2021 m. vasario 26 d., penktadienis

Sulos lašai

 




Vėjas nupurtė nuo šakų

Baltą ir purų sniegą,

Lietus padėjo – pakrapnojo

Pašildytais saulėje lašais

Ir vėl sukrovė pumpurus

Klevai, berželiai,

Paleido savo kraują latakais,

Nors dar šalna ryškėja,

Mes esame jauni

Ir papuošti žiedais…

„O dangau’’, –

Mama atsidūsėjo,

Pripylė ąsotėlį sklidinai,

Prie lūpų pakylėjau,

Kai tu ryte

Prie inkilo uždainavai…

Aš – dar jauna,

Jaunesnė ir už mamą,

Nors abiejų žili plaukai.



Geroji pabaiga

 




Nieks netrukdo vieną sykį

Savo skausmą išsakyti,

Kaip seniau tėvai gyveno,

Dirbo, plušo, kol paseno...

Daug smagiau ranką ištiesus

Dangaus ribą akim liesti, –

Paukštis skrenda – sparnu moja,

Vėjas debesy grūmoja,

O šalia saulutė šypso,

Neviltis tuoj pat išnyksta…

Laimingesnis vis esi,

Kada pasaka tiki, –

Noksta rojaus obuoliai,

Bėga, skuba mokiniai,

Mokykla džiaugtis išmoko,

Kad vaikystė negaut šoko.

Sekim pasakas vaikams

Su gerąja pabaiga.




Ankstyvas pavasaris

 



Koks ilgas paukščių kelias,

Kad grįžtų į namus,

Čia susuktas lizdelis,

Prakiuręs, su sniegu…

Ištirpsta sniego lopinėliai,

Pakyla rūku į dangaus skliautus,

O ten jau žvalgosi vieversėlis,

Su apdaru pilku,

Kviečia išeit į kiemą,

Pasigrožėti sprogstančiu medžiu.

Skardžiabalsis vyturėlis –

Mano sielos lobis,

Kasmet praskaidrina jausmus,

Mažytis plunksnų kamuolėlis,

O kiek jame jėgų…

Nebesinori ir šiandieną

Sėdėt tarp sienų keturių.



2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Laimės žingsnių aidas

 




Kai tu kalbi,

Pasiklausau ir nustembu,

Koks mielas žodžių aidas,

Pavirsta ir į dainą,

Ir poemą meilės,

Ir lopšine prie lovos

Mažo tyro vaiko,

Krykščiančio iš laimės…

Kai tavęs nebėra,

Pašoku ir bėgu prie lango,

Už jo – tik tu kalbi,

Nakties ramybė

Vos užsklendžia langą,

Palieka vietą dainai

Apie ryto laimę…

Nenuorama vėjas paklebena

Ir pasigirsta žingsniai, –

Ji ateina.


Iš pavasario linksmybių

 






Bėga žiema klupdama,

Purvyunėlį nešdama, –

Saulė jai kutena šonus

Ir pavasario dirvonus.

Atsitūpęs ant šakos

Žvirblis kad užsikvatos:

– Pasirodė piramidės,

Lyg į Afriką būčiau atskridęs!

Tarsi dramblio pripėduota

Ir jo kvapu atsiduoda…

Katinėlis ir nustebo,

Kas taip ištrypė jo valdą,

Žvirblis kaltas, kad čirškėjo

Ir pavasariui padėjo.

Po sniegu dar tvyro balos,

Naktimis nebe užšąla,

Kur ne kur juoda dėmė,

Kitur kalasi žolė.

Tvarką reikia padaryti

Žvirbliams sėklų nebarstyti,

Tegu kapstosi per dieną,

Kol nebus nė lašo sniego.




Prieš dydį išsiskyrimą

 



Žiūri į mylimo akis

Per pirmą pasimatymą

Ir žiebiasi viltis, –

Mylėsi iki pat nakties,

Iki didžiojo išsiskyrimo…

Daug nepasakytų žodžių lieka,

Žiemą keičia pavasaris,

Tiek daug naujai pražysta

Žibučių ir alyvų,

Belieka rinkti svajones,

Kur bitė tupia,

Laimės palinkėti

Ir negalvot apie išsiskyrimą…

Pasilenkiau, prigludau prie tavęs,

Pusnies baltumas žydi

Ir tu žinai,

Koks esi mylimas,

Lengviau ir atsikvėpti,

Su meile akyse gyventi

Prieš visišką išsiskyrimą.


2021 m. vasario 24 d., trečiadienis

Tolyn upe

 

Gražesnės būna upės rudenį,

Kai plaukia vaga ižas,

Ant jos ir varna supasi,

Vienas kitas lapas lydi

Bangą iš paskos,

Siūbuoja žolės,

Nespėjusios nuvysti,

Kyščioja apsamanojusi akmens galva.

Per žiemą – poilsis,

Po ledo tiltais miega žuvys,

Taip traukia sniego pagalvė,

Kad tik ramiai miegoti,

Sapnuoti vėjo gūsius,

Žemės atodūsius pajutus

Pašaukt pavasarį prabust, –

Kai lauki šilumos,

Kiekvienas polaidis gražus.

Ar jau, nejau, pas mus?

Saulute, išbučiuok skruostus.


2021 m. vasario 23 d., antradienis

Šeimos ilgesio šauksmas

 


Vilkas – ne šuo,

Kuriam paduoda kaulą šeimininkas,

Vilkas – laisvas miškuose,

Pats susiranda maisto,

Kai būna liūdna, kaukia…

Pakeičia kailį – baimė lydi,

Kad nepatykotų ir nenušautų.

Ištikimas pačiai iki pabaigos,

O vaikus, kaip savo akį saugo,

Širdį drasko, kada vilkas kaukia.


Praregėjimai

 




Laimingiausias laikas,

Kai visiems atleidi,

Pirmiausia – sau sakai:

„Atleisk už klaidą,

Kurią dariau dar neseniai,

Užkasiu amžiams

Į žemę kirvį,

Tegu iš jo išaugs žiedai’’…

Laimingas laikas,

Kai nebeturi ir priešų, –

Visi – seni draugai,

Atleidi – tau atleido,

Kad mylėtume ne žiedą,

O kas giliau –

Kur užmegzti grūdai…

Laimingas laikas,

Kai sudygsta,

Iš vienos meilės

Laimingi du stiebai.



Bundanti gyvybė

 



Sušyla žemė iš dangaus,

Iš po sniego šiluma pakyla,

Kai pajuoduoja kauburiai,

Dirvonuose pasigirsta :

„Gyvi, gyvi’’…

Maža ganiau ir žąsiukus,

Kaip laukdavau,

Kada keli išsikala,

Mačiau ir pempių saugomus vaikus,

Jos nuveda į šalį ir pasislepia.

Visi maži turi pūkus,

Todėl juos ypatingai mylime,

Dar iki šios dienos

Pasiilgstu pavasario žalumos,

Kiekvienam linkiu,

Kad kiltų iš pusnies

Ir liktų gyvas.



2021 m. vasario 22 d., pirmadienis

Serenados

 




Gyvenčiau daug dar metų,

Visą kitą amžių,

Kad man dainuotų vis dainas

Kas dieną apie meilę…

Saulė šviečia iš dangaus,

O šildo visa,

Kas ant žemės,

Širdį sušildo iš vidaus,

Kai kalbam apie meilę…

Dainuok man bet kokia kalba,

Suprasiu – atsiliepsiu,

Į vakaro serenadą, –

Noriu būt Džiuljeta,

Patirti tikrą meilę…

Pagrok apie antrą gyvenimą.




Lazdos paskirtis – ne mušti

 




Jaunam – bepigu

Praustis sniegu,

Peršokti per pusnį,

Joti ant pagalio,

Vadinti šį ir žirgu,

Pakaustyti jį spinduliu,

Širdy uždegti laimę

Senajai močiutei…

Dabar – slidu,

Polaidis netrukus,

Todėl lazda parūpo

Ir senai močiutei,

Kad nepaslystų koja, –

Būtų šeimoje žala,

Vaistai ir aimanos,

Nebūtų kam ir išklausyti,

Mylėti mažąjį šnekutį.


Pirmieji pranašai

 




Pirmi pavasariniai pranašai –

Varvekliai nuo stogų,

Sniego lopinėliuose –

Žolės daigeliai,

Telkšančios balutės, –

Eini, akis ganai,

Padebesiais žaviesi atsipūtęs…

Numesi kailinius,

Pirštinių nebereikės,

Plika tanka

Pamosi paukščiui grįžtančiam,

Tada ir atsivers erdvė,

Į kurią sutilps jausmų pasaulis,

Semsim saulės šilumą delnais,

Kaip lazdyno žiedus,

Gelsvus pumpurus,

Gaudysim ant sienų,

Medžių ir tvorų

Saulės zuikutį…

Tikiu pavasariniais pranašais,

Žiema neužsibūna, –

Saulė nugali.










Kai niekur neskauda


 



Žemė – tokia graži,

Kad nesinori ją palikti, –

Ryte nubundi – klausaisi,

Džiaugiesi, kad neskauda…

Saulė – tokia šviesi,

Kad net akis paskausta,

Bet iš jos – šiluma,

Gyvybės pradas tik iš jos ateina,

Vakare jos nematai

Ir aplanko ilgesys,

Lauki ryto naujo…

Dangus – toks permainingas,

Kaip ir nuotaika,

Giedrą debesys pakeičia,

Lietus ir dargana,

Vaivorykštė lanku išsiskleidžia...

Lauki pavasario,

Vasaros rasos

Ir nejunti žiūrėdamas į žvaigždę,

Kaip greit ruduo ateina,

Nori pabėgti nuo žiemos,

O ji padovanoja baltą snaigę

Susitaikymui.




2021 m. vasario 21 d., sekmadienis

Vakarė patekėjo

 



Dar nesibaigė žiema,

Aukštai pusnys pakeltos,

Žėruoja snaigė,

Vėjo paliesta,

Tyliai leidžiasi ant rankų…

Širdyje – tuštuma,

Kas dieną ilgesiu gyvename,

Kada pavasario sulauksiu,

Ateisiu pas tave,

Lakštingala čiulbėsiu,

Išgirdęs pasikelsi

Ir atversi langą…

Būsiu snaige tau ant peties,

Gėle, galvą nulenkusia,

Negali būti,

Kad žydėtų vasarą

Be mūsų žvilgsnių

Ir lelijos baltos…

Paklausiu debesėlio,

Vakarės šiandien klausiu,

Ar ji mūsų takus nušvies,

Kai liesi mano ranką,

O snaigė ašara žibės

Prie dangaus lango...

Apglėbk pečius,

Man baisiai dabar šalta. 



Gyvybės šauksmas

 


Kokia nepaprasta galia, –

Saulutė spinduliu

Vos palietė pusnis

Ir jos jai nusileidžia,

Susmenga ir nubėga

Nuo kalnų upeliais,

Čiurlena į upes,

Gyvybę šaukdamos:

– Pavasaris, pavasaris, pavasaris!

Kvėpuoja žemė gerumu

Ir pakelia paukštelį, –

Tuojau suneš lizdus,

Augins ir vaikelius,

Prakalbins pempės žemę:

– Gyvi, gyvi, – skelbdamos,

Laukiu pavasario.



Kalbos pamatai

 


Mūsų kalba – sanskrito raštuose,

Tarsi kūdikis užgimęs, –

Per amžius keitėsi raidynas,

O garsas dar ateina iš tenai

Per pasakas, padavimus,

Daukšos pastilę ir dainas.

Tolminkiemyje stovi

K. Donelaičio kryžius,

Pirma ir poema,

Poezijos knyga – „Metų’’ dermė,

Į Lietuvą sugrįžo amžina sakmė.

Sava gimtine pripažinęs

Zauerveinas mokėsi tarties:

„Lietuviais esame mes gimę’’…

Paleido per pasaulį mokytis visiems.

Prisimename M. Mažvydą,

Jo Katekizmas – aktualus

Ir iki šios dienos, –

Pirmas lietuviškas raidynas,

Giesmės, patarimai,

Nors Prūsijos ir nebėra,

Kitaip miestas vadinamas,

Skamba ausyse į skaitytoją kreipimasis:

„ Imkiet many ir skaitykiet’’...

Ne tokie mes nežymūs,

Kol turim A. Baranauską – gyvai gyvą,

Kai tariam jo žodžius kasdien.



2021 m. vasario 19 d., penktadienis

Snaigės burė

 



Suklustu išgirdus,

Kaip sukrebžda snaigė,

Vakar ji buvo tik lašu,

Rasa, ant žiedo išsiskleidusio,

O ryt tekės jau upeliu...

Gali atgal ir žingsnį žengti,

Prisimint ankstyvą rytą

Saulės diską,

Už miško kylantį,

Vėl skęstantį į vandenį,

Iškylantį ant bangos

Baltą laivelį,

Apšviestą vilties…

Rytojus – tik svajonėse,

Jo nematai ir atminty,

Turiu iliuziją, –

Žiūrėdama į snaigę

Nuplaukti vandenynais,

Prisiglausti prie tavęs.




2021 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Klausau ir atsiliepiu

 

Įsiklausau į vėją, –

Nes jo kalba – visokia,

Didelį medį lenkia,

Mažą pervirš prašoka.

Įsižiūriu į dangų, –

Jame įvairios žymės,

Čia debesėlis plaukia,

Tenai žvaigždelė žiba…

Pasiklausau ir žvirblio,

Kaip šaltą dieną čirškia:

„Neužkliudyk širdelės,

Kol dar kojelės virpa’’…

Pasiklausau ir lapo,

Sudžiuvusio ant stiebo, –

Jis primena man rudenį,

Nesiūlantį pavėsio...

Toks mano laiko kelias –

Klausytis, atsiliepti.


2021 m. vasario 17 d., trečiadienis

Laiškas ekrane

 



Neberašau laiškų,

Iš nieko jų negaunu, –

Nauji laikai – šviesus ekranas,

Nebėra paraščių,

Iškvėpintų lapelių,

Nupieštos širdelės – šaltos...

Galiu pridėti bučinių,

Bet ir jų nejausi,

Neišpažinsi laimės…

Laukiu pavasario laiškų,

Kad pabučiuotų saulė,

Nubristume žiedų taku,

Įbristume į ežerą

Vien rūku apsigaubę,

Ant lelijos žiedo parašysiu

Trumpą laišką…

Ar atsakysi man tada,

Kas yra meilė

Savame laiške?



Tikėjimo galia

 



Visada geras ir džiaugsmingas

Bet koks laukimas, –

Mažas svajoja būti didelis,

Senas vis laukia

Nekantraudamas pavasarinės

Šilumos…

O aš – saldžios klevų sulos,

Nors vieno lašo iš nulaužtos

Beržo šakos…

Pakabini ant jos buteliuką, –

Mažai tereikia – prilaša, –

Geri lyg sotį iš viso gyvenimo,

Jame – pirmoji meilė,

Kvapas baltojo beržyno,

Saulės spindulys – virš debesų bangos,

Ir akys, mylinčios Kūrėjo,

Žiūrinčios į ateitį,

Nuo žemės lig dangaus,

Tik eik su juo minčių taku

Ir pasikliauk.



2021 m. vasario 16 d., antradienis

Išliekamieji ženklai

 

Į laisvę ėjome visi

Su šventiškomis dainomis,

Vasario 16 ir Kovo 11 šventėse,

Per Sausio 13 – ios šūvius,

Žuvusiuosius laidoję...

Atrodėme užgrūdinti,

Palikę praeitus metus,

Kai grobė okupantai,

Gyvuliniuose vagonuose

Mažus, senus ir tėvus

Badu marino,

Nedavė nė gerti.

Po nedaug metų apsidairė

Ne kurie, nesuspėję žengt į priekį,

Nes aplenkė juos jaunesni,

Nekaltus pradėjo kaltinti,

Kad užgrobė jų teises,

Skiepytis dar verčia…

Buvo ir bus tokių,

Kad tik neprisišauktų okupantų,

Nebūtų laisvoje Lietuvoje

Vilties ir gedulo dienų,

Vėliavų trispalvių

Nuo stiebų nuleistų…

Iš ko tada jie reikalaus sau teisių?



Konstitucinis įsipareigojimas


 

2021 m. vasario 15 d., pirmadienis

Mokyklai ir anykštėnams

 




Tik taip mes galime atverti

Sielos langą,

Užeiti pro duris

Į atminimų klasę,

Pažvelgti sau į vidines akis, –

Jos tiesą sako…

Meilė gimtinei ir mokyklai –

Švyturys ant kranto,

Upė teka ir keičiasi vanduo,

O jausmų srovė nesenka.

Pavasarį – džiugu,

Nors ir ruduo iš paskos seka,

Kad tik sulauktume

Šviesių dienų,

Apsikabintume su džiaugsmo ašara.


Šventės

 


Ne kartą vis atsigręžiu į praeitį,

Lygiuojuos į gražias datas,

O tokių buvo

Nuo knygnešių laikų,

Kai jie atidavė gyvybę

Už mano šias dienas.

Meilė gyvenimui – vertybė,

Ji iš kūrėjo man duota,

Verčiu po lapą

Prirašytą kalendorių

Ir visos datos kalbina mane.

Jautriau suskamba sielos stygos,

Nusilenkiu žmonėms,

Padovanojusiems šventes.

2021 m. vasario 14 d., sekmadienis

Gelbėkimės

 




Neskirsto žmonės neįprastai

Vieni kitų

Į mažus, jaunus, pagyvenusius, –

Tai – datos,

Rašomos ant kaspinų,

Keliaujantiems į dangų,

Kiekviena raidė – kitaip skamba…

Yra dar paprotys varnų,

Kapoja, gena seną,

Kol pagauna,

Nenori mirti – būk ir tu,

Be gydytojos pagalbos

Ir šventojo palaiminimo…

Nejaugi ir tu – varnas?


Meilė – visi mūsų vardai

 




Nereikia klausti –

Myli ar nemyli,

Jei pats to nežinai, –

Meilė ateina tyliai

Ir pasitraukia taip nejuntamai…

Mūsų prigimtyje – meilė,

Iš jos atsiradai,

Perduodi vaikams

Švytintį perlą,

Nors jo ir neradai,

Ant kitų kaklo matei…

O visos dainos – apie meilę,

Nuo pat mažens

Ir iki to laiko,

Kai ištuštėja inkilai,

Tada ir pamatai,

Kaip skaisčiai šviečia saulė,

Naktiniai žiburiai…

Aš meilę myliu,

Tu žinai.



2021 m. vasario 13 d., šeštadienis

Gyvybės vandenys

 

Daug sutikau gyvenime

Gerų žmonių,

Nepaprasta draugystė gydo,

Aukštą dangų saugo,

Saulutę širdyje nešu,

Kas mane girdi,

Su jais augu…

Daugel mačiau akių,

O vaikų – tyriausios,

Du ežerai tarp aukštų kalnų,

Iš kurių kriokliais

Gyvybės nusileidžia vandenys…

Daug aplankiau šalių,

Visam pasauliui linkiu laimės,

Mano šalis – mieliausia,

Nes joje užaugau,

Kiekvieną gėlę, medį,

Akmenėlį saugau.


Meilė – jums

 


Mūsų vaikai –

Mažytis meilės vaisius,

Išaugęs iš dviejų žiedų,

Mama ir tėtis

Juos augina,

Prie širdies palaikę

Išleidžia į pasaulį

Pro atvirus mokyklos vartelius,

Apkaišytus gražiomis gėlėmis.

Kodėl mes sveikiname

Vien tik jaunus?

Mūsų puokštėje yra mažų,

Sukumpusių – senų,

Visus yra aplankiusi

Aistra, ir meilė,

O mokytojas – toks pat gražus,

Kada smalsus,

Į vaiką panašus.


Valentino dieną

 

Valentino dienai – gėlės,

Mielos dovanėlės,

O namuose – gėris,

Skanūs balandėliai…

Daug metų šią dieną

Šventė tik šventieji,

Jie ir tuokė poras,

Slapta įsimylėjusius…

Būtina turėti – gerą,

Labai dosnią sielą,

Kad visus mylėtum,

Kaip ir balandėlis.

Puošiasi mergaitės

Plunksna balandėlio,

Pastebi bernelis

Iš toli atėjęs.

Nėr pasaulyje nė vieno,

Kurs nebūt mylėjęs,

Meilė – aukso žiedas,

Jeigu ištekėjai.


Žiemos paukšteliams

 

Žiema – tai vėjo sūkurys

Ir snaigių šokis,

Tarsi genelis kala į duris,

Paprašo bėgti per pusnis,

Dangui šypsotis…

Pro debesėlį saulutė moja,

Pabarsto šerkšno ant šakų,

Kur sniegenos puotauja,

Raudonos vėliavėlės,

Tarsi rožės,

Draugystės, meilės kelrodis.

Žiema man – nebaisi,

Šiek tiek akis primerkiu,

Snaigių žvaigždeles pagaunu

Ir pasveikinu.



2021 m. vasario 12 d., penktadienis

Tėvynės laisvės vainikas

 



Reikės – pėsčia nueisiu

Ilgą ilgą kelią,

Padėsiu gėlę ant kapelio,

Kur atgulė karys,

Vadavęs mūsų šalį…

Sugrįžta broliai iš kovų

Net ant sparnų paukštelių

Parneša dainą laisvės,

Lenkiasi sesei, motinėlei,

Senam savo tėveliui,

Kad užaugino valioje…

Sunkėja kojos,

Širdis sunkiau vis plaka,

Seni jausmai man sako, –

Tėvynės žmonių laimė –

Mūsų bendras takas...

Drauge sodinsim ąžuolus,

Lai bus jų lapai

Ir žalios šakos

Vainikas visų dabarčiai

Ir vaikų ateičiai.



Padėka gyvybei

 

Noriu gyventi,

Kad ilgiau matyčiau

Savo vaikų akis,

Dangaus aukštybėje – žvaigždes,

Parodyčiau vaikaičiams

Ir visas erdves,

Kur siela atsiskleidžia, –

Šalin minorines gaidas,

Per jas depresija užeina…

Man ir senatvėje – giedra akyse,

Net žvirblis mielai čirškia,

Atbėga prie manęs

Ir balta snaigė…

Pakalbinu pavasarį gėles,

Pasikalbu su gulbėmis,

Kokia graži banga

Atplukdo baltą putą,

Meilės dainą...

Kiekvieną vakarą girdžiu melodiją, –

Ji iš mano širdies

Pas jus ateina,

Noriu jums atnešti laimės

Kibirkštėlę,

Savo sielos dainą.




Kelioninis laikrodis


Kaip gera nuėjus

Ilgą laiko kelią

Skaičiuot minutes,

Atsiremti į valandininką,

Peršokt sekundes…

Kas suka tą laikrodį,

Kas jį atseks, –

Pavėlintas laikas neatsiveria

Gyvenimo keliui rodyklių,

Niekada neatsvers…

Kaip liūdna išgirdus

Jaunystės dainas,

Kai skamba gitaros,

Akordeono klavišais

Bėgioja ranka...

Nejaugi prabėgo jais valanda,

Sustojo – susiglaudė

Ties senatve?



Pasaulinės nelaimės akivaizdoje

 


Seniau, kai dar nebuvo

Radijo imtuvų,

Apie nelaimes pranešdavo

Varpai bažnyčių, –

Jų garsas sklisdavo toli, –

Gaisrai, karo pavojus,

Neša mirusį iš gryčios,

Nauja karta palaiminama

Su varpais…

Pridėjau ranką prie krūtinės, –

Joje – širdis

Ir motina Tėvynė šaukia:

„Atsidaryk, ateik,

Kai varpas kviečia,

Ilgai nebelauk!’’

Kiekvienas esam atsakingi

Už tuos, kurie po mūsų

Dar gyvens.


Gražuolė mūsų žemė

 



Koks mažas nuotolis,

Kai matai ir kitą pusę žemės,

Keliauju visada virtualiai,

Matau Sydnėjų,

Vaikaitį, sūnaus šeimą,

Važiuojame drauge ir traukiniais, –

Toks artimas pasaulis

Ir žmonės nepažįstami,

Takai matyti,

Darosi savi...

Keliaukime, nebūkim uždari,

Labiau mylėsime Tėvynę,

Suprasime kitus

Ir būsim taikoje,

Artimesni ir širdimi.

Australija – svetingas,

Nuostabus žemynas,

Daugiau ir besišypsančių,

Paslaugių žmonių,

Galbūt todėl atviresni,

Kad saulė šildo ir gamta dosni.





2021 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Meilės ugnis

 




Tegu būna meilė,

Kad ir skaudus išsiskyrimas,

Kančia ir neviltis,

Bet ir laukimas,

Kada viskas nušvis…

Jausmai – gyvenimo prasmė,

Bejausmis – tik akmuo,

Bet ir ant jo – gyvybė:

Suželia samana,

Užrašo epitafiją ir po mirties...

Prieina nepažįstamas,

Priklaupia dar gyvi ir artimi,

Perskaito ir paguodžia

Ramybėje – viltis…

Tegu užgimsta meilė,

Bus sielos židinys,

Pakursto vėjas iš dangaus,

Nuneša ir plėnis,

Užsidega ugnis.




Tikėk žmogumi

 


Jei turi duonos,

Jautiesi laisvas ir guvus,

Gali pasidalinti rieke su kitu,

Susižert į saują trupinius,

Iš jų išaugs gerumas,

Sumaltas grūdas atsibus…

Kai turi pastogę,

Jautiesi ir saugus, –

Gali priimti svečią,

Paklydėlį ir keliauninką,

Jausiesi Moze sava išmintimi,

Neprievartaujami ir kiti žmonės

Tavo žodžiams paklus,

Net aklas atsibus…

Pirma paduok vandens ištroškusiam,

Pasižiūrėk ir į savus,

Jei turi plačią širdį,

Gali mylėt visus.


2021 m. vasario 10 d., trečiadienis

Dvi akys – vienas žvilgsnis

 

Ar matei,

Kiek metų tęsiasi

Jaunų draugystė,

Kol perauga į meilę?

Iš pirmo žvilgsnio pamatytas,

Aistra vadinamas paveikslas

Sužvilga tartum lašas saulėje

Ir išgaruoja laimė…

Kol viskas neišbandyta,

Neteks iš vienos taurės

Per visą amžių gerti...

Du lašai – vienas pasaulis,

Susilieja su dangumi

Ir atsispindi žemėje…

Dainos melodija,

Dainuojanti apie meilę,

Visada romantiška...

Kai susilieja du garsai,

Jaučia abu jauni,

Nušvinta akyse

Gyvenimo palaima.



Balandėliai

 




Susiglauskim, balandėli,

Bus šilčiau tupėti,

Vėją, pūgą, šaltą speigą

Reikia nugalėti…

Atnešk grūdą, trupinėlį,

Ką radai prie namo,

Lesink, dėk man į snapelį,

Girdyk vaikų mamą...

Taip burkuoja balandėliai

Kieme ir palangėje

Visą mielą parą.



Mūsų takas

 




Visada žinau:

Nuo durų veda

Kas pavasarį takelis,

Išeinu į kiemą,

Žiemą – pusnys,

O vasarą žolynai želia,

Alyvos ir jazminai

Kvepia...

Kas sava ir ne sava,

Susiveda į kelią, –

Kuo ilgiau eini,

Tuo daugiau sužinai,

Kas gera ir negera…

Mano pasaulis nesiskiria nuo tavo,

Skiriasi tik nueiti keliai,

Siauri takeliai,

Prie jų – liepelės,

Budi beržas,

Klevas,

Eglė ir pušelė.




Per paukščių kalbą

 




Lakštingala suokia

Rytais ir vakarais

Visam miškui ir draugams,

Varnėnas suokia ne tik man

Prie inkilo palangėje,

Žvirbliukas čirškia visą žiemą

Dėkodamas už grūdą,

Kurį paberiu…

Gera būt suprasti

Visų paukščių kalbą,

Tada pataptų ir pasaulis,

Visiems labiau suprantamas,

Žinotų, kas yra jų laimė,

Meilė.



Vasario 16 signatarų atminimui

 




Šiandien esu laiminga,

Man nieko iš tavęs nereikia,

Tik būk laimingas,

Krauk gerumo kraitę,

Dalink iš jos,

Ką tau sukrovė per metus

Tėvai ir broliai,

Daugel seserų…

Mūsų kelias buvo,

Gal ir bus duobėtas,

Pribarstytas ir aštrios skaldos,

Paženklintas akmenų,

Bet jie – su užrašais

Taikos metu…

Man nieko iš nieko nereikia,

Kad tik užaugtų žmonės,

Nepamatę karo dūmų,

Skeveldrų bombų,

Šovinių gelsvų,

Su kuriais maži mes žaisdavome,

Slėpdamiesi nuo tėvų,

Nes neturėjome žaislų kitokių,

O šakas iš miško

Vadinome arkliuku…

Dabar esu

Laisvas žmogus.


Smuiku per sielos bangas

 




Per savo amžių

Pamačiau daug jūrų,

Ne vieną vandenyną

Ir prie kojų pajutau,

Tegu jų vandenys ir būna sūrūs,

Kaip ašaros ištryškusios,

Vis tiek labai gražu…

Iškyla bangų keteros,

Nežinia ką plukdo,

Gal burinį laivelį blaško

Kaip skiedras,

O jį vairuoja jaunas jūrininkas,

Pasens, pražils, bus panašus į burę,

Kol bangų muziką supras…

Kai po ilgos kelionės

Į rankas paima smuiką,

Prakalbina stygas, –

Jos graudžiai virpa,

Primena audras,

Paliktas ant kranto sesutes…

Tu šiandien man atstoji burę,

Debesų bangas,

Gūdų išsiskyrimą,

Nutrūkusias stygas.


2021 m. vasario 9 d., antradienis

Ramybei – laikas

 




Suklūsta paukštis

Kai išgirsta

Triukšmą miškuose

Ir giesmė nutrūksta…

Rašau ir suklustu,

Nutrūksta mintys,

Kada skambina,

Be reikalo...

Visiems reikia tylos,

Žodis prašosi pasakomas,

Užrašomas lėtai,

Paleidžiamas ir pasivaikščioti

Po lauką…

Paukštis sugrįžta į lizdelį,

Išbaidytas virpa,

Sušaldo kiaušinius, –

Visiems reikia tylos,

Nesveikas gimsta vaikas.

Žodžiai nebegrįžta,

Prisimeni – po laiko,

Neskambinkit, be reikalo.