Grūdai

Kai vėtra kyla, debesys parodo;

Reikia žiūrėti ten, aukščiau,

O žemėje ir smilgos

Ateitį išduoda:

Jos susvyruoja ir palinksta

Visos pavėjui vienodai

Ir visa pieva dreba,

Bet nepasiduoda...

Vėtra įsisuka į mišką,

Seni medžiai lūžta,

O jaunuolynas žalias

Laukia pabaigos, –

Vėtra – ne amžina,

Tiktai pasikartoja

Ir toliau įsisiūbuoja,

Kai buvęs jaunas, sensta

Ir nulūš...

Lieka dirva – tai žemė,

Kur gimsta nuo šaknų

Gimtinės grūdas,

Nebijantis nė vėtros atžarios.

Ukrainos gynėjai 

Василий Головещенко