2019 m. balandžio 30 d., antradienis

Pagrandukas




Mamytė mamų dienai
Kepa bandeles –
Šįkart kvietinių miltų,
Kelis kartus sijotų,
Pieneliu užpiltus,
Aplietas kiaušiniu,
Paviršius žvilga…
Palieka skonis po pluta,
Korėtuose lizdeliuose,
Gal įsitaisys bitė
Ir neš tenai nektarą?
Priekyje krosnies visada
Yra maža vietelė,
Ten pasodina pagranduką
Ir dėl manęs bandelę…
Buvau pagranduku,
Mylėjo mane mama,
Lauždavom perpus bandelę,
Kiekvieną žingsnį jos sekiau,
Kai sirgo, mirė,
Laidojau.

Gintarės fotografuota



Drugelis




Galiu mylėti iki proto netekties
Ir tuo pačiu – nekęsti
Už praleistas veltui dienas
Ilgesio verpetuose,
Oi, kokios ilgos ilgos
Ir bemiegės naktys…
Kai vieniši palieka,
Skrenda į liepsnas
Naktiniai ir drugeliai,
Praranda sparnelius – savo spalvas
Ir krenta į bedugnę žemės amžiams…
Koks dydis noras – kilti,
Apkabinti saulę, –
Iš tenai – šilumą,
Vėjelio dvelksmas,
Meilė.




Užuojauta



Spaustuvininko šeimai - atminčiai

Atsirado raštas – liko žodis,
Įrišta knyga – jau atmintis,
Spausdinta raidė – žmonijos išradimas,
Rašome ir kalbame
Dažnai ir klišėmis…
Viskas – žmogui,
Nuo žmogaus – žmonijai,
Ateities kartoms,
Kai apkloja kapą
Baltos rožės ir lelijos,
Pasilieka darbas,
Knygose – mintis
Raidėmis juodom
Ir po kryžiumi...


Jonas Pranckevičius
Liūdime

Ona Baliukienė


Namai - artimiausias pasaulis



Žemė buvo be manęs,
Daugybę kartų keitėsi,
Žydės ir augs
Miškai žali, noks vaisiai,
Kai manęs nebus…
Ir be manęs lankys
Žmonės kapus,
Nusilenks ir kryžiams,
Giesmėse paminės
Mylimas MAMAS,
Kurios mus atvedė
Į žemę žydinčią…
Žemė gyvuos ir bus,
Kai danguje apsikabinsime
Broliai ir sesės,
Tėvus mylintys.





Sukaktys



Vilniaus Anykštėnų sambūriui skiriu

Prie įspūdingų vietų –
Upių, ežerų –
Madinga burti žmones,
Kad pažiūrėtų iš aukščiau,
Nuo apžvalgos aikštelių, –
Iš ten atsiveria gamta
Ir paukščiai arčiau skrenda,
Linguoja vėjas pušeles,
Lyg paežerių nendres.
Gyvename tik vieną kartą,
Betgi ne sykį praregime,
Kokia graži mūs Lietuva,
Karus iškentusi, –
Kirtimai ne tik miškuose,
Kiekvieną kartą mūsų kirto,
Kerta, retina, išbarsto,
Kardu arba kirviu,
Visokiais būdais kerta…
Lyja lietus pavasarį –
Tai dangaus dovana,
Iš naujo visi augame,
Sugrįžtame į bokštelius
Ir nuo kalnelių apsižvalgome,
Tolumoje – giria,
Žalia, geltonais apvadais,
Viršum raudona saulė dega,
Viskas, kas buvo sena – nauja,
Atsigauna.




2019 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Vienuolynai ir bažnyčios




Dievo namai – aukštai,
Tiktai malda pasiekia,
O mūsų širdyse –
Idealaus pasaulio siekis, –
Mylėti artimą, kaip ir save,
Vargšui paguodos ranką,
Duonos riekę tiestume,
Pagelbėtume bėdoje,
Paskambintume ir varpais,
Kai kelias pasibaigia,
Vedantis į priekį.
Dievo namuose – taika,
Palaimina atėjusį,
Pakrikštija ir priskiria
Vienai bendruomenei, –
Kiekvienas sau – minia,
Iš nuodėmės – į nuodėmę,
Per vargą vėl į vargą
Puolame.



Oi, tu ieva, ievuže...




Praradau tave, žiedeli,
Nubyrėjai nuo šakos,
Atsiskyrei nuo šaknų,
Man ašara pakibo
Vietoje tavęs,
Prigludusi…
Žiedelis nebe prisikels,
O ašaros atšalo sūrios,
Įstrigo laiko raukšlėje,
Bet neišgaravo,
Budi…
Pavasario žiedeli,
Ant takelio gulintis,
Lietus nuplaus tave
Į širdies šulinį,
Liks amžina giesmė
Baltos Ievužės…
Vaisius taip nekvepia,
Jis būna juodas
Rudenį…



Šventą dieną




Šventą dieną guli rūpestėliai
Prie šventų paveikslų
Ir maldaknygės senos,
Kalba ir rožančių, –
Byra pirštuose karoliai,
Nuo pačios senovės,
Kiek ją atmenu,
Laukiu švenčių, atlaidų lig šiolei,
MOTINOS dienos,
Pradedu kelius žegnone,
Kaip darydavo mama
Ir kiekviena kaimo moteris
Besimelsdama.
Gegužinės pamaldos –
Kaimyno pirkioje,
O malda Marijai – priedermė,
Užmiršta senoji pagonybė,
Tik vardai aukurus šventus
Vis primena...
Ką tiki, – tas gera,
Ką darai, – dėl gero,
Ką jauti, – tam gera,
Ką sakai, – tiesa
Visų mūsų širdyse.





Mūsų turtai




Smalsu keliauti po pasaulį,
Kur buvau, pirma – į muziejus,
Šventyklas lankiau...
Graži gamta – stebuklas,
Iš ten – visų darbai,
Drobės, meno dirbiniai…
Ir mūsų Lietuva – turtinga,
Kiek lobių čia – tik spėk žiūrėti,
Kaimai – muziejai,
Miestai ir miesteliai,
Išpuošti savaip visi,
Ant stogų – kelrodės,
Langinės išraižytos ir nuspalvintos,
Surinkti ir mažmožiai,
Pinigų kupiūros žymi amžius,
Kas užkariavo ir sugrįžo,
Iš kur atėjo tie gaisrai,
Kai ką sudegino,
Bet liko mūsų sielos turtai
Amžinai.



Varpas skamba




Kiek laiko reikėtų,
Kad apeitum šalį,
Kurioje užaugai?
Kiek metų praeitų
Nežymiai pro šalį,
Lyg bangos upelių,
Kuriose mirgėtų
Saulės spindulėliai,
Naktimis – žvaigždelės?
Saujomis susemčiau,
Neščiau į pasaulį,
Kad visi matytų,
Kur žmonės gyvena,
Apie ką svajoja
Dieną ir naktelę…
Kiek dienų reikėtų,
Kad pasiekčiau laimę,
Kada motinėlė
Plovė mano galvą,
Vėjelis šukavo,
Širdies neužgaudamas?
Kiek laiko reikėtų,
Kad apeičiau Vilnių,
Tiek bažnyčių bokštų,
Sidabrinių spindi,
O juose vis varpas
Dindi, dindi, dindi…
Nežinia, ką sako,
Kam gi jie ir skirti,
Ką kiekvienas girdi.



2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Žodžiai virsta darbais




Pagarba – šalims,
Kuriose buvau,
Kokius mačiau kraštovaizdžius
Ir gerus žmones,
Kalnuose įsirėžę saulės spinduliai,
Šešėliai – kloniuose…
Meilė – gimtinei,
Kur gimiau,
Per pievas teka
Upeliukas plonas,
Užstoja saulę vakarais
Sidabrinės vis kontūrai,
Kaimo mokyklai,
Mokytojams…
Šilti jausmai – Vilniui,
Lietuvos sostinei,
Čia Gedimino kalne
Staugia vilkas
Sapne ir dienomis
Lig šiolei.



Ačiū už renginius.


Vilniaus anykštėnai



Vilniaus pavasaris


2019 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Žiedeliai




Nublanksta žodis,
Jeigu jį kartoji
Šimtus kartų…
Raidė išsitrina,
Jeigu rašai ne širdimi,
Vėl nutrini, paantrini,
Tada palieka atminty…
Pro ašaras rašau,
Eilutės mirga
Ir labai džiugu,
Kad nieks nemato,
Neplėšau, nes jaučiu –
Tai mano raštas,
Mano žodis – vienas, antras,
Kiekvienas pažymėtas
Kryželiu…
Nubiro žodis – baltas baltas –
Vyšnių žiedais,
Su jais ir aš sykiu.



Po vyšnia




Pražydo vyšnios vienu kartu,
„Vienu ypy’’, – sakydavo mama,
Užsimezga uoga,
Žalia, apkartusi,
Įkaista saulėje
Ir tampa lyg kita...
Nubyra žiedlapiai iš karto –
Balti balti takai,
Lyg apsnigta,
Tokia balta pūga
Mūs metuose – tik vieną kartą,
Pasidžiaugei, nupustė,
Ir gana…
Saulėtekis,
Man ir saulėlydis – čia pat…
Oi, tu – tokia jauna!



Atvelykis




Per didžiąsias šventes
Į gimtinę sugrįžtu,
Klaupiuosi Anykščių bažnyčioje,
Kai varpų gaudesį tik išgirstu,
Prisimenu išėjusius…
Per Atvelykį ar Kalėdos
Atgimstu naujai,
Aukštaitiškai pasikalbu, –
Tokia jau artima tarmė,
Su mamos pienu geriama,
Kol ašara pavirsta,
Kaip Anykšta į Šventąją,
Nejučia ištrykšta…
Lopšinę ošia žydintys klevai, –
Galva net nuo kvapų apsvaigsta,
Bitelių dūzgesy girdžiu
Suklykiant vaiką,
Kuris atėjo į gyvenimą
Dangaus palaimintas –
Gyventi,
Kalbėti ta kalba,
Ką įkvėpė pavasaris...




2019 m. balandžio 26 d., penktadienis

Visi mes – žmonės




Gintarė

Visi mes – žmonės,
Esam dideli prieš skruzdę,
Svirplį, žiogą,
Vis nešame šapus,
Iš jų sulipdom trobas…
Esam prieš žuvis dideli,
Nes mūsų tvenkiniai mažoki
Ir jos neauga sulig rykliais,
Baltaisiais banginiais,
Balti pavasariais
Tik mūsų sodai
Ir kvepia bičių aviliai,
Zirzena nuostabias melodijas…
Visi mes – žmonės,
Didžiuojamės savo darbais,
O skruzdę užminame
Ir nepamatę einame
Dainuodami.



Ašarų šypsena




Kas vakarą – po ašarą,
Kad jas nudžiūtų naktį,
Saulėje spindėtų ryto rasose,
Primintų dienos sapną,
Kai bėgu pas tave…
Kad mane apkabintum
Ir šį vakarą, –
Rankos skirtos ašarai nubraukti,
Ant pečių užmesti švarkui,
Kai einam lietuje…
Mes einame siauru taku
Per rugių lauką,
Šiurena vėjas geltas varpas,
Sutrintas grūdas spurda delnuose, –
Jam reikalinga laisvė,
Metų skalsa…
Kasdien po ašarą – tai mano
Tavo šypsena,
Tegu negęsta laužas,
Žiba šviesa.



Muzikos burtai




Muzika – tai burtai,
Paklusni dirigentui,
Kai veda į svajonę
Burtų lazdele,
Ribas sutrauko,
Susvetimėjimo šaltį šildo,
Lyg plieno grandines.
Upelis skambina,
Gurgena, šniokščia,
Kol išsilieja iš vagos,
Kiekvieną dieną
Vis gamtos klausausi,
Gražiausios jos dainos.
Pasaulis – mažas,
O širdis – dar mažesnė,
Dainuodama džiaugiuosi
Ir dažnai verkiu,
Daina pagydo,
Ašarą nušluosto, –
Lyg burtų lazdele, –
Vienu brūkšniu.




Laiškai




Sūnau, tu – su manim,
Aš – su tavim,
Kiekvieną mielą dieną,
Bet laikas nesutampa, –
Naktimis lieku viena
Su savo mintimis
Apie aukštą dangų,
Žemę mielą…
Čia peri visi paukščiai,
Čiulba vyturiai,
Į dangų pasikėlę,
Siunčia giesmes gimtinės
Į kitą net žemyną,
Kur paukščiai jau kitokie,
Mėlynas vandenynas…
Sūnau, augink vaikaitį,
Pasakok ir pasakok,
Kokia graži mūs Lietuva,
Kai žydi sodai,
Kvepia net velėna.



Mano gyvenimo vaizdeliai





Ožkytės

Vaikystė ir senatvė – dvi lygiavertės gyvenimo svarstyklės, tik pirmoji kyla aukštyn, o antroji leidžiasi...Pamažu, pamažu – net nepastebi, bet daug kas sugrįžta, tada ir praregi.
Augau kaime, tėvelis užsiimdavo visokiais niekniekiais, – kaip mama sakydavo,- po lauko darbų ir siuvo, taisė laikrodžius, šlifavo akinius net kaimynams. Kai sueidavo artimi kaimynai, lošdavo iš degtukų, būrė kortomis, o jaunimas ir mes, vaikai, žaidėme šaškėmis, šachmatais, kuriuos nudrožė tėtis.
Svetimi už darbą atsilygindavo natūra: kas medaus, linų, puodynių, – ką patys turėjo. Kartą už laikrodžio su bezmėnais prikėlimą iš numirusių kaimynas atnešė dvi baltas ožkytes. Laikėme karvę ir taip girdėme jas atskiedę pieną, greitai ir ant žolės – striksėdavo lauke, o namuose ir ant lovų, stalo, pasiekdavo ir per suolą krosnies viršų, kur miegodavome vaikai, nes neišsitekdavome lovose...
Smagu buvo, kai susiraitydavo sterblėje ir užmigdavo trumpam, o paskui vėl strik strik į naują vietą. Vasarą tėtis prižiūrėjo arklius ir visi kraustėmės į ganyklą, nusivedėme ir ožkytes, – jau buvo paaugusios ir sekiodavo iš paskos kaip šuniukai. Naktį užmigdavo greta ir tokia šiluma nuo jų sklido, o gal švelnumas ir gerumas – tiesiai po širdimi. Rudenį vieną pardavė, o kitą pasiliko, kad būtų veislinė. Deja, nebuvo kaimynystėje ožio, o sukergė su avinu. Gimė negyvi ožkiukai ir ožka neišgyveno. Visiems dangaus paskirta išlaikyti savo liniją…
Po daugybės metų gyvenau ir prižiūrėjau kaime seseris. Visi ten turėjo karves, sugalvojau laikyti, nes irgi gėda dykaduoniauti. Iš pradžių nusipirkau ožką, kurią kaimynė beveik veltui pardavė, nes buvo nepaklusni ir tąsydavo vedama. Kai šokdavo, neišlaikysi – turi paleisti arba pats virsi. Sukergiau ir žiemą atsivedė tris ožkiukus. Du mylėjo, o vieną baltą ožkytę badė, nė artyn prie savęs neprisileido. Tako pamelžus, kas likdavo nuo anų, girdyti pašildytu pieneliu. Tvarte užsibūdavau ilgai, kol viską sutvarkau. Tiek priprato ožkiukai, kad prisėdu, o jie visi trys – ant kelių. Ta, kurią auginau, buvo ir gudresnė, kai tie du susiraitydavo, ji užlipdavo ant jų ir trepsėdavo, kol šie neapsikentę nušokdavo. Pavydūs ir gyvulėliai, ne tik mes, kai kovojame dėl savo meilės.
Dabar vėl prieš akis atsivėrė naujas puslapis – geros moters gyvenimas, nuoširdūs jos piešiniai ir ožkytės. Ačiū už dabartį ir prikeltus prisiminimus.

Ona Baliukienė

2019 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Neišsakyti žodžiai





Vien žodžių meilei neužtenka,
Paliesk man ranką,
Pakviesk į saulės ratą,
Kur eitume kartu, –
Apsisuka per naktį žemė,
O iš paskos – mėnuo,
Ir taip – kelis kartus…
Vien žvilgsnio meilei nepakanka,
Priglauskime kaktą prie kaktos
Ir suksis aplink žvaigždės
Daug, oi, daug naktų,
O gal iki to meto,
Kol viena nukris…
Vien aistros meilei neužtenka,
Ji tada sudega,
Pavirsta kometa
Ir nuskrenda – nebe pagausi,
Nebus nė žodžių, žvilgsnių,
Paslapties.




Vilniaus žiburiai




Nakties žibintų šviesoje

Svajonių miestai –
Gatvėse žibintai,
Siauros gatvelės,
Išgrįstos akmenimis,
Sukumpę jau seni paminklai,
Bažnyčių bokštai,
Naktį apšviesti…
Eini, tyla,
Kulniukai kaukši,
Kažkas per gatvę
Draugą šaukia,
Mergaitės sukikena,
Markstosi seni,
Užkliūvi už betono skilties,
Žiūrėk... apsidairau,
Jau bato padai nuplėšti.
Vilnius – sumažintas Paryžius,
Draugė sako,
O jos parankė – taip tvari,
Kad vėl einu
Jau viską užsimiršusi,
Kaukši šaligatviais visi –
Jauni, seni…



Keičiam apdarus




Skaisti saulė vakarais,
Kvapus vėjas sklaido,
Atsidūsta pakelėje
Ir kiekvienas beržas,
Baltai apsitaisęs…
Ant jo samana balta,
Tinkanti prie veido,
Gintarinė jo saga,
O sesutės žiede
Saulė atsispindi…
Braukiu rasą nuo kaktos, –
Šilta, oi kaip šilta,
Daugiau beržas nerasos,
Lapais apsitaisęs…
Nusirito nuo krūtinės,
Liūdesio varvekliai,
Tegu leidžiasi tik vakarais,
O rytais vėl teka.


Girdėti ritmai




Gal pripranti prie vieno ritmo, –
Supa vėjas, dunksi krūtinėje širdis,
Kai neramu – atsidūsėjimas,
Nauja diena – saulutės spindulys…
Pripranti ir prie dainų,
Prisimeni mamos lopšinę,
Kada savo vaikus supi,
Ūžčioji ant kojų
Aukštyn, žemyn,
Kol pavargsti…
Įsiklausai dainų,
Kurios vaikams patiko,
Jos skamba vis ausy,
O po širdimi – nauja gyvybė,
Niūniuoji jai į ritmą tyliai,
Kol gyveni…
Vis pripranti, kai ašara nurieda,
Veidas – vaga,
Jas atpažint gali,
Viena raukšlė kitą išduoda
Ir atsispindi giesmėje
Viltis.




Atminties žiedeliai




Kol žmogus žmogui – geras draugas,
Nepamiršta datų:
Gimtadieniai ir šventės
Atrodo, buvo vakar,
Prisikelia iš mažo grūdo
Netgi neužmirštuolė,
Kažkada sėta ant kapo…
Neužmirštuolė dygsta
Ant pliko dirvono,
Kai nušienauja, vėl pasėja
Rudeninę žolę,
O joje – žiedeliai,
Dangaus fonas…
Jūsų atmintis – gyva,
Tartum melsva neužmirštuole, –
Mylit žmones.





Maumedžio vaikai






Vilioja amžinybė,
Bet masina, kas laikina,
O kiekviena akimirka –
Gerumo vaisius…
Eglė – kieme,
Miške, prie raisto,
Apgaubusi skara
Mažyčius vaikelius,
Kuriems sudygti buvo lemta,
Pridengia žiemą ir spygliais,
Pavasariais kitus nupurto,
Iš pirmo žvilgsnio – niekas nesikeičia…
Dar nuo vaikystės myliu maumedžius,
Retai kur juos matydavau,
Bandžiau sodinti
Netgi ir prie savo sodybos,
Turėti savo namą,
Šulinį ir pirtį,
Medelį laisčiau – neprigijo, –
Nelemta buvo,
Taip ir tėvai sakydavo.
O šie – štai numeta spyglius,
Pavasarį atgyja,
Naujas raudonas vaikas auga,
Šalia pernykštis – rudas,
Susigūžęs tarsi susigėdęs,
Ant šakelės styra…
Kas lemta, taip buvo ir bus,
Tegu ir gyvybę
Dangus skiria.



Pražydo ievos




Šiandien pražydo
Baltai ieva kieme,
Rytoj kvepės ir visas miestas,
Nustelbs klevų kvapus
Ir geltonas pienes…
Gėlės – tai mūsų
Gyvenimo akimirksnis,
Tik žingsnis vienas,
Nulenkia galveles,
Sudžiūsta ir nukrenta žiedas…
Glaudžiuosi po medžiu,
Kai lyja, vėjas,
Nepagalvodama, kad jį nulauš,
Nutrenks perkūniją,
O šiandien – giedra,
Vėjas siūbuoja
Pirmą žiedų kekę
Ievos.



2019 m. balandžio 24 d., trečiadienis

Gyvenimiški klausimai




Dažnai susimąstau,
Dėl ko mes gimėme,
Ar tik dėl to,
Kad tęstume vien savo giminę,
Ar turim vieną liniją –
Į dangų, po žeme,
Po beržu, ąžuolu kieme…
Kiek daug ir kiek nedaug mums skirta,
Sulig medžių amžiumi,
O paskui – senatvė ar liga nukirto,
Prikaustytas prie lovos,
Lyg medis šaknimis į žemę
Stovi įsikirtęs, –
Aplenkia vėjas,
Tarsi buvę ir draugai,
Net artimieji,
Kurie savo vaikus turi
Ir savaip sėklas pasėja…
Kol esi jaunas,
Visiems – reikalingas,
Atrodo, nieko tau nestinga,
Kiek pakeli, keli, keli
Ir kitiems padedi dar keltis,
O kiek uždirbi,
Paslepi, išleidi,
Daraisi įrašus į amžiaus knygą,
Paveiksluose įprasmini,
Ant sienų kabini
Nutrūkusią ir neatlaikiusią
Sunkumų stygą…
Dėl ko? Kad prisimintų,
Gobšiu nepavadintų?..



2019 m. balandžio 23 d., antradienis

Be mašinytės




Aš turiu tik du ratus,
Bet ir oro neteršiu,
Daug senesnis išradimas,
Nes juo kaiman mynė Simas,
Per statesnius kalnelius
Liejo prakaitą –
Per pus…
Nuo kalnelio lekia vėju,
Tarsi reiktų pribuvėjos,
O prieš kalną –
Anei krust,
Sunkiai mina pedalus…
Gal reikėtų mašinytės,
Bet reikės teises laikytis,
Pilti vis kasdien benziną,
Birbint, kol pasieksi kelmą…
Oi, du ratai –
Daug smagiau,
Nė kelme neužstrigau,
Peršokau ir griovį pilną,
Niekas apačioj nebilda…
Nesibaimink, Ramunyte,
Pas tave – bernelis kitas.



Dar skamba




Negaliu tau kalbėti,
Kai skamba daina,
Klausausi, klausausi, klausausi
Jos aido…
Praversi vos lūpas,
Ištrykš lyg rasa
Nuo lango užverto,
Atgal ir abu nepagausim...
Ir šiąnakt girdžiu,
Girdėjau anąkart ir vakar,
Suskambo styga,
Nutrūko – nė garso…
Tu man dovanojai nakčia
Vienintelę žvaigždę,
Spindinčią, baltą,
Sudužo karoliai, –
Buvo ne perlai,
Pirkti iš lombardo…
Pasiėmiau vieną,
Laikiau delnuose taip suspaudus,
Kad širdy suskaudo,
Paleidau,
Suskambo...
Negaliu prisiminti,
Praeinu pro tuos langus,
O žvaigždės vis krenta,
Vis krenta,
Dar krenta – tiesiai į delnus.


Gintarė



Tyla nakties




Peržengta riba – iš niekur,
Vėl – į niekur,
Kai nieko nebereikia,
Tik ramios nakties,
Kai katinas šalia užmiega,
Tyliai murkia,
Šunelis prisiglaudžia
Prie nuogo peties…
Ateis riba,
Kai nieko nereikės, –
Kelionė nukeliauta,
Nutiestas ir tiltas
Nuo mano širdies
Prie tavo lemties,
Suglaudžiame tik delnus,
Jaučiame tyloje miego
Pilnatvę ir nakties…
Dar nežinau tos valandos,
Kada man paskutinį kartą
Saulutė užtekės,
Todėl skubu akis
Rytais pakelti,
Nebudinu nakties.