulės spindulys;
Geriu ir laukiu -
Dabar jau nebijau nakties...



2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

Karkvabalių fiesta



Įsismarkavo mūsų miškas
Šaukia : „Tautos labui
Išnaikinsime žvirblius,
Kaip kiti padarė ...
Kiek pelno prisikrovė
Driežai, sraigės ir gyvatės,
O nori mūsų maistą
Suėdę tukti, besarmačiai“...
Į kovą stojo ir drąsos skelbėjai,
Jeigu nepadės vėjas,
Griebsime kirvelį,
Nes parnešė sūnus
Jau iš mokyklos -
Mažas žvirblis, pirmokėlis.
Ten porino, ką ir tėvai
Jo namuose kalbėjo,
Kad yra žolės,
Nuo kurių visi vargai ir prasidėjo...
Pabandė ir apvirto
Viskas aukštyn kojom,
Todėl dabar abi kaip surištos,
Neranda karkvabalių,
Karkluose švilpynių ieško
Trumpakojis.
O miškas auga ir stiprėja,-
Koks silpnas pučia
Šiandien vėjas...



Užtenka, kad gyventų



Mažus, sako, globoja
Net aukštas dangus,
O ten pasiima
Tik pačius mylimiausius...
Taip tikima ir lengva,
Kai žmogus nepajėgus -
Apginti savo džiaugsmą,
Sau nubraukia kaltę...
Maži ateina į pasaulį,
Kad jį mylėdami pažintų,
Vienas kitam palengvintų
Ir sau atrastų laimę...
Mažas tik pakelia akis
Ir bėga jau nuo rankų,-
Žemė tokia graži -
Čia visi kalbina...
Kaip pasiseks ją visą,
Nors mintimis palabinti?
Mažiems atsako dideli:
Tik pagyvenk
Ir to užtenka“...




Amžinos neužmirštuolės



Dangus turi akis,
Jos žiūri, net neužsimerkia,
Pro debesį jos mėlynos,-
Tarsi neužmirštuolės akys...
Su juo kalbėdama jaučiu,
Kad jis toks artimas,-
Galiu jam pasakoti,
Koks sielvartas gilus:
Ant rankų pakelia
Ir pasupa, širdis nurimsta,
Į žemės gilumą
Nelaimės grimzta.
Bet ar užkasa?..
Dangus turi ausis -
Išgirsta ir paguodžia.
Daug metų nešiau sielvartą,
Sunkesnį, net už akmenį,
Apsamanojo ir maniau,
Kad neiškils pavasarį,
Bet pašalas nepasiduoda...
Žiūriu į dangų ir prašau:
Nelieskite versmės,
Kuri nepasiekiama,-
Aukščiau, bet ir giliau
Už žemę – juodą, juodą...
Oi, ar manęs klauso kas?








2013 m. gegužės 28 d., antradienis

Mylimi



Visi mes norime gyvenimo,
Kokį paskyrė žemė,
Kur šildo saulė,
Akmenį upelis lenkia,
Pro kalną teka
Ir iš jo žilvičiai geria...
Kiekvienas gimsta žemei,
Kad užaugęs artų,
O paragavęs duonos,
Kareivėliu pabuvęs,
Nušluostęs kraujo lašą
Žemėje skausmą užartų.
Kiekvienas rytą
Pakelia akis į dangų,
Sukalba tyliai maldą,
Už savo tėvą, mamą
Ir už visą žemę,-
Kas nearia, nesėja,
To nemyli žemė.



Tikras dienos nuotykis



Ko nebūna
Mano sodžiuj -
Šiandien mačiau
Visą blogį,
Kaip žvirblis
Varnėna mušė,
Kai tas taikėsi į gūžtą.
O pastogė ta plati,
Daug ten vietos
Ir skylių -
Net be jokių inkilų.
Viršuje peri tik žvirblai,
O po jais kregždutės lipdo;
Jų neliečia,
O gal žino,
Kad gera šita kaimynė,-
Kregždės žvirblis nepagaus,
Dar ir pats į akį gaus...
O varnėnas neištrūko,
Kai ant gatvės
Žvirblis lupė.
Kai susipeša du vyrai,
Būna baisus
Čir vir vyru...



Gimtinės dangus





Gimtine, tu - oras
Virš gėlo vandens,
Pakrančių smėlio ruožas,-
Toks pat prieš lietų danguje.
Lašai, lašai, lašai
Ant obels žiedo,
Nuraudę šonai debesų,
Kasmet vaikų,-
Kaip Rojaus obuoliukų,-
Maži gimtadieniai,
Pabraukti staktoje...
Užauga sodai,
Noksta kasmet vaisiai,
Į stalą duona nešama,
Tėvelio raikoma,
Ant sienos užstalėje
Kryžius pajuodavęs -
Dar nuo anų laikų
Senelių dovana.
Gimtine mano,
Esi visų kartų mama,
Tavo vaikai – gražiausi sodai,
Su ąžuolais, klevais,
Beržais ir eglėmis
Apjuosta eilute,
Dabar ir visada.






Papuošiau debesėlį



Debesėlį sulaikysiu,
Ant kraštelio patupdysiu
Margą paukštį čiulbuonėlį,
Baltą žiedą ramunėlės,
O į vidurį sodinsiu
Obelį...iš kur ją imsiu?
Tėvų sodas vienas liko -
Lūžta šakos, liemuo plikas;
Kas, kad žydi,
Vaisių veda,
Bet mano vaikai nemato,
Kur bėgiodavo mama
Debesėlį vydama...
O vaikaičiai net nematė,
Ką seneliai tenai statė,-
Jau užako šulinys -
Niekas jo neišvalys...
Lieka žodis kaip svirtis,
Vaikų pasaka – viltis;
Ją keliu į prie debesėlio,
Kad sūpuotų vienas vėjas,-
Augs, klausys,
Pasiilgę gal sugrįš?





2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Naktų paslaptys



Kai šiltas patalas
Ir ant pagalvės
Dar ilsisi naktis,
Pasislepiu svajonę,
Dėl kurios naktį užmigti negalėjau...
Ryte pažadinu sapnus
Ir klausinėju,
Ar matė per miegus
Lengvutį vėją...
Kam burtais patikėjau?
Oi, už langų – audra,
Perkūnija dundėjo,
Ištaškė po laukus lietus
Savo skaisčius lašus,
Susigūžė miške
Nekaltos fėjos...
Dabar jau rytas,
Kam tas nakties sapnų
Beprasmis klausimas,-
Kas buvo, tas praėjo...
Užkloju lovą
Rytmečio aušra,
Paskui miglos paklode -
Tai mano naktų paslaptys,
Neliesk,
Galiu jas patikėti tiktai vėjui...



2013 m. gegužės 26 d., sekmadienis

Gyvenimo taškai



Nedaug tu man žadėjai,
Aš nieko neprašiau,
Gyvenimas taškus sudėjo,
Pavėlavau...
Abu mes pavėlavome
Į traukinį pavasario
Ir nužydėjo ievos,
Baltai nubiro kasos...
Į ateitį skubėjau,
Lydėjo rasos,
Kai rytas horizonte išsiliejo,
Pabiro ašaros...
Braukiau ir laisčiau pievą,
Žolė gražiai užaugo;
Kas pažadės man dieną
Prie balto beržo draugo?
Pasvirau prie žilvičio,
O topolis mane praaugo,
Taip vakaro šešėliai
Į ežerą įaugo...
Sukuosi vėjo malūnėliu,
Vėjelis taršo plaukus,
Naktį prišaukia mėnuo...
Atrodo, drauge augu.

Yra riba, kurios negalima peržengti




Yra riba,
Kada gali atleisti,
Tas laikas trunka neilgai,
Kol vanduo nuteka pavasarį,
Užgęsta lange žvakė,
O rytas kelia
Nauja viltimi,
Kad viskas pasikeis.
Yra tiesa,
Kuri paaiškina,
Kas trunka per ilgai,-
Būna gražus pavasaris,
Kada kaštonas skleidžiasi
Naujais žiedais -
Jau per vėlai...
Yra garbė,
Skaistesnė ir už vaško žvakę,
Kurios neužgesinsi pinigais,
Jos niekas neįpirko,
Niekas dar nepalietė;
Kol gyvenau, ėjau
Savo keliais,
Šitaip gyvensiu,
Kol dangus
Prie kojų prasiskleis.








Kaštonų himnas




Kaštonai prie kelių,
Prie lango - vėl kaštonas,
Jo žvakių akyse šviesu,
Kai žydi dangaus fonas.
Rytais žara geltona
Ant lapų ir žiedų,
Per visą dieną saulė suka
Ir bitės groja,
Ratuotos į namus sugrįžta
Ir padalina į visus korius
Savo jaunystę...
O vakare nutyla vėjas,
Sparneliai plyšta,-
Kaip rudenį kaštono branduolys
Į žemę trenkiasi,
Prasideda iš tūkstančių
Viena nauja vaikystė.





Visiems tėvams ir motinoms



Gyvenimas – tai ašaros,
Skaidrusis apskritimas,
O džiaugsmas su skausmu...
Ir saulės ratas apvalus,
Net gemalas žmogaus
Taip iš gelmės iškyla,-
Kaip ašara skaidrus.
Kai pirmą kartą
Pasakai, kad myli,
Užsimezga ryšys,-
Tai metų pilnatis,
Devyni mėnesiai,
Šis magiškas skaitmuo,
Po jo – nauja gyvybė
Ir pasilieka amžinas žmogus.
Oi, tas nuostabus laukimas,
Toks artimas, puikus.
Šiandien - tėvo diena,
Gražiausias atgimimas
Ir danguje, ir žemėje,
Pas mus.






Dėkoju saulės šypsenai



Tik saulė šviečia veltui,
Bet dažnai nepadėkoju,
Vėjas prašvilpia,
Žemės langą atlapoja,
Gėlė pražysta pievoje;
Oi, vasaros taip pasiilgau...
Einu ir glostau
Žalią smilgą
Ir darosi širdy
Vis kažko ilgu, ilgu...
Apkabinau baltą berželį
Ir širdyje taip gera, gera...
Viršūnėje lapeliai mirga,
Atrodo, debesėliais sninga.
Ant lūpų štai sustingo
Pavasarinis sulos lašas
Ir meilės dainos prašosi...
Dabar dėkoju saulei
Už viską ir šiame pasaulyje.



2013 m. gegužės 25 d., šeštadienis

Pakylame į dangų



Visi mes esame
Žemės vaikai
Ir kylame į debesį,
Po vieną laiptą kylame
Pažindami pasaulį.
Mus laiko saulė,
Mėnuo liečia ranką
Ir žvaigždėmis nulyja -
Krenta, skrenta,
Kai žiūri į dangų...
Mes esame gamtos vaikai,-
Iš kur tos galios atsiranda,
Kai švelnumu pasidalini
Ir pabučiuoji taip dažnai
Gimtinės žemės grumstą brangų.
Mes esame tik savimi,
Kai viską padainuoji
Ir smėlis jau akis uždengia...




Žemės knyga


D. Baltakio foto, Rokiškis

Pradedu dieną
Su gaivia rasa,
Kuri nuplauna pėdas -
Nuo akių traukiasi migla,
Atsigula į knygą.
Dabar jau spindulį imu,
Prie kiekvienos raidelės
Piešiu saulę,
Kad neužtemdytų naktis
Mano šviesaus pasaulio.
Kiekvieną žiedą
Labinu ryte;
Per blauzdas viksva braukia,
Nulaižau kraują,-
Jis toks raudonas,
Kaip vakaro žara,
Kaip kryžius apšviestas -
Giesmė į dangų kyla
Ir iš ten ateina
Į žemės knygą...




Ant pradalgės



Gražiausios dainos -
Iš gimtų laukų;
Dainuoji, kai esi pavargęs,
Kai sėdiesi ant pradalgės,-
Taip kvepia nukirsta žolė
Ir vėl atauga, nesiskundžia.
Daug metų tėvų nebėra,
O dar nepamirštas ir dalgis;
Dainuoja rytą ašmenys,
Kai palakamas ir suka pradalgę.
Seniai nudilo,
O vis byra ašara - rasa,
Kad jau atsimušė į akmenį...
Kai iš pačios briaunos
Tėvelis šeimai 
Į medžio kotą įsodino peilį,
Daug metų raikėm duoną
Mes, kaimo vaikai,
Ir seka pasaka, daina,
Kur einame, iš kur pareiname.
Didžiuojuosi, kai dar mane
Daug kas ir pavadina:
"Tu - iš kaimo".


Irmos Randakevičienės foto. Pagulbio poezijos ir muzikos festivalis


2013 m. gegužės 24 d., penktadienis

Ne tik man tinka


Draugų foto. Rokiškis
Senas myli piniginę,
O jaunesnis ir degtinę,
Kai toks mano patyrimas,
Net tekėti noras neima...
Jeigu būčiau su pasoga,
Pusę duočiau ir už blogą,
O dabar pasižiūrėsiu,
Kad nebūtų tas plevėsa...
Senai širdį taip užduotų,
Kad infarktas garantuotas...
Dar noriu sveikai gyventi,
Jūsų šypsenoms pritarti.
Vyrų akys dar nuo seno,
Ką tik mato, tuo gyvena...
Pasisiūsiu sijonėlį,
Kad nedengtų …
Et ir vėlei!
Gal klaida čia įsivėlė?



Myliu dangų



Kai prabundu ryte,
Paduodu debesėliui ranką,
Jis vėl skraidina per padangę
Mano svajones,-
Abu neturim laikrodžio...
Nepajuntu, kaip įdienojo,
Kai rūkas išsisklaido,
Užmaunu pienės žiedą
Ant kairės – esu jaunamartė,
Jis ne tik auksu spindi,
Bet ir kvepia, seka saulę
Ir atstoja laikrodį,-
Turtingi laiko neskaičiuoja,
Iš meilės visada apsvaigę.
Koks vakaro šešėlis!
Kojos ilgos ilgos -
Žerglioju paskui žiogą,
Pagaunu jo melodijas
Ir sukuriu net savo dainą,-
Taip mano laikrodis
Skaičiuoja minutes,
O naktį užveda į dangų
Mėnuo savo seseles
Ir laikas eina , eina...
Esu laiminga.