Pakyla rūkas – žemė iškvepia,
Ką taip ilgai paslėpusi
Žiema turėjo po sniegu, –
Laisvė, meilės ilgesys
Kas pavasarį būna svaigus,
Sugrįžta viltimi…
Pakilęs rūkas kviečiasi daigus,
Pirmas žiedelis – toks meilus,
Saulė pažiūri ir atmerkia
Laimei parengtus dangaus vartus,
Turėdamas svajonę – nepražus...
Atsikvėpiau, keliaukime kartu.
Išgirstos dainos –
Neramus ošimas vandenyno,
Kai įsiūbuojama banga
Iš toliau pakyla
Ir nenurimsta susitikusi su uola,
Prie kranto priplakta.
Gal ten dainuoja
Ir svaja jūreivio, –
Ne visi vandenynai jam paklusę,
Per aukšta pakliuvo
Pakelėje banga,
Danguje žuvėdra atsiduso,
Kad mylimo šalia nėra,
Žavėtis tenka ketera balta...
Tegu visi laivai atplaukia,
Kur šaukia švyturio šviesa,
Laivą palydi baltas
Ir žuvėdros sparnas,
Laivo vėliava ar burė,
Ne skaudus klyksmas vakare, –
Pritarkime šiai dainai
Savo sielos gitara.
Ruduo mums pažadėjo
Nupint žiedų vainiką
Iš paskutinių ramunėlių,
Pajudintų dar vėjo, –
Neišėjo, nubyrėjo…
Pabandome iš naujo
Žiemai įpusėjus, –
Pilna snaigių plaukuose,
Tulpių ant lango stiklo,
Nupiešė jas šaltis,
Nes buvo pažadėjęs, –
Nutirpo, neišėjo…
Pabandome iš naujo –
Pavasaris atėjo,
Sugriuvo ledo tiltai,
Karklynuose žibučių,
Akelės sumirgėjo,
Taip greitai pūtė vėjas,
Nuskinti nesuspėjom, –
Žiedeliai nubyrėjo…
Pabandome iš naujo –
Vasarą pilnos pievos
Vijoklių, katilėlių,
Smilgose groja vėjas,
Margų gėlių vainiką
Man ant kasų uždėjai,
Nusviro žiedai ramunėlių,
Gal meilės pavydėjo…
Ar vėl bandysim pinti
Iš žiedų nubyrėjusių?
Šviesios naktys,
Gražios dienos,
Nepražydo dar purienos,
Skaistus Mėnuo – virš galvos,
Ką Venera pagalvos…
Kitos žvaigždės ramiai miega,
O per širdį
Drebulys jau perbėga,
Kas į langą pasibels
Laimei svajones prikels…
Kur keliausiu, kaip nakvosiu,
Kai Mėnulį pabučiuosiu…
Nepažįstami kalnai,
Juodi dangaus kauburiai,
Vien tik saulės apšviesti
Radosi visai arti...
Kai nuo žemės atitolsiu,
Ten atrasiu
Visą poilsį.
Kas išdygo, tegu auga,
Stengiuosi nemindžioti, –
Yra vietos ir pievelėje,
Miške jaunuolynas žalias
Pumpurus išskleidžia...
Kaip užaugtų be stiebelio,
Tvirtos viršūnėlės,
Jeigu kasmet kirptum,
Šakeles genėtų ir nedoras vėjas?
Vaiką bara, kas negalima,
Kad nesusižeistų,
Atsarga gėdos nedaro,
Taip sakė senoliai,
Galbūt buvo teisūs…
Vėjas medį pasiūbuoja,
Išbando, kaip laikosi.
Bus ir buvo
Augančiam mažuliui,
Kas ir jį nuskriaudžia,
O kiti pataiso.
Perpus – gėrio,
Perpus – vargo,
Visuma – duotybė,
Neužmink ir ant šiaudelio,
Buvusios gyvybės.
Čiulba paukščiai,
Aš dainuoju,
Rytas ar vakaras –
Vis tiek pavasarį gražu, –
Balandžiai po langais poruojasi,
Varvekliais laša lašas,
Lyg pašventintas vanduo…
Kas negražu, praeinu, –
Pakils žolė,
Uždengs balas,
Neliks purvų.
Vėjas nupurtė nuo šakų
Baltą ir purų sniegą,
Lietus padėjo – pakrapnojo
Pašildytais saulėje lašais
Ir vėl sukrovė pumpurus
Klevai, berželiai,
Paleido savo kraują latakais,
Nors dar šalna ryškėja,
Mes esame jauni
Ir papuošti žiedais…
„O dangau’’, –
Mama atsidūsėjo,
Pripylė ąsotėlį sklidinai,
Prie lūpų pakylėjau,
Kai tu ryte
Prie inkilo uždainavai…
Aš – dar jauna,
Jaunesnė ir už mamą,
Nors abiejų žili plaukai.
Nieks netrukdo vieną sykį
Savo skausmą išsakyti,
Kaip seniau tėvai gyveno,
Dirbo, plušo, kol paseno...
Daug smagiau ranką ištiesus
Dangaus ribą akim liesti, –
Paukštis skrenda – sparnu moja,
Vėjas debesy grūmoja,
O šalia saulutė šypso,
Neviltis tuoj pat išnyksta…
Laimingesnis vis esi,
Kada pasaka tiki, –
Noksta rojaus obuoliai,
Bėga, skuba mokiniai,
Mokykla džiaugtis išmoko,
Kad vaikystė negaut šoko.
Sekim pasakas vaikams
Su gerąja pabaiga.
Koks ilgas paukščių kelias,
Kad grįžtų į namus,
Čia susuktas lizdelis,
Prakiuręs, su sniegu…
Ištirpsta sniego lopinėliai,
Pakyla rūku į dangaus skliautus,
O ten jau žvalgosi vieversėlis,
Su apdaru pilku,
Kviečia išeit į kiemą,
Pasigrožėti sprogstančiu medžiu.
Skardžiabalsis vyturėlis –
Mano sielos lobis,
Kasmet praskaidrina jausmus,
Mažytis plunksnų kamuolėlis,
O kiek jame jėgų…
Nebesinori ir šiandieną
Sėdėt tarp sienų keturių.
Kai tu kalbi,
Pasiklausau ir nustembu,
Koks mielas žodžių aidas,
Pavirsta ir į dainą,
Ir poemą meilės,
Ir lopšine prie lovos
Mažo tyro vaiko,
Krykščiančio iš laimės…
Kai tavęs nebėra,
Pašoku ir bėgu prie lango,
Už jo – tik tu kalbi,
Nakties ramybė
Vos užsklendžia langą,
Palieka vietą dainai
Apie ryto laimę…
Nenuorama vėjas paklebena
Ir pasigirsta žingsniai, –
Ji ateina.
Bėga žiema klupdama,
Purvyunėlį nešdama, –
Saulė jai kutena šonus
Ir pavasario dirvonus.
Atsitūpęs ant šakos
Žvirblis kad užsikvatos:
– Pasirodė piramidės,
Lyg į Afriką būčiau atskridęs!
Tarsi dramblio pripėduota
Ir jo kvapu atsiduoda…
Katinėlis ir nustebo,
Kas taip ištrypė jo valdą,
Žvirblis kaltas, kad čirškėjo
Ir pavasariui padėjo.
Po sniegu dar tvyro balos,
Naktimis nebe užšąla,
Kur ne kur juoda dėmė,
Kitur kalasi žolė.
Tvarką reikia padaryti
Žvirbliams sėklų nebarstyti,
Tegu kapstosi per dieną,
Kol nebus nė lašo sniego.
Žiūri į mylimo akis
Per pirmą pasimatymą
Ir žiebiasi viltis, –
Mylėsi iki pat nakties,
Iki didžiojo išsiskyrimo…
Daug nepasakytų žodžių lieka,
Žiemą keičia pavasaris,
Tiek daug naujai pražysta
Žibučių ir alyvų,
Belieka rinkti svajones,
Kur bitė tupia,
Laimės palinkėti
Ir negalvot apie išsiskyrimą…
Pasilenkiau, prigludau prie tavęs,
Pusnies baltumas žydi
Ir tu žinai,
Koks esi mylimas,
Lengviau ir atsikvėpti,
Su meile akyse gyventi
Prieš visišką išsiskyrimą.
Gražesnės būna upės rudenį,
Kai plaukia vaga ižas,
Ant jos ir varna supasi,
Vienas kitas lapas lydi
Bangą iš paskos,
Siūbuoja žolės,
Nespėjusios nuvysti,
Kyščioja apsamanojusi akmens galva.
Per žiemą – poilsis,
Po ledo tiltais miega žuvys,
Taip traukia sniego pagalvė,
Kad tik ramiai miegoti,
Sapnuoti vėjo gūsius,
Žemės atodūsius pajutus
Pašaukt pavasarį prabust, –
Kai lauki šilumos,
Kiekvienas polaidis gražus.
Ar jau, nejau, pas mus?
Saulute, išbučiuok skruostus.
Vilkas – ne šuo,
Kuriam paduoda kaulą šeimininkas,
Vilkas – laisvas miškuose,
Pats susiranda maisto,
Kai būna liūdna, kaukia…
Pakeičia kailį – baimė lydi,
Kad nepatykotų ir nenušautų.
Ištikimas pačiai iki pabaigos,
O vaikus, kaip savo akį saugo,
Širdį drasko, kada vilkas kaukia.
Laimingiausias laikas,
Kai visiems atleidi,
Pirmiausia – sau sakai:
„Atleisk už klaidą,
Kurią dariau dar neseniai,
Užkasiu amžiams
Į žemę kirvį,
Tegu iš jo išaugs žiedai’’…
Laimingas laikas,
Kai nebeturi ir priešų, –
Visi – seni draugai,
Atleidi – tau atleido,
Kad mylėtume ne žiedą,
O kas giliau –
Kur užmegzti grūdai…
Laimingas laikas,
Kai sudygsta,
Iš vienos meilės
Laimingi du stiebai.
Sušyla žemė iš dangaus,
Iš po sniego šiluma pakyla,
Kai pajuoduoja kauburiai,
Dirvonuose pasigirsta :
„Gyvi, gyvi’’…
Maža ganiau ir žąsiukus,
Kaip laukdavau,
Kada keli išsikala,
Mačiau ir pempių saugomus vaikus,
Jos nuveda į šalį ir pasislepia.
Visi maži turi pūkus,
Todėl juos ypatingai mylime,
Dar iki šios dienos
Pasiilgstu pavasario žalumos,
Kiekvienam linkiu,
Kad kiltų iš pusnies
Ir liktų gyvas.
Gyvenčiau daug dar metų,
Visą kitą amžių,
Kad man dainuotų vis dainas
Kas dieną apie meilę…
Saulė šviečia iš dangaus,
O šildo visa,
Kas ant žemės,
Širdį sušildo iš vidaus,
Kai kalbam apie meilę…
Dainuok man bet kokia kalba,
Suprasiu – atsiliepsiu,
Į vakaro serenadą, –
Noriu būt Džiuljeta,
Patirti tikrą meilę…
Pagrok apie antrą gyvenimą.
Jaunam – bepigu
Praustis sniegu,
Peršokti per pusnį,
Joti ant pagalio,
Vadinti šį ir žirgu,
Pakaustyti jį spinduliu,
Širdy uždegti laimę
Senajai močiutei…
Dabar – slidu,
Polaidis netrukus,
Todėl lazda parūpo
Ir senai močiutei,
Kad nepaslystų koja, –
Būtų šeimoje žala,
Vaistai ir aimanos,
Nebūtų kam ir išklausyti,
Mylėti mažąjį šnekutį.
Pirmi pavasariniai pranašai –
Varvekliai nuo stogų,
Sniego lopinėliuose –
Žolės daigeliai,
Telkšančios balutės, –
Eini, akis ganai,
Padebesiais žaviesi atsipūtęs…
Numesi kailinius,
Pirštinių nebereikės,
Plika tanka
Pamosi paukščiui grįžtančiam,
Tada ir atsivers erdvė,
Į kurią sutilps jausmų pasaulis,
Semsim saulės šilumą delnais,
Kaip lazdyno žiedus,
Gelsvus pumpurus,
Gaudysim ant sienų,
Medžių ir tvorų
Saulės zuikutį…
Tikiu pavasariniais pranašais,
Žiema neužsibūna, –
Saulė nugali.
Žemė – tokia graži,
Kad nesinori ją palikti, –
Ryte nubundi – klausaisi,
Džiaugiesi, kad neskauda…
Saulė – tokia šviesi,
Kad net akis paskausta,
Bet iš jos – šiluma,
Gyvybės pradas tik iš jos ateina,
Vakare jos nematai
Ir aplanko ilgesys,
Lauki ryto naujo…
Dangus – toks permainingas,
Kaip ir nuotaika,
Giedrą debesys pakeičia,
Lietus ir dargana,
Vaivorykštė lanku išsiskleidžia...
Lauki pavasario,
Vasaros rasos
Ir nejunti žiūrėdamas į žvaigždę,
Kaip greit ruduo ateina,
Nori pabėgti nuo žiemos,
O ji padovanoja baltą snaigę
Susitaikymui.
Dar nesibaigė žiema,
Aukštai pusnys pakeltos,
Žėruoja snaigė,
Vėjo paliesta,
Tyliai leidžiasi ant rankų…
Širdyje – tuštuma,
Kas dieną ilgesiu gyvename,
Kada pavasario sulauksiu,
Ateisiu pas tave,
Lakštingala čiulbėsiu,
Išgirdęs pasikelsi
Ir atversi langą…
Būsiu snaige tau ant peties,
Gėle, galvą nulenkusia,
Negali būti,
Kad žydėtų vasarą
Be mūsų žvilgsnių
Ir lelijos baltos…
Paklausiu debesėlio,
Vakarės šiandien klausiu,
Ar ji mūsų takus nušvies,
Kai liesi mano ranką,
O snaigė ašara žibės
Prie dangaus lango...
Apglėbk pečius,
Man baisiai dabar šalta.
Kokia nepaprasta galia, –
Saulutė spinduliu
Vos palietė pusnis
Ir jos jai nusileidžia,
Susmenga ir nubėga
Nuo kalnų upeliais,
Čiurlena į upes,
Gyvybę šaukdamos:
– Pavasaris, pavasaris, pavasaris!
Kvėpuoja žemė gerumu
Ir pakelia paukštelį, –
Tuojau suneš lizdus,
Augins ir vaikelius,
Prakalbins pempės žemę:
– Gyvi, gyvi, – skelbdamos,
Laukiu pavasario.
Mūsų kalba – sanskrito raštuose,
Tarsi kūdikis užgimęs, –
Per amžius keitėsi raidynas,
O garsas dar ateina iš tenai
Per pasakas, padavimus,
Daukšos pastilę ir dainas.
Tolminkiemyje stovi
K. Donelaičio kryžius,
Pirma ir poema,
Poezijos knyga – „Metų’’ dermė,
Į Lietuvą sugrįžo amžina sakmė.
Sava gimtine pripažinęs
Zauerveinas mokėsi tarties:
„Lietuviais esame mes gimę’’…
Paleido per pasaulį mokytis visiems.
Prisimename M. Mažvydą,
Jo Katekizmas – aktualus
Ir iki šios dienos, –
Pirmas lietuviškas raidynas,
Giesmės, patarimai,
Nors Prūsijos ir nebėra,
Kitaip miestas vadinamas,
Skamba ausyse į skaitytoją kreipimasis:
„ Imkiet many ir skaitykiet’’...
Ne tokie mes nežymūs,
Kol turim A. Baranauską – gyvai gyvą,
Kai tariam jo žodžius kasdien.
Suklustu išgirdus,
Kaip sukrebžda snaigė,
Vakar ji buvo tik lašu,
Rasa, ant žiedo išsiskleidusio,
O ryt tekės jau upeliu...
Gali atgal ir žingsnį žengti,
Prisimint ankstyvą rytą
Saulės diską,
Už miško kylantį,
Vėl skęstantį į vandenį,
Iškylantį ant bangos
Baltą laivelį,
Apšviestą vilties…
Rytojus – tik svajonėse,
Jo nematai ir atminty,
Turiu iliuziją, –
Žiūrėdama į snaigę
Nuplaukti vandenynais,
Prisiglausti prie tavęs.
Įsiklausau į vėją, –
Nes jo kalba – visokia,
Didelį medį lenkia,
Mažą pervirš prašoka.
Įsižiūriu į dangų, –
Jame įvairios žymės,
Čia debesėlis plaukia,
Tenai žvaigždelė žiba…
Pasiklausau ir žvirblio,
Kaip šaltą dieną čirškia:
„Neužkliudyk širdelės,
Kol dar kojelės virpa’’…
Pasiklausau ir lapo,
Sudžiuvusio ant stiebo, –
Jis primena man rudenį,
Nesiūlantį pavėsio...
Toks mano laiko kelias –
Klausytis, atsiliepti.
Neberašau laiškų,
Iš nieko jų negaunu, –
Nauji laikai – šviesus ekranas,
Nebėra paraščių,
Iškvėpintų lapelių,
Nupieštos širdelės – šaltos...
Galiu pridėti bučinių,
Bet ir jų nejausi,
Neišpažinsi laimės…
Laukiu pavasario laiškų,
Kad pabučiuotų saulė,
Nubristume žiedų taku,
Įbristume į ežerą
Vien rūku apsigaubę,
Ant lelijos žiedo parašysiu
Trumpą laišką…
Ar atsakysi man tada,
Kas yra meilė
Savame laiške?
Visada geras ir džiaugsmingas
Bet koks laukimas, –
Mažas svajoja būti didelis,
Senas vis laukia
Nekantraudamas pavasarinės
Šilumos…
O aš – saldžios klevų sulos,
Nors vieno lašo iš nulaužtos
Beržo šakos…
Pakabini ant jos buteliuką, –
Mažai tereikia – prilaša, –
Geri lyg sotį iš viso gyvenimo,
Jame – pirmoji meilė,
Kvapas baltojo beržyno,
Saulės spindulys – virš debesų bangos,
Ir akys, mylinčios Kūrėjo,
Žiūrinčios į ateitį,
Nuo žemės lig dangaus,
Tik eik su juo minčių taku
Ir pasikliauk.
Į laisvę ėjome visi
Su šventiškomis dainomis,
Vasario 16 ir Kovo 11 šventėse,
Per Sausio 13 – ios šūvius,
Žuvusiuosius laidoję...
Atrodėme užgrūdinti,
Palikę praeitus metus,
Kai grobė okupantai,
Gyvuliniuose vagonuose
Mažus, senus ir tėvus
Badu marino,
Nedavė nė gerti.
Po nedaug metų apsidairė
Ne kurie, nesuspėję žengt į priekį,
Nes aplenkė juos jaunesni,
Nekaltus pradėjo kaltinti,
Kad užgrobė jų teises,
Skiepytis dar verčia…
Buvo ir bus tokių,
Kad tik neprisišauktų okupantų,
Nebūtų laisvoje Lietuvoje
Vilties ir gedulo dienų,
Vėliavų trispalvių
Nuo stiebų nuleistų…
Iš ko tada jie reikalaus sau teisių?
Tik taip mes galime atverti
Sielos langą,
Užeiti pro duris
Į atminimų klasę,
Pažvelgti sau į vidines akis, –
Jos tiesą sako…
Meilė gimtinei ir mokyklai –
Švyturys ant kranto,
Upė teka ir keičiasi vanduo,
O jausmų srovė nesenka.
Pavasarį – džiugu,
Nors ir ruduo iš paskos seka,
Kad tik sulauktume
Šviesių dienų,
Apsikabintume su džiaugsmo ašara.
Ne kartą vis atsigręžiu į praeitį,
Lygiuojuos į gražias datas,
O tokių buvo
Nuo knygnešių laikų,
Kai jie atidavė gyvybę
Už mano šias dienas.
Meilė gyvenimui – vertybė,
Ji iš kūrėjo man duota,
Verčiu po lapą
Prirašytą kalendorių
Ir visos datos kalbina mane.
Jautriau suskamba sielos stygos,
Nusilenkiu žmonėms,
Padovanojusiems šventes.
Neskirsto žmonės neįprastai
Vieni kitų
Į mažus, jaunus, pagyvenusius, –
Tai – datos,
Rašomos ant kaspinų,
Keliaujantiems į dangų,
Kiekviena raidė – kitaip skamba…
Yra dar paprotys varnų,
Kapoja, gena seną,
Kol pagauna,
Nenori mirti – būk ir tu,
Be gydytojos pagalbos
Ir šventojo palaiminimo…
Nejaugi ir tu – varnas?
Nereikia klausti –
Myli ar nemyli,
Jei pats to nežinai, –
Meilė ateina tyliai
Ir pasitraukia taip nejuntamai…
Mūsų prigimtyje – meilė,
Iš jos atsiradai,
Perduodi vaikams
Švytintį perlą,
Nors jo ir neradai,
Ant kitų kaklo matei…
O visos dainos – apie meilę,
Nuo pat mažens
Ir iki to laiko,
Kai ištuštėja inkilai,
Tada ir pamatai,
Kaip skaisčiai šviečia saulė,
Naktiniai žiburiai…
Aš meilę myliu,
Tu žinai.
Daug sutikau gyvenime
Gerų žmonių,
Nepaprasta draugystė gydo,
Aukštą dangų saugo,
Saulutę širdyje nešu,
Kas mane girdi,
Su jais augu…
Daugel mačiau akių,
O vaikų – tyriausios,
Du ežerai tarp aukštų kalnų,
Iš kurių kriokliais
Gyvybės nusileidžia vandenys…
Daug aplankiau šalių,
Visam pasauliui linkiu laimės,
Mano šalis – mieliausia,
Nes joje užaugau,
Kiekvieną gėlę, medį,
Akmenėlį saugau.
Mūsų vaikai –
Mažytis meilės vaisius,
Išaugęs iš dviejų žiedų,
Mama ir tėtis
Juos augina,
Prie širdies palaikę
Išleidžia į pasaulį
Pro atvirus mokyklos vartelius,
Apkaišytus gražiomis gėlėmis.
Kodėl mes sveikiname
Vien tik jaunus?
Mūsų puokštėje yra mažų,
Sukumpusių – senų,
Visus yra aplankiusi
Aistra, ir meilė,
O mokytojas – toks pat gražus,
Kada smalsus,
Į vaiką panašus.
Valentino dienai – gėlės,
Mielos dovanėlės,
O namuose – gėris,
Skanūs balandėliai…
Daug metų šią dieną
Šventė tik šventieji,
Jie ir tuokė poras,
Slapta įsimylėjusius…
Būtina turėti – gerą,
Labai dosnią sielą,
Kad visus mylėtum,
Kaip ir balandėlis.
Puošiasi mergaitės
Plunksna balandėlio,
Pastebi bernelis
Iš toli atėjęs.
Nėr pasaulyje nė vieno,
Kurs nebūt mylėjęs,
Meilė – aukso žiedas,
Jeigu ištekėjai.
Žiema – tai vėjo sūkurys
Ir snaigių šokis,
Tarsi genelis kala į duris,
Paprašo bėgti per pusnis,
Dangui šypsotis…
Pro debesėlį saulutė moja,
Pabarsto šerkšno ant šakų,
Kur sniegenos puotauja,
Raudonos vėliavėlės,
Tarsi rožės,
Draugystės, meilės kelrodis.
Žiema man – nebaisi,
Šiek tiek akis primerkiu,
Snaigių žvaigždeles pagaunu
Ir pasveikinu.
Reikės – pėsčia nueisiu
Ilgą ilgą kelią,
Padėsiu gėlę ant kapelio,
Kur atgulė karys,
Vadavęs mūsų šalį…
Sugrįžta broliai iš kovų
Net ant sparnų paukštelių
Parneša dainą laisvės,
Lenkiasi sesei, motinėlei,
Senam savo tėveliui,
Kad užaugino valioje…
Sunkėja kojos,
Širdis sunkiau vis plaka,
Seni jausmai man sako, –
Tėvynės žmonių laimė –
Mūsų bendras takas...
Drauge sodinsim ąžuolus,
Lai bus jų lapai
Ir žalios šakos
Vainikas visų dabarčiai
Ir vaikų ateičiai.
Noriu gyventi,
Kad ilgiau matyčiau
Savo vaikų akis,
Dangaus aukštybėje – žvaigždes,
Parodyčiau vaikaičiams
Ir visas erdves,
Kur siela atsiskleidžia, –
Šalin minorines gaidas,
Per jas depresija užeina…
Man ir senatvėje – giedra akyse,
Net žvirblis mielai čirškia,
Atbėga prie manęs
Ir balta snaigė…
Pakalbinu pavasarį gėles,
Pasikalbu su gulbėmis,
Kokia graži banga
Atplukdo baltą putą,
Meilės dainą...
Kiekvieną vakarą girdžiu melodiją, –
Ji iš mano širdies
Pas jus ateina,
Noriu jums atnešti laimės
Kibirkštėlę,
Savo sielos dainą.
Kaip gera nuėjus
Ilgą laiko kelią
Skaičiuot minutes,
Atsiremti į valandininką,
Peršokt sekundes…
Kas suka tą laikrodį,
Kas jį atseks, –
Pavėlintas laikas neatsiveria
Gyvenimo keliui rodyklių,
Niekada neatsvers…
Kaip liūdna išgirdus
Jaunystės dainas,
Kai skamba gitaros,
Akordeono klavišais
Bėgioja ranka...
Nejaugi prabėgo jais valanda,
Sustojo – susiglaudė
Ties senatve?
Seniau, kai dar nebuvo
Radijo imtuvų,
Apie nelaimes pranešdavo
Varpai bažnyčių, –
Jų garsas sklisdavo toli, –
Gaisrai, karo pavojus,
Neša mirusį iš gryčios,
Nauja karta palaiminama
Su varpais…
Pridėjau ranką prie krūtinės, –
Joje – širdis
Ir motina Tėvynė šaukia:
„Atsidaryk, ateik,
Kai varpas kviečia,
Ilgai nebelauk!’’
Kiekvienas esam atsakingi
Už tuos, kurie po mūsų
Dar gyvens.
Koks mažas nuotolis,
Kai matai ir kitą pusę žemės,
Keliauju visada virtualiai,
Matau Sydnėjų,
Vaikaitį, sūnaus šeimą,
Važiuojame drauge ir traukiniais, –
Toks artimas pasaulis
Ir žmonės nepažįstami,
Takai matyti,
Darosi savi...
Keliaukime, nebūkim uždari,
Labiau mylėsime Tėvynę,
Suprasime kitus
Ir būsim taikoje,
Artimesni ir širdimi.
Australija – svetingas,
Nuostabus žemynas,
Daugiau ir besišypsančių,
Paslaugių žmonių,
Galbūt todėl atviresni,
Kad saulė šildo ir gamta dosni.
Tegu būna meilė,
Kad ir skaudus išsiskyrimas,
Kančia ir neviltis,
Bet ir laukimas,
Kada viskas nušvis…
Jausmai – gyvenimo prasmė,
Bejausmis – tik akmuo,
Bet ir ant jo – gyvybė:
Suželia samana,
Užrašo epitafiją ir po mirties...
Prieina nepažįstamas,
Priklaupia dar gyvi ir artimi,
Perskaito ir paguodžia
Ramybėje – viltis…
Tegu užgimsta meilė,
Bus sielos židinys,
Pakursto vėjas iš dangaus,
Nuneša ir plėnis,
Užsidega ugnis.
Jei turi duonos,
Jautiesi laisvas ir guvus,
Gali pasidalinti rieke su kitu,
Susižert į saują trupinius,
Iš jų išaugs gerumas,
Sumaltas grūdas atsibus…
Kai turi pastogę,
Jautiesi ir saugus, –
Gali priimti svečią,
Paklydėlį ir keliauninką,
Jausiesi Moze sava išmintimi,
Neprievartaujami ir kiti žmonės
Tavo žodžiams paklus,
Net aklas atsibus…
Pirma paduok vandens ištroškusiam,
Pasižiūrėk ir į savus,
Jei turi plačią širdį,
Gali mylėt visus.
