Kai moterys pakyla nuo stalų

Sergey Goltsvert foto

Kai troboje tylu,

Tėvynėje ramu,

Pasaulyje – taika,

Kiekvienas dirba,

Ką gali, moka, sugeba:

Augina duoną

Ir savo vaikus

Tėvus mylėdamas,

Surenka grūdus iš laukų,

Tarsi savo metus,

Ir kitiems metams sėja.

Prie stalo sėda,

Kai vakaro gaisai

Per dangų nusidriekia,

Pažiūri, iš kur skrenda debesys,

Iš kur laukia lietaus,

Ir duoną riekia.

Po metų, prorečiai,

Nauja burna pridėta,

Kad troboje ir džiaugsmo nemažėtų.

Kažkur griaustinis trankosi,

Žaibas langus nušviečia,

Apglėbia motina vaikus...

O apie laimę, meilę

Net ir tada ji sugeba kalbėti,

Pakyla ir išeina paskutinė,

Kad baimę nugalėtų.

Kaip nuo visuotinių gaisrų,

Kurie pasaulyje,

Visus paslėpti?