2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis
Meluojama jau iš vakaro
Vis debesų daugėja -
Saulė šaltį pasivijo.
O tas paleido dūmų -
Kiek nematomas pabus,
Bet papūtė per smarkiai:
Iš „mandrumo“arba paslaidumo.
Gal manė-nematys gero žmogaus...
Tiktai nereikia išsigąsti -
Melagio dieną lygūs
Juk visi:ir ponas, ir piemuo
Ar jųdviejų varovas...
Nulis ir sniego nebeliks.
Taip buvo jau ne vieną syk,
Tiktai labai tikėk.
Akmenėliai
Į toli veda vieškelių,
Keliukų raizgalynė -
Smėlėti, dulkini,
Neasfaltuoti pakraščiai...
Gal basos kojos juos pramynė,
Kitaip nebūtų taip gražiai.
Ir akmenėliai-lygūs lygūs,
Nugludinti ir nuplauti lietaus.
Einu, renku po vieną;
Spalvotus-atskirai...
Iš jų gali supinti rožių raštą;
Lelijos būtų įvairių spalvų
Ir žalią žalią rūtą rastum,
Jeigu ateitum pas mane,
Pabūtume ilgiau kartu...
Nusišypsojau:jau senokai
Juos išmėčiau.
Dabar tik vieną-baltą
Tau nešu.
Tyriausią, pastoviausią
Iš visų.
Dėl laisvės
Žmogus visada būna laisvas,
Jeigu esi kitų įkalintas,-
Tik laikinas šis sostas...
Ateina ir praeina,
Jeigu nieko nesakai.
Blogiau, jei prarandi,
Kas tau priklauso
Iš prigimties,
Ką davė tau tėvai -
Gyvenimo, ieškojimų
Didžiulį troškulį
Ir laimę, kad juos pažinai.
Oi, neatsuk tik nugaros;
Gali trumpam prisėsti,
Bet pailsėjęs pamatysi -
Ne veltui sugaišai...
Krantinės ir gatvės
Krantinės, gatvės
Niekada nebūna tuščios:
Sėdi porelės -
Meilę išpažįsta;
Burkuoja ir balandžiai
Po saugiais stogais...
Čia prisiglaudžia
Ir vaikystė, ir jaunystė
Su savo ir tėvų patirtimi
Ir papročiais.
Į toli Nerimi nuplaukia -
Niekada svajonės nesugrįžta,
Kaip nesugrįžta
Tekantis vanduo-jausmai...
O gal pakils dažniau
Į aukštį iš vaikystės
Laisvieji aitvarai?
Ir parašys,
Kad esame skrajūnai
Iki pačios senatvės
Per greit prabėgančią jaunystę
Ir metai-ne kliūtis,
Kai kyla aitvarai.
Krantinės, gatvės -
Pilnos mūsų juoko,
Akių ir žingsnių
Nuo seniai...
2011 m. kovo 30 d., trečiadienis
Ir žmogus-drugelis...
Išdygsta medis,
Užsimezga
Ir pirmas pumpurėlis.
Jaunam stiebeliui
Reikia augt ir augt.
Saulutė pasirūpins,
Kad atlėktų fėjos...
Ne, tai tik drugelis,
Išsiritęs iš kokono
Irgi pirmąkart.
Ir taip kasdien -
Vis nuostabus gimimas:
Mažo medelio,
Paukščio skrydžio
Ir minties.
Bet kas gi žino,
Žmogaus svajonės
Kada išsipildo?
Gal jos beribės -
Nuo pat pradžios
Iki garbios senatvės,
Atminties.
Dainuoja upeliukas
Yra upelių,
Kurie šniokščia,
Teka neprašyti.
Jų atvira srovė
Ir matoma gelmė;
Jie priima saulutės spindulį
Tiesiog į savo širdį;
Per ją dainuoju aš...
Tik paklausyk.
Jei negirdėjai,
Tik prie žemės prisiglauski -
Atitekės ir prie tavęs.
Pamerksi į jo srovę
Visus dešimt pirštų -
Dvi penklinės skambės...
Tai ne tušti kažkieno žodžiai -
Dainuoja tėviškė
Man virš galvos;
Kada atnešiu savo širdį
Ir į bendrą grožį,
Gal mano gyslomis
Upelis nutekės
Iki gerklės.
Upelis skamba -
Tiktai Tu klausyk.
Visaip gerai
Gyveno katinas ir lapė.
Ruduo ir gaspadoriškai
Sau pasipjovė kiaulę,-
Piemeniui tik uodega,
Nubrūžinta per vasarą
Į lovį, atiteko...
Neverks- neišrankus jisai.
O katinas-gurmanas:
Parūkytus pakabino
Ant balkio taip aukštai,
Kad lapė kraipo galvą ir nežino,
Kamgi dabar priklauso lašiniai...
Pelytė naktį nusileido per virvelę,
Pasikvietė svečių visą pulkelį -
Visi gražiai,-o aukštis-ne bėda, tikrai,-
Nugraužė iki odos, iki skylelės;
Liko balkis ir virvelė,
Tik patepliota riebalais...
Užpyko katinas ir gaudo pelę,
O lapė šaiposi:“Taip jam ir reik.
Ir po sniegu gyvena pelės,
Tik išsikasti netingėk“.
...Visaip gerai.
Pavasaris-laukimas
Dažniausiai apie daiktus sako:atgyveno,
Apie žmogų-atidirbo jau savo metus;
Ir paprasčiausiai išmeta nereikalingą,
O kaip tada žmogus?
Negrabios būna senos rankos
Ir mintys atsigręžusios į praeities metus,
Nes ateitis-tik neapčiuopiamas miražas
Ir nežinai, ar jau rytojus atsibus.
Žmogaus gyvenimas-pavasario gėlelė,
Vis tas laukimas-kas gi bus,
O nejučia žaliuoja visos pievos,
Suvienodėja miško žaluma;
Nusvilina ir kalnelius
Aukštai užkopus saulė...
Ko tada tikisi žmogus?
Ruduo, ruduo
Ir žiema bus...
2011 m. kovo 29 d., antradienis
Saule!
Saulute,
Leisk ilgai ilgai
Žiūrėti vis į tavo veidą,
Kai debesėlis
Jau blyškus
Per dangų sklendžia,
Nusileidžia...
Jau rytas.
Ištiesiau rankas,
Norėjau saulės šypseną -
Zuikutį glostyti pagavus,
O lašas vėl nukrito,
Šalta ašara ant delno nusileido.
O juk pavasaris -
Daugiau jis žino, negu aš žinau;
Jo patyrimas-amžinas.
Nulis lietus
Ir negandas nuplaus,
Kas susirinko žiemą,
Dings, praeis ...
Kaip aidas.
Saule!
Langas pas Tave
Vis durys -
Nerakintos,
Atlapos -
Ir svetimos, ir savos...
Ir žingsniai, žingsniai
Kojų, kurių laukei ;
Gal ir tos,
Kurios be batų,
Iš toli keliavo...
Atidariau ir langus,
Tegu vėjas siaučia
Į krūtinę mano,
Tavo...
Oi, iš akių versmės
Atsigeria ir lygumų erdvės,
Atsineša melodiją
Prie stalo-iš manęs.
O gal tai-tavo?..
Tik neišeik,
Kol mūsų sielos
Nedainavo.
Kas buvo, gaila...
Ilga atrodė ta žiema,
Nors ir labai kamavo,
Bet saulė švistelėjo,
Sniego-kaip nėra...
Ir gaila, kad jis išgaravo.
Dar lopinėliai krūmų pakraščiais,
Kur samanos ir žiemą vis žaliavo,
Prisiglaudė ir laukia
Gal jį kiek pamirš
Ir niekas nesikeis,-
Juk ir taip pavasaris vėlavo...
Prisėdau-kokie patalai!
Sraiges paslėpę
Po sniegu niūniavo.
Nepagailės sniegelio -
Matau: labai aukštai
Saulutė žaižaruoja
Ir spindulėlį varo į darbelį.
Žiemai-galas.
Susigiminiavę
Gera stovėti tarp dviejų,
Kurie vienodai auga
Ir atsigręžę į visas puses
Kiekvieną priima lyg draugą.
Glaudžiuosi prie jų abiejų,
O šie pakėlę galvas
Dar žiūri, kur ir aš žiūriu -
Į Didįjį gražuolį kalną.
Oi, tas daug matęs -
Kalba, kalba, kalba...
Girdžiu pirmiausia
Tik lietuviškus žodžius,
Mamos išaustą rankšluostyje kalbą.
Atplaukia vis ir tie,
Kurie praėjo, gal trumpam -
Užėjo į svečius
Ir susigiminiavo.
Taip neišskirsi ir tautų,
Kurios paliko čia savo turtus,-
Dainas ir papročius žmonių.
Net savo kalbą.
Klausausi:apačioje...
Visiems upelis alma.
Ant aukštumėlių
Ant aukštumėlių pušys pasikėlė -
Smėlėta žemė, rodos, neskalsi,
Bet iš ten matosi šešėliai;
Rytai ir vakarai čia pat, arti.
Gal kiek arčiau ir saulė,
Balti debesėliai ir paukščiai
Skrenda, skrenda pro akis...
Jei dar nors kiek pasilypėjus,
Matytųsi ir statiniai aukšti.
Ten skambina varpais,
O laikrodis skaičiuoja laiką
Ir vis į dešinę sukasi rodyklės...
Tai gal ir mūsų ten kryptis?
Skiriu Sonatai
Kas dieną girdime
Gyvenimo verpetų ritmą, taktą,-
Lyg eina patys žingsniai,
Gulasi į vieną taką,
Iš kur ateina mažas,
O paskui užaugęs vedasi ir vaiką -
Abu bus greitai ir seni,
Šarmotais smilkiniais...
Įsiklausyk, mėnulis skambina sonatą:
Praplaukia laikas nelauktai
Ir teka žodžiai, jungiasi
Į jau girdėtą, amžiną kartų sonetą...
Pakyla, nusileidžia
Lazdelė dirigento
Ir smuikas kalba su visais.
Klausai?
2011 m. kovo 28 d., pirmadienis
Dar ne šiandien...
Iš ąžuolų žievės
Gamino kailiams raugą,
Dažydavo juodai juodai
Ir gydėsi žaizdas senas,
Dar likusias nuo karo,
Kompresai traukė kulką -
Neskaudžiai ir švelniai.
O gilės girdė ir maitino
Visą gražią šeimą;
Išaugdavo ir vyrai -
Stiprūs, milžinai,
Galėjo geležį nukalti,
Perlenkti ir lanką,
O susikibus buvo-ne juokai.
Dabar sodinam ąžuolus
Ir laukiam, kada užaugs iš gilių
Vėl nauji daigai -
Gražuoliai ąžuolai.
Išskleis šakas,
Tikrai.
Žvilgsnis atgal...
Pernykštės uogos-
Niekas nelesė
Ar niekam niekas nepasiūlė;
Pakibo ant šakos
Gražios giraitės pakrašty.
Atokaitoje jas medelis
Saugojo, brandino,
Betgi taip ir liko...
Gal žiemą kas atras
Ir ačiū pasakys?..
Nauji daigeliai kalasi,
Medelis sprogti panorėjo.
Kaip uogeles dabar numes?
Tikra juk šeimininkė
Pati suvalgo,
Kas kitiems netinka,
Nors žino-tunka..
Oi, juk tai-aš.
(Bijau sakyti:"Mes")
Gyvenimo prasmė-išbandymas
Vis traukia akį medžiai,
Kuriuose žymė-tai randas;
Nuo mažų dienų į žievę
Įsirėžęs-skauda,
Oi, kaip skauda...
Išlieka atmintis,
Sena dėmė arba gėla,
Kurių nenuneša net laikas.
Žaliuoja šakos,
O po lapais paslėpta
Ir gėda, nekaltybė prarasta,
Bet buvo MEILĖ...
Dėl jos ir Žemė atrasta,
Kai Ieva obuolį atkando.
Gyvybė skverbiasi
Iš pat šaknų,
Šalčio užgrūdintų,-
Atbėga upeliu
Ir pirmo riksmo aidas...
Jau žinau-bus randas.
Kiekvienas žingsnis -
Vis išbandymas.
Aplankykime planetą dviračiu!
Laisvos minties,
Kaip saulės spindulio,-
Nesulaikysi.
Jisai keliauja,
Žavisi gamta.
O per visas upes
Juk yra tiltai;
Nuties gerumas,
Jeigu dar nėra.
Keliai nebūtini -
Juos pramina
Kiekvieno mūsų kojos;
Toliau jau rieda traukiniai
Ir skrenda mūsų planeta,
Kad ją apeitume,
Tik reikia noro -
Dviračiu į pakalnę,
O į kalną-pėstute.
Tokia žmogaus
Tvirta valia.
Mintis laisva.
Mūsų angelai
Prisiliečiau prie ŽEMĖS,
Ežerėlio akeles matau -
Dugne ten akmenėliai
Kalbasi, dainuoja
Ir žoleles priglaudžia prie savęs,
Bangelės juos myluoja.
OI, gervės klyksmas,
Saulės šiluma
Atplaukia iš daubos
Ir į kalvelę kyla -
Dar aukščiau aukščiau
Ir danguje ant debesėlio įsitaiso,
Sūpuojasi, pabraido,
Kojytėmis mosuoja...
Tai MŪSŲ žemės angelai
Giesmes į dangų nuneša,
Vėl mums grąžina -
Veltui atiduoda.
2011 m. kovo 27 d., sekmadienis
Baigta...
Pavasaris atidengė,
Kas liko po ilgos žiemos -
Tik samanos, žibučių lapai
Ir žemuogėlės mirksi,
Saulės nemačiusios ilgai,
Nukritusios seniai,
Pušies šakelės dar žaliuoja -
Vietos nelabai ir pasirinksi...
Kas spėjo pasislėpti
Nuo pirštų negrabių,
Dar susigūžę laukia;
Žino:išlįsi per anksti,
Nuvoš galvelę
Lyg senam ligoniui.
Baigta.
Žibutės prie galvos
Esu jauna, graži;
Žibučių vainikėlis
Ant mano galvos,
O vėjas plaukus draiko,
Saulutės spindulėlis nukrenta
Ir uždega mintis -
Jos krinta, krinta ,krinta...
Taip skrieju į pakalnę
Į MŪSŲ giraitę...
Gerai, kai prisega
Kas prie kitų mėlynės
Dar vieną žiedą
Ir vaiskus dangus palydi.
Oi, naujas rytas -
Visur žydi,žydi,žydi!
Prisimeni, kai ėjome abu?
Apglėbėm ąžuolus,
Kaip savo naują viltį
Ir pirštai jungėsi,
Giedojo vyturys
Mums virš galvos
Ir tavo akys pro kamieną
Pažvelgė, veidai nukaito.
Vainikas krito nuo galvos,
Nuvyto...
Prisek žibutės lapą prie galvos.
Deja, jisai žaliuoja,
Bet nežydi.
Lengviau gyventi
Ne visada gražūs vaizdai
Į fotoaparatą telpa.
Kai atsistoju ant kalnelio
Ir apsidairau-kvapą užgniaužia.
Prie vieno medžio prieinu,
Paglostau švelnų veidą,
Nukrenta šypsnys
Ir į lūpų kampučius
Aušra atslinkusi
Abiems netyčia susitelkia.
Ne viską, ką matau,
Parsivedu už rankos...
Štai medis stovi sužeistas
Ir nugara nubėga šiurpulys;
Pasiimu į širdį sopulį,
Priklaupusi su juo pasidalinu -
Lengviau abiems gyventi.
Netyčia sutiktieji
Dar ne kiekvienas, sutiktas kely,
Jau būna geras draugas -
Dar pasižiūri į akis,
Paspaudi kartais ranką.
Dažniausiai nieko nepasakęs nueini...
Jei širdyje ledai, jauti, ištirpsta,
Prisimeni ne tik augintinį,
Bet ir jį mylinčio žmogaus akis.
Žinai, kad kitą kartą
Susitikęs jau žinos, pažins...
O gal susitikimo abu laukėm?
Skiriu Irenai Kriauzaitei ir Nagliui Sriškai bei jų draugams aktoriams
Gyvenimas-tai apvali
Ir atvira visų scena -
Viduryje varžovų ringas,
O aplink žiūrovai...
Tik nusileidžianti užuolaida
Juos išskiria dažnai staiga...
Į vieną pusę-klounas,
Kitoje dramos atlikėja,
O dabar- varžovė.
O likusieji ploja, ploja
Atsistoję...
Kai vienas pakelia akis,
Nors vienas pirštas sujuda
Ir juokiasi visi.
Gal iš savęs nejučiomis kvatoja?
Iš juoko akys ašaroja.
Į kitą pusę pažiūri -
Mergaitė mėlynom akim
Prie medžio glaudžiasi...
Kaip virpa pirštai -
Jai pačiai akys ašaroja,
O pantomimas-salė
Sustingsta.
Mato-dūžta jų svajonės ir viltis.
Tylu tylu, tik po minutės
Ploja, paskui atsistoja.
Gyvenimas-scena,
Į kurią įlipa kiekvienas.
Ir aktorius-žmogus,
Nors ir nėra herojus.
Skiriu Liudvikai B.
Susitinki-visų tie patys
Slėniuose takai...
Į kalnelius retai vingiuoja;
Žinai-atsitiktinai,
Gal pirmą-paskutinį kartą
Sutapo mūsų kojos.
Toks rytas tęsiasi ilgai ilgai -
Net nematau, kaip įdienojo...
Ir šypsosi saulutė:
-Kaip gerai,
Kad mane pamatei,
Galvą pakėlei.
Nusišvietė visi keliai,
Kur ji praėjo...
Ar matai?
Skiriu Dainiui Ž.
Saulutė sukasi ratu
Ir smaigsto gelsvą spindulėlį.
Varnėnai, pasigyrę auksiniais Rytais
Ir padėkoję už mažytę drevę,
Jau neša šapelius į inkilėlį,-
Visur suspėja...maitina vaikelius,
Daržus, medžius apžiūri -
Saugo nuo kenkėjų.
Jisai aukščiau-jam bepigu,
Tam čiulbuonėliui.
Tik pasižiūri, ar kada jo neužpuls
Smaližius katinas prisimurksėjęs.
Skaudžiau mažajam vyturėliui -
Pripešęs geltonos žolės
Minkštutį pėdoje pakloja patalėlį,
Pakyla padėkoti saulei taip aukštai,
Kad net skardena visa žemė -
Klausosi miškai, kalnai,
Dar parudavę slėniai.
Susimąstau girdėdama:
Ir kam jam tai?
O pasislėpusi kukli gelsva žmonelė,
Sparneliu vaikus apglėbusi,
Visų vis saugosi:
Ir katino, ir vanago,
Ir to, kuris įmynė savo pėdą.
O kur lietus, dar vėjas?..
O ganiava vis tiek ateis -
Paskui šienaus...
Ar nebijai?
2011 m. kovo 26 d., šeštadienis
Apsidairyk ir be bačkos
„Brangieji mano,
Neužstokit Saulės“,-
Taip sakė Diogenas
Iš bačkos šviesios.
Dabar valdovai
Lenkiasi tik aukso spalvai,
Nors gerai žino -
Naktį reikia fakelo
Dervos juodos.
Tamsus neapšviestas pasaulis,
Kai jodinėja metų metais
Tik žirgas, raitelis
Main Rido- be galvos;
Aukštai iškeltas kalavijas,
Kulka praskrieja, peilis,
Atšipęs vis nuo brutalios jėgos.
Sakydavo: dėl meilės,
Dėl šventos maldos.
Taip riteriai išeidavo į karą
Prisiekę moteriai-Marijai
Lig gyvos galvos,
Dabar žmogus,
Prisiekęs Biblijai,
Gręžiojasi ir ieškosi
Kitos žmonos...
Sakysi, kad meluoju,
Apsidairyk ir nusijuok....
Pabūk su lazdyno laime
Lazdynų žirginėliai
Laukia, laukia saulės -
Seniai geltuoja
Miško pakraščiai
Ir žiūri pušys,
Kaimynystę saugo
Gražuoliai ąžuolai.
Pajudina šakelę
Vėjo aidas -
Į mišką niekas jo neįsileis;
Čionai ramybė
Tyluma ir laimė,
Kad niekas nesilanko,
Kas nemato saulės
Ar debesėliui nesilenkia...
Pats sau pakyla
Per aukštai dažnai.
Bet Tu ateik.
Skiriu Stasiui L.
Baltasis berželis
Nemato vienatvės,
Prie jo debesėlis
Priplaukia dažnai.
Kalne jam pušelės
Palinksi į taktą,
Kai sklinda per slėnį
Gitaros garsai.
Prie ąžuolo žalio
Armonika juokias,
Siunčia „Labas rytas“
Žaismingu šūksniu...
Į valso verpetą
Įsisuka vėjas
Ir neša, siūbuoja
Berželio lapus.
Ne viskas pagirdo,
Kas lūpas paliečia
Ne viską ir geriam,
Kas spindi, skanu...
Paglostyki ranką,
Kurios nesimato,
Ir suksis saulutė
Melsvuoju keliu.
Šiandien sutikti
Senieji ąžuolai
Žiūri į saulę
Ir laukia vieversio giesmės.
Pasiklausys ir šoks
Nauji lapeliai
Iš jau apsamanojusios šakos.
Didingas tas rauplėtas veidas,
Pačiupinėtas metų
Lyg pavasario vagos;
Taip gražiai brista,
Vis atsisukta į saulę,
Prisiglausta prie rankos -
Vienišos, vienos.
Oi, katinėliai sprogs
Ant mažo stalo
Senolės namuose.
Galbūt vienatvė
Vakarais rečiau šmėžuos...
Gandro dienai
Gandrams aš dar turiu
Savų klaustukų;
Vis laukiu, kad nors rudenį
Anūkę man atneš,-
Be jos nesu tikra senelė,
Nes marčios vien tik sūnus supa...
Nejaugi kareivėliai
Vaikščios po gatves?
Jei gimdavo seniau
Vieni berniukai,
Sakydavo, kad karas juos nuneš.
Mergelės palydės į kelią,
Sustos ant kalno po berželiais
Ir pražiūrės melsvąsias akeles.
Gal kas tikėjo-netikėjo,
Kad dovanų parneš...
2011 m. kovo 25 d., penktadienis
Skiriu Virgutei K.
Gražiausios -
Mėlynosios kielės:
Eini, o jos-čia pat ;
Uodegėles kraipo,
Taku stripinėja,
Pasitiki žmogaus gera valia.
Mačiau net jų lizdelį
Savo namų pakraigėje,
Kaip peni vaikučius,
Globoja taip, kaip mes,
Dažnai darže sekioja,
Vabalėlius traukia, neša,
Kad būtų soti šeimynėlė
Ir užaugtų iki šaltojo rudens.
Dabar galvoju -
Apie ką rašau?
Mačiau gražesnę
Nei maža kielė.
Žvakutės naktį
Ant akmenų-tai stabilu -
Pastatomos žvakutės.
Gal net neuždegtas -
Palieka jas kitiems uždegti.
Liepsnelė žybsi po gaubtu
Ir prašosi į naktį
Įeiti su ramiu sapnu.
Bet ne ...vis sproginėja
Kiekviename krašte
Ir neapykantos liepsnelės
Ir vėl žvakutės ima degti.
Kad tik ant tavo
Artimųjų akmenų
Statyti jų netektų...
Priklaupk
Net ir prie skausmo
Svetimų.
Ateities medžiai
Retai kada pasiseka
Taip iš arti matyti
Alksnio žirginėlius -
Jisai gudrus,
Juos pakelia aukštai,
Kad vėjas pūstų,
Apvaisintų naują grūdą -
Mažut mažutėlį,
Kad pasisėtų jis,
Nors ir toli toli labai.
Taip nepradingsta giminė,
Valia senelių-užgimti
Ir užaugti medžiais dideliais.
Kodėl dabar nuvirto
Medis nelauktai?
Gal liko, nors žemai,
Svajonių pumpurai?
Vakaro pasakos
Gražiausios pasakos,
Kai seka vakarais
Iš atminties senoliai.
Matai, kaip dreba lūpos
Ir sena ranka paglosto galvą
Mažajam kelių artojui.
Jau kojos silpnos,
Bet dar atmintis gyva
Apie karalių pilį,
Į kurią kiekvienas
Stačiais laiptais kopė...
Žinai, pridėjo jis į pasakas
Savo pėdas ir eina atmintis
Net per visas kartas...
Tiktai, ar jas visas
Kiti patikrino,
Išmoko?
2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis
Vienintelio laukimas
Gimimas ir augimas
Miške pušelės, kaip ir mes,
Pagal sezoną keičia rūbą -
Įsižiūrėk, ne tokia žaluma,
O ir kamienas keičia spalvą rudą.
Kai bėga vagos per dirvas,
Joms iš paskos varnėnas spūdina,
Pušelė ruošia vėl naujus spurgus.
Matei, kaip tada pušys žydi?
Koks metų laikas nuostabus,
Kada prasideda laukimas;
Ant delno parnešiau namo
Sakralinį žmogaus,
Gamtos gimimą.
Žibučių baimė
Žibučių rinkti išėjau,
Bet kalnuose
Dar sniego nenuleido.
Po kojom pašalą jutau -
Tik lopinėliai parudavę
Nusilenkė prieš saulę.
Oi, ąžuolų didybė -
Kaipgi juos apeisi,
Bet ir jų dar plikos galvos.
Nei vėjo, nei pavasarinės
Šilumos nejaučia veidas.
Žibutės lapas man papasakojo,
Kaip žiemą jis praleido...
Aš būsiu atvira-nekaip.
Dar nuo širdies ir nuo akių
Neslysta nerimas -
Žibutės šalčio baimė.
Užšalę ežerėliai
Brangioji, kam tos tavo
Akys-ežerai,
Į jas dažnai žiūriu
Jų atvaizde panirę
Kalnai ir gojai;
Antelės, kirai, gulbės
Plaukia palengva,
Tik retkarčiais pakyla,
Sparnais suplasnoja...
Nuo vėjo šiaušiasi banga -
Gal saksofonu kas užgrojo?
Tai drebulėlė rauda,
Brolių palikta-viena...
Kam išdavė brangiausią -
Savo tėvą,-nekalti juk broliai...
Jos ašaros paskęsta gelmėse,
Atrodo, rauda ežerėlis...
Ateik, pabūkime drauge,
Gal ašaros pavirs
Tiktai gyvenimo šešėliais?..
Brangioji Žeme,
Tu-sava,
Suprasi,
Ką abi patyrėm,
Iškentėjom.
Meilė-menas
Išmokstama mylėti.
Meilė-menas.
Matysi kito džiaugsmą
Savo akyse,
Kai atsispindi tavo svajos,
Paskęsta mylimojo
Sielos gelmėse.
Išmokstama suprasti
Artimojo skausmą,
Kai ne tas žodis
Skrenda kaip kulka...
Paversk jį žibute,
Laiku pagauk, apsaugok,
Kad nesugrįžtų
Blogas žodis pas tave.
Išmokstama, kai gyveni
Prie mylimo žmogaus šalia,
Net atkartoti žingsnių aidą,
Pabūti akimis ir saule;
Senatvėje prie lovos
Atremta lazda.
Prieš sakant: „Taip. Aš myliu“,-
Vis pagalvok,
Ar taip sakysi savo draugui,
Kai jam 80 jau sukaks.
Gražiajai šeimininkei
Ir gražios šių dienų panelės;
Kiek įvairių spalvų -
Batukai aukštakulniai
Ar visai be jų,
Kada bėgioja po pievelę...
Be priejuostėlių, kaspinų -
Kasos palaidos
Žėruoja saulėje laisvai,
Prieš vėją plaikstosi.
Lūpas sučiaupia,
Jei kas negerai,-
Parodo savo vertę.
Oi, būkime visur ir visada,-
Kaip Saulė-laisvos.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)