Bulviakasis

Kapstau su pagaliu

Išblėsusias žarijas,

Iš pelenų ištraukiu

Karštą bulvę,

Pučiu – vis karšta,

Pamėtau delnuose,

Kol ji šiek tiek ataušta,

Lupu, kišu į burną...

Nušluostau pajuodijusias rankas

Į senos suknelės sterblę

Ir bėgu tekina,

Kad niekas nematytų,

Nesibartų...

Ko spoksai,

Kas tau darbo?

Vakaro varpai

Kalbėsiu, kol nutils varpai,

Kol paskutinis lašas

Susigers į žemę,

Atsidūsėsiu ir po ja,

Tegu šaknis pakyla

Iš juodosios žemės...

Žydės pavasarį vinkšna

Žiedais mažyčiais,

Išsprogs didžiuliais lapais,

Tenai matysite mane,

Ant jų laišką rašysiu...

Skaitys tik debesys,

Žvaigždžių take paskendę,

Kukuos ne man gegutė

Atbėgančius metus,

Vieversys skardens

Mano vaikaičiams

Iš mano vaikystės.

Vakaro apmąstymai

Ilgai mąstau ir kankinuosi

Dėl savo klaidų,

Dažnai raudonis nupila

Ir baltus skruostus

Dėl neišmanymo kitų...

Renku žodžius,

Kaip žilvitis svyruoju,

Ką atsakysiu ir jauniems, –

Visus gyvenimas

Vienodai plaka

Mane, tave –

Skaudu visiems,

Tik rykštės daug skaudesnės

Vyresniems...

Dovanoju žodžius...

Mažai kalbu, –

Išdžiuvusi gerklė,

Dainuojant prarėktos

Aukštosios stygos,

Todėl sakysiu

Iš visos širdies –

Tyliai,

Labai tyliai...

Čia dabar gyvenu

Ir pusę amžiaus gyvenau,

Daug laimės

Ir skausmo patyriau,

Vedžiau už rankos

Savo vaikučius

Ir savo mokinius

Vis gyriau...

Jie skynė

Ozo kalne žibutes,

Nuo kalno leidosi

Su rogėmis ir slidėmis,

Atrodo, čiuožiu

Ir dabar su jais,

Pasistiebiu,

Lyg parašiuto skrydžiui...

Bėga – skrenda

Metai

Per Šeškinę...

Ko su jokiu muilu nenuplausi...

Daug keliavau,

Daugybę sutikau žmonių,

Kuriems paspaudžiau ranką

Ir neužsikrėčiau jokia liga,

Gavau imunitetą...

Daug muilo neperku,

Skalauju gerklę tyru vandeniu,

Jeigu jo nėra,

Prausiuosi ir geriu

Tiesiog iš čiaupo.

Dabar tik iš toli stebiu,

Su žmonėmis vis tiek bendrauju,

Bet žeidžia parašyti žodžiai,

Meluojantys, dviveidžiai,

Pasijuntu nejaukiai,

Jiems vis neįgavau

Imuniteto...

Regėjimai

Ar matei alkstantį

Prie bažnyčios durų,

Vargetą prie savo slenksčio,

Padėtą kepurę,

Kuri renka skatikus

Į buvusio muzikanto kraitę?

Galbūt ryšėjai ir skarelę,

Kuri buvo ant mamos galvos

Nuo amžių

Amžiais...

Ar duonos kepalą

Kada ištraukei iš krosnies,

Kuri kvepėjo ajerais,

Maldaujančiam davei nors riekę,

Pavalgęs jis kalbėjo maldą...

Ar jam pritarei?

Ar matei vaiko,

Sergančio akis

Ir tėvų vienatvės skausmą,

Ar pravirkai su jais

Prie karsto?

Dieve, nuo tokių regėjimų

Apsaugok.

Nuvyto...

Paskutinis Kalėdinio kaktuso žiedelis

Pamečiau svajonę,

Kuri neišsipildė,

Suradau prie slenksčio kitą,

Gal ir ji tokia pati,

Bet reikia būtinai paimti,

Ką suradai šį rytą,

Galbūt pamesi vakarais...

Pamečiau gėlę – ji viena tokia,

Kurią mylėjau,

Dėl kurios širdis virpėjo,

Šįryt pamačiau – nuvyto,

Taip turbūt reikėjo,

Neskinsi ir neneši

Kiekvieną dieną jų

Glėbiais...

Modelis

Matau pasaulio įvairovę –

Nuo pat gelmių

Iki aukštumų,

Bet suprantu,

Kaip sunku piešti

Ar nusakyti ją žodžiu...

Dažnai žmogaus veide –

Tik prigimtinis grožis,

Paskui pasislepia giliai,

Nušvinta, kai saulė pakyla

Ir išsibarsto spinduliai,

Mūsų pačių vaikai.

Ryto garsai

Anksčiausiai prabundu,

Kai išgirstu,

Kad jau šaligatvį

Su kastuvais brūžina,

Plikai išgramdo,

Paskui smėliu pabarsto,

Bet vis tiek slidinėja žmonės,

Virsta...

Po langais stato mašinas,

Užsiveda ir plerpia,

Sniegas apklojo,

Kur buvo pridergta...

Žemelė sugeria kas dieną

Mūsų blogus darbus

Ir švinta vėl diena,

Visi mes skubame

Prie kasdieninio darbo,

Netgi žvirblis ir zylutė

Rytais kalbina...

Ar tau gyventi gera?

Gyvenimas

Gyvenu su eglute,

Jinai – prieš mano langą,

Kažkas nupirko vazone

Ir Kalėdoms papuošė.

Neišmetė, kaip daugelis

Dažniausiai daro,

Bet pasodino ir kasmet

Vis naujai rengia...

Per vasarą žalia,

Pasipuošia prieš Kalėdas girliandomis,

Stebiu, kiek ji paaugo,

Ir laukiu, kada ji žydės,

Kankorėžiai nusvirs viršūnėje

Ir skambins...

Daug tokių medžių miškuose,

Bet džiugina kiekvienas,

Pasodintas ir kieme,

Arčiausiai – eglė,

Visai prie mano lango...

Šventi gimti keliai

Daugelis kelių

Seniausiai vedė į Anykščius,

Jais ėjo ir važiavo žmonės

Nusipirkt grūdų

Senaisiais vieškeliais

Pro Ukmergę, Taujėnus,

Kavarską ir Kurklius,

Skiemonys, Želva, –

Iš kitos pusės – Rokiškis

Ir Kamajai pro Svėdasus,

Molėtus ir Debeikius,
Troškūnai, Latavėnai,

Vėlgi į Vilnių grįžo

Važiuoti, pėsčiomis...

Visi keliai – žvyruoti,

Paskui tiktai smala prilipo

Prie padų, pabarstytų smėliu,

Aplipusių moliu rausvu...

Visais keliais

Drauge ėjau

Į gimtuosius Anykščius

Ir maudžiausi Šventojoje,

Savo vaikus ten pagimdžiau.

Dėkoju iki šiol gimtiems keliams,

Juodajai žemei,

Šventa tu man likai,

Skolinga tau...

Budžiu

Neaimanuoju, tik budžiu

Prie tavo lango,

Degu šviesas ir laukiu,

Ateisi greitai,

Juk žinau, ateisi...

Nueinantiems pamoju,

Ir vėl budžiu,

Kad lėti būtų žingsniai...

Žiūrėk į dangų –

Tūkstančiai žvaigždelių

Ir visos tavo...

Kažkas nukrito,

Snaigės lengvas kelias –

Tik į žemę.

Nepatogūs klausimai

Kodėl neparašai,

Nepaskambini ilgai,

Kodėl nepasisveikini?

Kodėl neatsakai,

Kai tyliai kalbinu?

Kodėl neišgirsti,

Kada šaukiu

Tave vardu?

Kodėl neaplankai,

Juk tu man – artimas?

Kodėl gi apšerkšnijo

Mano langas...

Ledonešis

Žiema eglutę

Papuošė baltai,

Ne tik prie jūros kranto,

Visa mūsų gražioji

Lietuva

Paskendo į pusnis...

Taip balta!

Kur dabar Eglė,

Jos vaikai?–

Dar norisi paklausti.

Galbūt svečiuojasi

Už vandenynų,

Už mėlynosios Baltijos?

Ledonešis – tai laikas,

Tekantis,

Besikeičiantis...

Oi, ne visi sugrįš,

Kur gimė,

Nors bus pavasaris,

Lytys išplaukusios...

Draugystė

Draugystė – nenusakoma

Vienu žodžiu,

Nepaprastas šis jausmas, –

Gali turėti brolių, seserų,

Bet vieną tikrą draugą.

Su juo yra susijusių daug paslapčių,

Kurių galbūt nežino

Tikras tėvas,

Ji, tarsi motinos ranka,

Ilgai ilgai vis glosto,

Nelaimėje paguodžia.

Šiandien kalbėsiu maldą vakare

Tik tau, brangioji,

Su tavimi pabūsiu

Prie mūsų atminties, –

Dabar ji virto pasaka,

Savotiška legenda,

Kurią težinome abi

Ir vienas Dievas.

Mokyklos draugė, bendraamžė Ona Misevičienė

Angelų metamorfozės

Jaunas mylėdamas sapnuoja,

Kad angelas plevena,

Aukštybėse palaima

Ir gražūs vaizdai,

Jie ir vėliau

Draugystę mena,

Tik vyresni ir angelai...

Senolio raukšlėmis sruvena,

Rami šviesa ir maldos žodžiai,

Jie primena ir pirmą meilę,

Vaikaičių veidus,

Tik jie dabar – ne tik svajonės,

Bet išsipildę angelai.

Ištirpę jausmai

Kada iš meilės tau degiau,

Tu neatsiliepei,

Gal sapnavai tada

Tik šiltą slėnį,

Kur nebūna sniego...

Prisnigo iki kelių,

O viena bridau

Per šaltį tiesdama rankas,

Kol delnuose pajutau, –

Esu bejėgė...

Dabar tu sugrįžai,

Kai net palangės baltos,

Nešluostau ašarų,

Nešalta...

Sninga...

Kaip tyliai sninga...

Nukritusios snaigės ant delnų

Neilgam užsilaiko,

Ištirpusios virsta lašu...

Nešalta rankoms

Ir širdyje nešalta,

Pirmi rasos lašai ar sniegas –

Visada smagu,

Kai krenta iš akių –

Jis būna šiltas ir sūrus...

Prieš daugel metų

Gaudžiau viską,

Tarsi baltus drugelius,

Dabar sparneliai tapo

Spalvoti ir įvairūs,

Balti tik užsiliko

Ilgam ant galvos...

Viena styga

Klausyk, paskambinsiu tau

Savo sielos gitara,

Tegu tik nenutrūksta stygos,

Jei pasiliktų ir viena,

Vien tau melodiją paskirčiau...

Dvi sielos susilieja tik tada,

Kai abu jaučiame,

Kaip skamba stygos

Žema nata ir pačia tyliausia,

Atskrenda į širdis...

Dabar tavo melodijos klausau,

Tu man ją kūrei...

Oi, skambiname ir šį vakarą

Vienas su kitu,

Daug laimės

Ir gyvenime patyrę.

Klaupiuosi maldai

Mintis – akimirka,

Kai nuskrendi toliau,

Nei kur kada buvai,

Sugrįžta svajos it vitražai,

Margi puošnūs langai,

Lyg pats gyvenimas...

Kur eita, ten ir krista

Po vieną ašarą –

Už tėvelius ir seseris,

Už brolius ir vaikus,

Kurie negimę atgulė

Į juodą žemę...

Tik vienas žingsnis –

Vėl brūkšnys,

Sudeginti namai per karą,

O varpai skambina

Ir iki šiolei,

Lyg už visų skriaudas

Per Adventą barasi...

Ar pritari?

Jautri pirmoji meilė,

Kai dar nesuvoki,

Kas iš tikrųjų tu esi,

Taip trenkia per galvą,

Kad ilgam svaigsti...

Kol ateina jaunystė,

Atsitinka taip ne kartą,

Tarsi plasnoji drugeliu,

Lyg dangumi skrendi,

Paskui svajonės atgula,

Į baltus patalus

Aukso pily...

Atsikeli rami,

Vaikai – ant rankų,

Su plakančiomis širdimis,

Panašūs į tave,

Į jį...

Juoda plunksna

Girdi, kaip ūbauja

Naktimis pelėda?

Kodėl jinai viena

Prie tuščio lizdo

Dieną naktį sėdi?

Gal ir vienatvėje

Tokios mintys apsėda,

Kad naktį atsikėlęs

Tik juoda plunksna

Rašai apie pelėdą...

Kai išskrenda vaikai,

Pilkai apsiplunksnavę,

Prisisemi gėlo vandens

Į kiaurą rėtį,

Užsigeri saulėlydžiu

Ir eini pasiklausyti,

Kas taip garsiai

Anapus miško rėkia...

Gal atsišauks pelėda?

Nekirskit Eglių

Aš – Eglė

Lietuvos miškų,

Tik jinai – skarota,

O aš – visai nuoga,

Bet siela – dar visai žalia,

Galva, tik rudenį šarmota...

Kada visai nubals,

Žinokite – žiema,

Sniegas baltesnis už mane,

Tenai ir pasislėpsiu,

Kaip už mūro.

Gyvenimas korta –

Dama arba karalius,

Tik tūzas vieną akį turi,

Bet kerta jas visas,

Į Eglę nepažiūri...

Jei tikite dar manimi,

Neloškite savo gyvenimu,

Eglių nekirskite,

Jos jautrią širdį turi.

Nebursiu veltui

Ištiesk man savo delną,

Išbursiu ateitį,

Ką skyrė tau likimas,

O praeitis jau matosi, –

Raukšlėtos tavo rankos,

Tokios pat, kaip veidas...

Tu glostei, ką tik sutikai,

Visi dabar išmirę,

Vienų viena likai,

Dvi akys tik pro langą

Ramiai žiūri,

Jau verkti neįstengia...

Tavo delne – gyvenimas,

Su savo giliais vingiais,

Niekas nepapudruos

Ir tavo skaistaus, bet pilno

Raukšlių veido.

Paukščiu tu pakilai,

O kuo pakilsi

Į amžinybę – dangų,

Nežinau, nebursiu

Veltui.

Sunokę obuoliai

Sūnau, prisimenu gerai,

Kai tu buvai mažas,

Kaip augai,

Kaip kelius nusibrozdinęs

Graudžiai verkei,

Kaip šluosčiau ašaras

Nuo tavo veido...

Kai tau skaudėjo,

Aš verkiau,

O ir dabar jaučiu,

Kada tau skauda.

Gyvenu tavimi, –

Tu – mano kraujas,

Tau obuolį skinu,

Kuris abiems brangus,

Nes tai – pirmagimio

Adomo vardas.

Bet obelis dar turi obuolių,

Ne vieną ir ne du,

Turiu ką prisiminti, –

Jūs – visada greta,

Kaip dovana brangiausia

Mamai.

Iš mano gyvenimo

Gyvenimas yra gražus,

Daug sykiu tai sakiau,

Besikartosiu,

Tiktai patikrinsiu savimi,

Ko aš iš jo išmokau –

Kantrybės, atjautos,

Dosnumo, nuolankumo

Ir neiškeisti niekados

Tiesos į melą...

Gyvenimas yra visoks,

Jį priimu, kaip dovaną, –

Mylėti artimą ir nepažįstamą,

Kaip savo draugą – menas.

Gyvenimo jungtys

Nepaprasta, ką žmonės kūrė,

Statė daugel metų,

O laikas griovė

Net iš pamatų,

Dabar griuvėsius atkasę

Surandame šukes,

Kaulus tų žmonių...

Važiuojame į nematytas mums šalis,

Atsivežame, ką pamatome,

Pravers gal ateity,

Galbūt vaikai statys...

Visų akys – į ateitį,

Bet nepamirštama,

Kas buvo praeity.

Draugaukime

Gavau savo gyvenime

Tiek gražių gėlių,

Kad nesutilpdavo į glėbį,

Nešiau, kaip deimantus,

Nes buvo jos mano vaikų,

Kuriuos ir iki šiol prisimenu.

Dabar nebeskinu gėlių, –

Jos – gyvos,

Mano draugės.

Atklydusi mintis

Gyvenimas – toks trumpas,

O pasaka – tokia sena,

Vis sekama iš naujo,

Kas prideda žodžius,

Kas ir sutrumpina...

Prisimenu tik detales

Ir kas svarbiausia.

Nutylėjimai

Šviesk man, spindulėli,

Šviesk,

Vakaras šalia,

Šviesk, parodyk man

Kelią į dausas,

Eisiu pas tave...

Šviesk man, spindulėli,

Šviesk,

Ryto šviesoje,

Šviesk ir neužgesk,

Dar vilties yra

Matyti tave...

Šviesk man, spindulėli,

Šviesk,

Saulės šviesoje,

Kilsiu su tavim,

Glausiuosi nakčia,

Liūdna be tavęs,

Be tavęs – akla...

Šviesk man, spindulėli,

Šviesk,

Negesk niekada.

Ruošiuosi Kalėdoms

Kaip vaikiškai atrodo

Didelės Kalėdinės eglutės, -

Užtektų tik vienos šakos,

Ant jos sugnybkime žvakelę,

Pakabinkime porą žaisliukų,

Pastatykime Kalėdų Senį,

Tikrai netinka, be barzdos, -

Reikės ir aš pabūsiu,

Gal nesužinos...

Vaikams svarbūs saldainiai,

Bet ne popieriukai,

Kas yra viduje...

Nelies, kad ir kabos.

Dvasinis penas

Adventas – tai ne liūdesys,

Nuo seno buvo laukiama

Sugrįžtančios saulutės,

Naujų metų kaitos,

Piršlių ir sutiktuvių,

Šeimos laimės...

Visos giesmės – šventos,

Bažnytinės ir senos,

Mūsų tauta jas mena,

Sugrįžtame ir buriamės,

Kur aukurai kūrenami.

Nežinom tiksliai senųjų apeigų,

Tik dainose dar žodis skamba...

Oi, nepamirštu

Gimto krašto dainų,

Miniu jas giesmėse, –

Jos – gyvas paukštis,

Sieloje plazdenantis.

Atklydusi mintis

Tiek daug vienas kitam

Prisižadėjome

Ir iki šiol gyvename

Net sau meluodami,

O galbūt visada taip būna,

Kada nežinom savo ateities...

Sugniūžta debesys,

Kitur nuplaukia,

O tu šalia lieki,

Kaip mažos skruzdės

Vienas kitą šaukiame,

Skausme ir liūdesy...

Neteiskime, nebesiaiškinkime,

Nieko nekaltinu,

Dėkoju, kad esi.

Gerų žodžių per daug nebūna

Numegsiu žiemai

Baltas pirštines

Su daugybe raštų,

Išsiuvinėsiu aukso siūlais,

Papuošiu sidabru,

Kad tavo pirštai

Būtų švelnūs švelnūs,

O širdyje – šviesu šviesu,

Kad atskristų balandis

Kalėdinę naktį

Ir padovanotų laišką

Ne tik nuo giminių.

Atrodo, vakar buvo...

Su tavimi man buvo

Gera, šilta,

Nereikėjo palto skėčio,

Tu apgaubei mane

Savo švarku

Ir Joninių naktis

Nušvito skaisčiai,

Nes jonvabalis susisuko

Lizdą po paparčiais,

Žibėjo tarsi akys,

Kurios kvietė

Iki dugno gerti taurę

Pakalnutės žiedo vidury...

Su tavimi man buvo

Išsiskirti gaila,

Kalbėjo smuiko stygos,

Vos girdimais garsais,

Kvepėjo medumi pušų sakai,

Girtuoklės svaigo viržiais,

Per visą naktį

Mane šildei bučiniais...

Su tavimi kartočiau,

Visą gyvenimą kartočiau,

Kas būdavo seniai.

Drebulė

Kada be virpesio širdy

Galėsiu praeitį minėti,

Kada galėsiu atsitiesti?

Lapai nukrito – aš drebu,

Lyg kažką išdaviau

Ar dar laikau paslėpusi...

Ant vieno lapo – naujas puslapis,

Antrame – senas pasilieka

Ir grumiasi dėl vietos...

Kaip man suglausti juos abu,

Kad niekas nedrebėtų?