2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Pirmoji vasaros naktis


Nutyla naktį
Juodos mintys,
Pakyla mėnuo,
Žibanti rasa
Kojas suvilgo -
Tokia ta vasaros
Graži pradžia.
Prie debesų
Žvaigždelė spindi,
Toliau kita, trečia;
Trejybėje užgimę
Randame taip išeitį
Net iš nakties -
Viltis bus visada,
Kad žemė – mūsų,
O dangaus sfera
Mums artima,
Jauki, gera.

Ačiū, smėlio žeme





Nespėju žemei padėkoti,
Kad joje ilsisi
Mano tėvai,
Seneliai ir senelės,
Po visą Lietuvą šarvoti
Ir daugel vietų -
Ne vieni kapai.
Skiemonys, Alanta,
Kurkliai, Adomava,
O patys artimiausieji -
Debeikiai,
Kur ant kapų -
Kiti kapai.
Nespėju, oi, nespėju
Visų aplankyti,
Tik ašara nuplaunu
Savo tylų skausmą
Prie Karoliniškių liūdnai.
Kur mano šaknys?
Kas galėtų atsakyti?
Tik tu, smėlio žemele,
Ir žinai...



Balta rožė





Balta spalva - tai šaltis,
Sniego pusnys,
Skruostuose balta duobutė...
Ir net nepamatai,
Kaip mums nubąla smilkiniai,-
Jaunystė kaip balandis
Ėmė ir nuskrido,
Vėjas pūtė, pūtė.
Tik priglaudžiau
Sau dešinę
Prie kairio atlapo,
Prie pat širdies,-
Ten balta rožė
Nuo vestuvių užsiliko,
O valsas galvą
Vėl kaip tąkart suka.
Balta spalva
Tik nuo tavęs
Sušildo tartum pienės
Baltą lengvą pūką.

Mažai man reikia





Neuždrausta mylėti,
Neuždrausta prakalbinti,
Širdį atverti, patylėti,
Kai būname tik dviese -
Žemė ir saulė.
Negalima pakelti
Akmens ir šautuvo,
Nes šaudomas į žmogų,
Save nušausi...
Tylos prašau ir meilės,-
Juk bet koks trenksmas
Pakels iš lizdo paukštį,
Sudrebins žemės augalą.
Prašvis kas dieną rytas,
Bet be taikos ir laimės
Nebus dainoj gyvybės
Ir nepasieksiu saulės.

Vanduo




Gerumo upelius išgėriau -
Ne pragėriau,-
Kaip kažkas sakė,
Aš to nesakau,-
Jie sklidini iki krantų,
O pievos plačios,
Jeigu netilps, tai išsilies,
Pagirdys savo vandeniu
Ir tolimus miškus -
Tik savo gerumu.
Nereiks net paukščiui lėkti
Ar skristi tolius,
Kad pagirdytų vaikus,
O senam kojas
Reiks ištiesus pailsėti,
Suras vaikai ir juos...

Dangaus laike




Koks senas
Ir dažnai nedoras
Apgavikas laikas,-
Nė sutarties jokios,
Nė kodo, nė jokių ženklų;
Prieiname tik ribą,
Kuri net nepažymėta...
Ir patikėk, žmogau,
Tokiu nykiu žodžiu.
Vienur skuba,
Kada nelaimė,
Kitur džiaugsme sulėtinta
Ir vėl graudu...
Taip slenka filmas
Nuo senų laikų,
Kada nebuvo juostos,
Tiktai gamtos paveikslas
Lieka vis nepalytėtas,
Bet ir jis dabar pakitęs,
Oi, nebėra tikrų žinių.
Ir kuo tada tikėti,
Jei ne skaisčiuoju dangumi?


2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis

Piktas šuo





Senoviniai namai,
Supuvusios langinės,
Šuns būda prie tvarto,
Lenciūgas iki gryčios
Ir kiemas atviras,
Seniai be vartų,
O slenkstis nedažytas.
Prisėdau tik minutei -
Tegu tas šuo ir amsi,
Juk svečias neprašytas...
Nuo lango iki kelio
Tik žingsniai keturi,
O akys dvi taip švyti...
Senolė jau kurčia,
Namai lyg tyčia
Nepakelia daugiau kančios,
Gyvenimo patyčių.
Įgriuvo lubos ant aslos,-
Lyg būgnas trenkė -
Tyčia ar netyčia...



Užvėriau langą




Kur vakar tik buvau,
Negrįžčiau;
Ką vakar sapnavau,
Jau neišvysiu.
Ką vakar praradau,
Nesigailėsiu;
Ko vakar nemačiau,
Dar pamatysiu...
Ko vakar nesakiau,
Nebesakysiu niekam...
Kas buvo gera,
Atradau,
Neatiduosiu niekam.
Oi, vakaro prašau:
-Pabūk, žingsnius sulėtink...
Bus ryt nauja diena -
Langą užvėriau,
Nesiartink.

Šalta rasa





Koks vakaras -
Tiktai lakštingala nutilo;
Taip šaltis nukrėtė,-
Net iki kaulo gilumų.
Kai toks pavasaris -
Šaltokas ir nemielas -
Labiausiai laukiu
Aš tavo šiltų delnų.
O tu toli, labai toli,
Kad net lakštingala nutilo...
Ir ne dėl šalčio,
Mano mielas,
O tik dėl žodžių,
Kaip ledas šaltų.
Daug kas pasikeitė,
Kol ėjome per pievą,-
Šalta rasa byrėjo
Nuo tavo delnų...



Saulės pabučiavimas





Kai buvo žiemą šalta,
Taip laukdavau pavasario;
Tegu ir su balta šalna
Ant dilgėlės lapelio žalsvo,
Kuris išbuvo, sužaliavo
Šįmet mano akyse...
Taip laukiu šilumos
Su vasaros kaitra...
Paskęsiu saulės glėbyje
Ir bėgsiu, šauksiu,
Kad meilės niekada
Per daug nėra...
Prie tavo lūpų prisiliesiu,
Nudegins gal saulėlydžio
Gelsva spalva...
Oi, žeme, visą aš tave turėsiu -
Apgaubsiu rytmečio skara
Su tulpių raštais,
Aprėpsiu horizontą,
Pagirdysiu tyra rasa.



Lino baltas siūlas


Skiriu Albino Šileikos
Prieverpsčių parodos atidarymui Svėdasuose

Prieš daugel metų
Mūsų moterys lietuvės
Šilko rūbų neturėjo,
Iš drobės siuvo,
Audė tik linus
Po šimtą metų
Skaros ir lovatiesės
Jų skryniose gulėjo -
Nei kandys ėdė,
Nei lėtai trūnijo,
Tiktai nubaldavo labiau
Lyg motinos galva
Nuo rūpesčių kaip vėjo...
Oi, saulė puošė
Raudoniu skruostus
Kaip tėvo bučinys...
Tik iš ratelio dūzgesio
Į prieverpstes atėjo
Dailieji saulės raštai
Ir gėlių jungtis.

Arklio muziejaus šventei Niūronyse




Pavasarį matau,
Ką tėtis veikė
Visą ilgą žiemą -
Pavalkus taisė,
Raišiojo gražiai;
Nušveitė plūgą
Ir virbus akėčių
Vėl sukalė naujai.
Dabar klausau
Kaip arklį kinko:
-Koją, bėri, pakelk,
Į vagą stok gerai
Ir nebijok tik saulės,-
Lietaus čiurkšlės
Bėgs per strėnas,
Šlapi bus netgi mano
Drobės marškiniai...
Dabar vaga nusidriekė
Net į Niūronis,
Kur ganė žąsiukus
Joniukas jau nuo šešerių.
Matau Arklio muziejų,
Tik nematau bėrų žirgų...
Nėra netgi arklių.



Lietuvaitė


Tolimam Draugui
David Koffi

Iš tolimų šalių
Mielieji žemės broliai,
Kiek turtų pas jus būtų,
Aš esu laisva,-
Kaip kregždė ant šakų,
Iš kur pasikeliu,
Skrendu į Afriką -
Tolyn į Ganą,
Smėlėtąjį Egiptą,
Kai žiemą būna šalta,
Nes čia – Lietuva.
Mano širdis iš aukso,
Ko Jums nematyti,
Nes mano kraštas -
Tai visų vaivorykštės
Spalvų gama;
Yra balta žiema,
Žalia vis vasara
Ir paukščių dainos,
Niekur negirdėtos,
Tiktai mano posme -
Ryte ir vakare.

Gražuolės mūsų moterys





Kaip gražios moterys
Visai be grimo,
Kaip saulės geltonais plaukais,-
Tiktai šiaurietės tokio gymio
Ir mėlynų dangaus akių,
Ko niekur kitur nematai.
Prie jų pritinka
Bet koks žiedas
Ir kaspinas vos perrištas
Per liauną liemenį,
Jas mūsų liaudies dainose,
Netgi Maironis dar apgieda
Su rūtų vainiku,
Žaliais rugių laikais,
Rugiagėlėmis išpuoštais.
-Oi, gražios mūsų moterys,-
Lyg mėnuo jas pagyrė...
Mačiau ir tu matai.


Mūsų diena





Tėveli, pasek man pasaką
Apie mažą Sigutę,-
Aš jos klausydama verkiau,
Kaip gera dorai būti;
Tu mokei, aš tiktai klausiau.
Galvojau vis ilgai,
Kodėl tu niekada nesibarei,
Kai aš nepaklausiau -
Žąsiukų nežiūrėdama
Smėlį kapsčiau,
Bet tik tada ir šulinį radau.
Kai vaikas būna laisvas
Nuo tėvo rankų,
Betgi jaučia šilumą
Vis glostančių akių,
Net prie jo kapo vaikas
Prisiglaudžia ir užaugęs
Ir klauso pasakų gerų.

Žemės delnuose





Visi- gyvi ir net akmuo
Prieš saulę šildosi,
Gėlė suranda vietą
Žemės delnuose;
Kiekvieną pakelia aušra -
Mažytė sraigė
Ir judrusis driežas
Vis glaudžiasi prie atsisukusio
Prieš saulę,
Šaltojo akmens...
O žemė juos maitina, girdo,
Kol jie pasens...
Jei žemės prikelti,
Ilgai gyvens.


Skiriu rašytojai Bronei Buivydaitei





Taip skuba, bėga laikas,
Kad nespėju padėkoti
Savo krašto šviesai -
Rašantiems ir kuriantiems,
Kas liko ar paliko
Atmintį žmonėms,
Kas davė pradžią
Raidos keliui ir kitiems.
Tarsi daina Šventoji
Vis plaukia pro bažnyčią
Ir varpas kviečia
Rytais, per sumą, vakarais,-
Jo garsas prikelia
Ir vienkiemius, ulyčias,
Iš kur ir kilo Anykščiai.
Čia piemenėlių ir suaugusių
Graži iš atminties giesmė.

Giminių suvažiavimas


 

Prisiminiau savo vaikystę,
Kai atvažiuodavo
Per Onos Atlaidus svečiai,
Tai būdavo pilna bažnyčia,
Barstydavau gėles
Ar nešdavau ir kaspiną,
Jei būdavau dar aprengta baltai.
Ir ant galvos – gėlių vainikas;
Koks vaikui džiaugsmas
Dar tokiais laikais,
Kai grįžus iš bažnyčios
Mama visus svečius
Pavaišindavo kiaušiniene,
Dar iškepta su lašiniais.
O mes prie stalo dar nesėdome,
Žiūrėjome nuo suolo,
Tik prie krosnies,
Kur vis kepė duoną -
Iš vakaro, nes suvažiuos svečiai...
O kiek dabar jų liko,
Ar suskaičiavai?

Skubu





Skubėdavau į darbą,
Prie vaikų lovelių,
Dabar sustojusi žiūriu
Į savo nueitą jau kelią,
Bet pailsėjusi skubu...
Ir dieną naktį
Vis skubu, skubu.
Skubu į vasarą,
Kada pavasaris šaltokas
Ir pučia vėjas
Tarsi kandžiojasi dar iš pasalų.
Kada ruduo žvarbus,
Skubu į žiemą,
Kad sniegas jau užklotų
Baltai takelius
Ir būtų leista šalčiui
Atidengti šviesią mėnesieną,-
Aplinkui lyg vaivorykštę
Tada regiu,
Su žvaigždėmis kalbu.
Skubu tau ranką vis ištiesti,-
Į saulę bėgdama
Dažnai ir suklumpu,-
Tai eikime abu kartu...
Skubu į ateitį,
Kol širdį plakančią jaučiu.


2012 m. gegužės 29 d., antradienis

Šventoji






Įbrido šįmet vasara
Į mano gimtą Šventąją -
Žalia žalia žolė,
Gili, graži srovė.
Pliuškenasi bangelės
Į žalią pakrantę,-
Ten auga liepos,
Čia berželiai baltaplaukiai
Su rankų tūkstančiais
Ir žilvičiai vis pakaitomis.
Po vieną lašą semia,
Geria šventą vandenį
Ir šaknis girdo, laisto,
Kad vasara būtų šilta,-
Kaip Anykščių širdis.


Iš dulkės-sielas į aukštį




Žmogaus gyvenimas
Laike- tik dulkė
Ir sakoma dažnai,-
Iš dulkės užgimei,
Į dulkę ir pavirsi,
O žemei – tai gerai.
Jinai mus priima
Kaip dulkes,-
Taip statomi ir gražūs
Žmonijos pamatai.
Kiekvieno gėrio dulkė
Įsiskverbia giliai giliai.
Ir žiūri iš dangaus
Buvę išminčiai,
Juk džiaugiasi su angelais,
Kad liko jų darbai.
Jeigu tik taip gyvenimą
Vis taikoje priimsime,
Užaugs didingi
Minties pastatai
Iki žydro dangaus –
Aukštai aukštai.


2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Mielas broli




-Ateik į žemę,-
Tave smėlis šaukia,-
Ateik po akmeniu
Visai jis nesunkus;
Gyvenimą praėjęs
Ir juo pasigėrėjęs,
Tu nebejusi skausmo,
Tu nebejusi vargo,
O žemė tau lyg motina -
Priglaus, paguos...
Vis šaukia šį pavasarį
Ant šakos trelės
Lakštutės balsas -
Lapų spindesys.
Tenai ir debesys
Taip aukštai pasikėlę
Lyg varpas skamba
Tėvo, motinos balsu:
-Ateik, ateik, ateik
Dabar pas mus...
Oi, broliai, seserys seniai atėjo,
Tik žemės varputis
Gal ir vėl raudos,
Kad Tavo – piemenėlio
Basos, mažos pėdos,
Paklydusios po pievas,
Bąlančių rugių laukus.
Ateik į kelią,
Kuris veda vėlę
Prie artimųjų meilės,
Dabar jau amžinos.
Amen.

2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Jaunų balsai





Jaunų balsai
Man primena jaunystę,
Lakštingalas pakrūmėje
Tyliais garsais;
Audros ir vėjo gūsį,
Kada trenkia būgnas,-
Tarsi griūtis jausmų,
Kada tu į save įsiklausai...
Oi, kiekviena gaida -
Jaunatvės šūksnis,
Nepraminti takeliai
Sielos gilumų,
Tenai prasiveria gelmė
Ir kalbina, vilioja,
Paukščių trelės šneka -
Net atsirinkti juos sunku...
Ir bėgame į jas
Skubriu žingsniu.


Žingsniai




Po žingsnį,
Po žingsnelį mažą
Saulė eina,-
Tarsi klumpės trepsi,
Mediniai padai
Driekiasi žeme -
Čia medis nukirstas,
Kitur miražas,
Kad auga dar net kelmas,
Jo šaknys po skalda.
O akmenys trūnija,
Nuo žaibų vis skeldėja
Ir lieka tik skeveldrų
Sumesta krūva...
Po vieną jas imu
Ir rankioju į sterblę,
Kurioje sėdėjau
Motinai ant kelių kažkada.
Po žingsnį,
Po mažą žingsnelį
Vis nutoldavau, deja...
Sugrįžau tik vakare.

Laiku parodyk dangų vaikui





Kiekvienas vakaras
Arba ankstyvas rytas
Būna vienas vienintelis,
Nesikartojanti diena -
Tai mūsų LAIKAS
Ir žino netgi vaikas,
Bet jam greičiau
Ir bėga kaip vanduo
Žinių upelis -
Greitai greitai,
Senam – tai patirtis,
Dažnai ir užmarštis
Žinių bagažo,
O vaikui jis atstoja,-
Kaip man metus -
Jam valanda kita.
Neuždarykime vaikų
Ir nuo pasaulio neatskirkime,-
Jisai savo metus praras.
Ir niekas negrąžins
Jam prarastojo laiko,
Nes mažo patirtis
Reikalingiausia jam,-
Gyvenimo nuties gaires.
Dar viena ašara nukrito
Už kiekvieną vaiką,
Kambaryje augintą,-
Be saulėto dangaus,
Be žemės šilumos.


Pagulbio poezijos atlaidai


Skiriu Kazimierui Jakučiui ir jo šeimai

Dažnai ir vėjas pučia
Visai neprašytas -
Tai stichijos dvasia,-
Geriau nei žodis
Lyg cukrainis -
Lygiai nuglaistytas,
O kai sušyla,
Limpa kaip druska...
Ištirpsta žodis,
Nuo širdies sakytas,
Gerų žmonių - gera valia;
Daina ir žodis
Supina vainiką,
Jis lieka visų širdyse.


Lemtis - žaibai





Vis blykčioja aukštai -
Diena į vakarą,
Ryškiau bus naktį,-
Žaibo nebijau.
Tai tik lemtis,
Ji kalba naktį,
Kad rytą bus šviesiau.
Ar žemėje, ar danguje
Šviesa ims degti,-
Ne mūsų valioje
Nė žvakė, nė ugnis...
Tik eisiu iš paskos,
Kur vis šviesu
Dieną ir naktį,
Čia gera, nors ir griaudžia,
Ten bus dar geriau?
Bijau šviesos netekti,
Labai bijau.

Sekminių puokštė




Nulijo, lijo
Per Sekminių šventę,
Nugriaudė, vėl šviesu,
Todėl ir bus šie metai,-
Tarsi graži puokštė
Iš įvairių lauko gėlių.
Jau nužydėjo pienės
Ir karčiosios pakilo vainiku,
O pievos pakrašty
Mažytės žydi
Jau gegutės ašarėlės,-
Lyg primena, kad rasas
Surenka vien raskilėlės;
Jos būna skaisčios,
Saulėje taip šviečia
Po šventinio lietaus.
Ėjau pro savo
Sielos langą pažiūrėti,
Bet laumės juostos
Nemačiau...
Palauksiu, galbūt kiek vėliau?..

Dalia Makaraitienė




Tavo paveikslas
Daug jau metų
Kabo prieš akis;
Vis pažiūriu į upelius,
Į žalsvą pievą,
Apsižvalgau po savo kraštą
Ir jaučiu Tave,
Tavo mėlynas akis,-
Kaip žydrą dangaus mėlį.
Perkūnija nugriaudė
Ir debesėlis išsiliejo
Kaip tik Sekminių dieną,
Dabar sakau:
“Pavasari, sudie,
Nes jau sugrįžo vasarėlė“.
Pašventino lietus,
Prakalbino mūsų laukus
Tavo ranka –
Paveikslas mielas.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Amžinąjį atilsį


Broliui Aloyzui Pranckevičiui mirus

Koks sudėtingas būna
Žmogaus kelias,-
Kai buvome maži,
Užaugome prie Strėlupio,
Gražaus upelio,
Rubikiai buvo netoli.
Bėgiojome pavasarį basi
Ir plovėm kojas
Elmiškių ežerėlyje,
Dainavome tėvų dainas
Vaikai visi-maži ir dideli.
Vanduo nuplovė
Ašarą nuo skruosto,
Dabar tik „Amžinąjį atilsį“-
Malda tyli tyli...
Ir liko lyg berželis
Mano širdyje palinkęs -
Prisiminimas tų jaunų dienų,
Dabar visi jau mirę ar seni.
Aš, paskutinė šeimoje,
Vis laidoju visus,
Kurie man buvo mylimi.


2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Skrisk, gervele


Dviese senatvėje





Mes jau seni, seni
Ir nebeliko laiko,
Kada reikia keisti
Arba pačiam keistis,-
Žili plaukai
Jau ant pečių
Ir ši nepaprasta našta,
Tas metų skaičius
Tarsi slidus šlaitas,
O veda akys
Ir melodija švelni švelni...
Net darosi man keista,
Kad aš pakylu
Ir be lazdos einu -
Į tavo ranką atsirėmusi,
Iš tavo delno atsigėrusi
Lyg vandenyno švyturių
Ir nakčiai pasislėpusi
Už tavo dar plačių pečių...
Mes jau seni
Ir gęsta tolumoje
Akių žiburėlis,
Bet tavo bučinį jaučiu.

Skeveldrų paslaptis





Reikia tik dainą
Į kelionę pasiimti
Ir eiti, eiti
Tolyn akių plotu,-
Gyvenimas priverčia
Apsiauti ir nusiauti,
Kokia ten žemė
Ar daug jau akmenų
Suskeldėjo po kojomis -
Prakiuro padai,
Įsipynė žolės,
Bet eiti,
Reikia eiti, eiti
Meilės pakraščiu,
Saulės ratu...
Sustos širdis,
Tada nejusiu,
Kad visam sustojau,
Išdegs ugnis -
Gerumas liks.

Šokio muzika





Oi, ritmas kelia
Ir nešioja plunksną;
Rašau aš tau -
Dainuoji man...
Aš tik versmė,
Iš kurios srovė
Vis veržiasi, pulsuoja -
Melodija šauklė.
Dainuoja pievose
Pavasarinės gėlės,
O danguje greita
Kregždės strėlė -
Tik švyst į aukštį,
Perveria mėlynę
Ir grįžta pas mane
Nauja giesmė...



Akordeono muzika

 

Akordeono klavišais
Bėgioja pirštai
Ir šoka bosais
Vakaras kaip slenkstis -
Saulės paslaptis,-
Kur ji nueis,
Kur mes išeisime,
Kada ateis naktis?
Mergaitės šoka,-
Jos išdidžios, linksminasi,
Melodija nešioja
Jų svajas, mintis,
Bateliai į parketą trinksi -
Tai jų laiminga
Džiugesio naktis,
O vakaras kuprotas linkčioja -
Tokia lemtis...


Priklaupiau maldai





Saulele mano,
Tu medaus spalva auksinė
Iš pienių kvapo ir spalvų;
Vėjas šukuoja, mėnuo pina
Gėles tau ant galvos
Geltonu vainiku...
Tavo kasas išdraiko
Po atvirus laukus,
Todėl pavasarį ir taip gražu -
Taip viskas kvepia, žydi,
Kad tu švieti, švieti,-
Lyg angelo sparnais apgobi
Ir vis į vakarą mane neši...
Ateis ta valanda,
Kai nematysiu gėrio
Ir net juodo blogio,
Tada gal ir nušvis?


Nuvytusi gėlė




Užuojauta artimiesiems
klasės draugei Genovaitei Vareikienei (Dulkytei) mirus

Dar vienas žiedas
Taip ne laiku nuvyto -
Paliko mūsų bendras suolas,
Ta pati lenta,
Kur buvo gražūs,
Šilti žodžiai užrašyti:
„Tu- mano Lietuva“.
Taip laukėme klasės draugų
Dar neseniai, per susitikimą,
Anykščių šventėje savų
Ir nesuskrido jie visi
Kaip paukščiai nesugrįžta
Išskridę tik po Lietuvą -
Mokytojauti lyg pasižvalgyti...
Dabar tik nulenkė galvelę
Net pavasarinės gėlės,-
Sunku „sudie“ sakyti.


Vakare




Tik vakare
Nurimsta ežeras
Ir geria vandenį šešėliai,
Tarytum dangus apsiverčia
Į begalinę erčią...
Nuskęsta nerimas,
Net ir laukinės gėlės
Taip subrenda į bangą
Ir glust prie smėlio...
Nutyla širdies šauksmas
Su ryto giesmele
Mažyčio vyturėlio.
Užmiega nakčiai karčiosios
Saldus nektaras keliasi
Iš nendrių ir iš karklų,
Žilvičio pumpurėlių.
Dar vaikščiosiu pakrante,
Kol rasiu sau ir tau
Po laimės pasagėlę...



Su gimtadieniu





Mažų vaikų gimtadienius
Tėveliai švenčia
Ir uždega žvakes;
Jas užpučia taip švelniai, švelniai,
Kad laikas nenuneštų
Jų pelenų į nebūtį,
Kur buvo ir jų šventė -
Jaunystės juokas ir išdaigos,
Prisiminimų pynė supinta.
Vyresnio amžiaus žmonės
Sau paruošia šventę
Ir užveria dar vienas langines,
Kad vėjas neišneštų meilės,
Kad mylimos dar akys žvelgtų
Į ateities žvakes...
Visi linkėjimai senatvėje -
Tiktai sveikatos, laimės,
Kad būtų vis kas nors šalia...
Oi, užpučia žvakes
Kai laikas šaukia,
Todėl gyvenimo minutė švenčia,-
Senam jinai brangesnė
Nei mažam, jaunam.

Skiriu Genovaitei Aldonai Ražanienei

Pagulbio šventei




Pagulbis - Kazimieras Jakutis

Daina ir muzika
Sūpavo lopšį
Ir lingė virš aslos
Girgždėjo, suokė
Net gaida švelnia,
Ir piemenėlių dainos,
Iš karklo susuktos,
Net pienės stiebu
Vis zirzeno pievoje.
Vis tie takai
Per mūsų klonius,
Kur Dusetos ir Anykščiai,
Dar Pagulbis dainuodamas
Kviečia visus maloniai
Gražiu poezijos žodžiu
Ir muzikos garsais,-
Tik su daina
Ilgai gyvena žmonės,
Vis prausdamiesi
Saulės spinduliais.

Gyvenimo medus





Po vieną šaukštą
Kvepiančio medaus,-
Kaip mylimojo bučinys -
Gražaus, saldaus;
Tik mūsų avilys -
Pasaulio žmonija,
Brangioji žemė,
Sutelpame dar joje...
Kiekviena bitė
Dūzgia sparneliu:
-Žiūrėkite, ką aš nešu,
Mano kojelės iš nektaro
Ir dulkelių dyvinų -
Tai meilė, šypsenos gėlių.
Dabar į saulę pažiūriu,
Sakau Jums iš širdies:
-Kaip aš galėčiau
Be Jūsų visų...
Oi, gera man -
Aš gyvenu!



2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Dainoje gimę





Daina sujungia,
Daina apjungia,
Daina pasako
Gražiausius jausmus,
Daina bučiuoja,
Daina ir gimdo
Nepaprastus jausmus.
Daina ir prikelia
Mažiausią vaiką
Ir išveda į kelią
Net į tolimus kraštus,
Daina srovena,
Daina išlieja
Jūrą iš krantų.
Daina liūliuoja
Ir išplukdo gintarą
Iš Baltijos bangų.
Pakilkim džiaugsmui,
Vėl pakilkim dainai,-
Mūsų vaikai dainuoja
Jau už mus.


Skiriu Donatui Montvydui

Perlas




Būna ilga raida,
Kol geltona smiltis
Ir gražiame kiaute
Į perlą virsta,
Oi, ilgai, labai ilgai...
Jos viduje saugu,
Išlieka taip ilgai,
Kai kaklą puošia
Jau balti karoliai,
Gražūs vėriniai
Ir moterys juos dėvi
Baltomis suknelėmis,
Rečiau – juodais
Vilkėdamos dar apdarais.
Koks tyras baltas
Šitas vandenyno grožis,
O sraigė - po mirties,-
Jos niekas neminės ilgai.
Gal motinų tokia dalia -
Išauginai ir ačiū tau...


Atskirta daina





Klausau, kaip kitų šalių
Žmonės nuoširdžiai dainuoja,-
Linksmi balsai -
Tikra kalba,
Nors dainos žodžių nežinau,
Bet ji be įtampos,
Visai laisva.
Kodėl kraštus karas atskyrė
Ir taip ilgai ramybės
Ir taikos nėra mano krašte?
Kodėl tik piktžolės išdygo,
Kai laisvę davė mums dalia?
Kiek laisvę mylime,
Parodys mūsų sąžinė,
Laisva valia -
Be tamsių užkulisių,
Iš anksto nupirktų lažybų...
Dabar daug kas pasijuto
Lyg po žirgų lenktynių -
Apsiputoję žąslai,
Prakaitas ant nugaros
Ir ašara vien akyse.

Tėviškės duona


Kodėl pikti žmonės
be savo tėviškės

Yra žmonių,
Kurie tik kepa,
Paskui vieni valgo,
O jų nemato net šeima;
Gal neteisingą
Žingsnį žengė,
Kad rūpinosi
Tik tokia dalia.
Ne viskas gera,
Kas į skrandį telpa,
O siela lieka,
Oi, nyki, tuščia,
Tada ir kuriasi
Žmogus legendą,
Kad gera ir jauku
Svetimame krašte -
Be šeimos šilumos
Lyg plyname lauke.
Kaip sugrąžinsime
Jausmus ir meilę,
Kurie toli nuo tėviškės,
Nors gražiame krašte.
Skaudi ta netektis,-
Kaip dykuma plika.

Gyvenimas su daina





Gyvenimo keliai
Atrodė neišvaikščioti
Tokie ilgi ilgi
Ir smėlio taip dažnai
Tarp basų kojų
Pirštų pilna;
Oi, trinasi į žemę padai,
Glaudžiasi delnai
Prie jos nugaros,
Vis saulėtos, įšildytos.
Daina girdėti iš toli,
Ji sielą gerumo pripildo,
Tada ir priglaudžiau
Sau prie širdies
Gyvenimą,- kaip smilgą -
Ilgą ilgą...

2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Didžiulės svajos





Kokia didžiulė
Saulė vakare,-
Apsunko nuo kaitros
Ir prisigėrė žemės -
Sodri ta žaluma -
Rasos, nuo pievų kylančios,
Net spinduliai nutirpo,
Kol per dangų ritosi
Pavasarį vėlyvą.
Dainavo dirvoje
Tik vyturys, vaikus išvedęs,
Toli gegutė iškukavo metelius,
Susėmiau juos į širdį.
Dar laukiau, gal atskris
Baltas balandis ir nutūps
Ant šulinio ar svirties...
Linguoja ji ir nubaidys,-
Saulė į debesį įlindo...
Ir mano svajos vakare
Kažkur nugrimzdo.


Vakaro tyloje





Paniro vakare dangus,
Berželio svyruonėlio šakos
Pliuškenasi, dainuoja, šnekasi
Ir atsiduso ežeras,-
Senoliai to jau nebemato...
Betgi ir medžiai juk ne amžini,-
Šešėliai tuo labiau -
Jie sklaidosi nuo tako,
Kur slenka saulė pamažu
Ir kalbina tik vakarą...
Tyla prigludo pakrašty,
Sustingo bangų keteros
Ir jos nurimo ir paniro,-
Kaip mūsų atmintis
Prie kapo svetimo...

Tik draugai




Kai kalbasi draugai,
Pažinsi juos iš tolo,
Jų rankų mostai -
Švelnūs ir geri,-
Nes vienas šalia kito stovi.
Akių šviesa pasako
Apie jų gerovę,-
Nebūtinai ir turtų,-
Bet pagarba ir meilė
Tarp jų vidury
Tarsi nuo negandų tvirtovė.
Tik priešų nemačiau
Dar iki šiol...
Turbūt tada
Kitaip žmogus atrodo?

Saulės sode




Kam saulei reikia
Tiek draugų - jaunų, senų -
Juk būtų kiek ramiau gyventi,-
Prie savo sodo obelis
Ir šulinys...ir to užtenka...
Kam reikia tų aukštų beržų,
Kad jie šiurentų,-
Prie namo tik alyva kvepia
Ir jau to užtenka.
Kam reikia paukščių -
Giedančių ir alkanų -
Gal vabalų sode
Nebe užtenka?



Rytas po lietaus




Šiandieną po lietaus;
Dangus toks žydras -
Nuplautas, išskalautas -
Ir debesėlis plaukia,
Žvalgosi toli toli...
Per savo žemę taip ilgai ėjau
Ir rūpesčius rinkau,
Kad nebeliko netgi laiko
Debesėliui palinkėti
Vien gero kelio virš miškų.
Oi, daug reikės nuskristi,-
Juk mano tėviškė maža,
Bet dar plati ir išdidi.
Reikės ir Gedimino piliai,
Neriai, Nemunėliui nusilenkti,
Kad liktų atvaizdas
Jų vandeny.