2020 m. vasario 29 d., šeštadienis

Pavasario aidas




Labai slidu
Ant plono pirmo ledo, –
Traška, skyla,
Kartais ir į gilumą nusileidžia;
Stengiuosi eiti palengva,
Nes giluma įtraukia,
Nepaleidžia…
Labai slidu pavasarį,
Kai polaidis lytis paleidžia,
Jos traška, skyla,
Nuplaukia į jūrą mėlyną
Ir tyliai paskęsta,
Lašelius užliūliuoja
Vandenyno laumės…
Labai slidu kiekvieną dieną,
Paduok man ranką,
Jeigu dar myli,
Patark ir einam…
Labai slidu gyvenime,
Kai lieka vienas aidas.



Gyvenimo dainos




Nelei Paltinienei atminti

Gyvenimas – trumpas
Ir labai trapus,
Tarsi žibutės žiedas,
Pavasarį pražysta – vyturėlis gieda,
Nubyra iš jos mėlynų akių
Kelios ašaros į baltą smėlį,
Per kopas vėl į jūrą
Neramiai nurieda,
Pakeliui susigeria…
Gyvenimas – daina,
Kiekvienas posmas – laimė,
Avie Marija – paskutinis
Trumpas žodis
Amžiams pasilieka.

„Pavasaris buvo, sodai sužydėjo’’




Mūsų dainos ir giesmės
Iš vienų šaknų auga,
Močiučių nuaustos
Iš drobių baltų,
Ant rankšluosčio – duona,
Padėta ant staltiesės,
Apklota klevo rausvu lapu…
Mūsų dainos – šienapjūtės
Pradalgių varsos,
Nublizgintas dalgis
Ramunių baltų...
Mūsų dainos – mėnulio pjautuvas,
Rasotas ir tyras
Viršum debesų…
Mūsų dainos – tai giesmės,
Į sielą įaugusios,
Tegu jas dainuoja
Pulkas vaikų
Drauge su senoliais
Vienu balsu…






2020 m. vasario 28 d., penktadienis

Muzikos žibintai




Šiandien nereikia
Melodijų graudžių,
Nes mano sieloj – šventė,
Gimtinės miesto žiburiai
Apšviečia Šventąją…
Dainuoja širdyje kažkas,
Gal tėviškės šilai
Upės pakrantėje,
Siūbuoja jų viršūnės,
Siekiančios padangę…
Užsidegė gatvės žibintai
Ir nusileido iš aukštai
Mažasis Princas,
Dabar liūdnos man muzikos
Nereikia.



Savęs suvokimas



Rašytojų sąjungos salė

Pašiauštos bangos
Ir rami tyla –
Dvi priešingybės,
O randame ir vidurį,
Kada prie kranto
Prisiiria puta,
Pasemiu į delnus
Ir palaukiu,
Kol ją kedena vėjas,
Paskui subliūkšta karoliukai,
Pro pirštus į žemę
Lašais byra…
Jaučiu ant veido spindulį,
O viename laše – pasaulio
Ir mano kilmė,
Tada ateina suvokimas –
Saulė šildo…



Mano gyvenimo vaizdeliai





Muzika ir muzikavimas

Vaikystė – scena, nuo kurios matai, kaip pateka ir nusileidžia saulė, plaukia juodi ir balti debesys...Parbėgi į trobą ir išgirsti mamos ratelio ūžesį, staklių pakojų trinksėjimą – tikras orkestras, kurio nebuvau dar mačiusi ir girdėjusi. Natos – medžių lapų virpantis judesys, užrašytas pačioje prigimtyje. Vakare ateina iš darbų seserys ir broliai ir uždainuoja – be jokių gaidų ir instrumentų, bet prigęsta žibalinė lempa ir striksi ant grublėtos, menkai kreida dažytos molinės sienos liepsnelių atspindžiai. Motina verpia toliau, tėtis suka pančius ir pritaria…
Kai eidavau paryčiais į mokyklą už 3 km nuo namų, sniegas grojo po kojomis ir kūrė nepakartojamą melodiją. Mokytoja niekada nei grojo, nei dainavo, turėjo savų rūpesčių per akis.
Septynmetė mokykla buvo dar toliau, bet ten jau buvo keli mokytojai, o muzikos mokytojas mokėjo groti akordeonu ir buvo mums ypatingai geras ir atidus: po pamokų mus mokė šokti, dainuoti, o jis pritardavo. Gribulis – iki šiol prisimenu jį, grojantį ir besišypsantį, nes grodavo, kol visi išgriūdavome. Mokinių buvo nedaug, visi ir visų tėvus pažinojome, bet mokykla buvo kultūros centras. Vaidinome, šokome ir pasirodėme visiems, kas ateidavo pasižiūrėti.
Man mokytoja davė mokytojos rolę, nebuvo kada repetuoti, nes žiemos diena trumpa ir reikėjo pėdinti namo per pusnis, vėl klausytis girgždančio sniego muzikos, pasitrini šąlančią nosį, nubrauki nuo antakių šerkšną...Namuose už krosnies garsiai sau skaičiau duotą tekstą, o kiti dainavo…
Po dviejų bendrų repeticijų – pasirodymas. Mokytoja davė paskutinius nurodymus, kaip elgtis, kad mokiniai, bėgdami į suolus manęs, mokytojos, nenugriautų...Bet kur tau...Nė nepajutau, kaip atsidūriau kampe, o mano bendraamžiai ramiai sau vienas kitą kumščiavo – tikras gyvenimas, o ne vaidinimas.
Muzikos pamoka, o aš groti neturiu su kuo ir natų nė vienas nematęs, tik visi žinojo, kaip virpa beržo ir drebulės lapai...Dabar taip virpėjau visa, ne tik mano lūpos...Ką dainavau, ką jie – neprisimenu, o gal šokas buvo toks stiprus, kad iki šiol neatsipeikėju ir negaliu skaityti, ką parašiusi, nors ausyse skamba ir skamba melodijos…
Dėkoju lietuvių kalbos mokytojai, kuri paskatino rašyti toliau, kai jai parodžiau prirašytus sąsiuvinius eilių, pagal padainuotas šeimoje pokario ir liaudies dainas. Taip ir pati parašiau pirmą scenarijų, rašau iki šiol ekspromtu, niūniuoju, nes prakalbėjau savo balsą per viso gyvenimo pamokas ir dainuodama su mokiniais.
Nematau atskirties, kur yra mokytojas, kur mokinys, kur profesionali scena, kur mėgėjų teatras, – visi mes augame didžiulėje gyvenimo scenoje, turime roles…

Ona Baliukienė




„ Nežudyk’’




Savo eilių nemoku,
Niekada jų nesimokiau,
Atmintinai mokėti ir priimti verta
Tik Dešimt Dievo Įsakymų,
Prieš daugel metų paskelbtų,
O aš – tik savo mintis
Jums nešu…
Myliu ir visada mylėsiu
Savo artimus,
Gyvensiu žemėje,
Kaip ir visi dori
Dangaus vaikai…
Šeima ir artimieji – viskas,
Dėl ko gyventi verta,
O draugui padedi,
Kai to paprašo,
Tol, kol reikia,
Visų pasaulio ydų neišspręsiu,
Paduodu tranką – kelkis,
Paskui nereikalingas jau tampi...
Tik nežudykime vilties
Vieni kitiems.





2020 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Gyvųjų instinktai




Dažnai mes vadovaujamės instinktais,
Nors baigę mokslus
Ir daug skaitę,
O prigimtis vėl sugrąžina
Vis į tą patį laiką,
Kai negimę, –
Mama savo vaiką pajunta,
Kai jis verkia,
Įsčiose suspurda…
Jaučiu savo vaikus,
Kada jiems neramu,
Su jais net ir sapne kalbu,
Prisimenu jų pirmą žvilgsnį,
Džiaugiuosi jų darbais,
Sunerimau, kai pamačiau,
Kad ėmė žilti…
Yra nematoma gija vaikų tėvams,
Tėvai jaučia vaikus už mylių,
Tada ir gera jausti,
Kiekvienam lengviau.



2020 m. vasario 26 d., trečiadienis

Pirmieji pumpurai





Nuskabo šaltis rudenį lapus,
Bet lieka pumpurai
Ir saulė vėl juos kelia,
Prie žalsvų lapų
Skleidžiasi gležni žiedeliai, –
Atšils miške ir šaknys,
Sveikinsis su dangumi,
O jame – skaisčioji mūsų saulė,
Šiluma ir meilė…
Einame takais,
Bijodami užminti vabalą,
Nulaužti pumpuro šakelę,
Kaip tada žydėtų miškas,
Kas kvepėtų šį pavasarį?
Iš beržo, klevo
Pasipila lašai,
O sulą visi geriame, –
Kiekvienas turi paskirtį,
Kas yra bloga
Ir kas gera…



Ona Baliukienė

Tarp ąžuolėlių…




„Augin tėvas tris sūnelius’’…
Skamba nuo vaikystės,
„Trys sesutės ant kalnelio’’…
Kad namo sugrįžtų.

Ąžuolėliai – stiprūs vyrai,
Nes motulė vystė,
Drobės skiautėmis surišo,
Meilės dar įrišo…

Dažnai dygsta ąžuolėliai
Ir iš vienos gilės,
Tada auga ir lapoja
Miškelyje dvyniai.

Viena šaknis ir dvi šerdys,
Viršūnes atskyrę,
Daugel metų vėtros laužė,
Bet jų neatskyrė.

Prie ąžuolų, ąžuolėlių
Krenta brandžios gilės,
Augs čia mano sūnaitėliai
Karo nepatyrę.


Ona Baliukienė






Miško takelis




Miško proskyna einu,
Saulutė kelia, šaukia,
Atokaitoje ir daugiau žiedų,
Anksčiau jos prasimerkia…
Suolelis – kelmas,
Nulūžusi karklo šaka,
Kuri pasiekus žemę toliau auga,
O ąžuolo stuobrys,
Gražiomis kerpėmis apaugęs,
Prie pūzro žydi
Pirmosios žibutės,
Skruzdė taiso lizdą kiaurą…
Kodėl glaudžiuosi vis prie ąžuolų,
Kitus medžius praleidžiu,
Nejaugi juos pažeminu?..
Miško takelis – mintys,
Bėgančios į kalną, –
Pavasaris – pirma ir paskutinė
Mano meilė.




2020 m. vasario 25 d., antradienis

Ekspromtu liejasi jausmai




Kai papučia vasario vėjas
Nuo gimtų kraštų,
Sujudina jau sprogstančias šakas,
Žirginėlius lazdyno,
Pakvimpa namų dūmais,
Išspaudžia džiaugsmo ašarą,
Žibučių akimis į tą pusę
Iš ilgesio pasižiūriu
Ir skubu mintimis
Prie Šventosios upės,
Kur stati pakriūtė,
Nesibijau paslysti nė įgriūti...
Ten – mokykla,
Mano mokslo draugai,
Aukšti bokštai bažnyčios,
Girdžiu net ir sapne,
Kaip skambina varpai, –
Toks didelis troškimas
Su visais pabūti.



Užgavėnių blynai



Gera buvo gaspadinė,
Kepė tikrų miltų blyną,
Lašiniais keptuvę tepė,
Apvertė, kol nepriskrebo.
Prastai bobai taip nutiko:
Vietoj miltų bulves pliko,
Pagailėjo taukų šaukšto,
Sudegė ne tiktai blynas,
Bet ir trobą prismardino.
Jaunos mergos juokais leipo
Ir pamiršo kieme maišą,
O lietus nieko neklausęs
Visą tešlą joms užmaišė.
Kiek to strioko – nieks nežino,
Dega Morė, dangus šyla,
Šoka senas ir jaunimas.





Meilė iš pirmo žvilgsnio



Užgavėnės

Meilė būna nuo mažens,
Po to, kai mamą tėtį mylime,
Išsirenkame artimą ir sakom išdidžiai:
„ Tik jis – geriausias iš visų,
Švelnius žodžius jam skiriame’’…
Išgaruoja netgi lašas
Per trejus metus,
Paaugę vos prisimename,
Sutinkame jau kitą,
Kurį, atrodo, skiria tau
Vienintelis dangus,
Gamta taip šaukia,
Sakom : „Myliu,
Joks amžius neiškirs,
Nors būtų ir paklydėlis’’…
Iš pirmo žvilgsnio mylim akimis.
Koks rūbas tinka,
O giliau nežiūrime,
Po metų kelerių sušunkame:
„Negi papūgą myliu!’’



2020 m. vasario 24 d., pirmadienis

Žibutės




Žibučių neskinu
Ir niekada neskyniau,
Jos primena tėvų akis,
Dangaus mėlynę,
Pirmą suknelę dovanotą,
Žvaigždelę naktimis…
Žibutes vaikaitis glosto,
Peržengiame nenumynę,
Rytas palaisto rasomis,
O vakare jos užsimerkia,
Užmiega su mumis…
Darželyje sesuo žiemai užklodavo,
Pražysdavo labai anksti,
Betgi kitokios buvo žiemos
Su storomis sniego pusnimis…
Žibutės žydi ir pavasarį vėlyvą,
Braidydavau miške balas,
Ieškojau tiktai vieno žiedo
Meilės sūkury,
Kokie šilkiniai lapai,
Susipynę mėnulio pilnaty…
Žibutės nenuskyniau,
O džiaugsmas liko praeity…




Prie medelio





Medelis semiasi sau gyvasties
Iš juodos miško žemės,
Kvėpuoja per lapus ir žievę,
Girdi atodūsius,
Kai mišką kerta,
Laužia šaką žalią,
Net ir supuvęs grybą kelia
Ir savo šaknimis apgaubia
Mėlyną žibutę, samaną…
Dažnai mes žiūrime į dangų
Ir ieškome dievybės kosmose,
O visuma – medelyje,
Jisai – visai toks pat, kaip tu
Ir aš…
Paklauskime medelį,
Kiek šįmet metų,
Kiek nužydėjo jau po juo žiedelių
Ir kiek pavasarių visi sulauks…
„Kol nenulauš.’’



Pasitikėjimas




Pasitikime žmogumi,
Kuris prisiekia tėvu, motina,
Duoda garbės žodį,
Kad saugos tavo sielą,
Paslaptis,
Kurių niekam kitam nebe išduoda…
Pasitiki savu,
Pavadini draugu,
Pastogę drauge duodi,
Iš vienos lėkštės pavalgydini
Ir duonos kąsnį atiduodi…
Pasitiki, kaip savimi,
Stebi, kaip vakare užmiega,
Nelendi į akis,
Patarinėti – tai menka paguoda, –
Kiekvienas tiki savimi,
Turi prigimties ir ydų,
Greta gėrio grūdą…
Pasitikiu medžiu,
Prie jo priglusti – semtis
Iš žemės jėgų noriu,
Į dangų viršūne su juo įkopiu,
Šviesu pasaulyje atrodo…
Pasitikėjimą sugriauna vienas
Ne laiku, ne vietoje
Ištartas žodis.




Mūsų laikas




Arti šilta pavasario diena, –
Žibutės jaučia ,
Mėlynos akelės toliau mato,
Stora lapų danga apklojo,
Nesušalo…
Ramu miške,
Ramiau gal tiktai danguje,
Kur mūsų broliai, sesės,
Tėvų tėvai,
Tėveliams žvakės dega žemėje…
Kartą pavasarį pražydo
Ir snieguolės baltos,
Taip juda žemės laikrodis…
Vieversiui išsprūdo:
„ Kelkis, kelkis, kelkis!’’
Daugiau šiais metais nebe pasikartos, –
Tai mano, tavo laikas.




2020 m. vasario 22 d., šeštadienis

Prie apsnigtų paveikslų



Jaunystės paveikslai

Prie atminties kas dieną sugrįžtu,
Sustoju vis prie apsnigtų paveikslų,
Snaiges nupurtau nuo blakstienų,
Kad džiaugsmo ašarą nubraukčiau.
Šiandieną sniego pusnis
Man ant galvos,
Bet nesunku su ja ir susitaikyti,
Kol atmintis dar nenubluko,
Snaigė tirpsta ant šakos,
Į ją ir paukštis savo pėdą spaudžia.
Palieka gera mintyse,
Kai turime, ką prisiminti,
Nors pašaukti aidu…


Rašykime



Su Jane M.

Rašau ir dar ilgiau rašysiu
Apie žemės grožį,
Kiek daug žmogus galėtų
Jai gero padaryti,
Apie klaidas tylėsiu,
Nes viena negalėčiau
Visko ištaisyti…
Kalbėsiu apie dangų, –
Jis ir naktį švyti, –
Žvaigžde pavirsčiau,
Kad gera vis daryčiau,
Apšviesčiau tau kelius
Per Paukščių Taką,
Kad pas mane sugrįžtum,
Kai patekės saulutė
Ir mums nušvistų…
Šviesa – gyvybė,
Tereikia vieno lašo
Ir juda ateities miražas,
Verčia skristi…
Skaitau, ką parašiau,
Garsiai pabandau sakyti,
Girdėsi tu mano žodžius,
Rašyt gražiai bandysi.


Klasės draugės renginyje


Laukiantiems





Laukiu pavasario,
Pasirodančio nuo šilo, –
Tenai pirma žibutė,
Varnėnas prabyla…

Laukiu saulutės šypsnio
Dar už debesėlio, –
Kaip bučinio ir meilės,
Kuri seniai praėjo…

Laukiu rytais aušros,
Rausvo vakaro šešėlio, –
Kasdien bunda diena
Ir vėl užmiega…

Laukiau tavęs kiekvieną
Mielą dieną,
O pajutau staiga, –
Užslinko pilkas debesėlis.




Karo metafora




Kiekvienas savaip ieško laimės –
Kartais lipdamas į kalną,
Sodindamas medžius,
Suradęs tikrą draugą
Jam pasipasakoja ir jausmus.
Šeimoje suradęs laimę
Džiaugiasi vaiku,
Iš dviejų – vienas,
Taip trejybė kyla,
Kaip žiedai gėlių…
Užauga ir išeina
Į platųjį pasaulį,
Dažnai vadinamą karu,
Kiekvienas už save,
Savo likimo kalvis, –
Laimingas, kad nekrito po kardu…
Prie vyro – moteris,
Oi, kokia laimė,
Drauge pasidalina duona,
Iki senatvės ir viena pagalve,
Nueitu keliu,
Kokia baisi nelaimė,
Kada randi tuščius namus…
Gyvenimas – tai karas,
Metafora ar tikra,
Bet šiuos žodžius liūdnai tariu,
Kai vyrai kelia kardą,
Kito moteris lieka našle
Vienu sykiu…
Jei moteris kariauja –
Bloga žinia,
Blogiausia iš visų, –
Kas vyrui pagimdys vaikus?





2020 m. vasario 21 d., penktadienis

Vainikai




Iš ąžuolo lapų,
Eglinių šakų,
Netgi iš kadagių,
Vijoklių ir beržo
Gijų numestų,
Įvairių gėlių,
Nupinami vainikai…
Garbė, kai žalią
Uždeda ant kaklo,
Būna skaudu,
Kai iš erškėtrožių
Ir kaktą duria,
Trina,
Kad apsigintum nuo jautrių,
Nemalonių jausmų,
Pasikabini Onytę,
Nors medinę…
Deja, ji negyva
Ir šįkart neapgynė.




Smulkmė




Neteko plaukti niekada
Kruiziniu laivu,
Aplink pasaulį dar neteko vykti
Nei pėsčiomis, nei lėktuvu,
O žemė – kaip kiaušinis,
Galėčiau bet kada atgal į tėviškę sugrįžti…
Neteko nardyti po vandeniu giliu,
Surast aukso kasyklos,
Gniaužau suprakaitavusiam delne
Smulkų pinigėlį
Ir vis bijau, kad neišslystų, –
Toks menkas uždarbis žmogaus,
Nedalyvavusio konkursuose,
O turtas – knygose,
Lig šiol dar neskaitytose…
Bandžiau padėti vis kitiems
Ir į gyvenimą sugrįžti,
Vieni dėkojo,
Kiti atkutę bando nusigręžti
Ir tada mąstau,
Kad ir smulkiausias pinigas
Būna netikras, –
Paskęsta tarp auksinių
Ir niekas jo neatpažįsta.




2020 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Gerumo pievos



Skiriu žemiečiams anykštėnams, o ypač – Dainiui Žąsinui.

Gerumas gerumu sugrįžta, –
Tai vieversys nuo grumsto
Iš gimtų namų,
Tapt takeliu per mišką
Atbėga stirna
Ir nusilenkiame kartu…
Gerumui žodžių nepritrūksta,
Kaip toli būtum nuo gimtų namų,
Tave gimtinė pasitinka
Ir savo tamsiu dūmu,
Ir salstelėjusiu duonos kvapeliu…
Pavasaris – pražysta
Mėlynos žibutės,
O vasarą – geltoni žiedai liepų,
Sielą gydantys nuo kosulių,
Geriu visus kvapus...
Keliu į dangų
Penkialapį dobilėlį,
Laimingos kaimo pievos,
Visus mus užauginusios,
Jų ateitimi tikiu.





Improvizacijų menas




Uola ir gulintis stuobrys,
Gyvenimo išvarginti –
Tokie panašūs,
Kad įžvelgiu juose
Senovės mazgų raštą,
Akiduobes, skruostus
Ir būna taip į žmogų,
Paukštį, žvėrį,
Lyg iš akies traukti, –
Abu apsamanoję,
Briaunos aštrios,
Atsisėdus pažvelgiu nuo kojų,
Kažkas braška...
Nejau po daugel metų
Primins ir mane tokią,
Nulipdys panašią
Iš nutirpusios jau paskutinės
Žvakės vaško?
O mano eilės – tau,
Iš daugelio sulipdytų vaizdinių
Iškilusi improvizacija,
Jei kas juos priskiria ir sau,
Manau, sukūriau,
Jeigu ne šedevrą,
Nors sensaciją.



2020 m. vasario 19 d., trečiadienis

Vasario dienos




Sekundė – paukščio skrydis,
Pražiopsojai – nebe tavo,
Už horizonto subolavo
Ir nusileido saulė,
Nušlubavo...
Minutė – pasiekimas,
Kad vis jauti,
Esi dar gyvas,
Pasieki savo ausį,
Pataikai ir pirštu į nosį,
Jei pavėluosi,
Būsi už beržyno,
Ten šarka sveikins:
„ Tu – dar gyvas?’’
Metai – mėnesių net dvylika,
O kaip su vasariu,
Nejaugi jam dienų neliko,
Galbūt su dngumi jis susipyko?



Žemiečiai







Per daugel metų
Susikerta ir vėl išsiskiria keliai,
Kol dar gyvi,
Vis rašome ir skubame,
Po to skaitys kiti,
Kokius niekus mes paistėme,
O gal nubrauks ir ašarą,
Per veidą sruvančią…
Vieni susispietė į būrį,
Kaip trys muškietininkai,
Vienas kitą rėmė
Sunkiais pokario laikais,
Audroms praūžus
Pakelia galvas,
Nusilenkia kryžiams...
Garbė – visiems,
Ką ligi šiolei minime,
Esa net ir buvę…


2020 m. vasario 18 d., antradienis

Mano gyvenimo istorija





Akvariumas

Kaip gimsta žuvelės? Taip, kaip ir mes, – nuo dangaus valios, iš žemės pašaukimo, kad pratęstų gyvenimą. Mes jomis grožimės, dideles valgome net negalvodami, patys būdami sotūs, kad jų gyvenimus valdome, nes esame šiuo momentu stipresni.
Stebėjau, kaip mažame akvariume pradėjo plaukioti gyvavedžių gupijų mažyliai, kaip jie slapstėsi tarp žolių, kad kas nesugautų ir nesuėstų. Gyvenimas – tai paskutinis siūlas su šiuo pasauliu…
Paskui nusipirkau ir kitą akvariumą, ėmiau dauginti žuveles, kurios vėliau išgelbėjo mano šeimą nuo bado. Gal tai ir buvo likimo praregėjimas tą kartą, kai pamačiau baimę dėl gyvybės mažame kūne.
Dabar stebiu sūnaus namuose didžiulį akvariumą ir vėl sudreba širdis, kad nenutrūktų gyvybė, nes žuvelių vis mažyn ir mažyn – trumpas ir taip jų gyvenimas, o ir mūsų…
Neršė ir skaliariniai, deda ant lapų ikrus, kad ir mato, kaip kitos žuvelės juos ryja; vaiko, kiek turi jėgų, bet nespėja ir giminė po kelių nerštų baigiasi, o patys miršta. Nežinau, ar jie protauja, o kaip tyrinėtojai rašo, tai tik instinktas – gyventi…
Supratau, kad reikia gelbėti, nuskyniau lapą su ikrais, įdėjau į penkių litrų stiklainį, oro srovę pajungiau ir stebėjau – saugūs būsimieji vaikai. Ryte atsikėliau ir tikrinu – tuščias lapas ir nieko nesimato, kur dingo mažyliai, nes tokie maži, kad be lūpos ir nepastebėjau. Pasiskaičiau, kad taip ir turi būti, mažam, tarsi iš vienos ląstelės pradėtam, daug vietos nereikia. Pamerkiau banano žievę iš balos vandens pasėmusi ir ten atsirado gyvybė – pirmas vos vos matomas jų maistas. Sujudo mažyliai ir pamačiau pirmą jų gyvenimo dieną, visas akvariumo vanduo sumišai krutėjo. Koks buvo džiaugsmas! Juk ir mes nežinome savo pradžios, kol suvokiame pagrindinių taisyklių: „Nežudyk’’.
Kol žuvelės užauga, praeina trys ilgi mėnesiai, mūsų gyvenime jie atrodo – toks trumpas laikas…
„Nežudyk’’ turi ir daugiau prasmių: vilties, neužtverk kitam kelio į svajonę…Per tą laiką, kol jos auga, tiek daug aplanko minčių, kad galėtum parašyti kelis romanus.
Vėliau pradeda maitintis mažytėmis kirmėlėmis, kurios dauginasi avižiniuose miltuose. Uždengi stiklu ir matai, kaip jos, trūkstant orui, lipa ant stiklo, nenujausdamos, kad nugrandysiu ir atiduosiu žuvelių mažyliams. Visa gyvybė – vienų ir kitų maistas, o žmonės dažnai vieni kitus naikina ir kardu, ir žodžiu…
Paskui su samteliu gaudau vandens blusas, dafnijas, dumble - uodų lervų, permatomų koretrų, kitokių uodų lervų – viskas, kad gyventų kiti. Trys mėnesiai sunkaus ir kruopštaus darbo, kad akvariume neatsirastų ligų, dezinfekuoji druska ir keiti vandenį, kad šis nusistovėtų, turi kelis stiklainius. Žuvys, kaip ir mes, turi daugybę ligų, kurios persekioja visus gyvenimo metus. Gerai, kad jos neturi prietarų, pavydo ir kitų, tik žmonėms būdingų, ydų...
Kai pasenstame, patys paliekame šį pasaulį – akvariumą.

Ona Baliukienė