Jauniems

Markui

Ištirpo snaigė ant blakstienų

Ir nuriedėjo skruostu

Jau šilta srovė...

Kaip jums paaiškinti,

Mano vaikai, jaunime,

Kad viską, ką mokėjau,

Atidaviau tik jums...

Muzika – tai garsas,

Paslaptingas žodis,

Jis teka srove iki širdies;

Klausydamasi jos veido nešluostau,

Nėra kada – regėjimas ateina,

Suvirpa ir blakstienos

Ir krenta lašas iš giliau,

Iš pat sielos versmės...

Verkiu, kitiems ir sau

Akių nemuilindama, –

Aš nieko neturiu – tik muilinę,

Savo gyvenimą atidaviau

Jauniems.