2021 m. lapkričio 30 d., antradienis

Už lango – balta balta

 



Tu serenadų man nedainavai

Nė prie balkono,

Nei prie mažo lango,

Pro jį abu tik matėme

Tą patį vyšnių sodą,

Obelis – amžinas nuotakas –

Baltas baltas –

Gegužę,

Ir žiemą šaltą,

Kada krenta snaigės…

Mylėjome labai labai

Tą vieną kiemą,

Dvi šventas upes,

Į vieną srovę susibėgančias,

Baltas lytis,

Apačioje žuvys nardė...

Serenadų man nedainavai,

Nedrįsome pasibučiuoti, –

Tyrą jausmą saugojai.

Praleistas laikas verkia,

Vėl po mano langais,

Nežinau, ar buvo verta...



Akmenys

 


Kaip galima mylėti akmenį, –

Jis žiemą vasarą

Vienodai šaltas,

Kaip ir tavo žvilgsnis

Prie kasdienio stalo…

Paliečiu akmenį –

Jis tyli, nekalba,

Nė vieno priekaišto,

Kad ir sriuba atšalo,

Per daug papuola druskos

Ar per maža…

Taip daugel metų

Su akmenimis gyvename,

Kol šaltas lašas

Virsta po kaklu

Akmeniu atšalusiu.



2021 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Vakaro melodijos

 



Naktis…

O mes dar klausomės

Melodijų senų…

Nepaprasti garsai

Į sielą plaukia, –

Tamsa – tik už langų,

O širdys susišaukia…

Ramu…

Šį vakarą ramu,

Kai turi gerą draugą,

Kuris „labanakt’’ pasakys

Nieko daugiau nereikalaudamas,

Neklausdamas…

Labanakt.


Ona Baliukienė

Arčiau dangaus

 


Iš mano taško

Saulės kelias sutrumpėjo,

Du žingsniai – į priekį

Ir keli – atgal,

Horizontas slepia taką,

Kuriuo einame,

Paukščių Takas rodo,

Ko jau pasiekti negaliu,

Nėra jėgų ir tau,

Jaunam.

Gyvenu į žemę įsitvėrusi,

Ikaro sparnus nusvilau,

Saulės kelias sutrumpėjo

Ne tau vienam,

O tuo labiau ir man.



Rožiniai žiedai

 

👫


Vėl pražystų rožė,

Jeigu kas palaistytų,

Savąja pavadintų,

Grožėtųsi neskynęs

Tik rožiniais žiedais…

Žydėčiau jam vienam,

Jeigu vienintele vadintų,

Kvepėčiau vakarais

Ir paryčiais…

Nėra gėlės,

Kuri žydėtų amžinai,

Sustingsta žiedas,

Akmeny iškaltas,

Jam nusilenkia iš dangaus

Ir angelai…

Saugok vieną žiedą,

Kad nors po metų

Pajustume – nepaklydome,

Neprisiek,

Kad žydi meilė amžinai.



2021 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Neišnaudotas bučinys

 



Neišnaudotus bučinius sapnuoju,

Prie lango bėgu

Ir tave matau,

O tu šypsaisi veidu mėnesėlio, –

Toks neryškus,

Lyg paskutinis bučinys

Aukštai…

Naktis užmerkia žiedus,

Per stiklą ritasi lašai,

Kažkas paliečia skruostą…

Gal tu pabučiavai?




Kareivėliams Lietuvos

 




Visiems ateina laikas

Pamąstymams ir atsiminimams,

Kaip rūpintis Tėvyne –

Lietuva...

Užauga šeimoje vaikai,

Jiems pasakoja, mini,

Kokia tėveliams teko

Nelengva kova,

Kol pasėta išdygo,

Giliai įsišaknijo

Meilė širdyje…

Ant delno vis laikau

Ąžuolo gilę,

Kai sulapos,

Žalią vainiką pinsiu

Už kareivėlius ir mamas, –

Jos sėjo, užaugino,

Kad suklestėtų žemėje taika.



2021 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Sodinkime Kalėdines eglutes

 


Nauji kiemai pamatė

Nemažai Kalėdų,

Žaisliukai ir girliandos

Lyg paukšteliai kybo,

Vaikai maži užaugo,

Veda savo vaikelius

Kas į mokyklą ar į darželius,

Kiekvieną rytą

Klebina vartelius.

Prieš pačias šventes

Nusiperka eglutę,

Po švenčių pasodina jas kieme,

Kur vėjas pučia,

Ilgai žaliuoja čia namus suradusi,

Džiugina ir tėvus,

Vaikus ir senelius,

Saldainių žada ir žiedų.

Dangus sniegu apdrabsto,

Kasmet paauga vis po sprindį,

Dabar ant eglės

Jos vaikučiai spindi

Dindi lindi...

Tik nekirskime.




Lengva lengva

 





Gaivu ir gera,

Kai sniegas virsta lietumi,

Nuo spyglių lašai varva,

Į žemę geriasi lašai

Ir miškas skamba…

Sustingsta lašas ant blakstienų,

Vakar buvo karštas,

Nevirsk ledu

Paukštelis antrindamas kalba…

Gera ir lengva –

Atsiveria jausmai,

Medis kalbasi su manimi,

Šiandien – gera, lengva.




2021 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Naujagimiai visų laikų

 


Geriausia būtų buvę

Tais laikais negimti,

Kai švilpia kulkos virš galvų,

Juoduoja ir nuodėguliai

Nuo karo gaisro,

Bet ir už šiuos žodžius norėčiau

Atsiprašyt savo tėvų…

Praeina neganda ir vėl sugirgžda svirtys,

Mazgojami naujagimiai

Visų laikų,

Senatvėje vertėtų nusilenkti,

Nes tėvas nepakėlė šautuvo,

Nekrito kraujo lašas

Ir ant jo vaikų…

Ačiū, kad gimiau ir gyvenu.



Laiptai

 




Vaikystės metai – pirmas laiptas,

Medinis slenkstis ir asla.

Žiemos metu – medinės rogės,

Švilpiu su vėju nuo kalnelių,

Senam name – pradinė mokykla…

Daug metų mokslas –

Vis prie žibalinės lempos,

Kitas laiptelis – jau su elektra,

Tai – Laimės žiburys

Su daug laiptelių,

Kai ugnį nešė daugel rankų,

Po ilgų metų

Įsižiebė ant akmenų

Ryški šviesa…

Prisiglaudžiau prie Puntuko,

Apglėbiau jį rankomis –

Kokia iš jo pasklido šiluma, –

Turbūt čia – paskutinis laiptas,

Kurį įveiksiu

Su medine lazda.




2021 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

„Mokslas’’

 




Įdomu, kaip jautėsi

Pirmieji fizikai ir astronomai,

Kai apskaičiavo gan tikslius

Planetų ir žvaigždžių kelius,

O tokie prietaisai

Dar stovi ligi šiolei,

Seka iš tunelio

Ir šviesmečių žingsnius…

Ką mato Lietuvos

Šių laikų žmonės,

Kaip dingsta šviesos

Už kelių dangoraižių,

Giedrą naktį mato savo akimis,

Užverti galvą ir junti,

Kaip sukasi dangus

Drauge su tavimi.



2021 m. lapkričio 23 d., antradienis

Žiemos laukiu

 




Tyriausią meilę paskiriu

Pirmajai snaigei,

Sniegui – balta balta,

Dar žemė iš vidaus alsuoja,

Tirpdo sniego skraistę,

Neleidžia paskutinei gėlei

Per anksti užšalti…

Skrendu, krentu į pusnį,

Baltos žiemos laukiu, –

Bus visur balta balta,

Nors ir šalta…

Ant visada žalių šakų

Nutupia spalvoti paukščiai,

Mirgantys it žiburėliai,

Sniegenų plunksnelės – rausvos...

Žiemos laukiu.



2021 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

Brangūs gimtadieniai


Iš daugybės švenčių
Renkamės brangiausias 
Sukaktis, gimtadienius savųjų,
Geriausius artimų,
Nepamatai, kada vaikai užauga,
Vyrais tampa,
Bet vis dar būna prie namų.
Tėvams jie lieka visą amžių
Geri vaikai, 
Vis šaukiami mažybiniu vardu, -

2021 m. lapkričio 20 d., šeštadienis

Artimieji


Sydney, Australija

Iš tolimų kraštų
Skrenda meilės paukščiai,
Aplanko mylimus, savus
Ir perduoda žinias
Per vandenynus,
Kalnus aukštus,
Kad esame šalia...
Kas labiau atsišauks,
Jeigu ne artimieji,
Nebent sparnuotas paukštis
Sveikina džiaugsme,
Nutyla audros vėjas,
Pasislepia už debesų
Ir neganda juoda...
M. K . Čiurlionis piešė
Skrendantį padebesiais 
Galingą paukštį,
Sukūrė muziką visiems laikams,
Kad visada tikėtume,
Kas gera jums ir man.


 

2021 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Kalėdinė žvaigždžių girlianda anykštėnams

 



Dviračių takas palei Šventąją

Man ligi šiol dar šviečia

Ryškiomis žvaigždėmis,

O nepasiekiamas iš jų girliandas

Apšviečia mėnuo naktimis…

Šiandien ir vėl įsibridau į Šventąją, –

Koks tylus vakaras,

Nors mėnuo ir užtemo,

Sužibo širdyje viltis –

Ateis kita karta,

Ilgesnį tiltą pastatys,

Upėje ir antys nardys,

Per vasarą čirens svirplys…

Einu mediniu tiltu,

Girdžiu ir šlamančias pušis,

Vaikai dainuoja „ Dainų slėnyje’’,

Tūtuoja bėgiais link Rubikių

Siaurasis traukinys…

Kas kartą čia buvojo,

Pritars ir „ačiū’’ pasakys.



2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Svarbūs žodžiai

 👪



Mylėjai, pasakei –

Jau du žmonės laimingi,

Priglaudei, apkabinai –

Pasielgei garbingai…

Daug metų dar praeis,

Sugrįši mintimis,

Meilės įspaustas žodis

Dainuos žilvičio šakose,

Užaugę žievės randai

Atsispindės gyvenimo ramioje

Upės tėkmėje,–

Mylėjai ir esi laimingas.




Smalsaujame

 




Ieško ir pasiunčia

Į kosmosą žinutę,

Sulauks ar nesulauks,

Pagaus atsakymą

Po tūkstančio karta,

Net nepanašūs – svetimi,

Smalsumas veda

Taip toli...

Kas taip arti,

Su tuo ir noriu būti,

Perskaitau kas dieną

Mielas žinutes,

Rašyk ir tu,

Kas gera, iš toli…

Kokia reikšmė,

Jei niekas nesupranta,

Kokiu raštu rašai

Ir dėl ko siunti,

Ar iš aukštos pilies

Skrenda balandžių paštas,

Ar medžio tošyje

Savo vardą randi, –

Skaitai ir nukaisti.



2021 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Nepaskelbtas karas gyvais žmonėmis

 




Pamiršti negandas

Ir kažkokią skriaudą,

Šie išgyvenimai trumpi,

Kai išgirsti melodiją

Ir gražią dainą,

Kyli ir su ja eini...

Avia Marija – ši giesmė

Giedama visam pasaulyje,

O skausmas liejasi,

Tarsi iš Gralio taurės

Per visus kraštus,

Žmonės vieni kitus gena

Per pelkes ir miškus,

Nepaisydami, kas už jų, –

Moterys, vaikai, –

Nes iš kitų šalių atklydę,

Svetimuose kraštuose

Sau ieškosi namų…

Tokie vaizdai verčia pakelti

Abi rankas į dangų,

Prašyti ir iš ten pagalbos,

Paklausti žmones:

„Kas dar bus?’’




2021 m. lapkričio 16 d., antradienis

Tolerancijos pamokos

 



Gyvendamas patikrini,

Ką vaikas būdamas

Iš savo tėvų išmoksti,

Maldas kartodamas

Vis priduri savo minčių,

Dievo Įsakymai – teisingi

Iš pat gilumų:

Mylėkim savo artimus,

Nežudyk ir svetimų,

Nekauk ir užtarimo,

Jei negalvojai taip apie visus…

Tokie esame laimingi,

Kad gimėme ir turime savų.



2021 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Balta gulbė

 




Auksinis paukštis

Skina aukso obuolius,

Bet tik mediniame narve

Laisvas gyvena, –

Užrakinsi devyniais užraktais,

Pakelsi aukso strėlę,

Parneši aukso plunksną

Į prabangius namus,

Kur karalius gyvena,

Ir nepadės daugiau kiaušinių,

Neskins ir obuolių,

Nutiesi kelią melui…

Iš čia ir pasaka vaikams,

„Mažasis Princas’’ –

Skaitomas nuo seno,

Lapės atlaidumas artimam,

Tarsi prie rožės

Ir kiti gyvename…

Ne auksine plunksna rašau,

O baltos gulbės,

Kuri gimtuose ežeruose gyvena, –

Jai nė man nereikia

Karalių rūmų,

Nė auksinio narvo.




Sielų šauksmas

 




Daug metų neėjau gatve,

O aukštakulniai vis dar kaukši, –

Ilgam įrašomi garsai,

Kaip ilgesys ir sielos šauksmas…

Savęs paklausiu,

Sau ir atsakau,

Savyje girdžiu,

O vis tavęs paklausiu,

Koks tavo sielos šauksmas…

Gatve – du takai,

Šaligatviai ataušę,

Pėduoti – nepėduoti,

Klausimais austi – atausti,

Rudens lapai kulniukais prismeigti

Prie juodojo asfalto…




Jausmai

 


Visą gyvenimą mus lydi

Jausmų sumaištis, –

Vėjelio dvelksmas primena

Po daugel metų bučinius,

Kurių jaunystėje nedrįsome

Ar žvilgsnio vis nepastebėjome…

Prie amžinybės slenksčio

Pasijuntame sustoję ir stebimės,

Kaip vėjas nupučia lapus,

Su jais ir klausimas atlėgo:

Kas būt galėjo?


2021 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Du mylintys balsai

 




Meilė neturi sienų

Nė apčiuopiamų ribų,

Per muziką pasiekiam

Tolimus kraštus,

Jūrų bangelėmis atplaukia,

Paliečia kojas, kyla lig širdies

Ir kviečia atsišaukti…

Meilė – du balsai,

Sutartinai dainuojantys

Netgi per audrą…

Paklausk, tau atsakysiu,

Kodėl žilsta smilkiniai,

Kaip meilės laužas

Smilksta…

Meilė – kibirkštis,

Visos gyvybės turtas.



2021 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Elmiškiai

 


Mūsų laikais

Daugelis atitrūksta

Nuo savo gimtinės,

Silpnėja ryšiai giminių,

Išlieka ilgesys,

Kaip motinai ir tėvui,

Kurie jau pasiliko

Anapus durų atvirų…

Gimtinė – bambagyslės virkštelė,

Užrišama ir tvinksi

Smilkinių dugne,

Iš čia – ir vaizdiniai,

Joninių laužams kūrenantiems,

Kalėdinės eglutės spindesys,

Vardai ir pavardės,

Saldainių popieriuj linkėjimai,

Perskaitomi ryte…

Iš vakaro uždekim žvakeles.



Gyvenimo akimirka skaisti

 




Laikas – gyvenimo stotelės,

Vienoje išlipi ir vėl toliau važiuoji,

Savo vietą surandi – atsisėdi,

O tegu ir stovi,

Į kitą vietą bėgiais vis dardi…

Perone švilpia vėjas,

Skrodžia per ausis,

Kitoje stotelėje – pavasaris,

Turškiasi pabėgę iš vaikystės

Jaunų būrys…

Laukia kantriai ant suolelio

Du seni, svajoja,

Sutikti taip laiko malonę

Banguotame kely…

Apsunko kojos, kaip tu gyveni?



2021 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Oras

 


Nežymiai žemė priima

Permainas orų,

Tarsi svarstykles primena,

Kad jau reikia keltis,

Ruoštis prie darbų,

Kada ilgiau ilsėtis verta.

Ar jaučiam savo plaučiais,

Kaip žemė kenčia,

Kai ant jos veido

Pristatėme kaminų –

Jie rūksta, smardina…

Ką reikia pirkti,

Kiek kas kainuoja,

Žinome visi,

O oras – veltui,

Nors jis ir būtiniausias vaistas,

Kai trūksta oro,

Kyla į paviršių ir žuvis,

Paskutinį gurkšnį gaudydama.




2021 m. lapkričio 10 d., trečiadienis

Rudens palaima

 


Mūsų ruduo –

Dvi balto dobilo

Šalia galvelės,

Kitos – šalia,

Nurudusios ir išbyrėjusios,

Pasėjusios grūdų

Jau pilną saują…

Papurtys vėjas

Abi mūsų galveles

Ir dobilų padaugins,

Mes būsime šalia,

Kalbėsime tik apie laimę,

Paskutinė žiedo meilę.

Oi, dobile,

Balta balta galva,

Ruduo – branda,

Gyvenimo palaima.




Vienišas lašas

 



Trūksta rudenį

Lietaus lašų,

Kai ežeras tylus,

O tikšta burbuliukai,

Į paviršių atsitrenkę…

Trūksta ir vasaros kvapų,

Paukštelių čiulbesio,

Mažų lizde vaikų,

Debesėlio balto…

Priglust prie žemės negaliu,

Šlapia – šalta,

Užmerkusi akis lieku,

Kai lyja, merkia…

Geriau žaibuotų,

Į aukščiausią medį trenktų,

Paskui ryškėtų juosta,

Kurioje spalvų lašeliai

Tvenktųsi…

Ką aš šį rudenį jaučiu

Ir tavo sieloje randu,

Vienatvės lašą,

Tyliai krentantį.



Neatsakytos mintys

 


Skaitydama kitų mintis

Savąsias užrašau,

Taip randasi knyga

Iš minčių rašto,

Verčiu po puslapį rytais,

Pakol ateina vakaras.

Tiek daug tuščių vis lapų,

O mintyse – tu,

Berželi gelstantis,

Visai be lapų,

Kiekviename – saulutės ilgesys,

Vėjelio bučinys,

Gimtosios žemės kvapas.

Nakčiai žvaigždeles prisegu, –

Jos tokios ryškios

Rudeniop, anksti pavasarį,

Nušvinta mintyse

Ir Paukščių takas,

Arčiausiai Mėnuo plakasi.

Iš kur ši Žemės planeta,

Gal ji – Kūrėjo paslaptis,

Jei mintyse neturiu atsako?




2021 m. lapkričio 9 d., antradienis

Skirtingi kartų keliai

 


Ne nuodėmė – ieškoti kelio,

Prarast gimtinę – taip sunku,

Klajojo žmonės, kol atrado

Savo išsvajotą laimę,

Bet buvo – per vėlu…

Galvojo, kad vaikai išpirks,

Nors rėžį žemės,

Pasistatys sau ir namus, –

Sodelis, daržas, karvė, –

Čia ir gimdys savo vaikus…

Vaikai kitaip suprato laimę –

Žvejojo traukdami tinklus,

Toks platus vandenynas,

Viskas – veltui...

O iš ko mezga jų vaikai tinklus?



2021 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Gyvenimo paskola

 


Pasiėmiau paskolą

Visam gyvenimui –

Ilgai ir grąžinu,

Kasmet naujai

Pavasarį matau:

Tirpsta ledokšniai,

Slūgsta pusnys,

Upeliukai teka

Iš lašų subėgę…

Atiduodu paskolą

Nuo pat vaikystės,

Žeme, tau

Brisdama per pievas,

Lipu į kalnelius,

Keliu abi rankas,

Pagaunu spindulį,

Prismeigiu žalius lapus,

Žiūriu, kaip miega…

Šiandien – ruduo,

Vėjas jau skina

Paskutinius lapus

Po vieną, vis po vieną,

Kada bus paskutinės

Paskolos grąžinimas,

Žino dangus vienas.


Rudens žaisliukai

 




Kai prašvito saulė

Po ilgos liūties,

Išėjau ieškoti

Rasos karoliukų,

Vėriau ir suvėriau

Po ilgos nakties,

Lyg ant smilgos,

Saulės spindesį,

Zuikutį – netyčiuką…

Prie skaidrių karolių

Ir du auskarus segu,

Vėrinys – ant rankų,

O ant kojų – skambaliukai,

Virpina juos vėjas

Rudens atšiaurus,

Klevo lapus suka,

Suka…



Štrausas

 

👄💕


Prieik ir nusilenk,

Pabūk man princu

Iš jaunų dienų,

Primink man valsą,

Plataus žingsnio aidą,

Suksimės ratu…

Salė – didžiulė,

Mums – visas pasaulis,

Muzika – čiurlenimas

Ir nuo aukštų kalnų,

Tenai keliauju,

Užmigsiu karalaite,

Kad radęs pabučiuotum

Tu.


💋



Giluminės versmės

 


Gamtoje maži šaltiniai

Ir žiemą neužšąla, –

Jie gurgia po ledu

Ir šventą vandenį

Iš gelmių semia,

Taip atneša pavasarį

Po ievų šaknimis,

Palinkusiu žilvičiu

Ties versme.

Įsiklausykime ką kalba –

Tai mūsų protėvių

Kaimo kalba,

Pakrantėje ir strazdas čiulba,

Genelis į medį stuksena,

Saulutė apšviečia naujas balas,

Pražysta čia purienos,

Pakyla pempė „gyvi’’ šaukdama…

Sugrįžau prie ežerų,

Kurie atspindi dangų,

Jau daug linksmiau

Laukti žiemos

Ir susitaikyti su žeme,

Prakalbinti aukštaitiška šnekta,

Pagyvinti sutartine.



2021 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Pasaulinė nelaimė

 




Gaila šakelės nulaužtos,

Gėlės nudžiuvusios,

Sėklos nesubrandintos,

Gaila darbštuolės skruzdės,

Nespėjusios sugrįžti į namus

Prieš liūtį, speigą…

Gaila sergančių vaikų, –

Tik jiems gyventi,

Džiaugtis laikas,

Palatose jie laukia mylimų tėvų,

Net baltos lubos šaukia

Jų vardu: „ Ateikite’’…

Kitoje – senoliai,

Kančiose paskendę,

Ir jų dar gyvybę aparatai saugo…

Nelikim abejingi,

Mokslas – mūsų draugas,

Nuo daugelio ligų išgelbėja,

Saugokimės.




2021 m. lapkričio 6 d., šeštadienis

Klausykime dainų




Nekviesk šį vakarą

Į pirmą pasimatymą, –

Tokia vis dargana,

Užlipdanti akis…

Neliesk net rankos,

Joje – tik virpanti naktis,

Užmigsiu vieniša,

Nekviesk, neliesk…

Neskirk dainų, –

Ir taip nelengva

Šią naktį ligi ryto spindulių,

Dainuokim atskirai

Žiūrėdami pro langą,

Balandžiai te burkuoja

Ant plikų šakų.





 

Tiktai sapnai

 


Savo geriausius norus

Naktį susapnuoju:

Gražų eilėraštį rašau,

Randu darželyje raudoną rožę

Net po pirmų rudens šalnų...

Savo jaunystę susapnuoju –

Einu su tavimi

Rasomis nupiltu vasaros taku,

Pasilenki ir pabučiuoji,

Prisegi ramunę prie plaukų…

Ilgiausią žiemos naktį susapnuoju,

Kad per baltas pusnis brendu,

Čiuožiu nuo aukšto kalno,

Nuo vėjo kaista skruostai,

Vaikystę sveikinu juoku…

Kodėl dažnai sapnuodama verkiu?




Iš seno rašome naujai

 




Baigiu pamiršti ir knygas,

Kelis kartus skaitytas,

Frazes, išmoktas ir atmintinai,

Jos buvo ir kita kalba rašytos,

Išliko vos keli vardai...

Pasaulis pasidaro savas,

Kai įvairių kalbų atsiveria ryšys, –

Tu skaitai mano,

Aš jau – tavo,

O lieka knygose

Ir minčių antspaudai:

Žmogus, gamta,

Visatoje – nežinomi dar skliautai,

Kurių neatradai.





Gyvenimas – pražydusi gėlė

 



Per anksti pasenau –

Dar akys mato,

Pirštai – lankstūs,

Močiutės duonos

Užuodžiu kvapus,

Kai padedu ant stalo

Per pačius pietus…

Taip greitai pavargstu,

O gal širdis pavargo,

Kai vargina mintis, –

Išeisiu ir negrįšiu,

Niekas ir „labas’’ nesakys…

Niekur neskauda –

Gal iš nevilties

Tik sudreba širdis?