Atplasnoja
rudenėlis
Visada
su šaltu vėju,
Nutupia
ant debesėlio
Ir
palaisto žemės gėlę.
Kas
per vasarą žydėjo,
Tas į
žemę pasisėja,
Žalias
daigas šylant kyla,
O
nubąla – tik senyvas.
Rudenį
atsitokėjau,
Kad
nėra to šilto vėjo,
Visur
šlapia ir pašalę,
Likau
vieniša gėlelė, –
Nėra
tikro saulėj grūdo,
Viskas
– pilka,
Viskas
– ruda…
Atstriksėjo
voveraitė,
Rudus
kailinius pakeitusi,
–
Ko nuliūdai, kas netinka,
Kitą
spalvą pasirinkim, –
Snaigių
spiečius – baltas baltas,
Kailinukuose
nešalta.’’
Patarimas
– tikrai geras,
Keisiu
savo skrandą žalią,
Naujus
žiedelius jau kraunu,