Ožkytės
Vaikystė
ir senatvė – dvi lygiavertės gyvenimo svarstyklės, tik pirmoji
kyla aukštyn, o antroji leidžiasi...Pamažu, pamažu – net
nepastebi, bet daug kas sugrįžta, tada ir praregi.
Augau kaime, tėvelis užsiimdavo visokiais niekniekiais, – kaip
mama sakydavo,- po lauko darbų ir siuvo, taisė laikrodžius,
šlifavo akinius net kaimynams. Kai sueidavo artimi kaimynai, lošdavo
iš degtukų, būrė kortomis, o jaunimas ir mes, vaikai, žaidėme
šaškėmis, šachmatais, kuriuos nudrožė tėtis.
Svetimi už darbą atsilygindavo natūra: kas medaus, linų,
puodynių, – ką patys turėjo. Kartą už laikrodžio su bezmėnais
prikėlimą iš numirusių kaimynas atnešė dvi baltas ožkytes.
Laikėme karvę ir taip girdėme jas atskiedę pieną, greitai ir ant
žolės – striksėdavo lauke, o namuose ir ant lovų, stalo,
pasiekdavo ir per suolą krosnies viršų, kur miegodavome vaikai,
nes neišsitekdavome lovose...
Smagu buvo, kai susiraitydavo sterblėje ir užmigdavo trumpam, o
paskui vėl strik strik į naują vietą. Vasarą tėtis prižiūrėjo
arklius ir visi kraustėmės į ganyklą, nusivedėme ir ožkytes, –
jau buvo paaugusios ir sekiodavo iš paskos kaip šuniukai. Naktį
užmigdavo greta ir tokia šiluma nuo jų sklido, o gal švelnumas ir
gerumas – tiesiai po širdimi. Rudenį vieną pardavė, o kitą
pasiliko, kad būtų veislinė. Deja, nebuvo kaimynystėje ožio, o
sukergė su avinu. Gimė negyvi ožkiukai ir ožka neišgyveno.
Visiems dangaus paskirta išlaikyti savo liniją…
Po
daugybės metų gyvenau ir prižiūrėjau kaime seseris. Visi ten
turėjo karves, sugalvojau laikyti, nes irgi gėda dykaduoniauti. Iš
pradžių nusipirkau ožką, kurią kaimynė beveik veltui pardavė,
nes buvo nepaklusni ir tąsydavo vedama. Kai šokdavo, neišlaikysi –
turi paleisti arba pats virsi. Sukergiau ir žiemą atsivedė tris
ožkiukus. Du mylėjo, o vieną baltą ožkytę badė, nė artyn prie
savęs neprisileido. Tako pamelžus, kas likdavo nuo anų, girdyti
pašildytu pieneliu. Tvarte užsibūdavau ilgai, kol viską
sutvarkau. Tiek priprato ožkiukai, kad prisėdu, o jie visi trys –
ant kelių. Ta, kurią auginau, buvo ir gudresnė, kai tie du
susiraitydavo, ji užlipdavo ant jų ir trepsėdavo, kol šie
neapsikentę nušokdavo. Pavydūs ir gyvulėliai, ne tik mes, kai
kovojame dėl savo meilės.
Dabar vėl prieš akis atsivėrė naujas puslapis – geros moters
gyvenimas, nuoširdūs jos piešiniai ir ožkytės. Ačiū už
dabartį ir prikeltus prisiminimus.
Ona
Baliukienė