2015 m. birželio 30 d., antradienis

Kur ta pradžia?


Ona Baliukienė


Žiūriu į dangų,
Tiesai į akis,
Plaukiu ant debesėlio -
Balto, pilko, margo -
Koks vėjas pučia,
Ten jie nardo...
Dažnai prieš vėją
Kyla juodi debesys,
Kai jie nuplaukia,
Vaivorykštė pasineria
Į žalią pievą
Ir geria šiltas balutes,
Nusineša lašus į saulę,
Iš ten gyvybės pradas,
Gyvenimo tąsa vandenyje,-
Mes pakviesti gyvenimui...
Iš kur tas kraujo lašas?






Pasiimkime, kas gera



Blusų turgus atsidarė,
Visi neša po skiautelę,
Kas žemėlapį, kas knygą,
Kitas net seną sermėgą...
Sendaikčiai visus vilioja,
Kelia ten ir blusa koją,
Net ir blakė įsitaiso,
Kur pelėsis įsimaišo.
Senos knygos, nuo Kulviečio
Ir Giedraičio, Rapalionio,
Parašytos gan malonios...
Radvilų išmintis kviečia,
Kad ir stumbrą sumedžioja,
Kai drauge per girią joja.
Ir Husovianas giesmę
Apie Lietuvą sudėjo,
Savo tėviške vadino;
Į pasaulį su liemenėmis,
Ne prasčiokais mes išėję.
Visos tautos save giria,
O mes turime ir lyrą,
Kurios stygos, kaip ir kanklių,
Ir garsai ausiai palankūs,
Blusų turguje suradęs
Juk nespjausi nusigręžęs...





2015 m. birželio 29 d., pirmadienis

Vaikai užauga



Tėvai – vienas prie kito,
Kol jų vaikai auga,
Bėga, sekioja akimis,
Padėtų jiems pagalvę,
Jeigu kuris krenta,
Bet dažnai nespėja,
Nusibalnoja ir ne vieną sykį
Kojų pirštus, kelius...
Plačiau pasaulis atsivėrė,
Kyla, skrenda,
Palieka jau tėvų namus,
Jų pėdas šildo saulė,
Kedena pakelėje smilgas vėjas,
O debesys vilioja
Dar tolyn...
Išskrido pakeleivingieji,
Prie slenksčio susiraizgė
Belaukdama tėvų viltis,
Sugrįš ar nesugrįš...
Pasikeitė laikai – ne Odisėjas,
Kuris Itakę taip mylėjo,
Kad įveikė visas kliūtis...






Debesėliai



Niekas nemato,
Iš kur kyla debesėliai,
Tik plaukia ir praplaukia dangumi
Per mano kaimą, tėviškę
Ir upėmis į jūrą nusileidžia,
Kur juos išblaško vėjas,
Vandenų vilnis.
Niekas neklausia,
Ką jie matė ir su kuo kalbėjosi,
Nors juos ir daug akių lydėjo,
Praskrido paukščiai,
Perkirto žaibai,
Bet liko baltas kelias
Žydroje padangėje,
Jos akių mėlis,
Nuleido prie pat kojų,
Į vasaros rasotą pievą,
Tada paklausiau žiogą:
„Ką išgirdai?“
„Mano smuike visi garsai.“





2015 m. birželio 28 d., sekmadienis

Suvirpinta styga


Jaunystė - laikina





Pakviečiamas kiekvienas
Į nuostabų gyvenimą,
Tarsi prie vaišių stalo,
Ant baltos staltiesės padėta duona,
Imame savo ranka
Ir padėkojame tėvams už dangų,
Nuo kurio saulutė žvelgia,
O motina – šalia...
Lemties žvaigždė pakyla
Ir sekame tik ją,
Bet ji toli ir nebežinome,
Ar kitą vakarą iš naujo pasikels...
Per visą dangų
Saulės spinduliai pažyra,
Sudužusios svajonės atgula
Lyg pelenai žaizdre,
Senatvė, be dantų
Ir ant lazdos parimus šypsosi:
– Pažvelk į savo veidrodį,
Jis – tavo rankinės dugne, –
Jaunystė – laikina.






Dangus į žemę nusileido




Nepakartojamas dangus,
Kur debesėlius vėjas gano,
Kur saulė kepa pyragus
Iš tikro kviečio grūdo,
Žiemkentėlio mano...
Juos atvėsina ežere
Gaivi ryto rasa,
Lašai pasineria giliai giliai,
O kvapas pažeme plevena,
Atsigeria iš tvenkinio garniai
Ir nešasi vaikams
Tyro vandens
Iš kiekvienos versmės upelyje.
Kiek paukščių susuka lizdus
Ir savo vaikus peri,
Visus maitina namuose
Mano juoda žemė...
Kur keliavau, tirpo iš džiaugsmo
Ašara ant veido,
Lydėdavo prisiminimuose dangus, –
Tokio dar niekur nemačiau...
Oi, tik pas mus taip gera!




2015 m. birželio 27 d., šeštadienis

Sekmadienis


Gimtadienio tostas






Sūnaus gimtadieniai – saulėti, šviesūs,
Nes motinos jų laukia
Nuo pirmo vaiko riksmo
Ir atodūsio gilaus,
Kaip džiaugiasi sulaukusios
Ir mažų vaikaičių
Iš tos pačios širdies,
Tarsi iš tėviškės dangaus...
Žaliuoja pievos,
Miške užbrėžtas horizontas,
O melsvas ežeras toliau, –
Čia auga kelios kartos,
Sugrįžta jau suaugę iš kelionės,
Prisėda prie mamos.
Kas gali būti joms brangiau?..

Skiriu Juozui



Ona Baliukienė




2015 m. birželio 26 d., penktadienis

Turlenimasis politikos baloje



Dėkoja žemė,
Kad ją pureni
Ir sėji gelsvą grūdą,
Po vieną varpą surenki
Ir grąžini į laikiną aruodą,
Nes malsi ir maišysi,
Rytoj kepsi duoną,
Viso pasaulio žmonių paskirtis,
Kas duota – padėkoti...
Senovėje raides supindavo
Iš daugelio mazgų,
Pasiųsdavo valdovui,
Kad ir gentis žinotų,
Koks kur žvėris
Ar visą kaimenę reikia medžioti,
Šmėžuodavo ten ietys...
Ką žmonės kūrė – kultūra, –
Metafora gili nuo seno, –
Dėliodavo iš pagaliukų ir skaičius,
Savo turtus matavo
Ir kelis amžius
Visi taip rašė ir skaičiavo.
Dėkokime visiems, kas ką surado,
Ką iš istorijos
Per kitų triūsą gavome.
Praėjo metų šimtas,
Netgi ne tūkstantis,
Ir vėl dėl abėcėlės
Ietis sukryžiavome...
Turi daugiau draugų,
Kada kitam ištiesi ranką
Ir priimi į ateitį senovę,
Ne raidės kaltos,
Kad istorija gyvai keliavo
Ir tebekeliauja.







2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Žydėjimas



Kaip gera,
Kad turiu draugų,
Kurie su šypsena sutinka dieną
Ir darosi širdy ramu,
Kad esame, kaip vienas...
Po mėlynuoju dangumi
Taip gera, šilta, –
Jis atviras ir mielas,
O debesėlių apsupty
Ir saulę arčiau pamatau,
Sutinku vakarą ramiai,
Nesibijau nakties,
Jis neša ramų miegą,
Lyg užpustytu takeliu
Brendu per baltą sniegą...
Tiek metų eita ir skubėta,
Gal būtų netgi pailsėti laikas,
Bet visada šalia
Beskubantis laikrodis...
Rodyklę suka vėjas,
Miškai dar šaukia
Paukščių giesmėmis
Ir sieloje giedrėja,
Nenuorama širdis – ryto kūrėja,
O tiek žiedų kvapnių
Dar nežydėjo,
Gal bėgau pasitikti
Ir nepastebėjau?..






Vasara pražydo




Tylėkite, nes negirdžiu,
Kaip gandrai skrenda,
Nutūpdami į lizdą
Tarsi vėtrunge siūbuoja,
Paskui iškėlę galvas
Pasisveikina kalendami,
Savo vaikus pagirdo, peni,
Išvalo lizdą, išmeta, kas seno...
Darbšti šeima gražiai,
Švariai gyvena.
Tyliu praeidama pro lizdą
Ar svetimą namą,
Gal šeimininkai kepa,
Užstalėje valgo,
Kalba rytmetinę maldą...
Išmokau eiti kaip katė,
Tyliu žingsniu,
Kad nesumindžiočiau žolės
Ir neužminčiau vabalo,
Neišbaidyčiau paukščio perinčio, -
Kiekvienas žolynėlis ar gėlė
Priglaudęs kažką saugo...
Tylėk, dabar rašau,
Ką girdžiu ir matau,
Kaip tavo širdis plaka,
Kada liūdi ar skauda...
Lelijų kvapą uostau
Ir jaučiu, kad vasara pražysta,
Krūtinę kažko maudžia...
Tylėkime abu,
Kai rankos susiliečia,
Džiaugiamės.







2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

Gyvenimo knyga – išpažintis



Knyga – gyvenimas,
Nuoširdi išpažintis,
Vieša, kaip saulė,
Danguje – ugnis,
Išdegina ir skauda,
Kada atgal prisiminimuose,
Tarsi per pievą vėl brendi
Į mylimą savo pasaulį...
Jame – savi,
Palaidoti po kryžiais,
Ir Joninių naktis
Tik jonvabaliais švyti...
Kiekviena pamiškė,
Kiekvienas kelmas žydi,
Pataisų, viržių stiebai spindi,
Susirenka juos bitės,
Todėl saldus medus
Ir jų spalvas atspindi...
Dabar abu apeikime miškus,
Pažvelkime į dangų prisimerkę,
Matysime žvaigždes,
Po vieną sau priskirkime,
Kada jos mirga,
Krintančių nelaukime...
Tau perduodu savo jausmus,
Kaip savo sielos patirtį –
Džiaugsmus ir dar kai ką...
Suprasi, nes abu čia vaikštome
Ir ganom debesis.


Kas yra poezija?


Ona Baliukienė

Rašykime apie save, –
Kas valandą mes keičiamės,
Nes keičiasi jausmai, visas pasaulis,
Kalbėkime apie save,
Kas labai skauda,
Kas ir gera;
Nereiks ieškoti žodžių,
Jie plaukia iš pat gilumų,
Tarsi versmės upelyje,
Nes teka paprastai
Per pievą žalią
Ir neaplenkia net kalnų,
Pakyla ir į debesis,
Ką pamatai – tai tavo.
Išmokstame raides iš knygų,
Bet potekstėje – tik vaizdai,
Ką metai užgyveno, –
Tai praradimai ir džiaugsmai,
Kaip liaudies dainose
Ir raudose senolių –
Toks yra tikras menas,
Pats gyvenimas...





Mano kaimynai



Kaimo žmogus
Darbingas visą amžių,
Jei neprispaudžia neganda juoda,
Kada taiki padangė,
Atranda senas darbo troboje:
Sodelyje bitės dūzgena,
Ratelio virpa pamina,
Tvarte net kelios vištos peri,
Skyla viščiukai, meilės gūžtoje,
Iki rudens ir kiaulė kriuksi,
Avelių pulkas pievoje...
O kur visa gamta – darželis,
Bulvių laukas,
Sava daržovė – ne pirkta.
Aštuoniasdešimt – tai branda,
Kada vaikai užaugo,
Ir jų vaikaičiai žaidžia savame kieme,
Paskui platėja giminė,
Lyg bičių spiečius skrenda
Toliau ir net labai toli,
Jau susuka lizdus,
Kaip baltas gandras,
Pakviečia tik kalendamas,
Kur gimė ir užaugo, –
Į trobą senelių,
Namo, namo, namo...
– Ugnis mano žmona, –
Pasakė bitininkas senas,
Kaimo legendos verta frazė,
Amžina.




2015 m. birželio 23 d., antradienis

Po langais



Po langais žydi tulpės, lelijos,
Ir bijūnų nulinkę žiedai
Prie takelio į namą,
Prie nubalintų laiko
Laukųjų durų,
Dar ir diemedis sužaliuoja
Kas pavasarį kvapniais spurgais...
Nepalikite vieno už durų,
Kas ateina, tegu ir prisėda
Žalios liepos pavėsyje,
Ji nušvis dar geltonais žiedais.
Nužydėjusios žvakės kaštono,
Nuo jų byra po vieną
Neprinokę žiedai...
Kiek išdygs ir žydės,
Kai langines užversiu
Ir baigsiu kelionę,
Kas klebens durų rankeną,
Kas į trobą vėjelį įleis?
Koks gerumas užtvindo krūtinę,
Kada čiauška prie šono
Vaikaičiai – kaštono vaikai,
Nepalieka vienos vakarais...






Joninių lietuje



Ne visada iš karto
Užsidega ir Joninių laužai, –
Šiandien – lietus,
Per veidą rasos rieda,
Balutėse iškyla burbulai,
Kaip pamestas vainikas,
Plaukia pasroviui
Sustoja melduose,
Sudūžta atminties vaizdai
Prie apgyvento lizdo...
Jaunystė visada
Karštų vasarų lauže
Paparčio žiedo ieško,
Paskui dvi gulbės
Plaukioja ramiai,
Kol viena pasilieka...
Nurieda lietaus lašas,
Gal kita rasa...
Oi, kaip dažnai nurieda
Nuo paparčio žiedo.




2015 m. birželio 22 d., pirmadienis

Gerumo spindulius laikau



Kiek metų žmonės klausia,
Kada baigsis barniai,
Nuo jų prasideda
Ir neapykantos gaisrai,
Išdegina akis ir nebemato,
Ką sako artimas žmogus,
Užvaldo protą pyktis
Ir baimei atveria duris
Melagiai ir plepiai.
Net mažas vaikas
Tiesia delnus,
Į kuriuos krenta spinduliai,
Nes jam gyventi lemta,
Kurti šį pasaulį
Ir nematyti savo akimis,
Kaip žūsta jo tėvai.
Gyvename ir mylime,
Sunku, labai sunku nekęsti,
Daug lengviau atleisti,
Tik meilėje užgimsta gėris
Ir visi visi vaikai.




Gyvenimas už lango



Kai lis lietus,
Tu nestovėk už lango,
Per stiklą rieda tik šalti lašai,
Atverk duris,
Užeik neklausęs,
Sušildys meilės židinys...
Kai snigs nukritusiais
Įvairiaspalviais žiedlapiais,
Nerink, neverta,
Pražys rytoj kiti,
Eisim ramunių pasiskinti,
Pabursime ir klausime,
Ką mums jos pasakys...
Man liko paskutinis
Baltas lapas,
Rašau tik tau, skaityk,
Išskris žiemoti baltos gulbės
Tik poromis,
Nemok ir netrukdyk...
Ruduo sustojo ir po mano langu,
Oi, šalta, šalta,
Švelnius žodžius surink.






Žiedais apdovanoju



Mes – moterys,
Visas mūsų gyvenimas –
Žiedų žiedai,
Mūsų ir akys,
Lyg dangus mėlynė,
Gilus kaip ežeras,
Dosnus lazdyno riešutais.
Mes puošnios ir išdidžios,
Tarsi rožės žiedas,
Bet ir su spygliais...
Kas švelniai tiesia ranką,
Mes glaudžiame karštai,
Pražystame rytais
Ir džiuginame jus kvapais
Per visą dieną,
Bijūnas lenkiasi,
Kepurės neišlaikęs,
Dainuoja serenadą vakarais...
Mes sukamės ir su vijokliais
Po atvirais langais,
Pažvelkite ir užkariaukite
Tik mūsų širdis,
Žydėsim amžinai.




Paminklinė lenta



Kiekvienas žodis kalamas,
Kaip kietas plienas,
Kada įkaista širdyje,
Raudonai įdega žaizdre,
Pakeliamas iš ugnies prieš saulę
Ir tikrinamas kovoje...
Kiekvienas žodis nešamas,
Kaip tautos vėliava,
Parašoma pirma raidė,
Kuri geriausiai mūsų ausiai tinka,
Iš ąžuolo skobta nublunka,
Ant lauko tik akmens
Ilgai išlieka iškalta...
Kada apsamanoja senieji paminklai,
Nugrandome ir sąžinę,
Nušveičiame plienine šluotele,
Per šimtmetį po vieną raidę
Giliname, keičiame
Ir kalame kryželį viršuje...
Oi, koks jis panašus į saulę,
Pagarbintas senolių dainose, –
Iš ten – mūsų dvasia.









2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Basas žodis



Kokia beribė laisvė,
Kai neturi sparnų,
Tada nemoja aukštis,
Nevilioja toliai,
Kiek be nueitum basas,
Vis tiek prie padų
Bus žemės žymė,
Nugrandysi sustojęs...
Ant jo pasėsi grūdą,
Pridengsi nuo šalnų
Klevo lapu
Ir lauksi sužaliuojančio,
Kai tik išlįs aukščiau,
Palaistys jį lietus
Ir duosi vardą – žodį...
Kokia sielai erdvė,
Kai gali pasirinkti grūdą
Ne iš vienos genties,
Tada jau rudenį kaiti
Didžiulį žodžių puodą,
Pageltusiu klevo lapu
Lengva širdimi uždengi
Gyvenimo aruodą,
Galbūt sulauksime abu
Pavasario atodrėkio...






Muzikos skambesy



Daug laiko reikia,
Kad pažintum laimę,
Daug reikia purvo,
Kad išgytų skausmas sąnarių,
Daug reikia artimų akių,
Kad pamatytum vieną,
Kuris tau pasakys:
„Myliu.“
Daug reikia ir drąsos,
Kad patikėtum žodžiais,
Nes būta ir visokių,
Dažnai nepatiklių,
Labai skaudžių...
Kada nusiprausi upelyje
Arba ir lietuje,
Išdžiūsti saulėje
Ar nakties vėsoje iš lėto,
Tada ir supranti,
Kas tu esi...
Aš – muzikos akordas,
Tik gležna gėlė.




Šiltas lietus




Lyja, laukiau lietaus,
Bet jis šiandien ne toks,
Kokio laukiau...
Bėgau vasarą per balutes,
Tiško lašai į šalis,
Buvo gera ir šilta...
Pasiilgau dangaus,
Kur vaivorykštė kyla
Per žaliuojančią pievą
Ir pradingsta aukštai
Sugėrusi visus lašus
Iš snaudžiančio šilo...
Glosto saulė nubėgančio
Debesėlio pečius,
Visą šoną sušildo,
Išgaruoja meldynai ežerų pakraščiais,
Debesėlį papildo...
Daug aplinkui sodrios žalumos,
Reikia rankų ir saulės,
Kad suvilgytos ryto rasa
Kojos sušiltų.
Oi, kaip pasiilgau...




2015 m. birželio 20 d., šeštadienis

Graži Lietuva



Išbraidyti skaidriausi upeliai,
Pamatuoti gilūs ežerai
Ir prie Baltijos supasi marios,
Kur paskęsta dangus,
Balto pūko kalneliai
Atsispindi prie kojų čionai...
Mano kraštas – žaliuojančios salos, –
Auga alksniai, šaltekšniai, klevai,
Kai nužydi baltosios ievos,
Laukiam liepžiedžių kvapo birželį,
Nevėluok, vasarėle, prašai.
Apsvaigau nuo kvapų
Savo mylimo krašto darželiuose,
Paganiau danguje ėriukus
Ir prisėdau ant kranto,
Apsodinto žalia pušimi, –
Kvepia, dūzgia čia bičių
Pradėti avilyje koriai...
Kaip minkšta ir dosni
Mano mylima žemė;
Sėsk ir lauk,
Kada vakaras skraistę nuleis.





2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Padėka iš Lietuvos






Kokia tu tolima, Venesuela,
Miela Brazilija,
Kitas pasaulio kraštas,
Bet kiek tenai išvyko,
Net mano giminės
Ir jau nebe sugrįžo,
Liko kažkur kapas,
Gal kažkas lanko,
Padeda gėlių,- aš ten nebuvau.
Kitoks gyvenimas, saulėtas,
Sutirptų mūsų sniegas
Nuo ritmo ir dainų,
Lenkiuosi žemei, kuri priglaudė
Visus...

Ona Baliukienė




Pažįstame pasaulį iš arti



– Močiute, kodėl gandras stovi
Vis ant vienos kojos?
– Vaikeli, jis jėgas tausoja,
Kada viena pavargsta
Dirvomis bėgiojant,
Sušildo kitą ir prie balos,
Kai varles ilgai vilioja...
– Kodėl gulbėms nešalta?
Maži ir jų vaikai
Vis lesa, lesa ir nepasisotina...
– Nes greitai auga,
Iki rudens jiems reikia
Sparnus užsiauginti,
Pilki jau skrenda,
Kur šilčiau,
Kad ledo šalčio nepatirtų.
– O aš apsivelku!
– Ir jie po plunksnomis turi pūkus,
Jie tankūs, šildo,
Bet apsnigti lizdai – ne mūsų trobos,
Kur gali sušilti, išsigydyti ir slogą.
– Oi, jiems – blogai,
Tegu dabar tik lesa,
Saugo savo kojas,
Nes basomis bėgioja...
– Tai, vaikeli, taip, –
Jie – mūsų pasakų herojai.






2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis

Lengvi žingsniai


Priedermė



Kada gimei, pasiėmei ir dalią, –
Rytais našta lengvesnė,
O vakare – labai sunki,
Nes prisigėrė kvapo,
Prisisunkė drėgmės,
Kuri vis gręžia kaulus,
Nes jie – dar sunkesni...
Į vandenį nuskęsta saulė,
Pasineria tarsi akmuo,
Kas deginta ir jau seniai iškalta
Ant mūsų giminės ar priedermės...
Namai, be pamatų – sunkiausi, –
Nugrimzta ir nelieka
Net jokios žymės.
Statau ir padedu
Prie keturių kampų po akmenį,
Kad saulė prisikeltų,
Matytųsi šventas paveikslas
Prieš akis...
Tai mano kaimas – giminės ir artimi,
Dabar – savi.