2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Advento laukiant



Leliumai, ant to dvaro,
Leliumai“...
Lakštingėlė čiulba, leliumai,
Skamba senos dainos,
Leliumai.
Tamsios ilgos naktys
Ir vakarai, leliumai
Spindi šviesios žvaigždės,
Leliumai,
Atviros langinės, leliumai,
Kad mane matytų,
Leliumai,
Kad kas atsakytų, leliumai,
Kad laiškelį siųstų,
Leliumai,
Aš tave mylėčiau amžinai...




Pastebėjimas



Kas bijo permainų
Ir pasirinkimo laisvo?
Tik toks, kuris nesėjo,
Nėra net dalgio laikęs,
Ant kurio rankų
Niekada nebuvo
Nė vienos pūslės,
Iš knygų frazių prisiskaitęs
Dabar vagoja paraštes...
Kas juodą kepalą,
Iš savo dirvos apsėtos
Ant stalo riekia,
Tam niekas nebaisu -
Nė savas arklas,
Nors ir užsieniečio,-
Nes pas mus nelieja,-
Iš balto plieno,
Žvilgantis lyg sidabru.
Norėtų gauti veltui eurą,
Bet jo uždirbti pats
Labai jau neskubus...


Neapsaugotas žodis



Nedaug tiesos,
Mažai ir atradimų,
Kad pamatuotų tiesą
Nuo raštijos pradžios,-
Visi, kas sakė į akis,
Pirštus nusvilo
Ar buvo ištremti,
Turėjo bėgti iš gimtinės -
Pragaras“ buvo,
Rojus“, ką tik gimė,
O „Skaistykla“
Gal sudegė ir be tiesos...
Ir pasakėčiose yra tiesos,
Jų žodis tik metafora prabyla
Ir į kitas šalis išvejamas...
Kai net Sokratas
Buvo numarintas,
Kada norėjo demokratijos
Visai kitos.
Nedaug pasaulyje tiesos,
Bet einame visi,
Arčiau to tikro pažinimo,
Kai niekas žodžio
Mandagaus nebematuos.


Buitis ir būtis


Nuo pat vaikystės
Supa mus žaislai -
Daiktai, kurių gal ir nereikia,
Bet rankos tiesiasi
Ir akiai meilūs,-
Pliušiniai ir minkšti,
Trapūs kaip meilė...
Kada užaugi, nematai,
Tik staktoje dar vienas rėžis,
O po kiek metų
Net ir kaktoje
Toks pat gilus tau įsirėžia...
Kas dieną supa mus buitis,-
Į savo parduotuvė bėgame,
O perkame ir nešame,
Kas ir nebūtina turėti...
Kai sėdame už stalo,
Kur maldaknygė ir kryžius,
Tenka ir maldą sukalbėti,
Tada visa būtis
Atsiveria per vieną
Amen,-
Kai nebeverta nieko sau norėti...







Skola žemei


Niūronių Arklio muziejaus šventė

Aš niekada nepasiskolinau
Iš nieko pinigų,
Bet jaučiu skolą
Savo artimiesiems,
Kurių seniai nėra,
Net dingo žemėje šešėliai,
Su kuriais vis ėjome drauge,
O kažkas šaukia:
- Dar yra tėvų skola,
Kurios ir jie nespėjo
Kažkam atiduoti!
Skolingas žemei žemdirbys,
Kad dirvos šiandien neapsėtos
Ir dirvonuoja nykiai,-
Kaip barzda nenuskusta
Prieš paskutinį patepimą...
Skolą žemei atiduokim.


Dėkoju muzikai


Prisiminiau ir Anykščius


Maksas Melman - Metų koncertas

Kada sakau,
Kad myliu muziką,
Girdžiu tave,
Dainų kūrėjau
Ir jų atlikėjau,
Tik vyturys skardena danguje
Nelaukdamas plojimų...
Kitur – scena
Ir nuolatinis triūsas,
Kol stygos skamba
Ir paskutinė nenutrūksta...
Kai ploju atsistojusi,
Žinau, kad mane girdi
Netgi vyturys,
Visas pasaulis klausosi...
Dėkoju muzikai.


Žmogaus valia




Rūtai Meilutytei - ačiū

Garbingas sportas -
Tai žmogaus jėga,
Jo prigimties stiprybė,
Paskui ir darbas,
Dydis ryžtas
Ir pareiga apginti
Jau savo valia,
Ką gavai gimęs.
Visi mes esame
Kažkuo galingi,
Bet ne visi atrandame save,-
Pasididžiuokime kitais,
Kad šie yra laimingi.



Estafetė jaunimui



Skiriu Ukrainos studentams

Jaunimas - mūsų dešinė,-
Jie mus pranoksta,
Tik mūsų patirtis
Buvo skaudi
Ir nesinori,
Kad pasikartotų,
Žmonės laisvi
Pasako savo žodį.
Kas dabar kuriama,
Rytoj bus praeitis,
Todėl negalima vėluoti.
Istorijos eiga -
Tikėjimas žmonių,
Kad mėlynos žvaigždelės
Kelią rodo,
Todėl ir kyla, eina
Į jas visai jauni
Pagal senųjų patirtį
Ir žodį.



Švyturiai

Gera, kada javai vilnija
Prie Baltijos melsvos;
Bangos pakyla ir panyra,
Kur tupiasi ant molo
Žuvėdros vakare.
Į švyturį plaukiu,
Kaip į nepaprastą,
Didžiulį žmonių atradimą,
Kur budi jame vienas,
Kai nusileidžia saulė
Ir iki tol,
Kol gęsta žvaigždės rytuose.
Tada ir pakeliu akis į dangų,
Palydžiu debesis,
Kad neužstotų saulės
Mūsų širdyse.



2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Meilės šauksmas



Dažnai tik sau
Rankas paglostau,
Plaukus sau pakeliu,
Kai nėra vėjo
Ir toli tas uostas,
Iš kur atplauktų
Buriniai laivai,
Žuvėdrų klyksmo vedini...
Dažnai save paklausiu,
Tyliai pasakau,
Kai tik vienatvės uostas
Būna taip arti,
Kad jį pasiekusi
Jau būnu savimi...
Dažnai myliu ramybę,
Bet dar dažniau -
Su tavimi.





Po koncerto


Anykščiai


Sustoju prie Neries,
Vilnelėje nuskęsta mintys
Ir teka, kur prasideda
Maža srovė,
Nes prieš bangas
Sunkiausia irtis,
Bet giluma atsiveria
Tik čia gili...
Tarp akmenų,
Geltoname smiltainyje
Vingiuoja, verpetuoja
Kaip ugnis
Ir vieno lašo
Amžiname gyvenime
Save jauti.
Kiekvieną dieną
Kaip lašus skaičiuoju,
Kad nesustotų,
Nenuvystų ir nulinktų,
Kaip nelaistoma gėlė...



A. Vivaldis



Pakili muzika
Graudina ir malšina,
Kas kaupiasi net per metus,-
Kaip burinis laivelis
Plaukdamas nežino,
Į kokią srovę priešaky paklius...
Su ja aš gyvenu
Ilgus metus,
Jos švelnus garsas
Nuolatos vis kelia
Plaukioti mažuoju upeliu,
Bet čia yra krioklių
Ir gilių duburių...
Oi, medžių šaknys pinasi
Ir saugo jo krantus
Nuo griūčių polaidžio sykiu...
Aš muzika tikiu.


Trumpas pastebėjimas



Iš kur tie šunys atsirado?
Ar ne žmogaus godumas
Juos išrado iš vilkų,
Kurie, pakeitę kailius,
Vėl plėšikavo tarp avių?
Dabar jis ramus, gano
Bandas kvailų avių,
Kurios dėkoja,
Kad nestimpa dar iš bado,
Bet turi ėriukus...
Dar vienas klausimas:
Kodėl vis šaudo
Ir niekuo nekaltus vilkus?
Nebelaikau šunų...






Draugams



Yra draugų
Ir visame pasaulyje,
Yra draugų šalia,
Yra draugų gimtame kaime,
Yra geriausias draugas šeimoje -
Tai tėtis ir mama.
Paskui visi užauga
Ir randa draugą
Net kitame krašte...
Pasveikinsiu visus
Su šia švente.



Beržai ir varnėnai



Tuštėja inkilai,
Kai vaikus išveda varnėnai,
Kada nukrenta lapai,
Medis miega
Tik žiemos miegu
Ir saugo inkilus,
Kad visą laiką
Gyventų laukimu.
Balti liekni beržų kamienai,
Bet kelia inkilus į aukštį
Vis augdami ir lapais pasipuošdami;
Namo sugrįžta paukščiai,
Jei tikrai žino,
Kad visada bus laukiami.





Vėjas iš rytų ir vakarų



Nuo vasaros dar pučia
Malonus Vakaris,
Bet šiluma trumpa...
Mes, vaikai šiaurės,
Pripratę prie visokių
Oro prognozių, pažadų...
Kai vyksta virsmas,
Dažnai po Kalėdų,
Suspaudžia šaltis
Nukapotas eglutes,
Nes nebeturi jos namų,
Sausi spygliai nubyra
Ant balto sniego
Visų pašalių...
Naujai miške išdygsta sėklos
Senosios eglės,-
Tarsi vaikai sugrįžta į namus,
Bet auga pamažu,
Labai labai iš lėto,-
Nuskabo kiškiai, stirnos, briedžiai
Jaunus ūglius...
Suspaudžia šaltis
Tėviškėlę brangią,
Kai pučia šaltas vėjas iš rytų,
Suspaudžia širdį,
Oi, suspaudžia,
Kai nebėra dainų,
Nelieka ir namų,
Tada net vėjas nebevarsto
Langinių paliktų...


2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Mozaika


Gyvenimas - kontrastai;
Šviesa - naktis,
Švelnumas ir dygliai,
Meilė ir netektis,
Gyvybė ir mirtis...
Gyvenimo mozaika
Iš daugelio spalvų,-
Vaivorykštė - ugnis,
Rasa ir gelmės,
Gyvybės vandenų pilna širdis.
Akmuo ir smiltis,
Kreida - anglis,
Piešiu savo paveikslą
Visų srovių apvaliame sūkury...
Gotikos bokštai,
Didybė Renesanso,-
Viską sukūrė
Žemė ir dangus,
Visur žmogaus
Akis.








Ketveri, ką jau turiu



Aš mažiukas pipiriukas,
Man pašviečia žiburiukas,
Paskui saulę aš seku,
Mamai, tėčiui ją nešu.

Pasikaustau aš padus
Ir suspėju pas vaikus,
Nupiešiau gėlytę mažą,
Parnešu ją savo mamai.

Daug langų ir žiburių
Aš darželyje turiu.
Kas dainuoja daineles,
Myli savo močiutes.





Rudens pabaiga



Kai paskutinė žaluma
Pajuosta ir išnyksta,
Einu gatve
Ir dar atrodo,
Kad šviesoforai šypsosi.
Štai skamba vėjuje laidai,
Kur nutupia tik žvirbliai,
Rikiuojasi į eilę
Tarsi šienpjoviai,
Linguoja jie smagiai,
Kol dar nenukirstos
Geltonos smilgos,- bus grūdas,
Bus per visą žiemą
Po sniegu laukiniai obuoliai,
Išsikasa juos stirnos.
Nuvalome laukus,
Kas žmogui reikalinga,
Bet paukščiui ar žvėreliui
Nedaug reikia,
Žemė pasirūpina visais,
Kol kas maisto nestinga.





Žiema, ateik


Kai sniego patalas
Ant lygaus lauko,
Galvos nuo balto kupsto
Pakelti negaliu,-
Toks klampus miegas -
Be jokių sapnų.
Bėgu prabudusi
Į aukštus kalnelius,
Kur sidabru taip žėri
Pušys ir eglutės,
Oi, driekiasi balti karoliai
Nuo pusnies
Iki kitos pusnies...
Kas gražiau gali būti,
Kai širdyje dar tiek ugnies.
Kada ilgas ruduo,
O šlapdriba, vėl lietūs
Uždelsia žiemai kloti patalus,
Žiūriu į dangų,
Ten visada gražu, kai giedra,
Kalneliai rieda, rieda
Kaip dievo avinėliai
Į žiemos speigus,-
Jiems nebaisu.





2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Gyvybės sėkla



Artėja šventės,
Nauji metai ir Kalėdos,
O miške eglės dreba
Ir nežinau - nuo šalčio
Ar papročių keistų ,
Kai kirvis kyla,
Žvanga pjūklas
Ir žaliaskarė apdainuota,
Motulė, trijų brolių
Ir vienos seselės,
Nugriūva negyva
Ir tempiama keliu...
Negrįžta šakos nugenėtos
Į mišką takeliu
Ir šaltis rašo toje vietoje
Tik sūkurius keistus...
Gyvybė ir miške,
Kaip ir tarp mūsų,
Ilgai augina, kas dygsta iš sėklos...
Oi, turi daug vietų tuščių.




Našlės gėlė



Nuvyto rožės,
Baltos chrizantemos
Ir liko tuščia ir nyku,
Girdžiu praeidama
Raudą už durų:
- Kaip man dabar gyventi,
Kurgi tu?
Pro langą matosi
Tik baltas kiemas
Ir eglė,- kaip viena
Iš liudininkių tų dienų,
Kada sugrįždavo abu
Iš darbo, iš svečių kartu...
- Kaip man dabar gyventi vienai?-
Pernakt girdžiu...
Laikas užgydo raudą,
Bet visada bus širdyje,
Kad buvo tas žmogus,
Kurio prie baltų rožių
Nebebus.





Būkime geri




Mūsų senelių išmintis
Siekia ne vieną amžių,
Ką jie išgirdo,
Tau tą patį pasakys,-
Norėjo žmonės,
Kad vaikai suaugę
Savo vaikams būtų geri.
Gerumo sėmėsi iš saulės,
Iš gilumos giliausiųjų versmių;
Priklaupiame prie kryžiaus,
Kaip seniau prie aukurų,
Ir skelbiame pasauliui,
Kad ir mūsų vaikaičiai
Kalbės ir tuos žodžius:
- Tik būkime vieni kitiems geri.
Gerumas iš akių,
Gerumas nuo širdies
Atsigula ant rankų,
Kai keliame nuo patalo senus...
Jie iš dangaus mus saugos,
Kad šviestų mėnuo gerumu.






Balta



Margi žiedai
Per vasarą pražilo,-
Graži balta spalva,-
Ant jos gali nupiešti
Žalią žalią šilą
Ir Seniui Šalčiui ūsus
Baltai nudažyti
Ir bus balta barzda...
Vaikučiai trauks dainelę
Ir išprašys saldainių,
Su baltu blizgučiu,
Susėdę prie senelio
Padeklamuos už tai eilių.
Mokyklų durys atsidaro
Ir šaltis piešia ant langų
Daugybę elfų, paukščių,
Medžiuose lizdų,
Visi balti balti,-
Kaip tūkstančiai žvaigždžių.
Balti stogai,
Balti ir žiemos kailiniai
Ant pievų ir kalnų,-
Kas balta, tas gražu.




Geram visur gera



Gera gyventi ten,
Kur visad šilta,
O saulės spindulių šviesa
Pranoksta lūkesčius
Ir vis dar ne gana...
Gera gyventi ten,
Kur visą dieną paukščiai
Klegėdami, čiulbėdami
Sutinka rytą
Ir nutyla vakare...
Gera gyventi ten,
Kur atviras dangus -
Talpi pastogė
Apgaubia žemę
Ir naktis su mėnesiena
Taip trumpa...
Gera gyventi čia,
Kur vieversys skardena,
Gano lietų volungė po pievą,
Lakštutė čiulba vakare...
Gera gyventi čia,
Kur pusnys miega,
O žemė po jomis derlinga,
Kaip duonos kepalas rusva...




Ryto saulė


Po kojomis jau snaigės,
Jas vėjas pasiūbuoja
Ir neša per gatves,
Nukritusios ant veido
Pavirsta lašeliu,
Nurieda lašai skaidrūs
Ir širdyje ramu...
Saulė rytais prašvinta
Ir slepiasi virš debesų,
Kad jie turėtų laiko
Apkloti žemę
Baltu apklotu.
Kiekvienas baltas daiktas
Man primena metus,
Kada basomis vaikščiojau
Po kiemo smiltis,
Upelio tyro, kaip vaikystė,
Gelsvus akmenėlius.
Dabar galvą pabarstė
Vėjas, snaigių lietus,
Bet laikas neapkarto,
Kai sieloje šviesu.


Sninga



Matau, kada skaitau,
Žiūriu, kas tik akiratyje,
Girdžiu, kas dar čia pat,
Bet greitai ir išnyksta.
Prisiliečiu prie medžio -
Pirštai liemeniu nuslysta
Ir samana žalia
Toliau bujoja, dygsta;
Ji auga ant akmens,
Kur nebeauga niekas...
Tada jaučiu, kas širdyje,
Ko nematau ir negirdžiu,
Tik aidi paslaptis,
Kad nepaglostysiu visų,
Kuriuos akmuo prislėgęs...
Nueidama šnabždu žodžius,
Aplink apsidairau,
Kad niekas negirdėtų,
O garsiai pasakau,
Kad sninga, siaučia vėtros...






Randu pasaulį



Kaip galima sapnuoti,
Ko esi nematęs?
Turbūt atbunda
Kažkas iš giliau,
Gal mintys tokios lakios,
Kad pabuvoja už tave toliau...
Tada ir mylimas pasaulis,
Kur tu buvai
Ir kur dar nebuvai,
Bet būsi
Ir pasisveikinsi su žmonėmis,
Kurių nepažinai,
Bet dar gali pažinti,-
Taip gražiai pinasi tada
Svajonės ir sapnai...





2013 m. lapkričio 26 d., antradienis

Visada gražus



Medis gražus,
Kada pavasaris jį puošia
Naujais kvapniais žiedais,
Jo liemenį vijokliai juosia
Ir stiebiasi abu į aukštį,
Kur žievė sprogsta
Ir kalasi pirmieji pumpurai.
Medis gražus,
Kada jį lanko paukščiai
Ir juda jau gyvi lizdai,
Viršūnėje dar suokia
Laimingas tėvas,
Kad auga jo vaikai.
Medis gražus,
Kada galvą parėmęs,
Apmąsto rudenį ir numeta lapus,
Medis gražus,
Kai ilgos rievės
Ir teka rasos ar lietaus vanduo.
Medis gražus,
Kai visai nuogas
Ir džiaugiasi šaknis,
Kad ašara tolyn riedėjo,
Nesužeidė širdies...