2020 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Kalbėkime visaip




Visaip kalbėtis galime, –
Tvirtai sučiaupę lūpas,
Supras ir atsakys
Vien akimis…
Kalbėtis galime kitaip, –
Dainuodami,
Kai geras ūpas,
Klausys ir atsakys
Ir širdies balsu,
Akimis…
Kalbėtis verta ir tada,
Kai nugarą atsukęs,
Nubėgantis klausysis
Nuojauta ir ausimis,
Po daugel metų
Atsisukęs
Dangui „ačiū’’pasakys,
Kad buvom susitikę
Akis į akį,
Prisimins ir išklausys.



Balta ir geltona




Kada galėsiu tokį pavasarį
Dar kartą pamatyti, –
Pražysta ir nubyra
Saulės pakaitinti žiedai...
Mano pavasaris – jaunikis,
Aš – nuotaka
Prie savo namo,
Darželyje apsitaisiusi baltai…
Ieva – pradžia gyvybės,
O rudenį vis krenta
Prinokę obuoliai,
Tu atsikąsk pusę raudoną,
Geltoną man palik tiktai…





Kriaušių vaisiai ir žiedai



Pavasarį gražiai pražysta
Mažosios slyvelės,
Paskui skuba kriaušės,
Baltais pasipuošusios žiedais, –
Bus vaisių, bus saldžių,
Pametiniai, lyg vaikai
Puriomis galvelėmis,
Sūpuoja šakos nuolatos,
Pamėto ir aukštai…
Kam juodos duonos,
O kitam – pyrago,
Užtepi uogienės gan storai,
Mums – sodai,
Bitėms – aviliai…
Medus geltonas
Ir per širdį varva,
Kada kalbu apie vaikus
Mielai.




Nauji mūrai




Nauji namai ilgai neišsilaiko,
Gal molis – nebe tas,
Kalkės jau – šio laiko,
Uoliena ne cementui neparuošta…
Senovės pilys
Daugel metų stovi,
Nuniokotos karų,
Kiurdytos patrankų sviediniais,
Tarsi karžygiai laukia,
Kad tik sugrįžtų į namus,
Kur motina ir sesės,
Dar maži vaikai…
Šių dienų vaikai
Užauga greitai,
Tad skubame statyti mūrus,
Kurie subyra dar greičiau.



Klaidos




Sunkiausi metai – praeity, –
Artimųjų netektys,
Kada vaikai buvo maži,
Sąsiuviniai, primarginti
Rankų mažų,
O ten daugybė
Būdavo klaidų…
Popieriuje viską ištaisysi,
Perrašysi lapuose
Ir jų nebematysi,
Ištrinsi ašaros lašelį
Netyčia nutiškusį
Ir vėl žiūrėsi į žvaigždes,
Lyg pirmą kartą
Jas išvydusi…
Dangau, palaimink žemėje
Savo vaikus,
Tiek daug čia skausmo
Ir nesuprastų klaidų.



Pasveikinkime einančius








Kiek daug reikia jėgų,
Kad eidamas per ledą
Žiemą nepaslystum,
Per gruodą basam eiti
Būna nesaugu,
Net smėlis vasarą
Būna toks karštas,
Išspaudžia ašarą net iš akių…
Žiūriu į dangų,
Jį tiktai svajonės siekia,
Nepasibelsi gyvas ir į jo vartus,
Kol plaka dar širdis,
Turiu ir siekį – matyti
Kiek paaugusius vaikaičius,
Baltą beržą palytėti,
Apsišlakstyti veidą
Vandeniu tyru…
Dabar šypsausi tau,
Te šypsena visus papuošia,
Man atsakyk šiandieną tuo pačiu…
Per gruodą eiti bus sunku.



2020 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Tulpių kvepalai





Jei visą vasarą,
Ne tik pavasarį,
Žydėtų tulpės,
Sodinčiau po langais,
Kiemo pievelėje,
Kur tik pakliūva, –
Jos tokios mielos,
Nešam per šventes
Mamytei, moterims,
Kad meilė neišblėstų,
Parašome atsiminimą,
Kelis žodžius,
Girdėtus ir atmintinai…
Kad žodis pasiliktų,
Rašau visur – aukštai,
Dangaus mėlynėje,
Ant balto debesėlio,
Tulpės žiedo po langais,
Ne visos tulpės kvepia,
O švelnūs žodžiai
Virsta kvepalais.




Sielos paslaptys





Į vieną dainą
Visų garsų nesudėsiu,
Neužteks viso gyvenimo,
Kad tau išpasakočiau
Ir eilėraščio mintyse miglotose
Šiandien daug ką keisčiau…
Neužteks šviesios dienos,
Kad visus darbelius nudirbčiau,
Neužteks nakties,
Kad sapnuose juos atkartočiau,
Ryte į vainiką įpinčiau,
Vakarinei maldai atiduočiau…
Neužtenka meilės, –
Ji – tik laikinas šešėlis,
Visada užtemdo,
Užberia lyg smėliu, –
Pasilieku lemtį –
Paskutinę viltį,
Kitą rytą gelbstinčią,
Sugrįžtu į dainą,
Lyrinį eilėraštį...




Mamai – visos gėlės




Į kiekvieną garsą
Širdis atsiliepia,
Daug smarkiau ji plaka,
Kai prieš akis – kelias,
Niekuo nežymėtas…
Pasirenku saulę,
Vilties žvaigždę šviesią,
Akmenėlius mėtau,
Kad atgal sugrįžčiau
Į savo gimtinę,
Motinai ir tėvui
Gėlių vis padėčiau.
Motinėle miela,
Takelis į kalną –
Visada gėlėtas,
Dukros, tavo sūnūs
Virsta angelėliais,
Kad su tavimi būtų,
Amžinai budėtų.



Nesibaigiančios




Iš kur tas šauksmas?
Iš pievų žydinčių,
Dangaus prieš lietų,
Griaustinio trenksmo
Į ąžuolo kamieną,
Iš srovės skaidrių lašų,
Į upeliuką bėgančių,
Iš meilės džiaugsmo,
Patirtos skriaudos…
Iš kur tas laimės jausmas?
Iš mūsų prigimties,
Senovinių giesmių,
Pasakos ir iki šiolei
Nebaigtos.



2020 m. balandžio 28 d., antradienis

Gėlių svarstyklės





Pavasarį žiedai – svarstyklės augmenijos,
Kiekvieną dieną keičiasi spalva, –
Sodrūs, vos tiktai pražydę,
Vėliau nublukina juos saulė,
Ištirpdo šiluma…
Jaunystė meilė – nesuvokiamos svarstyklės,
Pirmoji – tik aistra,
Užlieją širdį karštis,
Ilgesys nuo ryto iki ryto,
Nuvysta nužydėjęs vakare…
Senatvės metai – mėnesienoje nušvitę,
Balkšva sidabrinė spalva,
Bet mylime vienodai
Vakarą ir rytą,
Gėlių svarstyklėmis matuoja šias dienas.




Grėsmės akivaizdoje




Koks grožis šį pavasarį,
Kai baltais žiedeliais sninga,
Mindau takeliuose
Jų švelnias pusnis,
Kaip kvepia netgi krentantys,
Šakose naujas derlius mezgasi,
Gražaus gyvenimo viltis…
Vėjas taršo plaukus,
Ir įpina žiedų kelis,
Per skruostus slenka šiltas,
Kaip meilės bučinys,
Saulutės spindulys…
Koks grožis šį pavasarį,
Kai aplink slankioja
Nematoma mirtis,
Galbūt tada ir išryškėja
Dangaus skliautas,
Balti žiedeliai – prieš akis.





2020 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Lopšio aidas

Ona Baliukienė

Pasupk kas vakarą, –
Vaikystės svajos nesibaigia,
Pasupk motulės rankomis,
Jos tokios buvo švelnios,
Užmigdo net ir šiandien…
Sūpuok lig ryto,
Lopšys iš kartos
Į kartą perduodamas,
Miega dabar mažyčiai,
Mama juos glosto meiliai…
Užmerk ir man akis,
Paglostyk šiandien galvą,
„Myliu’’, – pasakyk nors tyliai,
Sugrįš jis rytoj aidu.

Tikra poezija

Tave kasdien matau
Vis kuriančią tikrą poeziją,
Su daug citatų iš kitų eilių,
Jos būna švelnios, pakylėtos,
Dažnai su Dievo,
Angelo vardu…
Eini savo keliu
Į tikrą šviesą,
Keli, kad sektų tavimi,
Dar nemačiau daugybėje
Internetinių poetų,
Tokių tvirtų savo žodžiu.

Skiriu Aušrai B.









Seno frazės




Ne viskas telpa posmuose,
Kas sudėta į širdį,
Ne viską sakom žodžiais, –
Jų daugel pasilieka
Neišdainuotų garsiai,
O mūsų ausys girdi…
Daug skausmo pasilieka
Už durų užrakintų,
Neįsileidžiam nieko
Arčiau ir prisiglausti,
Kas kitaip mano,
Širstame…






Ir jums




Visada surandu žodžių,
Kai reikia dėkoti
Už ilgus ar kelerius metus,
Atgautą atmintį
Ar ištartus po ilgo tylėjimo
Kelis žodžius…
Visada randu dainų,
Kuriomis dėkoja
Dangui ir žemei
Už gėrio vaisius,
Randu čia žodį pakylėtą,
Nuramintas aimanas
Už artimuosius ir draugus…
Visada randu sau
Paskutinį akordą, –
Tokia čia sielos atgaiva
Ir jums.




Pietūs




Kai užkaičiu puodą,
Pietums – tau puodukas,
Šaukštas ir šakutė,
Dalijomės duoną,
Visko – po truputį…
Sriuboje – mėsytė,
Bulvių kelios skiltys,
Kopūstienė – tiršta,
Sveikatinga, šilta…
Įpili, pauostai –
Visa troba kvepia,
Pasrėbęs pailsi
Ir eini į darbą.


Geltonas pavasaris





Taip gera išeiti
Į saulėtą kiemą,
Įkvėpti pavasarį
Lig širdies gilumų,
Nuskinti geltoną žiedelį
Kvepiančios pienės,
Prisegti prie savo
Baltų jau plaukų…
Prisimenu pabaliais
Traškias purienas,
Šiltas balutes
Prie ežero mėlyno, –
Tegu ten takeliai
Bus ir užžėlę,
O saulė – geltona,
Kaip žydinti pienė.





Viskas – tikra




Stengiuosi, kiek pajėgiu,
Kad viskas būtų tikra,
Tarp žodžio ir minties –
Tik viena akimirka,
Saulutės blyksnis,
O visa kita – meilė,
Gražiausia atmintis,
Vaikystė ir jaunystė,
Vaikų, vaikaičių šypsenos…
Norėčiau ir tokios senatvės,
Kad būtų viskas – tikra.



MEDIKŲ šventė




Šiandien Tau šios gėlės,
Kaip ir visiems medikams,
Slaugantiems ir išrašantiems
Reikalingus vaistus…
Šiandien tik Tau šie žodžiai,
Stovinčiai vaistinėje,
Kai namuose – savi vaikai,
Mano brangūs vaikaičiai,
Jiems reikia mamos rankų,
Tavo širdies šilumos,
Kaip būtiniausių vaistų…
Šiandien Jums – šventė,
Kai grėsmė – taip arti,
Jūs budite...
Linkėkime visiems, kas serga,
Kuo greičiau pasveikti.



2020 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Mintys




Mintys būna lakios,
Kai menu vaikystę,
Tada nežinojau,
Kaip lengva paklysti,
Takas – prie upelio,
Kitas – į mokyklą,
Retsykiais – prie ežerėlio,
Ten jau gali skęsti,
Nuo šlaito paslysti…
Mintys būna švarios
Pačioje jaunystėje,
Kol daugel svajonių,
Gali kalnus versti,
Pasakas sukurti,
Kad jomis tikėtų,
Įdėti ir širdį…
Mintys būna liūdnos,
Kai daug nebetenki,
Palaidoji žmones,
Ašarom aptenki,
Nuo pat debesėlio
Sūrius lašus renki…
Mintys būna gilios,
Kai peržengi slenkstį,
O po juo – žarijos,
Lyg pragaro vartai,
Ką dangus paskyrė,
Su tuo susitaikai.



Ačiū




Muzikantui muzika –
Tai dangaus dovana,
Išlavinta klausa ir miklūs pirštai,
Širdies aistra,
Kai siekiama, kas nepasiekta,
Praeitis neužsimiršta…
Klausausi muzikos,
Nors skambinti nemoku,
O kylu su aušra
Ir tarsi šoku…
Skambink, kiek gali,
Daugybė padėkos jums.



Ar prisiminsite senolę?




Kai aš pasensiu,
Patrinkite du akmenukus,
Įskelsit žiežirbas,
Nereikės ir degtuko…
Kai aš numirsiu,
Užriskit akmenuką,
Priminsiu iš aukštybių,
Kaip mėčiau mažučiukė
Apvalų sviedinuką…
Kai būsiu dausose,
Palaiminsiu gyvuosius,
Niekas te neprisimina
Geruoju ar piktuoju,
Tegu nekeikia,
Kaip šaltą žiemą
Rudo molio.



Kataklizmų sūkuryje




Būna dienų,
Kai norisi užmigti
Ilgu letargo miegu,
Kad atsibustumei,
Kai bus pasaulyje ramu,
Negrės klastingos ligos,
Nė vėjas dulkių
Iš kažkur neneš…
Užmigtumei, lyg pasakoje
Užburta princesė
Ir lauktum bučinio,
Meilėje atmerktum akeles,
Visas pasaulis sužydėtų
Nemirtinga gėle,
Kurios nematė niekas,
Bet ji vaizduotėje yra…
Būna dienų,
Kai norisi tikėti
Šventuoju vandeniu,
Jo amžina srove,
Versme iš klano,
Kuri ims tekėti,
Kada nubus širdyje gėris,
Pakils į dangų siela,
O žemėje paliks
Auka.


Mano kalba




Paukščiui – giesmė,
O man – poezija,
Žodžio paskirtis gyvenime
Atstoja ir namus,
Ir tolimus draugus,
Šaukiu garsais,
Kurie tavęs link sruva,
Pasveikinu nuoširdžiai,
Su pavasariu – linksmai…
Oi, koks gražus
Baltas žydėjimas,
Kaštonų žvakių spindesys,
Krūtinėje jaučiu didžiulį pakylėjimą,
Lyg oštų visi girios medžiai,
Pražydę pievų lubinai –
Visi išsyk…
Pasaulyje gal šitaip ir nebūna,
Bet posmuose – galia,
Čia – griaudėja perkūnija,
Iš ežero geria vaivorykštė,
Į dangų kyla
Visų spalvų gama…
Kalbuosi ir su tavimi,
Kaip vieversys,
Tiktai savo kalba.




Visų šalių draugai




Nauja žmonių karta
Gyvenimui ateina,
Keičiasi ir buitis,
Kitokie papročiai,
Kitokie rūbai, maistas,
Atvežti net iš kitų šalių,
Suvienodėjame taip greitai,
Visų šalių – visi vaikai...
Išmokstame kalbų,
Kai artimieji sveikina kitaip,
Tiktai paukštelių kalba nesikeičia, –
Čiulba varnėnai,
Kalena gandrai,
Gegutė užkukuoja,
O tuščia kišenė,
Gal išbyrėjo pakeliui...
Susuko lizdą mėlynoji kielė,
Kregždutė surentė iš molio,
Volungė pakabino ant šakos,
O mūsų trobos – stiklo ir betono,
Kitokios, nei buvo tėvų,
Suleistos iš kvepiančios pušies,
Kuriuose gimei…
Pasveikinkime ir šią dieną
Visomis kalbomis,
Mano mieli draugai.



Motinos diena




Upės – du krantai,
Kaip mūsų akys
Per kalnelį nesueina,
Tiesiame tiltus,
Statome namus,
Nuo abiejų krantų – langai,
Ir žiūrime į srovę,
Į vagą vis platėjančią,
Kas dieną einame pasroviui,
Palieka smėly pėdos…
Per upeliukus stato tiltus medis,
Pasvirusi šaka,
Žilvičiai, lūžtantys nuo vėjo,
Atsisėdi poilsiui,
Pasiklausai čiurlenimo,
Pamirkai kojas,
Mąstai apie gyvenimą,
Kuris dienas pasėjo...
Upeliuke yra brasta,
Eini ir surandi priėjęs,
Brendi į kitą pusę,
Nors ten ir artimų nėra,
Kutena pėdas akmenėliai...
Kol yra du krantai,
Pavasaris – ruduo,
Jauti ir širdyje,
Kad lankymas atėjo…
Vienom krante – tėvai,
Dar neseni ir jų kapai,
Kitam – vaikaičių pėdos.




2020 m. balandžio 25 d., šeštadienis

Kovojantiems už gyvenimą




Tūkstantį sykių
Tėveliams dėkojau, –
Jie davė man gyvybę,
Kaip žemei vandenį –
Lietaus lašus dangaus,
Daug sykių per gyvenimą
Stovėjau ant mirties ribos,
Tada tik gydytojai ranką spaudė,
Pažadino vėl eiti per pasaulį,
Šiandieną noriu jiems vėl padėkoti
Iš visos širdies.
Daug sykių, lyg iš debesų,
Širdgėla pliaupė,
Prie artimųjų patalo
Budėdama meldžiausi
Už visus gydytojus,
Kurie man į gyvenimą
Dar kartą sugrąžino juos.
Tegu šiandieną budinčius
Prie sergančių ir sveikstančių
Mano padėka pasiekia,
Linkiu geriausio ir meldžiu
Sveikatos mums visiems.



Riedantis laikas




Pavasaris išjudina ledus,
Nuo žemės pašalą paleidžia,
Saulutė žaluma puošia lapus,
Rusvai ir mano veidą,
Pavasaris nieko neskaudina.
Dreba nuo vėjo medžių pumpurai,
Greičiau žiedus išskleidžia,
O mano metai, tarsi grįžta
Tekėti ta pačia vaga – upeliuku,
Kai ašara nudžiūsta,
Susiaurėja vyzdžiai
Nuolat bežiūrint ir prieš saulę…
Dažnai žiūriu į gėlę,
Neskinu, be reikalo,
Alyvos šakelių nelaužiu,
Taip gera būtų su visais
Dar vienos rudens dienos sulaukti.



2020 m. balandžio 24 d., penktadienis

Paguoda




Paguodos žodžiai
Tiktai mažą veikia,
Nusibalnoja kelį arba nosį,
Papūti – pasveiksta;
Mažylis atkiša pirštelį,
Jeigu kažką ne taip padaro jo rankelė,
Papūti – praeina…
Seną užgauna žodis,
Kaip ir mažą,
Bet niekas nepaguodžia
Taip, kaip mažo…



2020 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Medžiai




Nenusakomas šis jaudinantis jausmas,
Kai klevai man atiduoda
Paimtą iš žemės savo kraują,
Paskui sprogsta pumpurai,
Geltonuoja šakos lapams
Dar neišsiskleidus,
Bitės dūzgesį girdžiu aukštai…
Oi, berželiai, jūs – balti beržai,
Prisiglaudžia prie tavęs mergelė,
Pasakojasi ir širdies atodūsius,
Glosto tau kasas
Balta rankele taip švelniai,
Tarsi gulbės plunksna,
Nuo labai seniai…
Mano medžiai – laimės ir paguodos
Žemėje artimieji,
Kai tėvų nėra seniai,
Pakeliu akis į žydrą mėlį,
Susijungia mintys su tavim,
Dangau.





Ežeras atgijo


Šilumos džiaugsmas










Narai






Paskutinės pavasario akelės

Soduose