2019 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Moterų takeliai




Visada šypsausi
Vasarai ir žiemai,
Saulei ir mėnuliui,
Netgi žvarbiam vėjui…
Visada lankstausi
Mirgančiai žvaigždelei,
Ji suspindo naktį,
Bet užgesti gali,
Gal tik ji man žiba
Ir nušviečia kelią…
Visada pasveikinu
Eglę ir berželį,
Du klevus, jau žarstančius
Marguosius lapelius,
Į namus takelį…
Oi, kaip myliu, myliu
Jaunąjį bernelį,
Kai jis neateina,
Suskausta širdelė…




Saulutės bučinys




Kodėl taip rudenį drungnu,
Nebūna netgi žiemą
Šitaip šalta, –
Lenda lediniai pirštai po skranda,
Nepadeda ir pirštinės,
Tarpupirščius atšaldo…
Kodėl taip rudenį gražu,
Šaltukas pakutena klevą
Ir apvelka rūbu,
Kurio įpirkt neįgali karaliai…
Kodėl taip rudenį saldus
Saulutės bučinys,
Nelyginat jis būtų
Mano – tau,
Tau – man
Prie klevo…


Šis ruduo




Oi, kaip gera
Sakalu iškilti
Virš kalnų aukštų,
Virš miškų žalių,
Žvilgsniu paliesti slėnį,
Pasislėpti smilgose
Mažu paukščiu…
Kaip gera vasarą palikus
Virš horizonto skresti,
Nusileist su saulės
Spinduliu ilgu
Į lapais padabintą taką
Ir apsikloti juo…
Šešėliuose nebuvęs
Nepajusi ir tamsos,
Gyvenimo pilnatvė –
Iš sutemų šviesos…
Kaip gera prie tavęs prigludus
Atsidūsėjimus sugerti
Šio rudens…






2019 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Mano ruduo




Iš kur pažįstu
Savo rudenį artėjantį?
Iš raustančių miškų,
Kai keičiasi kepurės,
Iš vaikystės atmainų,
Kada basa brendu
Per šiltas balutes,
Rasos karolius ant voratinklių,
Lyg žemuogių rožančių
Ant smilgos veriu,
Mamai iki šiol nešu…
Balutės – pilnos ašarų,
Kai nusidaužiu nykštį kojos,
Tarp durų net pirštus prisiveriu,
Lekiu tada į saulės blykstę,
Vėjo prašau sušildyti papūtus
Jaunystės rožių ir pievų kvapu…
Iš kur savo rudenį pažįstu?
Iš balto šerkšno ant plaukų,
Iš vaikaičių šypsenų,
Kada netyčia į balutę šaltą
Įkrentu...


Ona Baliukienė

Muziejų dienos


Kai susirenka seni draugai


Poezija suveda iš visų kraštų žmones
Dainius Žąsinas
ir PREZIDENTAS

Įsimintinos datos


„Tas jaudulio
pilnas rugsėjis’’

Kai būna pilkos
Rudens dienos,
Ilgiuosi saulės spindulių,
Gerų žmonių,
Jų akyse – nesuarti dirvonai,
Nenuskustos ražienos
Ir pėdos pradalgių,
Ilgiuosi rudens vėjo
Nuostabių dainų.

Ona Baliukienė


2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Norų išsipildymas




Nedaug tereikia,
Kad savo tėviškę,
Kaip vieną motiną,
Labai mylėtume,
Lietuviškai rašytume,
Su ja sava kalba kalbėtume…
Nedaug tereikia,
Kad į darželį
Eitume kas rytą
Palaistyti gėlių,
Savo gatve namo
Nakčiai sugrįžtume…
Nedaug tereikia,
Kad ir istoriją
Savo tautos žinotume,
Kaip dukart du,
Net naktį prikelti,
Jai atsakytume…
Nedaug tereikia,
Kad papročius žinotume,
Pagerbtume savus didvyrius,
Ir po mirties jų garbei
Kryžių pastatytume…
Nedaug tereikia,
Kad kiekvienas geras draugas
Būtų sesė, brolis
Ir kitų tautų žmones
Pagarbiai ir su meile
Prie stalo pasodintume.




Beržai




Balti beržai
Žaliomis kepurėmis,
Linguoja pakelėmis,
Miškelyje susibūrę,
Siūbuoja kiemuose
Ir miesto skveruose,
Tarsi jauni berneliai,
Prie žemės šakas lenkia
Lyg prieš savo mergelę…
Balti beržai – senoliai,
Ataugę kerpėmis,
Gumbai pašaknėse
Pilkai juoduoja,
Tinka ir rankdarbiams,
Juos kerta, pjauna malkoms,
Kol sukūrena…
Balti beržai
Papurto garbanas,
Krenta smulkūs grūdeliai,
Išdygsta žalias beržas.



Vienmetės gėlės




Nubirę žiedlapiai
Papuošia juodą žemę,
Jų vietoje – maži grūdai,
Jie prisikels pavasarį ankstyvą
Ir žemę puoš naujais žiedais…
Kas žydi,
Tas ir sėjasi,
Gyvenimo tąsa – derlinga žemė,
Saulutės spinduliai
Dar iš aukštai…
Kiekvieno grūdo laukia
Dideli išbandymai,
Daugybė žūsta, –
Žiedai neišsiskleidžia,
Nenutupia bitė,
Vėjas nepajudina
Ar papučia po akmeniu,
Tiktai iš tūkstančių pamato dangų,
Pasižiūri į žvaigždes
Ir patiria laimę –
Žydėti ir gyvybę
Su drugeliais vienadieniais
Savo grožį tęsti...
Kaip ir mes,
Savaip.






Poezijos ir menų šventei




Poetų, menininkų, šventei
Ruošiuosi, tarsi į bažnyčią, –
Varstau karoliukus,
Renku po vieną žiedą
Ir dedu į puokštę,
Kad nevystų...
Žodis – garsesnis,
Jeigu mūsų daugelis
Jį ištaria nuoširdžiai,
Papasakoja savo praeitį,
Pradžiugina, pravirkdo, –
Taip randame kelius į ateitį,
Savo vaikus geru žodžiu
Kas rytą prikeliame,
Vakarais užmigdome…
Sustingtų žodis lūpose,
Jeigu niekas neišgirstų,
Neperskaitytų parašytą,
Neįsidėtų jo į širdį...



2019 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Šią valandą






Jei būna liūdna,
Visada negali linksmas būti,
Užsikvempiu kamputyje
Ir niekam nesakau,
Seku tik ašarą,
Ji rieda skruostu,
Ištikšta nejučia,
Kai užrašau baltam lape…
Gaila gėlių – jos nužydėjo,
Miršta palengva,
O taip skubėjo džiaugtis
Vasara šilta,
Pamerkiau nuskynusi,
Deja…
Kai būna liūdna,
Paklausiu nejučia:
Kas man šią valandą,
Gal nerandu savęs?



Ryto šalna




Dažniausiai matome
Gyvenimo tik vieną pusę,
Atgręžtą į save,
Kita, tamsioji,
Lieka užslėpta kamputyje
Ir bijosi šviesos, –
Ką pasakys kaimynas,
Kai viską pamatys,
Kas darosi virtuvėje,
Ne tiktai kieme…
Šiokiadieniai – tai namas,
Pašluotas ryte,
Sutvarkytas vakare,
Šventadienis – darželis,
Kada pražysta ir palangės,
Senolių baltos galvos,
Žiūrinčios pro langą,
Galvūgalyje atremta lazda,
Dabar tik prisimena vaikystę,
Kaip laigė ant jos
Raiteliais apsimetę
Savame kieme…
Vaikystė – žiedas besiskleidžiantis,
Žydėjimas per vasarą...
Oi, kaip greitai būna rudeninė
Ir vis nelaukiama šalna, –
Jinai pakanda ir tave,
Mane.




Lengvi žingsniai




Ruduo – šalnų,
Bet ir derliaus metas,
Kai šnekasi šermukšnis
Su žalia egle, –
Abu jie turi kuo ir pasigirti,
Uogų ir brandžių sėklų
Kankorėžių spalva…
Ruduo – tai paskutinės giesmės
Jauniklių paukščių,
Jų trelės man atliepia
Balsus vaikų,
Rytais pakilę ant šakų
Jie raško šermukšnius,
Senolė eglė klausosi,
Kada kėkštai šmėžuos
Tarp jos spyglių
Su raiba plunksna ir pakeltu kuodeliu…
Ruduo – daina,
Kada vėjelis siaučia
Ir krečia obuolius,
Girdi, kaip žemė dunksi...
Gal gruodo žingsniai
Artėja ledo plonu veidrodžiu
Pas mus?


2019 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis

Mažylių būry




Du kiškiukai prie miškelio
Graužia smilgą,
Pusiau žalią,
Timpt ir trūko jos stiebelis…
Taip abu kaip žirniai biro –
Vienam lūpa pusiau skilo,
Kitas sprandą nusisuko,
O kiškienė net pražilo…
Nenusaugojo mažylių,
Prie miškelio aiškios žymės, –
Samanos čia išdrabstytos,
Juokais leipsta visas miškas.
Kėkštas gliaudo skanią gilę
Ir kitus kiškius vadina:
„Lipkite jūs ant šakos,
Ne plonos, tik ant storos’’…
Ką darys, kiškiukai šoko,
Krito lyg nuo aukšto stogo,
Vienam lūpa dar kart skilo,
Kitas koją išnarino,
Dabar gydosi abu,
Guli su baltu tvarsčiu…
Kaip miške, taip ir darželyje, –
Šurmuliuoja, bėga, barasi,
Bet būry labai smagu...
Kas padės pulkui vaikų?









Rausta





Kaip giedra sieloje!
Tai kas, kad apsiniaukę,
Pro debesėlių tamsą
Šviečiasi dangus…
Ten – aukštis,
Skrenda paukščiai,
Ten – mano,
Tavo mintys susitinka
Laukime…
Rausvėja pamiškėje ievos,
Klevo kepurės – rausvos,
Dažausi lūpas,
Kaip ir jie,
Bučiuoju gimtos žemės
Rudeninę raukšlę,
Arimų vagose – tiesi žymė,
Kad mūsų kelias – pro horizontą,
Tik į aukštį...
Taip giedra akyse!






Praregėjimas





Nebūsiu visa kuo
Ir talentu neišsiskirsiu,
Sunkiausia – būti savimi,
Dažnai kartoju kito mintį…
Papūgos mėgdžioja mane,
O kaip joms atsikirsti, –
Vėl pakartos ir girsis…
Ilgai gyventi – nevalia,
Nes kelmu virsiu,
Sutrešusiu mišką patręš
Ir grybu dygsiu,
Greit nusvirsiu…
Gerai, kad voverė suras,
Į drevę nusineš ir sudžiovins,
Vaikučius apdalins,
Kitaip – susmirsiu.



2019 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Meilės dainos




Meilės dainos tegu puošia
Rudenį ankstyvą,
Apkaišysiu obuoliukais,
Lapeliais šilkiniais…

Rausta klevas ir berželio
Kasos, lyg auksinės,
Atkartosiu vyturėlio
Giesmę pirmutinę…

Tegu purto, tegu rauna
Vėjas rudeninis,
O širdelė laukia meilės,
Kad ir paskutinės…

Kad paimtų kas už rankos,
Vestųsi per girią,
Pašnabždėtų vieną žodį:
Myliu, myliu, myliu…

Meilės dainos vakarinės
Saulei nusileidus
Taip suvirpina krūtinę,
Kad širdelę skauda…

Pasvyruosiu baltu beržu,
Rojaus obelėle,
Ką paguosiu, ką virkdysiu,
Dainelę prikėlusi.





Takai




Kaip greitai bėga metai,
Kaip upėje tėkmė,
Tiek laiko – be tavęs,
Mūsų vaikai užaugo,
Nepamatei vaikaičių –
Jie tave praaugo…
Kalnelis – vis toks pat,
Ant jo dar pušys auga,
Tarp ąžuolų
Lazdynai įsispraudę,
Jie – mažesni,
Bet riešutėliai – brangūs…
Metai – ne riba, –
Girdėjau sakant, –
Oi, ne,
Taip kalba tiktai tas,
Kas artimo nematė
Ant kalnelio
Saulei tekant…
Mano kalneliai – tarp dviejų takų,
Vienu keliuosi,
Kitu nusileidžiu…





Namuose





Gamta – mano namai,
Mokausi iš jos ir subtilybių,
Medis – čia pat kelmai,
Kas kirto ar paliko, –
Ilga nežinomybė…
Iš samanų išdygo grybas,
Kepurėlė rausva,
Saulutei moja,
Šypsosi…
„Mano gyvenimas – tik tau, –
Sako mamytė, –
Mano gyvenimas – trumpesnis’’, –
Atitariu sumišusi…
Gamta mums – artima,
Kaip motina gera,
Iš jos išmokau mandagiai
Nusilenkti dangui,
Jo žydrynei,
Žemėje gyventi tiesiai,
Ilgai gerumą prisiminti, –
Taip ir prasideda mūs begalybė.


Kai kai laikrodžiai sustoja




Keliuosi gan vėlai –
Į darbą nebereikia,
Retai prisisapnuoja mokiniai,
Dažniau – dar mano nesėkmės,
Ko nemokėjau ar užkliuvo,
Tarsi rodyklės,
Laikas…
Žiūriu į saulę – kyla ji aukštyn,
Vėluojasi kas rytą,
O vakaro sekundės
Tingiai sukasi
Pro medžių viršūnes,
Pro vandens lygius laukelius,
Niekad nesustoja,
Neužkliūva...
Naktį abi gulamės,
Rytui širdies laikroduką prisuku,
Lai budi...





2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Dainuoju tau...




Dainuoju tau nepraverdama net lūpų,–
Melodijos, išmoktos iš varnėno,
Jis ir dabar vis tupi
Prie inkilėlio,
Prie savo namų…
Išskris neapsikentęs šalčio,
Neradęs sėklų,
Trupinių…
Visos melodijos –
Iš vargano gyvenimo,
Kai gieda iš savo širdies,
Savo vaikus užmigdo
Ant peties…
Dainuoju tau atmerkusi akis,
Šalia šunelis guli,
Katinas sugrįžo iš medžioklės,
Visas – purvinas,
Kažkur nakvojo
Be manęs…
Tylus dar naujas rytas,
Klausau tavo šalies dainos,
Amigo,
Žinau, kad atsiliepsi.



Rudens takeliai




Visi namai – nuo pamatų,
Akmens ir molio,
Pastolių, kopiančių aukštyn,
Ligi pat stogo…
Dengiau tėvų namus,
Kai perkėlė į kitą kaimą,
Nugriauti – lengva,
O pastatyti – visada sunku,
Seniems ir jėgos senka…
Renčiau namus,
Kitaip negu tėveliai, –
Jie neturėjo pinigų,
Pjovė nendres iš ežero,
Pats mūrijo ir krosnį,
Kėlė kaminą…
Ne vienus namelius taisiau,
Laisčiau takelį,
Sodą užveisiau,
Sodinau ir ąžuolą,
Vijokliais tvoras papuošiau...
Dabar žiūriu į triūsą kregždžių, –
Joms lygiai nešti molį
Taip sunku,
Kaip ir tėveliui.
Dabar nepasakoju net vaikams,
Sakytų – seki pasaką,
Prisiminimai sklaidosi,
Lyg juodi dūmai,
Kyla į padangę…
Per visą amžių vis darai,
Ką visi paukščiai
Padaryti gali.






Laikas mūsų akyse




Pas mus – ruduo,
Bet gėlės žydi ir nepasiduoda,
Kiek joms bus skirta,
Tol džiugins, kol nuvys,
Gerumo ilgimės,
Mėtų kvapu gaivinamės...
Laukai – tušti,
Pilni grūdų aruodai
Ir kitu rugio grūdu
Laukai apsėti…
Kaštonai krenta
Žemę budindami,
Tarsi vario varpai skambėtų,
Kiek grožio rudeninio pamatai,
Junti…
Pas jus – pavasaris,
Nematau iš tolo,
Kas žydi parkuose,
Matau jūsų akis, –
Jos linksmos, giedras žvilgsnis –
Taip gera motinos širdy.





Laimė




Gyvenimas – šviesesnis,
Kai saulutės spinduliuose maudaisi,
Nulyja gatvėmis,
Į slėnius čiurkšlės nusileidžia,
Nuplauna negandų žymes
Ir atsigauni…
Gyvenime – lengviau,
Kai jauti ritmą,
Atsiliepia iš miško aidas,
Kiekvienas paukštis perspėja,
Iš kur atslenka debesis,
Viršūnėse sutupia varnos
Ir sparnus suglaudžia…
Gyvenu daug linksmiau,
Kai tu eini greta,
Pečius suglaudę kalbame,
O žingsnius atkartoja
Vaikučių juokas –
Laimė.




2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Globalus pasaulis




Visiems linkiu,
Daug džiaugsmo ir sveikatos,
Kur jūs bebūtumėte,
Kokiame krašte,
Nes dangus lemia
Ir visus mus mato,
Ištiesia ranką
Klaidžiausiame kelyje…
Paliečiu beržą –
Jis man sako,
Kaip gera ošti savo girioje,
Kitur smėlynus pusto,
Bet ir ten priprantama, –
Tėvynė mums visiems
Brangi ir mylima…
Su rudenėjančia tyla
Pasveikinu tave.






Kryžkelė




Niekada nežinai,
Kada prieisi kryžkelę,
Kur skubame visi
Ir kviečia žiburiai,
Taip norisi pajusti,
Kad jau pasirinkai
Ir perėjai į kitą pusę,
Sucypė stabdžiai,
Nuvažiavo ir neatsisuko,
Po laiko ratais
Vėlei pakliuvai…
Iš tolo pamatai,
Kad atvažiuoja,
O tavo dar neįveikti keliai,
Ties kryžkele sustojai,
Šviečia džiaugsmo švyturiai,
Galbūt ir šiandien ne tuo keliu
Prie jų ėjai…
Kas dieną – kryžkelėje,
Kur tiesūs keliai?






Šeškinė




Tiems, kurie čia gimė,
Keturiasdešimt metų kopia,
Jų vaikai užaugo,
Bėga į mokyklą
Ir vaikaičių gretos…
Namas siekia namą,
Medis juos praaugo,
Vijokliai užkopę
Dairosi į saulę…
Platinamos aikštės,
Tveria naujas tvoras,
Grindinį pakeitus
Ant jo šokti norisi…
Jauni išvažiavo, –
Ieško gero oro,
O senukus plaka
Šalto vėjo šuorai…
Tiems, kurie čia augo,
Beržas šaka moja.





2019 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Rami naktis




Rami naktis,
Kai mūsų rankos susiliečia,
Nueina per pirštus
Juslus drebulys,
Atvertos akys ieško
Tavo vyzdžiuose savęs…
Rami naktis,
Kai džiaugiasi širdis,
Kad tą patį jaučiam dviese,
Rytojus prikelia viltis,
O žilstelėję smilkiniai –
Dar tik ruduo,
Ne žiemos pusnis…
Rami naktis,
Kai mūsų balse –
Meilės dainos
Nesudainuotos lieka,
Prabudęs ryto ilgesys
Širdy.



Išbrauktos istorijos




Kodėl aš išbraukiau
Savo istorijos
Geras akimirkas,
Kada svajojau?
Buvau pažeminta,
O gal pažeminau save,
Neatsispyriau – išbraukiau
Savo istorijas…
Nepasitikėjau jėgomis,
Kaip neregys klajojau
Po nuosavas istorijas,
Ką buvau mačiusi,
Braukiau savo ranka,
Nepasilikau ir tau nepadėkojau…
Daug yra prarasta,
Žodis – ne ašara,
Ir ta išdžiūsta,
Lieka sūrus takas,
O žodis nesugrįžta
Nė pievomis,
Nė gojais,
Joks vėjas mano žodžių
Nekartoja.




Kiekvieną vakarą




Kiekvieną dieną vakarais
Vis skamba muzika,
Geriu akordus gamtoje,
Klausausi ir tavęs,
Alsuojančio už durų
Vėjo skambesį…
Tu – man saulėtekis,
Tu – mano meilė,
Žodis išsprūdęs,
Tyčia ar ne tyčia,
Atviras…
Kiekvienas vakaras – vienatvė,
Kai tu – aukštai,
Kiti – labai toli,
Nurieda ašara,
Kai nieks nemato…
Suberiu į delnus
Muzikos garsus,
Kaip šiltas ašaras,
Barstau jausmus,
Tegu visi pamato...