Neverk manęs

Kiekvieną dieną – vis po žiedą,

Taip skleidžiasi gėlė.

Ji pasižiūri ir dėkoja,

Kalbamės abi...

Už tai, kad sodinau mylėdama,

Palaisčiau verkdama,

Kad laimės jai linkėdama

Atidaviau save...

Gležni lapeliai skleidžiasi,

Kaip ir mano diena,

Prisilietimai baugūs,

Kad nenukristų lašas

Ten, kur ne vieta...

Šalia kita jau auga –

Tokia švelni nakčia,

Lyg mano brolis, draugas,

Pažįstamas, bet kas...

Kiekvienas vietos prašo,

O aš – tokia lengva,

Kaip vienas šiltas lašas, –

Nukris žiedelis margas,

Liksiu vieniša...

Neverk manęs.