2017 m. vasario 28 d., antradienis

Gyvi paminklai – dorų žmonių darbai



Svajūnui Sabaliauskui - Geladuoniui

Paminklai statomi gyviems,
Kaip Andersenui, pasakų kūrėjui,
Nes jis ir kūrė tik gyviems,
O dabar seka jas visi savo vaikams,
Suaugę iš jo mokosi ir gėrio...
Tai kas, kad susilydė
Alavinis kareivėlis,
Bet jis buvo laimingas,
Kad beprotiškai gyvenimą mylėjo.
Paminklą ir dabar lengva ranka rašau
Kilnios dvasios žmogui,
Rašytojui, kūrėjui.



Lauke – pavasaris



Žiūrėk, Nerimi išplaukė lytys,
Pavasaris ant mūsų
Žąlančių kalvų,
Matai, žibutės laukia
Ir tavo akių...
Klausyk, pragydo
Varnėnai jau prie inkilų,
Baltos gulbės atskrido
Ir atnešė gyvenimą
Tau ant sparnų...
Nusišypsok, kaip šypsosi
Saulutė iš po debesų,
Ką ji tau nori pasakyti,
Myliu tave, sūnau,
Labai myliu...
Pabūkime drauge
Ir šį pavasarį sutikime,
Kaip gera mums bus
Dar pakilti vieversiu,
O be tavęs aš negaliu.


Puokštė prie blynų



Gėlės, gėlės,visos gražios,
Bet ne visos kvepia,
O jų prakilnybė – rožės,
Kvapnūs jų žiedai,
Maži žiedeliai – vazone,
O dideli žydės lauke,
Nes bus užaugę,
Kaip vaikai...
Mažiausieji – lopšy dar supami,
Čia krykštauja, vėl verkia,
Gal taip auginami jausmai,
Kad ir suprastų net užaugę,
Kas gera, kas blogai.
Žemė – ne šiltnamiai,
Kur gėlės auga,
Kad jas pirktų,
Žmogaus pasaulis –
Amžini nepritekliai:
Vis varom žiemą,
Bet rudenį vėl reikalingi
Šilti kailiniai...
Net rožės – su spygliais.




Laimės blyksniai



Užaugę mano mokiniai,
Pražydę savo gėlėmis,
O spalvų – įvairovė
Po visą žemę,
Dangų jau išsibėgiojo...
Užaugo ir vaikai,
Vaikaičius vedasi už rankų,
Sūpuoja, migdo,
Džiaugiasi visais,
Gyvenimas, tarsi pavasarį upelis,
Kunkuliuoja...
Prašvinta saulė, užslenka debesėlis,
Nulyja skaidriais lašais
Ir vėl dainuojame...

2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Mokinė ir draugė


Verutei

Atskrido iš toliau
Varnėno garsas
Tiesiai į inkilą,
Pragydo ir nušvito
Akyse...
Tavo pasaulis – mano,
Mačiau jame tave...
Tu man linkėjai laimės,
O aš mačiau tave
Dar visai jauną,
Papūsta suknele...
Šeškinė ir kalneliai,
Kur bėgome ir slydome,
Kada pasakas rašėme,
Savas, tiktai savas...
Išmokome gyventi
Dainuodamos dainas,
Dabar tu – mano draugė,
Nors aš baltai balta...


Gyvi raštai kalba


Albinui Šileikai

Medeli, tu šlamėjai,
Kol gyvas buvai,
O lentele pavirtęs,
Kitokiais žodžiais prabilai,
Tavo veidas – lygūs vingiai,
Kaip tekančio upelio...
Skaičiuojame metus,
Iš jų sužinome,
Kas yra gyvenimas...
Paglostei, o paskui
Raštus tu išguldei,
Tautos garsais ji uždainavo
Ant stalo tavo,
Žiūrės ji ir ant sienos
Į tave vis akimis
Ir iš kito namo.




Vaikų apsuptyje



Kaip linguoti gera,
Kada supa vėjas,
Tada išsitiesia ir baltas liemuo,
Girgždina ir klausosi
Kur kam suskaudėjo,
Juk nebūna džiaugsmo
Amžino ir mums...
Kaip gyventi gera
Pas savo motulę,
Bendri rūpestėliai
Dviems daug lengvesni,
Eglė motinėlė
Kužda drebulėlei,
Kad ji nebijotų
Brolių devynių...
Ne visi užgimsta
Girios ąžuolėliais,
Daug tenai medelių –
Mažų ir plonų, –
Visus Eglė glosto,
Prie kamieno glaudžia,
Kad visi sulauktų
Ir savo vaikų...



Vėjų nuplėšti



Pažiūriu po kojomis,
Kaip žemė alsuoja,
Kaip išsivaduoja
Po žiemos speigų,
Kokias sėja sėklas
Į dirvas artojui,
Ką paleidžia liūtys
Po skaidriu ledu...
Viskas kyla, šneka,
Savaip burbuliuoja,
Su balandžiais neša
Posausius šapus,
Jau balutės sausta,
O žemę užkloja
Net paparčio lapas,
Šiaip taip išgyvenęs,
Savo žalumu...
Naujas žiedas žiūri,
Senas nusileidžia –
Taip nuo seno buvo,
Taip rytoj vėl bus...






Tuščios šakelės




Oi, kiek pragyventa
Ir daug pamatyta,
O vis dar nežinau,
Kur laimės slėpiniai,
Meilės apžavėta bėgau,
O tu sustojai ant takelio
Ir susvyravai šakom berželio...
Oi, kaip apsaugoti
Kiekvieną lapą žalią
Ant plonos šakelės,
Kad vėjas nenupūstų
Besiskleidžiančio spurgelio...
Pasiklausykime abu dainos,
Kurios melodija
Atklydo nuo berželio,
Kaip jo skambalėliai skamba;
Pavasarį ir vasarą – džiugiai,
Ruduo vaikus išbarsto.
Oi, jau šiandie ir jiems skauda...

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Gėlių vaikai




Išbarsto gėlės nužydėjusios
Savo mažus vaikus
Po visą platųjį pasaulį,
Daug sėklų tų pačių
Ir ta pati saulė,
Tik žemė ne visada meili,
Akmuo net pasitaiko...
Ir skundžiasi tada gėlė,
Kad jos prapuolė vaisius...
Prie motinos širdies
Priglusta mažas
Ir džiaugiasi abu,
Klausosi abu,
Kaip gėrio upeliukas alma...
Pabūkime ir mes
Kuo ilgiau kartu
Ir šiandien pasimelskime,
Kad tik išnyktų kerštas,
Karas, badas, maras
Visame pasaulyje.



Gėlių eskizai



Kiekvienas žodis ir skiemuo,
Kiekvienas raidė – tai eskizas,
Kiekvienas garsas,
Sklindantis iš gilumos,
Paguodžia ir pravirkdo...
Tavo gyvenimas – gėlė,
Pražydusi vienatvėje,
Lauke ar pamiškėje,
Vis tiek atranda ją plaštakės,
Be jų nebūtų sėklų
Kitiems metams...
Oi, jos – vienadienės,
Bet nutūpusios gyvybę pratęsia.

Mano gėlės – jums



Gėles prižiūriu, auginu,
Kad jos padėtų man gyventi,
Kai trūksta oro,
Jos gaivina,
Priverčia anksčiau keltis...
Nelaistomos – nemylimos,
Jos vysta ir nudžiūsta,
Kol aš gyvensiu,
Jos mane mylės
Ir aš visus mylėsiu...
Gėlių akelės – šventos,
Jos niekada ir niekam nepavydi,
Žiemą ir vasarą
Vienodai žydi.



Praregėjimai


Kiemo vidury, kaip Dievo aky




Ne kiekvieną medį
Prie savęs prilenksi,
Ne kiekvieno medžio
Šaka išlaikys,
Jeigu krisi, krisi,
Slysi į pakalnę
Ar tiktai paklysi
Miško vidury...
Todėl iš žilvičio
Pina gražų krepšį
Obuoliams ir bulvėms,
Lopšiui pakabint,
Jis visus supranta
Ir visus užjaučia,
Tvora būna, želia,
Netgi tvenkiny...
O iš uosio daro
Pavažas ir lenkia,
Kaitina uosiuką,
Mirko vandeny,
Kad geriau jis slystų
Kol dar pats vairuoji,
Čiuoši į pakalnę
Žiemos vidury...
Ne ženklais žvaigždynų
Dar buriu likimą,
Jaučiu ramų delną,
Saugomą dangaus,
Ant savo galvos,
Kol egle siūbuoju,
Gegute kukuoju
Miško pabaly...



2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Iškentusios žiemą



Rasa ant žiedo –
Lašas iš dangaus,
Gyvybės šiluma
Jau po ilgos žiemos,
Kas buvo iškentėta...
Nejaugi nužydėjusios
Vėl pasislėpsite?
O gal čia – ašaros,
Netyčia išbyrėjusios,
Kad toks trumpas žydėjimas...
Snieguolė – pirmutinė,
Jos tik toks likimas,
Čia – lietus,
Vėl – sniegas,
Žemės kauburėlyje
Išlieka svogūnėlis...
Rasos vis praus
Ir vėl žydėsime.
Ar galiu tikėtis?


Paveikslas




Kelionės turtina ir gydo
Nuo vidinių pūlinių,
Todėl ir bėgame
Iš savo namų,
Kai skauda, neramu...
Kalnai vilioja, nes matai,
Kaip rytas aušta
Iš labai arti,
Kaip žemė kunkuliuoja
Po tavo kojomis,
Žemiau, negu žemai...
Grįžtu ir po kelionių
Į savo mielą kiemą,
Jis prišnerkštas, kaip ir visa žemė,
Balutės raibuliuoja
Ir tarsi gyvybę žeria,
Vis primena, iš kur esi atėjęs, –
Savo žemę...
Tai vienintelis toksai paveikslas –
Mano, tavo...



Sausos puokštės



Medelių puokštės
Po ilgos žiemos
Gražios išlieka,
Nors buvo šerkšnas,
Kupstai sniego...
Jie vėl pražys baltai
Tik ant kitų šakelių
Ir primins šerkšną,
Baltą sniegą...
Nevysta puokštės
Iš sausų žiedų,
Ant stalo randa vietos,
Papuošia smėlio kalnelius
Ir saugo šerkšną,
Baltą sniegą...
Jose ir širdeles matau –
Meilės simbolius,
Senolių galvas,
Papuoštas šerkšnu,
Baltas, kaip sniegas...


Minčių archyvas



Laukiu pavasario,
Kad vėl išsprogtų medžiai,
Rašysiu ant jų lapų,
Užteks ten viskam vietos,
Prie žiedo dėsiu žiedą,
Atskirsiu kableliu...
Prisiminimai – tai minčių archyvai,
Išsaugoti net nuo mažų dienų,
Vieni, ką tik pražydę,
Kiti, nuvytę nuo kaitrų...
Ant eglės spyglio juk neparašysi,
Nebent tiktai su juo,
Jie – visada žali
Ir dar tokie skaudūs, dygus,
Bet netgi tuos turiu...
Būna, oi, kiek būna
Labai skaudžių, kaip rudi lapai,
Nepamirštamų dienų,
Tik sapnus pamirštu...




2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Kas yra laimė?



Gyvenimas – kasdienė patikra,
Kas tu, kas aš,
O kas gi tu, gyvenime,
Užgęstanti šviesa
Ir kelias į padangę?
Viską turėjau, ko dabar nebeturiu,
Jaunystės džiaugsmą,
Pasakų pasaulį,
Sekiau jas ir vaikams
Ir su laiminga pabaiga,
Sužadėtuvės – laimė...
O kas tu, pasaka,
Gal užmaršties pasaulis?

Keliamės su saule



Pavasario atodrėkis,
Lašai nuo šakų varva,
Upeliai laužia ledą,
Oi, kaip jie virva, marma!

Iš kiekvienos šakelės
Sula į žemę kristų,
Bet vėjas susigėsta
Ir laužti neišdrįsta...

Oi, berže, bernužėli,
Kepurę atsismauki,
Apžvelk dangaus mėlynę
Ir smagią dainą trauki.

Kur ta rūta žalioji,
Kur ta mergelė tavo,
Juk rūta prisikėlė,
O tu dar – be lapelių...

Žeme, Žemyna mano,
Pašauk saulutę žavią,
Kad keltų ir sūpuotų
Tavo dukrelę mažą.



Pasėtos sėklos




Nusivilk, o žeme,
Nuotakos suknelę,
Baltas rūbas tiko
Tik žiemos metu,
Jau praėjo laikas
Ir pasėtos sėklos
Guli ant dirvonų,
Laukia žalio rūbo
Nuotakos vainiko
Iš rūtų žalių...
Oi, ne visos dygsta,
Ne visi sulaukia
Savo atžalų...



Beržų simetrija



Mano mintys – nerimuotos,
Tiktai rimo atminty ir akyse,
Mano mintys – ne daina,
Tiktai dainos gimsta mintyse...
Kiekviena mintis kyla į dangų,
Kaip beržo viršūnė auga,
Nesuderinta, kaip jo šaka,
Tiktai prie kamieno prisiglaudusi,
Džiaugiasi, kad vis nenulaužta...
Mintys byra, išsisklaido,
Pasigirsta ir smuiko rauda,
Nedainuokite manęs,
Aš – nutrūkusi styga.

Regėjimai



Kai pamatau lange
Stovintį seną virdulį,
Vėl prieš akis – tremtis,
Tėvų šiaudinė pastogė,
Kur slėpė daugel metų
Kaimynų suvenyrą...
Buvo jis varinis,
O gal tik man taip pasirodė,
Kai prietemoje blizgėjo,
Kaip laimės žiburys...
Tėvyne, kaip tave nugairino
Rytų šaltieji vėjai,
Kaip išpūtė ir užgesino
Ir paskutinę šilumą namų,
Dabar – pliki laukai,
Dirvonai, ne arimai,
Nėra sodybos pamatų...
Oi, kaip ten obelys,
Nors vienišos žydėjo,
Žiogeliai čirškė,
Ant smilgų suposi
Sodyboje Giedrių...



Verpiu




Minu takus,
Tarsi klojėtus linelius,
Baltas gijas verpiu
Tik minčių rateliu,
Suku špūles
Veju, veju
Meilius žodžius
Iš motinėlės kraičio
Rankšluosčių baltų...
Minu pakojus,
Sesių blizgintus,
Nieko nekeisiu,
Tik truputį pagražinsiu
Savo ataudais,
Vienu žodžiu,
Kaip lig šiol tėviškę
Myliu.

Tujos šakelė



Kas nulaužia šaką,
Vėjas ar likimas?
Ji galėjo būti
Ir ilgai žaliuoti,
Žiemą ir pavasarėlį, –
Tujos – žalios žalios,
Net ir žiemą žalios...
Ko gi parudavo
Jos viena šakelė?
Kam gi ji užkliuvo,
Kas gi ją nulaužė?
Tujos ir šakelė
Pasodinta auga,
Kai lietus palaisto,
Žemelė apsaugo...
Kaip dabar sodinsiu
Rudąją šakelę,
Kas dabar priglaustų
Tokią rudą vargetą...


Kol savas




Kas yra sava
Šiame svetingame pasaulyje?
Anksčiau nesusimąsčiau,
Dabar mana jau kiekviena sekundė,
Sava iki širdies gelmių...
Buvo sava sodyba, savas kiemas,
Savas šulinys,
Iškastas rankų savų,
Net savas kibiras iš ąžuolo lentų, –
Dabar gyvybės vandenį
Su juo semiu...
O jis vis laša,
Laša kas sekundę
Pro suspaustus pirštus
Ir pajunti – jos eina,
Kad net jos baigiasi,
Kai išgaruoja lašas
Netgi iš delnų...




2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Būk su mumis žemėje


Atmerk plačiau akis,
Tebus gili naktis
Po nerimo ir skausmo,
Galbūt žvaigždė nukris
Į tavo delną,
Suspausk ir nepaleisk,
Laikyk kaip sąmonę,
Kad grįžtum į gyvenimą...
Nėra pradžios ir pabaigos,
Yra tiktai įsivaizdavimas,
Kad kyla, kaip balandis,
Nuo žemės angelas...
Laikyk it medžio šaką,
Kurią paduoda skęstančiam,
Įliek į lūpas maldą,
Kad vėl matytum žemę,
Tik nesakyk: „Labanakt.“




Sugrįžę veido bruožai


Mano šeima


Lauki susitikimo taip ilgai,
Įsivaizduoji veido bruožus,
Kad bus labai panašūs
Į tėvus vaikai,
Vaizduotė tarsi gydo, guodžia...
Kai jau suaugusius matai,
Sustingsta žodžiai,
Jauti, kad daug ką praradai,
Kol buvome nutolę...
Tyli ir virpa lūpos,
Nes taip panašūs bruožai,
Kada jaunus tėvus matei,
Girdėjai netgi mažų juoką...
Sielos giesmė prabunda,
Prabyla jau balsu Sirenų:
Sustok, nebe nueik
Į užmarštį, kaip tądien.



Esu tik paprastas žmogus



Negaliu ilgai pykti,
Tokia jau apsigimusi,
Ir nuoskaudą užgniaužusi lekiu,
Paglostau, raminu,
Kada jaučiu,
Kad kitas pyksta
Tik iš pasiutimo,
Kai nepatenkintas jis savo likimu...
Negaliu ilgai kvailioti,
Cirkas – ne man,
Ne klounas aš esu,
Nors galva jau pasidabruota,
Bet aukso neturiu...
Neatkišu skatiko veltui,
Pats užsidirbk iš paskutinių trupinių,
Neleisiu tatuiruoti rankų,
Užtraukti maišo ant akių,
Kaip gyvenu, taip ir jaučiu,
Tau neprikaišau
Ir neišduodu savo paslapčių...
Nesu ir akrobatas,
Per lyną einantis,
Ir žongliruojantis skėčiu,
Dangus man – virš galvos,
Bet kojomis žemę liečiu.
Pagrok man būgneliu,
Aš tau pašoksiu,
Tik ne pagal maršą,
Rikiuotėje stovėti negaliu.



Emigrantai



Kol jaunas, kol gali,
Kol eini, svajoji,
Tol gyveni, kad ir toli
Nuo savo gojų,
Kuriuos lankei,
Mylėjai ir klauseisi
Į dangų pažiūrėjęs,
Kaip gieda vyturiai,
Lakštingalos pakrūmėje
Jų balsus pamėgdžioja...
Oi, nuo jų garsų apsvaigęs
Tada ir pagalvojai,
Kad ir svetur gerai.
Išvažiavai su vienu lagaminu,
Rankoves tik pasiraitojęs,
Į visokius darbus
Ten įsikinkei...
Turbūt nepamiršai,
Kaip gegutė pavasarį kukuoja,
Bet kur padėjo kiaušinius,
Juk nežinai...
Lietuva mano,
O ji ir man kukuoja,
Kasdien smarkiau,
Čia pat visai...
Kukū, kukū, kur tavo vaikai?

Prisikėlusi žolė




Dvi rankos siekia,
Kelia, glosto,
Žmogus ir žemė – artimi,
Žemė – daigelį,
O žmogus – vaikelį
Myli, glamonėja,
Kaip ir visi gyvi,
Net negyvi...
Kalbu su akmenėliais
Lauko pakrašty,
Pakeliu ir apsamanojusį, –
Visi seni geri...
Žinau, kad greitai
Mane priglaus velėna,
Smėlio smiltis biri,
Atleidžiu kitiems nuodėmes,
Tik nebenoriu būti
Rąstu tau aky...
Nepyk.



2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Kirčiai



Vienas kirtis – po kirčio,
Nelaimė viena nevaikšto,
Sėdi skara apsigobusi, –
Eglė – be kraičio...
Danguje – raukšlės,
Tas pats – ant veido,
Krykštauja šarka,
Kad ne jos vargas...
Nutūpė ant palangės
Taikos balandis,
Atnešė plunksną
Mėlyną, margą...
Skrido, išskrido
Į aukštą dangų
Angelo aimana...
Nekeiksiu šarkos, –
Ji to neverta.



Baltas kalnas



Kai būna net labai sunku,
Ridenu Sizifo akmenį
Prieš statų kalną,
Paslysta kojos ir klumpu,
Bet nepaleidžiu...
Pavirstu baltu beržu,
Už jo kamieno ir šakų
Pasislepiu tik minutėlei
Ir glostau savo veidą...
Teka saldi sula,
O gal kai kas ir šilta,
Prispaudžiu akmeniu,
Tegu jis mano skausmą saugo...
Dieve mano,
Kaip man šiandien skauda,
Kaip mano siela rauda...



Vakaro malda


Esu su tavimi,
Šventų mišių klausausi
Ir darosi ramu
Išgirdus tavo balsą...
Vargonai pritaria,
Meldžiuosi ir kalbu,
Kad žemėje ir man
Dar daug kas pasikeistų...
Malda – ne vien tik man,
Bet ir artimiesiems,
Kad niekas žemėje
Nesirgtų, nekentėtų skausmo,
Nebūtų pasmerkti,
Prikaustyti prie patalo,
Kad motinos galvūgalyje
Taip graudžiai neverktų,
Nepritekliai ir ligos
Į duris nesibelstų...
O, Visagali, išklausyk maldų,
Prašau per Tavo
Kryžiaus kančią.



Sausa gėlė



Mano gyvenimas – senų paveikslų
Mažos kopijos, –
Visai kita erdvė,
Sienose nėra smeigtukų,
Ant kurių jas kabinu...
Mano svajonė,
Kad nudžiuvusi šaka žydėtų,
Kiekvienas krūmas
Vėl išleistų daigelius,
Per naktį šviesoforai degtų
Ir visus lydėtų,
Kad nepaklystų kelrodė žvaigždė...
Mano pasaulis – mažas,
Tiktai keturi kampai,
Už kurių mintys sėdasi,
O viena žvakė – stalo vidury,
Prie jos drugeliai spiečiasi...
Gražus senas paveikslas,
Kaip sausa gėlė.