Nešauk

Jei šauni tu į briedį,

Kol kaimenę jis laiko,

Gali ir pats apkvaišti

Nuo parako ir tvaiko...

Jei gali vytis vilką,

Kai jis vaikams ką neša,

Gali netekti kojų,

Suklupti ir ant baslio...

Jei gali pakabinti

Ragus ant savo sienos,

Medžiotojo trofėjų,

Galėtum ir parduoti

Šėtonui savo sielą.

  

Miegotume ramiai

Ona Baliukienė

Triukšmingą metą

Žmonija gyvena,

O vis tik norisi

Didingos tylumos,

Kad ir girdėtųsi,

Kaip gieda paukščiai,

Upelis kaip čiurlena,

Kaip girgžda svirtys

Kaimo vienkiemyje,

Ugnelė krosnyje plevena,

Žvaigždė kaip krenta

Dangaus sutemoj...

Nekalkit, žmonės, plieno

Dėl kalavijų ir patrankų,

Matys mūsų vaikai,

Kaip miega paukščiai,

Kaip srovė teškena,

Kaip liečia tyliai

Veidą saulės spinduliai.

Bėgu su saule

Aš niekur šiandien nebuvau,

Tik aplankiau savus

Smėlio kalnelyje

Mintimis,

Nubridau per pievą,

Nuskyniau žiedą

Baltos ramunėlės,

Tau išbūriau laimę...

Papurčiau šaką beržo,

Išgirdau vaikystės aidą,

Pridėjau ranką prie akių

Žiūrėdama į saulę,

Kad neapakintų dangus,

Didingas debesų pasaulis...

Išgirdau žvirblį,

Čirškiantį visai šalia,

Jo giesmėje paskendau.

Liepos karoliai

Pasidabino liepa

Mažyčiais karoliais,

Jie tilindžiuoja

Vėjo supami...

Ne – tai vaikai,

Kurie ką tik žydėjo,

Dabar tik prie rankelių

Mamai prisegti...

Ilgai augina,

Supa, glamonėja,

Per žiemos šaltį

Būna aploti

Ir apkamšyti sniego pagalvėlėmis,

Kaip ir visi maži...

Pavasaris,

Šaltis atlėgo,

Šilti orai atėjo,

Paleido liepa

Ir savo vaikus,

Tada vėl sužydėjo,

Susikaupė medus

Mūsų kieme,

Prie avilių...

Laiškai ant lašo

Tave matau – sudrėksta akys,

Rasa nukrito ar lietus,

Jaučiu, kad laša,

Tau kasdien po laišką

Rašau ir netikiu,

Kad šitiek metų

Nukrito su lašu...

Laikau delne

Ir paskutinį laišką,

Suvilgytą jautriu žodžiu,

Atplėšk, paaiškink,

Ar viskas tikra,

Kuo tikiu...

Šaknų labirintai

Stipriausios medžio šaknys

Atsiveria, kai mindomos,

Kasdien nubyra smiltys atminties,

Taip kyla ir paveikslas praeities...

Mažo – mažytės šaknys,

Kaip ir mažos pėdos,

Nekaltos, tarsi angelų giesmė;

Vėjui nesiseka išrauti,

Nes jos – prie žemės,

Mūsų giminės.

Kaimo paveikslai

Reikia pažinti tėviškę,

Kaip artimiausią žmogų,

Jau nuo vaikystės sekti

Tėvo pėdomis

Ir klausiamai žiūrėti

Į akis,

Kai aria,

Sekti dar šviežia vaga

Paskui varnėną,

Kai beria grūdą,

Biržyti...

Klausyti ir klausyti,

Kada plaką dalgę,

Pačiam nukirsti pirma piktžoles,

Paskui jau stot į pradalgę,

Drauge ragauti sulą,

Raugtą dar pavasarį,

Mokėti šienpjovių dainas...

Ant balkio pakabinus

Ramunėlių saują,

Draugauti visą amžių

Su arklu ir dalge,

Tada tiesus bus tavo kelias,

Keli paveikslai

Ryte ir vakare.

Kaimynystė

Senokai liepos nužydėjo,

Bet jų kvapą jaučiu

Ir iš labai toli,

Girdžiu, kaip dūzgia bitės

Kaimyno avily...

Užsitepiau iš ten

Medaus ant riekės,

Pakvipo visas kambarys,

Tarytum meilėje

Bitelės spiečiasi,

Saldžiam draugystės bučiny...

Ateities atolas

Pražydo pakelės baltai,

Išlindo karčiosios geltonos,

Kur buvo prieš daug metų

Šieno pradalgės,

Kvepėdavo dirvonuose

Čiobrelių svaiginantis atolas,

Žydi Sosnovskio barščiai,

Lenda į akis

Nuodingų morkų galvos...

Bijau net bristi

Kiek toliau,

Kad neišbertų pūslėmis,

Žiūriu tiktai iš tolo,

Kaip netoli buriuojasi gandrai,

Paliks jie mus

Ir tas nenušienautas pievas,

Nes varlės šokinėja

Ant atolo...

Šviesos kelias

Kai laidojau savus,

Buvo nyku ir gaila,

Dunksėjo molio gabalai,

Tarsi dangus į žemę pažiūrėjo...

Suskambo smėlis,

Kaip varpo garsai,

Lietaus lašai

Vargonais grojo

Ir linko beržas pakelėj,

Lapai į ausį sušnabždėjo:

„Jau nebėra,

Nebėr, nebėr“...

O danguje saulutė šviečia,

Nudžiuvo ašarų lietus,

Dėkoju dangui,

Žvaigždžių spiečiui,

Kad viskas bus...

Pamąstymai

Šventa palaima – kūdikystė,

Kai tyros akys,

Tarsi mėlynas dangus,

Vaiko tikėjimas – naivus,

Be nuodėmės , klastos ir keršto,

Taikus, tarsi aušra,

Kai nėra dūmo...

Tiktai suaugę

Kuria židinius dėl prabangos,

Seni palinksta prie lazdos

Ir šildo sąnarius...

Pamatykime, kas gražu

Mano sūnau,

Dabar esi toli

Nuo savo tėvynės,

Reprezentuoji Lietuvą,

Jau kitoje šaly,

Tegu ir mėlynas dangus

Didžiuojasi tavimi...

Mano dukrele,

Džiugink tautą,

Kurioje esi užgimusi,

Parodyk man,

Kaip ten gražu,

Kur auga palmės,

Pasidžiaukime ir sūneliu

Abi...

Aš tau nuskinsiu dobilą,

Leliją ir jurginą,

Kad būtume jau amžinai savi.

Atklydusi mintis

Tradicinės gėlės

Nuo senų senovės

Augo rūtos, mėtos

Darželiuose močiučių,

Jaunų seserų,

Patiko prižiūrėti

Bijūnus prie langų,

Mažai juos reik ravėti,

Papartis ir kaip skėtis,

Apgaubęs laiko žemę,

Tarsi savo tėtį,

Po juo – pavėsis,

Skruzdėlėms – jauku...

Oi, vasara į rudenį žingsniuoja

Šviesiu saulės taku,

Todėl jurginai raudonuoja

Prie visų sodybų,

Nukąs žiedus šalna rugsėjo,

Bus graudu...

Tegu, pavasario sulaukę

Žydėsime kartu.

Šventi augalai

Ne visas kapines

Netgi savi aplanko,

Mediniai kryžiai stovi neilgai,

Akmuo prisimena tik datą,

Kada į dangų iškeliavo

Tėvai ir broliai,

Seserys, vaikai...

Medinės tvoros – ratų stipinai,

Per daugel metų

Sukdamiesi dyla,

Trūnija, tarsi namo balkiai,

Sugraužti ir kinvarpų,

Pabyra pjuvenų purslai,

Netgi bažnyčių mūro

Sienos skyla,

Ant jų išdygsta

Šventi augalai...

Patikrinti žodžiai jausmais

Sakykime žodžius,

Kurie jau patys

Veržiasi iš lūpų,

Nubyra skausmas,

Lyg lietaus lašai,

Susigeria į atmintį

Giliai giliai

Ir metų metais neišblunka...

Kalbu tik atvirai,

Kas susikaupę,

Patikrinta gerai.

Kitaip – tiktai fantazija

Ir neprinokęs vaisius,

Kuris ir nukrenta anksti,

Nevalgomas visai...

Kol nepaliesi žemės,

Nevirs žodis ugniakuru

Ir pilkais pelenais.

Belsti...

Ilgai klebeno

Prie šulinio svirtį,

Labai ištroško

Čia atsigerti...

Ilgai barbeno

Lašai į langą,

Nemačiau kiemo,

Kur du balandžiai...

Ilgokai beldžiu

Į tavo širdį,

Galbūt tu miegi

Manęs negirdi...

Ilgai bildėjo

Vežimo ratai,

Kai mano sesės

Kraitelį vežė...

Virpesiai

Nieks neapsaugos

Jauno medelio

Nuo briedžio kojos

Kietos kanopos...

Nieks neapsaugos

Aukšto berželio

Nuo audros gūsio,

Lauš viršūnėlę,

Raus iš šaknelių...

Nieks neapsaugos

Melsvųjų marių

Nuo vėtros šėlsmo

Aukštų jos bangų...

Nieks neapsaugos

Senų tėvelių

Nuo rūpestėlių

Saviems vaikeliams...

Mano giesmelės

Daug metų skyriau

Savo giesmelėms,

Kad jos jau skamba

Po visą šalį.

Vienas išmokau

Iš motinėlės,

Iš sengalvėlės,

Kai maža kėliau.

Kitas išgirdau

Iš lakštingėlės,

Kai šieną grėbiau

Žalioj lankelėj.

Trečias kartojo

Srauni upelė,

Kai kojas ploviau

Po viso kelio.

Visas sujungiau

Į vieną giją,

Dabar tau juostą

Audžiu tėvynei.

Neužliūliuosi

Mano galvelės

Nei gražiais žodžiais,

Nei aukso

Kalnais.

Kukuok, gegute,

Prie mano lango,

Baltam beržely,

Metelius rankiok.

Kai išrypuosiu

Visus žodelius,

Tada ir kviesk man

Į aukštą dangų.

Pamąstymai

Senatvė – tai ilga

Rudens diena,

Su šlapdriba ir gruodu,

Šalti ledokšniai

Brenda per pusnis

Į naktį juodą,

Pasiremi jais kartkartėmis,

Statai kojas vienodai,

O jos vis krypsta į šalis

Ir išsitiest neduoda...

Rausvėja vakaro žara

Vienodai, oi, vienodai.

Praregėjimai

Matai per vasarą,

Kaip laikas skuba,

Kada žiūri į žiedelius, –

Bijūnai nubyrėjo,

Jurginai kelia galvas,

Lenkia stiebelius,

Kol nenulaužia vėjas

Ir nepermerkia lietus,

O susimąstęs būna

Jis labai gražus,

Nes kiekviena diena –

Rytojus,

Žemės Rojus.

Apleistame darželyje

Paseno rankos,

Akys neprimato,

Sugrubę pirštai

Nebe nupeša žolės,

Patvoriais žolės tarpsta,

Netgi dilgėlė...

O rūtos sėjasi iš anksto,

Iki rudens ir vėl žydės,

Paberia sėklų,

Pažiūri į dangų,

Tegu palaisto lašas

Iš mėlyno dangaus

Šiaudinės skrybėlės...

Pakilo daigas mėtos,

Pakvipo kiemas

Ligi pat erdvės,

Kurią norėtume turėti

Iki pat mirties...

Neaudrinsiu jausmų,

Juk pienės visą rudenį

Žydės.

Žiedai

Sakyčiau: „Pasiilgau“, –

Būtų netiesa,

Tiktai dalis mano širdies

Atlieptų tavo aidą,

Palinkusi šakelė

Žydėtų visą vasarą

Ir mus abudu laimintų...

Deja, nužydi vienas žiedas

Ir nuvysta,

Nukrenta,

Kaip gaili rasa,

Prie žemės prisiglaudžia.

Gyvybės vaivorykštė

Kai nueini pusę gyvenimo

Siauru taku,

Tarsi upelio vingiais,

Tada – krioklys

Tau prieš akis,

Vaivorykštė pursluose spindi

Ir atsidžiaugti negali...

Pilu iš saujos

Likusį gyvybės vandenį,

Lašelis – į akis,

Kitas – ant kaktos,

Žinau, kad jis – pašventintas

Pačios gamtos...

Pasiekę vidurį

Vis leidžiamės ir leidžiamės,

Pakilsime į dangų,

Kai vaivorykštė sustos.

Dundu gyvenimo keliu...

Siauruko bėgiai nuardyti,

Tik du vagonai palikti

Ir tie – keleivių ne pilni,

Šmėžuoja Kasagorai

Tik vaikystės atminty...

Pabėgius kaimynai sunešė,

Supjaustė, sukūreno,

Nes pusvelčiui buvo pirkti

Ar pakelėje sumesti,

Tokia jaunystė mano,

Ankstesnė – atminty...

Anykšta susirangiusi,

Kaip traukinuko bėgiai,

Vietom tokia siaura,

Kad perbristi gali,

Nes užtvankoje nebėra

Ir atramų, lyg pabėgių,

Siauruko kelyje

Ir mano atminty...

Nebegirdžiu py py – py py.

Vakaras artėja

Nutilo vėjas,

Vakaras artėja

Ir nebejudina šakų...

Berželio lapai subliksėjo,

Lyg veidrodyje atvaizdas,

Gražus paveikslas,

Prabėgusių dienų,

Pageltę virsta pinigėliais,

Kurių nebeturiu...

Ruduo – visiems ruduo,

Kas mokėsi,

Kas mokė,

Kas visas pamokas mokėjo,

O kas pamiršo,

Kokia aš buvau,

Dabar esu...

Dangaus akys

Dangus – tai mano akys,

Kas ir nematoma,

Matau...

Lyg naktį dega žvakės –

Tai žvaigždės iš mėnulio

Apšviesto dangaus...

Pasveikinu kas rytą saulę,

Vidurdienį atokvėpio prašau,

O vakare paskęstu

Poilsių tarpekliuose,

Bet vis tiek dangų

Savo akyse turiu,

Matau...

Tu man – dangus,

Tave turiu,

Kada ir nematau.

Spalva – sielos atspindys

Iš visiškos tamsos

Visi išėjome,

Kai apšvietė šviesa,

Paskui ją ėjome,

Paliečiame dažnai

Ir aklą sieną,

Perbrėžtą liniją,

Kur kertasi šviesa

Su tamsuma...

O pilkos spalvos

Nesiderina

Nei danguje,

Paveiksluose,

Nei posmuose,

Nei dainoje...

Atklydusi mintis

Pamokėlė

Didelis stalas,

Kėdės atloštos,

Viskas padėta,

Žemės paruošta...

Dėk sau į burną

Ranka ar šaukštu,

Palik ir dangui,

Kas jam priklauso...

Molinį puodą,

Kai virė košę

Mažame delne

Vaikai atsilošę...

Sulos ąsotį,

Baltam beržyne,

Kas jį išgėrė,

Niekas nežino...

Išmokyk vaiką,

Ką jam kalbėti

Prie svečių stalo

Ir namie sėdint...

Paduok į ranką

Knygą ir lazdą,

Pirma – jaunystei,

Antra – senatvei.

Žemės ir dangaus tvariniai

Žiogas čirpina per dieną

Ir visai neboja,

Ar kam tinka jo garsai,

Rytą keliasi, kiek pamiegojęs,

Nes tai – prigimties

Aidai...

Ploną tinklą mezga voras,

Jam nė motais, kas ateis,

Pačios musės skrenda storos,

Zyzia net maži vaikai,

Kol visus voras

Pribaigs...

Šypsosi skaisti saulutė,

Mirksi žvaigždės prorečiai,

Kaip man lengva parašyti,

Kas gerai,

Kas ir ne taip...

Visas gėlynas

Jau nužydėjo miške žibutės,

Kiek gi tu jaunas gali ir būti...

Galvą papurtė rausvas bijūnas,

Lyg savo dienas kažkur nustūmė...

Viena po kitos žydi lelijos,

Prie jų vis glaustosi gražus jurginas...

Ramunės žiedą lanko bitutė,

Kas dar gražesnio galėtų būti...

Amžinai žaliuojanti

Kiek rūtos lapų,

Tiek ir žodelių

Apie mergelę

Ir bernužėlį...

Rūtų vainikas

Dainose skamba,

Plaukia ir Nemunu

Per visus kaimus...

Žaliuoja rūta

Po mano langu,

Laukia žodelių,

Koks gi tu brangus...

Mano sūneli,

Gražiai augintas,

Tark nors žodelį,

Kad man širdelė

Šiandien nurimtų...

Miela dukrele,

Ką tu svajoji,

Tegu vainikas

Rūta žaliuoja...

Mama ir tėtis

Rūtose miega,

Broliai ir sesės

Angelais skrieja...

Kur aš atgulsiu,

Sėkit rūtelę,

Ji tiktai viena

Supranta dalią,

Koks tas gyvenimas...

Rudens pranašai

Šermukšnėlė karti,

Kol dar neprinoko,

Kol šalna nekando

Jos geltonos uogos...

Anksti ji žydėjo

Kvapniaisiais žiedeliais,

Dulkeles jos rinko

Bitės ir kamanės...

Vėjas vis kedeno

Garbanas baltąsias,

Tik žiemai atėjus

Uogas paukščiai lesa...

Ilgai jos paraudusios,

Kabės rudenėjant,

Lyg veidai mergelės,

Vis dar netekėjusios...

Miela šermukšnėlė -

Pranašas ankstyvas,

Kad jau rudenėlis

Bėga per arimus...