Kalbėkime visaip

Visaip kalbėtis galime, –

Tvirtai sučiaupę lūpas,

Supras ir atsakys

Vien akimis…

Kalbėtis galime kitaip, –

Dainuodami,

Kai geras ūpas,

Klausys ir atsakys

Ir širdies balsu,

Akimis…

Kalbėtis verta ir tada,

Kai nugarą atsukęs,

Nubėgantis klausysis

Nuojauta ir ausimis,

Po daugel metų

Atsisukęs

Dangui „ačiū’’pasakys,

Kad buvom susitikę

Akis į akį,

Prisimins ir išklausys.

Balta ir geltona

Kada galėsiu tokį pavasarį

Dar kartą pamatyti, –

Pražysta ir nubyra

Saulės pakaitinti žiedai...

Mano pavasaris – jaunikis,

Aš – nuotaka

Prie savo namo,

Darželyje apsitaisiusi baltai…

Ieva – pradžia gyvybės,

O rudenį vis krenta

Prinokę obuoliai,

Tu atsikąsk pusę raudoną,

Geltoną man palik tiktai…

Kriaušių vaisiai ir žiedai

Pavasarį gražiai pražysta

Mažosios slyvelės,

Paskui skuba kriaušės,

Baltais pasipuošusios žiedais, –

Bus vaisių, bus saldžių,

Pametiniai, lyg vaikai

Puriomis galvelėmis,

Sūpuoja šakos nuolatos,

Pamėto ir aukštai…

Kam juodos duonos,

O kitam – pyrago,

Užtepi uogienės gan storai,

Mums – sodai,

Bitėms – aviliai…

Medus geltonas

Ir per širdį varva,

Kada kalbu apie vaikus

Mielai.

Nauji mūrai

Nauji namai ilgai neišsilaiko,

Gal molis – nebe tas,

Kalkės jau – šio laiko,

Uoliena ne cementui neparuošta…

Senovės pilys

Daugel metų stovi,

Nuniokotos karų,

Kiurdytos patrankų sviediniais,

Tarsi karžygiai laukia,

Kad tik sugrįžtų į namus,

Kur motina ir sesės,

Dar maži vaikai…

Šių dienų vaikai

Užauga greitai,

Tad skubame statyti mūrus,

Kurie subyra dar greičiau.

Klaidos

Sunkiausi metai – praeity, –

Artimųjų netektys,

Kada vaikai buvo maži,

Sąsiuviniai, primarginti

Rankų mažų,

O ten daugybė

Būdavo klaidų…

Popieriuje viską ištaisysi,

Perrašysi lapuose

Ir jų nebematysi,

Ištrinsi ašaros lašelį

Netyčia nutiškusį

Ir vėl žiūrėsi į žvaigždes,

Lyg pirmą kartą

Jas išvydusi…

Dangau, palaimink žemėje

Savo vaikus,

Tiek daug čia skausmo

Ir nesuprastų klaidų.

Pasveikinkime einančius

Kiek daug reikia jėgų,

Kad eidamas per ledą

Žiemą nepaslystum,

Per gruodą basam eiti

Būna nesaugu,

Net smėlis vasarą

Būna toks karštas,

Išspaudžia ašarą net iš akių…

Žiūriu į dangų,

Jį tiktai svajonės siekia,

Nepasibelsi gyvas ir į jo vartus,

Kol plaka dar širdis,

Turiu ir siekį – matyti

Kiek paaugusius vaikaičius,

Baltą beržą palytėti,

Apsišlakstyti veidą

Vandeniu tyru…

Dabar šypsausi tau,

Te šypsena visus papuošia,

Man atsakyk šiandieną tuo pačiu…

Per gruodą eiti bus sunku.

Tulpių kvepalai

Jei visą vasarą,

Ne tik pavasarį,

Žydėtų tulpės,

Sodinčiau po langais,

Kiemo pievelėje,

Kur tik pakliūva, –

Jos tokios mielos,

Nešam per šventes

Mamytei, moterims,

Kad meilė neišblėstų,

Parašome atsiminimą,

Kelis žodžius,

Girdėtus ir atmintinai…

Kad žodis pasiliktų,

Rašau visur – aukštai,

Dangaus mėlynėje,

Ant balto debesėlio,

Tulpės žiedo po langais,

Ne visos tulpės kvepia,

O švelnūs žodžiai

Virsta kvepalais.

Sielos paslaptys

Į vieną dainą

Visų garsų nesudėsiu,

Neužteks viso gyvenimo,

Kad tau išpasakočiau

Ir eilėraščio mintyse miglotose

Šiandien daug ką keisčiau…

Neužteks šviesios dienos,

Kad visus darbelius nudirbčiau,

Neužteks nakties,

Kad sapnuose juos atkartočiau,

Ryte į vainiką įpinčiau,

Vakarinei maldai atiduočiau…

Neužtenka meilės, –

Ji – tik laikinas šešėlis,

Visada užtemdo,

Užberia lyg smėliu, –

Pasilieku lemtį –

Paskutinę viltį,

Kitą rytą gelbstinčią,

Sugrįžtu į dainą,

Lyrinį eilėraštį...

Mamai – visos gėlės

Į kiekvieną garsą

Širdis atsiliepia,

Daug smarkiau ji plaka,

Kai prieš akis – kelias,

Niekuo nežymėtas…

Pasirenku saulę,

Vilties žvaigždę šviesią,

Akmenėlius mėtau,

Kad atgal sugrįžčiau

Į savo gimtinę,

Motinai ir tėvui

Gėlių vis padėčiau.

Motinėle miela,

Takelis į kalną –

Visada gėlėtas,

Dukros, tavo sūnūs

Virsta angelėliais,

Kad su tavimi būtų,

Amžinai budėtų.

Nesibaigiančios

Iš kur tas šauksmas?

Iš pievų žydinčių,

Dangaus prieš lietų,

Griaustinio trenksmo

Į ąžuolo kamieną,

Iš srovės skaidrių lašų,

Į upeliuką bėgančių,

Iš meilės džiaugsmo,

Patirtos skriaudos…

Iš kur tas laimės jausmas?

Iš mūsų prigimties,

Senovinių giesmių,

Pasakos ir iki šiolei

Nebaigtos.

Gėlių svarstyklės

Pavasarį žiedai – svarstyklės augmenijos,

Kiekvieną dieną keičiasi spalva, –

Sodrūs, vos tiktai pražydę,

Vėliau nublukina juos saulė,

Ištirpdo šiluma…

Jaunystė meilė – nesuvokiamos svarstyklės,

Pirmoji – tik aistra,

Užlieją širdį karštis,

Ilgesys nuo ryto iki ryto,

Nuvysta nužydėjęs vakare…

Senatvės metai – mėnesienoje nušvitę,

Balkšva sidabrinė spalva,

Bet mylime vienodai

Vakarą ir rytą,

Gėlių svarstyklėmis matuoja šias dienas.

Grėsmės akivaizdoje

Koks grožis šį pavasarį,

Kai baltais žiedeliais sninga,

Mindau takeliuose

Jų švelnias pusnis,

Kaip kvepia netgi krentantys,

Šakose naujas derlius mezgasi,

Gražaus gyvenimo viltis…

Vėjas taršo plaukus,

Ir įpina žiedų kelis,

Per skruostus slenka šiltas,

Kaip meilės bučinys,

Saulutės spindulys…

Koks grožis šį pavasarį,

Kai aplink slankioja

Nematoma mirtis,

Galbūt tada ir išryškėja

Dangaus skliautas,

Balti žiedeliai – prieš akis.

Lopšio aidas

Ona Baliukienė

Pasupk kas vakarą, –

Vaikystės svajos nesibaigia,

Pasupk motulės rankomis,

Jos tokios buvo švelnios,

Užmigdo net ir šiandien…

Sūpuok lig ryto,

Lopšys iš kartos

Į kartą perduodamas,

Miega dabar mažyčiai,

Mama juos glosto meiliai…

Užmerk ir man akis,

Paglostyk šiandien galvą,

„Myliu’’, – pasakyk nors tyliai,

Sugrįš jis rytoj aidu.

Tikra poezija

Tave kasdien matau

Vis kuriančią tikrą poeziją,

Su daug citatų iš kitų eilių,

Jos būna švelnios, pakylėtos,

Dažnai su Dievo,

Angelo vardu…

Eini savo keliu

Į tikrą šviesą,

Keli, kad sektų tavimi,

Dar nemačiau daugybėje

Internetinių poetų,

Tokių tvirtų savo žodžiu.

Skiriu Aušrai B.

Seno frazės

Ne viskas telpa posmuose,

Kas sudėta į širdį,

Ne viską sakom žodžiais, –

Jų daugel pasilieka

Neišdainuotų garsiai,

O mūsų ausys girdi…

Daug skausmo pasilieka

Už durų užrakintų,

Neįsileidžiam nieko

Arčiau ir prisiglausti,

Kas kitaip mano,

Širstame…

Ir jums

Visada surandu žodžių,

Kai reikia dėkoti

Už ilgus ar kelerius metus,

Atgautą atmintį

Ar ištartus po ilgo tylėjimo

Kelis žodžius…

Visada randu dainų,

Kuriomis dėkoja

Dangui ir žemei

Už gėrio vaisius,

Randu čia žodį pakylėtą,

Nuramintas aimanas

Už artimuosius ir draugus…

Visada randu sau

Paskutinį akordą, –

Tokia čia sielos atgaiva

Ir jums.

Pietūs

Kai užkaičiu puodą,

Pietums – tau puodukas,

Šaukštas ir šakutė,

Dalijomės duoną,

Visko – po truputį…

Sriuboje – mėsytė,

Bulvių kelios skiltys,

Kopūstienė – tiršta,

Sveikatinga, šilta…

Įpili, pauostai –

Visa troba kvepia,

Pasrėbęs pailsi

Ir eini į darbą.

Geltonas pavasaris

Taip gera išeiti

Į saulėtą kiemą,

Įkvėpti pavasarį

Lig širdies gilumų,

Nuskinti geltoną žiedelį

Kvepiančios pienės,

Prisegti prie savo

Baltų jau plaukų…

Prisimenu pabaliais

Traškias purienas,

Šiltas balutes

Prie ežero mėlyno, –

Tegu ten takeliai

Bus ir užžėlę,

O saulė – geltona,

Kaip žydinti pienė.

Viskas – tikra

Stengiuosi, kiek pajėgiu,

Kad viskas būtų tikra,

Tarp žodžio ir minties –

Tik viena akimirka,

Saulutės blyksnis,

O visa kita – meilė,

Gražiausia atmintis,

Vaikystė ir jaunystė,

Vaikų, vaikaičių šypsenos…

Norėčiau ir tokios senatvės,

Kad būtų viskas – tikra.

MEDIKŲ šventė

Šiandien Tau šios gėlės,

Kaip ir visiems medikams,

Slaugantiems ir išrašantiems

Reikalingus vaistus…

Šiandien tik Tau šie žodžiai,

Stovinčiai vaistinėje,

Kai namuose – savi vaikai,

Mano brangūs vaikaičiai,

Jiems reikia mamos rankų,

Tavo širdies šilumos,

Kaip būtiniausių vaistų…

Šiandien Jums – šventė,

Kai grėsmė – taip arti,

Jūs budite...

Linkėkime visiems, kas serga,

Kuo greičiau pasveikti.

Mintys

Mintys būna lakios,

Kai menu vaikystę,

Tada nežinojau,

Kaip lengva paklysti,

Takas – prie upelio,

Kitas – į mokyklą,

Retsykiais – prie ežerėlio,

Ten jau gali skęsti,

Nuo šlaito paslysti…

Mintys būna švarios

Pačioje jaunystėje,

Kol daugel svajonių,

Gali kalnus versti,

Pasakas sukurti,

Kad jomis tikėtų,

Įdėti ir širdį…

Mintys būna liūdnos,

Kai daug nebetenki,

Palaidoji žmones,

Ašarom aptenki,

Nuo pat debesėlio

Sūrius lašus renki…

Mintys būna gilios,

Kai peržengi slenkstį,

O po juo – žarijos,

Lyg pragaro vartai,

Ką dangus paskyrė,

Su tuo susitaikai.

Ačiū

Muzikantui muzika –

Tai dangaus dovana,

Išlavinta klausa ir miklūs pirštai,

Širdies aistra,

Kai siekiama, kas nepasiekta,

Praeitis neužsimiršta…

Klausausi muzikos,

Nors skambinti nemoku,

O kylu su aušra

Ir tarsi šoku…

Skambink, kiek gali,

Daugybė padėkos jums.

Ar prisiminsite senolę?

Kai aš pasensiu,

Patrinkite du akmenukus,

Įskelsit žiežirbas,

Nereikės ir degtuko…

Kai aš numirsiu,

Užriskit akmenuką,

Priminsiu iš aukštybių,

Kaip mėčiau mažučiukė

Apvalų sviedinuką…

Kai būsiu dausose,

Palaiminsiu gyvuosius,

Niekas te neprisimina

Geruoju ar piktuoju,

Tegu nekeikia,

Kaip šaltą žiemą

Rudo molio.

Kataklizmų sūkuryje

Būna dienų,

Kai norisi užmigti

Ilgu letargo miegu,

Kad atsibustumei,

Kai bus pasaulyje ramu,

Negrės klastingos ligos,

Nė vėjas dulkių

Iš kažkur neneš…

Užmigtumei, lyg pasakoje

Užburta princesė

Ir lauktum bučinio,

Meilėje atmerktum akeles,

Visas pasaulis sužydėtų

Nemirtinga gėle,

Kurios nematė niekas,

Bet ji vaizduotėje yra…

Būna dienų,

Kai norisi tikėti

Šventuoju vandeniu,

Jo amžina srove,

Versme iš klano,

Kuri ims tekėti,

Kada nubus širdyje gėris,

Pakils į dangų siela,

O žemėje paliks

Auka.

Mano kalba

Paukščiui – giesmė,

O man – poezija,

Žodžio paskirtis gyvenime

Atstoja ir namus,

Ir tolimus draugus,

Šaukiu garsais,

Kurie tavęs link sruva,

Pasveikinu nuoširdžiai,

Su pavasariu – linksmai…

Oi, koks gražus

Baltas žydėjimas,

Kaštonų žvakių spindesys,

Krūtinėje jaučiu didžiulį pakylėjimą,

Lyg oštų visi girios medžiai,

Pražydę pievų lubinai –

Visi išsyk…

Pasaulyje gal šitaip ir nebūna,

Bet posmuose – galia,

Čia – griaudėja perkūnija,

Iš ežero geria vaivorykštė,

Į dangų kyla

Visų spalvų gama…

Kalbuosi ir su tavimi,

Kaip vieversys,

Tiktai savo kalba.

Visų šalių draugai

Nauja žmonių karta

Gyvenimui ateina,

Keičiasi ir buitis,

Kitokie papročiai,

Kitokie rūbai, maistas,

Atvežti net iš kitų šalių,

Suvienodėjame taip greitai,

Visų šalių – visi vaikai...

Išmokstame kalbų,

Kai artimieji sveikina kitaip,

Tiktai paukštelių kalba nesikeičia, –

Čiulba varnėnai,

Kalena gandrai,

Gegutė užkukuoja,

O tuščia kišenė,

Gal išbyrėjo pakeliui...

Susuko lizdą mėlynoji kielė,

Kregždutė surentė iš molio,

Volungė pakabino ant šakos,

O mūsų trobos – stiklo ir betono,

Kitokios, nei buvo tėvų,

Suleistos iš kvepiančios pušies,

Kuriuose gimei…

Pasveikinkime ir šią dieną

Visomis kalbomis,

Mano mieli draugai.

Motinos diena

Upės – du krantai,

Kaip mūsų akys

Per kalnelį nesueina,

Tiesiame tiltus,

Statome namus,

Nuo abiejų krantų – langai,

Ir žiūrime į srovę,

Į vagą vis platėjančią,

Kas dieną einame pasroviui,

Palieka smėly pėdos…

Per upeliukus stato tiltus medis,

Pasvirusi šaka,

Žilvičiai, lūžtantys nuo vėjo,

Atsisėdi poilsiui,

Pasiklausai čiurlenimo,

Pamirkai kojas,

Mąstai apie gyvenimą,

Kuris dienas pasėjo...

Upeliuke yra brasta,

Eini ir surandi priėjęs,

Brendi į kitą pusę,

Nors ten ir artimų nėra,

Kutena pėdas akmenėliai...

Kol yra du krantai,

Pavasaris – ruduo,

Jauti ir širdyje,

Kad lankymas atėjo…

Vienom krante – tėvai,

Dar neseni ir jų kapai,

Kitam – vaikaičių pėdos.

Kovojantiems už gyvenimą

Tūkstantį sykių

Tėveliams dėkojau, –

Jie davė man gyvybę,

Kaip žemei vandenį –

Lietaus lašus dangaus,

Daug sykių per gyvenimą

Stovėjau ant mirties ribos,

Tada tik gydytojai ranką spaudė,

Pažadino vėl eiti per pasaulį,

Šiandieną noriu jiems vėl padėkoti

Iš visos širdies.

Daug sykių, lyg iš debesų,

Širdgėla pliaupė,

Prie artimųjų patalo

Budėdama meldžiausi

Už visus gydytojus,

Kurie man į gyvenimą

Dar kartą sugrąžino juos.

Tegu šiandieną budinčius

Prie sergančių ir sveikstančių

Mano padėka pasiekia,

Linkiu geriausio ir meldžiu

Sveikatos mums visiems.

Riedantis laikas

Pavasaris išjudina ledus,

Nuo žemės pašalą paleidžia,

Saulutė žaluma puošia lapus,

Rusvai ir mano veidą,

Pavasaris nieko neskaudina.

Dreba nuo vėjo medžių pumpurai,

Greičiau žiedus išskleidžia,

O mano metai, tarsi grįžta

Tekėti ta pačia vaga – upeliuku,

Kai ašara nudžiūsta,

Susiaurėja vyzdžiai

Nuolat bežiūrint ir prieš saulę…

Dažnai žiūriu į gėlę,

Neskinu, be reikalo,

Alyvos šakelių nelaužiu,

Taip gera būtų su visais

Dar vienos rudens dienos sulaukti.

Paguoda

Paguodos žodžiai

Tiktai mažą veikia,

Nusibalnoja kelį arba nosį,

Papūti – pasveiksta;

Mažylis atkiša pirštelį,

Jeigu kažką ne taip padaro jo rankelė,

Papūti – praeina…

Seną užgauna žodis,

Kaip ir mažą,

Bet niekas nepaguodžia

Taip, kaip mažo…

Medžiai

Nenusakomas šis jaudinantis jausmas,

Kai klevai man atiduoda

Paimtą iš žemės savo kraują,

Paskui sprogsta pumpurai,

Geltonuoja šakos lapams

Dar neišsiskleidus,

Bitės dūzgesį girdžiu aukštai…

Oi, berželiai, jūs – balti beržai,

Prisiglaudžia prie tavęs mergelė,

Pasakojasi ir širdies atodūsius,

Glosto tau kasas

Balta rankele taip švelniai,

Tarsi gulbės plunksna,

Nuo labai seniai…

Mano medžiai – laimės ir paguodos

Žemėje artimieji,

Kai tėvų nėra seniai,

Pakeliu akis į žydrą mėlį,

Susijungia mintys su tavim,

Dangau.

Ežeras atgijo

Šilumos džiaugsmas

Narai

Paskutinės pavasario akelės

Soduose