Padėka žemei

Ne miške išdygau,

Tik medžius mylėjau,

Kai siūbavo vėjas,

Gelbėti norėjau...

Kada lūžo šakos,

Gailios rasos biro,

Surinkau jų ašaras

Ir ant šaknų pyliau...

Atsigauna medis,

Labai geros šaknys

Ir po šimto metų

Padėkoja žemei...

Miško takeliai

Turiu taką per miškelį,

Daugel sykių vaikštau,

Renku rudenį giles,

Žibutes pavasarį...

Turiu siaurą upeliuką,

Perbrendu ne kartą,

Geriu jo versmes

Ir su visais paukštukais,

Vasarą pasveikinu.

Turiu suręstą tiltelį

Iš karklų ir alksnių,

Striksiu vovere šakomis,

Dar bijausi aukščio,

Dangumi nevaikštau...

Brėkštant

Skrajūnai mano paukščiai,

Sugrįžtantys pavasarėjant,

Dažnai pakeitę

Savo margas plunksnas,

Išmokę ir giesmių,

Pasaulio matę ir nusižiūrėję,

Bet liko akys,

Besiilginčios namų,

Atsiiriate ir prieš vėją.

Kalena čia genys

Senas pušis ir ąžuolų stuobrius,

Kankorėžius lukštena kėkštai,

Išgirdę jų balsus

Vėl uždainuosite sava kalba

Lietuvos miškuose

Ryto saulei brėkštant.

Praregėjimai

Nustokime kalbėti apie tai,

Ko savo vaikui nelinkėtume,

Žodis – tai durklas,

Tinkantis užgožti negandą,

Jos neprisišaukiant, –

Žodis – šventas pakylėjimas,

Ištiesia ranką gėriui,

Nuskina gėlę nematomą,

Per pirmą pasimatymą įteikia

Ir neša pažadėtą laimę,

Kol vaikai užauga.

Nustokime kalbėti apie gyvenimą,

Lyg dangaus bausmę,

Išsiskyrimą, išdavystę,

Kai tavo vaikas klausosi,

Jis tyčia ar netyčia pakartos,

Į tą patį žodį,

Tarsi pėdą įsistos,

Kur buvo tėvų eita...

Nustokime kalbėti apie mirtį,

Jinai nešaukiama ateina,

Būkim pasiruošę,

Tyliai ją priimkime.

Sodinukai

Sodina ir sodina

Pakelėmis medžius,

O jau kita karta sumano,

Kad šie – per dideli

Ir siaurina šakas

Nukirsdami nuo pažemės.

Kai nukerta, nepasiklausia,

Ar tau skauda,

Naujus daigus

Sodina vėl iš naujo.

Gyvenimo gija

Prašau vis iš gyvenimo

Daug daugiau,

Negu jis duoda,

Gija tokia mįslinga,

Bet jai nepasiduodu,

Kylu nuo žemės vieversiu,

Jo niekas nepašauna,

O nežymus taškelis virpa

Ir vis gieda, gieda...

Įkvėpiau tyro oro,

Pravėriau plačiau akis,

Jaučiu pavasarį

Prie pat širdies,

Jis plaka, mirga saulėje,

Tarsi sparneliais vieversys.

Akių daina

Gyvenimas – daina,

Poezija, tapyba – viename,

Nepaprasta sielos melodija,

Kurią girdi ir daliniesi,

Parsineši ją iš tėvų,

Ji girdisi ir po velėna,

Iš bažnyčioje skambančių varpų,

Nors nepažįstamąjį lydi...

Dešine ranka

Dedi ant savęs kryžiaus ženklą,

Atsisuki į dangų

Ir pavirsti žvaigžde,

Kad visi matytų,

Kaip dvi akys spindi.

Dirbtinas ledas

Kai paragauji augdamas

Pirma varveklių,

Balto sniego,

Tiktai paskui tikrų ledų,

Cukraus putos,

Nebegali senatvėje

Priimti melo,

Dirbtinos šypsenos,

Dejonės netikros...

Kai perskaitai daugybę knygų,

Nuo pasakų iki S' Egziuperi

„Mažojo princo“,

Tada ir supranti,

Kad atviras Ruso dar gyvas

Ir jo „Išpažintis“...

Poezija – ne cirkas,

Pasako ir apie tave,

Koks tu esi.

Internetiniai nuotykiai

Pasikalbėjimai su Google vertėju

Žodynų nebereikia,

Atstoja internetas, –

Kalbiesi valandą raštu

(Žinutės tam ir skirtos),

Susirašinėji ir dar kitą,

Paskui parašo

Ponas neskubėdamas:

„Kokioje šalyje gyveni,

Kokia kalba rašai,

Kokia esi graži,

Susipažinti jau norėčiau.“

Atsiverčiau kinų hieroglifus

Ir parašiau atsakymą:

奶奶

Pavasarėja

Laimės jausmas

Esu laiminga, kad matau

Gražiausios mūsų tėviškės

Kalvas ir klonius,

Dangaus spalvas

Ir žalumą miškų,

Pinu iš jų svajonę...

Esu laiminga, kad girdžiu,

Kaip gieda paukščiai,

Kalba mieli žmonės,

Pradžiuginti galiu,

Paguosti ir priglausti

Atpildo neprašydama,

Nesiekiau ir per gyvenimą

Valdžios ir sosto.

Esu laiminga, kad turiu

Daug daug vaikų,

Kuriems ir iki šios dienos

Galvas paglostau.

Sveikatos meldžiu

Kol dirbame,

Esame panašūs į bites,

Jos neša medų ir mus gydo,

Kai kuriame šeimas,

Panašūs būname

Į skruzdėlyną,

Kai atsakingi tampame

Už visą giminę.

Kai vienas suserga,

Maldas prisimename

Ir linkime sveikatos

Visi draugai ir giminės,

Tada dangus pažvelgia

Ir į mūsų širdis,

Maldą girdi.

Dieve, būk mums maloningas.

Skruzdės takeliu

Matau, iš kur ateina

Šviesos ruožas ir džiaugsmas,

Girdžiu ir ką sukūrė

Žmonės artimi,

Jaučiu kitų ir savo skausmą,

Kai suplaka greičiau širdis...

Savos nelaimės –

Pačios artimiausios,

Gal tik tada ir ant viso pasaulio

Iš nevilties tu supyksti,

Akys aptemsta,

O juodi debesys

Užgožia dangaus skliautą

Ir nematai, kada pakyla saulė,

Takeliais skuba skruzdėlė,

Kaip neša mirusią

Į savo skruzdėlyną,

Kur ją palaidoja jos artimi...

Gal per anksti apsidžiaugiau,

Kad jau pavasaris

Mano šaly.

Vinys

Didžiuojamės senove,

Valdovais ir dvarais,

Bet kuriame ir ateitį

Su esamais ir būsimais vaikais...

Dalinamės ir duona,

O pykčio trupiniai

Apkartina gyvenimą,

Kurie, anot žiniuonių,

Lydės kartų kartas,

Prie kryžiaus kalamomis

Kruvinomis vinimis,

Nors ir krikščioniškomis...

Žmogus – ne kryžius,

Kad kaltų amžinai.

Prigimties pažymėti

Gyvenkime, jei esame

Užgimę laisvei,

Žiūrėkime į dangų,

Tenai – tik debesėlis laisvas...

Net paukščiai bijo kilti,

Kad priešas nepagautų,

Nėra kur pasislėpti,

Nors tarp jų nėra ir kastų,

Paslėpto turto,

Tik prigimties paskirta

Būt mažesniam...

Nedrįsk pasveikinti aukštesnio,

Nors žvirblis panašus

Į vieversį, lakštingalą,

Atsimeni ir volungės

Perspėjantį skardų balsą:

Slenka audra

Per kalnus ir miškus,

Jei nori būti gyvas,

Iškęsk pažeminimą kartų,

Niekada nebūsi lygus

Ir nuo prigimties laisvas.

Pavasario varvekliai

Varvekliai tįsta nuo stogų,

Saulutės spinduliai

Gelsvai nudažo,

Tirpsta

Ir bežiūrėdamas pamiršti,

Kad per sekundę

Po lašą prarandi,

Varveklis nukrenta

Ir žeme vaikšto,

Po kojom nepasižiūri

Ir užmini, sutraiškai...

Kodėl dabar tiktai

Varvekliai tokie vaiskūs?

Čiulbantis pavasaris

Daug paukščių būna

Be jokių namų,

Šaka butą atstoja,

O smilgos sėkla –

Tikras lobis...

Nors turi sparnelius,

Išskristų į šiltus kraštus,

Bet pasilieka ištikimas žvirblis

Savo šeimai,

Augins pavasarį jie vaikelius

Šiaudinėje pastogėje,

Įprastoje vietoje – atšlaite.

Kai šalta, susigūžia,

Atšyla iki želmenų,

Suranda grūdą pasislėpusį,

Apkaišo būstą snapeliu

Ir savo vaikams

Plunksnų nepagaili...

Čiulba pavasaris jau už langų,

Klausykis, taip ramu, –

Žvirblis atsibudęs čirškia.

Žodis ateičiai

Bus šimtmečiais mūsų tauta,

Lietuviškai kalbės

Mūsų vaikai,

Pradžiugins paukštis

Savo giesmele,

O motina – malda,

Liks ir Lietuva,

Kurios akyse

Augs ąžuolai,

Kupli ir eglė,

Amžina jaunamartė,

Su rūtų šakele

Prie geltonų kasų,

Išaukštinta ir dainose,

Rausvai dažysis rytas,

Ramus bus vakaras

Ir ateities vaikams.

Giesmės aidas

Gražiausia gamtos dovana –

Žiemą paukštelis ant šakos,

Kai šildosi prieš saulę

Dėkodamas iš pat širdies

Už spindulį – gyvenimą...

O maisto susiras, –

Berželis numeta po trupinį

Už gimtą kalbą,

Vėjas paglosto plunksneles

Ir nuneša per klonius

Linksmą aidą,

Kas žodžiais nenusakoma,

Visam pasauliui.

Saulės blikstelėjimas

Saulės šešėlių labirintuose

Ne kas dieną vaikštau,

Renku snaigių krislus,

Kai atspindys vaiskus,

Tarsi takelis veda

Vienas blikstelėjimas

Į gimtus namus – į dangų...

Oi, debesėli,

Neužstok man saulės,

Aš – tiktai maža snaigė,

Lekiu, kur vėjas pučia,

Prie durų atvirų

Ir laukiančių langų...

Dangaus šviesa

Į šviesą kyla daigas,

Į dangų auga medis,

Per dangų paukštis skrenda,

O žemėje vaikus išsaugoja,

Saulės šviesa – tai laimė.

Kada naktis rami,

Rytais galva šviesi,

Kimbama į darbą,

Visi kopia į kalną,

Kad būtų ir vaikams

Šviesesnė ateitis,

Nuo tamsos išblaiviusi.

Šviečia visos žvaigždės,

Bet jos – labai toli,

Nešildo ir dirbtinės, –

Ant krūtinės, atlapo, –

O šiluma – mūsų visų

Nemokama viltis,

Kad akyse nušvistų saulė.

Gyvuoju vandeniu

Gyvas vanduo –

Tyli versmės vaga,

Atitekanti iš artimiausio ežero

Per žalią pievą,

Įsirausia į pelkę

Ir virva srovele

Pro akmenį nuplautą...

Tolyn – vis į Anykštą,

Pro Burbiškio rūmus,

Medinės bažnytėlės girdi

Varpo garsą...

Prisotinta srovė platėja ir gilėja,

Nuo ievų kvapo

Pavasarį apsunksta

Ir pasuka į Šventąją...

Jau ledo lytimis šokliuoja

Rytmetį vaikai,

Jos vingiuose, tarsi žuvėdros,

Savo likimą sprendžia, –

Būsiu artistas,

Kitas – į kunigus,

Trečias – poetas,

Kurio duona kasdieninė,

Vien tik ašara

Pašventinta.

Užgijusi žaizda

Gyvenimas – tai medis,

Augi ir lapoja,

Iš pažemės tau nukerta šakas,

Kad būtumei tiesus

Ir augintum į viršūnę...

Užgyja randai,

Jas paslepia nauja šakelė

Ir pumpurai išsprogsta,

Prisiglaudžia šalia...

Ko tu verki,

O gal tik lašo

Lapas neišlaikė?

Gyvenime skaudžiau,

Kai nukerta ką tik išdygusį,

Kai viršūnėlė dar menka.

Užgis ir viršūnėlė,

Užaugs kreivas medelis,

Su skausmu širdyje.

Nuosavas paveikslas

Palaižau pirštą ir piešiu

Vakarais ant lango

Nuosavą paveikslą,

Jau traukiasi šarma,

Nušilusios per dieną

Baltos tulpės, –

Padailinti nėra kada,

Nes žiūri senatis apvirtęs

Ir dyla pakraščiais

Nematoma migla...

Laižau ir varveklius,

Visai nešalta,

Kai lašas teka,

Lyg aušra,

Juose matau save,

Nes čia pat – vakaras,

O paveikslas nebaigtas

Kol kas.

Eglės motina

Žiemą medžiai – gražesni,

Matai jų visą stotą,

Mažiau užstoja ploto,

Pro šakų raizgalynę

Žiūri spinduliai ir kibirkščiuoja...

Dabar prasideda

Žemės sapnai –

Senos trobos prakiuręs stogas,

Iš krosnies byra atmintis

Ir nugula ant aslos,

Smėliu pabarstytos,

Kiekviena smiltis blizga

Vis kitaip,

O saulė šypsosi vienodai...

O gal ji – mano motina?

Pelėdos akys

Būk savimi,

Kad ir nendre

Ar dilgėle kiti vadintų,

Gyvenk, ką dangus duoda,

Giedok savo giesmes,

Kad ir kažkas

Pakampėse kuždėtų,

Kad esi pelėda,

Mylėk savo mažučius,

Plikus ir pilkus,

Panašius ir į save...

Neleisk nuskriausti

Už save mažesnių,

Nelėk su vanagu greta,

Nupeš tau plunksnas,

Į lizdą nusineš.

Mano trumpa gyvenimo istorija

Neturėjau nė dešimties, kai brigadininkas ryte apsilankė ir liepė eiti minti vežimų. Surinko visus kaimo vaikus ir man atrodė, kad bus būryje labai smagu, nes iki tol ganiau tėtės prižiūrimus arklius, kurie pasilikdavo ganytis ar buvo nepaklusnūs ir išversdavo vežimą. Arklys – labai gudrus, jeigu kartą gauna per kulnus, nepamiršta ir neina kinkomas į ienas, sulaužo. Netgi sugebėjo viena derešė numesti mane nuo savęs, kai jodavau girdyti: pasukdavo po obelimi ir pakabindavo, o pati pirst ir laisva, pasispardydama viena bėgo, kur norėjo. Kol aplink apibėgu ir sugrąžinu, jau ir pavakarys.

Man atrodė, kad minti vežimus bus lengviau, negu nubraižytus šonus kentėti.

Kai su kitais arkliais vyrai po du sykius suvažinėdavo į klojimą, su ja ir vieną kartą užtekdavo. Bet tuo istorija nesibaigė.

Kai baigiau vidurinę, reikėjo kolūkyje atidirbti N. Chruščiovo nurodymu. Iš pradžių davė prižiūrėti telyčias kaimyno tvarte. Reikėdavo iš šulinio prisemti ir pagirdyti 18 telyčių, su rezgine iš kluono prinešti viksvų, net kitokio pašaro trūko, vakarui – tik šiaudai. Brolis Petras su ta pačia tingine kumele kartą per savaitę atveždavo kultinių dobilų, kurie netgi prastesni už šiaudus, iškraudavome klojime, o šertis reikėjo vienai, naštomis nešiotis į tvartą. Viena marga telyčiatė buvo tokia gudri, kad peršokdavo per visas tvoras ir rytais rasdavau sočią, ką pasilikdavau rytui. Viskas buvo normuojama, fermos vedėjas matuodavo daržinėje stirtas, anksčiau laiko pabaigsi, nuskaičiuos darbadienius, nors ir iš tų – menka nauda, rudenį gausi porą maišų grūdų, ir viskas visiems kitiems metams.

Po metų gavau grupę karvių melžti, sesuo jau ten dirbo daugybę metų. Galėjome pasikeisti ir paliuobti dvi grupes. Žiemos buvo gilios ir šaltos: užšaldavo girdyklos, kad ir kaip saugojome, pompa, kuri irgi užšaldavo, todėl statinėse vežėme į tvartą iš netoliese buvusių kūdrų – senų linmarkų. Kibirai prišaldavo ir vien jų svoris buvo tiek pat sunkus, kiek juose vanduo. Ta pati kumelė man padėdavo. Ne kartą išvertė roges, nes pajuto, kad galima atsikratyti sunkesnės naštos.

Dieną atsikasdavome burokų krūvas iš po sniego, prisikraudavome į roges, vėl užkamšydavome. Pirštinės apšaldavo, nejutau pirštų, kai dalinau karvėms po kelis, didesnius su kirviu perkirsdavau, bet smulkinti – negalima: karvė yra karvė, nuris ir įstrigs gerklose – baigta.

Kas antrą dieną šerdavome silosu, kurio krūvos buvo netoliese, bet vėl reikia atsikasti užšalusius luitus, prikrauti vežimą rūgštimi dvokiančios masės ir dalinti tvarte iš vežimo, saugoti, kad visoms pakaktų. Kumelė neapsikęsdavo ir nuvažiuodavo: rėk nerėkęs. Vėl grįžti apsukęs ratą aplink tvartą.

Melžėme du sykius per dieną, bet reikėjo budėti, kad kas neatsitiktų padieniui, o jeigu jauti, kad veršiuosis, pasiimi duonos riekę, lašinių ir nakvoji rytui paruoštoje šieno kupetoje.

Anksti ryte vežu visos fermos pieną į pieninę, nesimato kelio, todėl paleidžiu vadžias ir kumelė pati eina, išsuka pasimetusi iš kelio ir išverčia bidonus, o vadžias apsivynioju aplink juosmenį, kad nepabėgtų – ne kartą pamokė. Bidonai sunkūs pilni, kol sukilnoji, pienininkas jau laukia ir skubina nepatenkintas, nes atvažiuos iš Anykščių surinkti pieno. Ir taip – kiekvieną dieną, jokių išeiginių ar švenčių. Šaltis gnaibo ne tik rankas ir kojas, veidas pašiurpdavo ir likdavo oda raudona net vasarą...

Verutei nušalo kojų pirštai ir senatvėje neatsigavo: nagai buvo kreivi, kieti, sunku buvo apkirpti, teko aštriu peiliu palengva skobti, kai prižiūrėjau ją mirties patale dvylika metų. Turbūt tas darbas ir suriša seseris...

O tą kumelę net ir dabar susapnuoju.

Ona Baliukienė

Žalia spalva – gyvybė

Šaltis žiemą nebaisus,

Kai turi kailinukus,

Susapnuoju naktį kiškį

Jo pilkos ausytės kyšo,

Nebijo šaltuko miškas.

Balto sniego patale

Miega sau žalia rūta,

Į vainiką paskirta.

Pagarba ir žaliai mėtai,

Kuri moterims žadėta

Nuo visų sunkių ligų,

Jos lapeliai, daug žiedų

Ilgai tūno po sniegu.

Senos moterys žinojo,

Kaip nugint visus pavojus

Nuo šeimos ir nuo namų,

Kad ir žiemą būt ramu.

Lietuviškas raštas

Daug arčiau bažnyčia,

Kai supranti maldą,

Joje savas žodis

Pasako aiškiau,

Kam esi tu gimęs,

Kas gi tave saugo,

Koks ir pašaukimas,

Duotas iš dangaus,

Kol tauta, be rašto,

Tol ji tolimesnė

Žmogui paprastam...

Jis gerai supranta

Ir sukčiausią mįslę,

Kai ji pasakyta

Tik sava kalba,

Jos kiekvienas žodis

Taip giliai įsminga

Ir amžiams išlieka

Iš skaitytos knygos,

Pasakos vaikams.

Namų slenksčiai

Iš kiemų – į gatvę

Atviras takelis,

Daug pėdų nueina,

Kas – į parduotuvę,

O daugiau – į darbus,

Vaikai – į mokyklą,

Seneliai ir vaistų...

Visos pėdos grįžta,

Kai visai sutemsta,

Dega žiburėliai

Ir prie mano slenksčio,

Laukiu dieną naktį,

Kad ir tu ateitum.

Vaikaitis

Atplėšti laiškai

Neik toli tu šaltą naktį,

Užsnigti takai,

Pats brangiausias šviečia langas,

Kurį palikai...

Vandenyno vanduo sūrus,

Svetimi miškai,

Kur papūgos ir kengūros

Šildosi karštai...

Reikia sniego,

Reikia pūgų,

Reikia ir savų langų,

Kad ramiai miegotų gatvė,

Kurios nematai...

Oi, kaip kvepia spygliai eglės,

Žali kadagiai,

Tiek sveikatos

Ir tiek džiaugsmo

Niekur nematei.

Ilgiausios naktys

Sutupia paukšteliai

Ant eglės šakų

Prieš šaltą naktį

Tik todėl, kad mėnesiena,

Mato juos apuokas

Ir pakalbina...

Prie šalčio pratę,

O naktis žiemą – pati ilgiausia,

Sunku išvargti šaltį,

Bet dar sunkiau

Perprasti juodą tamsą...

Sniegą nupurto vėjas

Ir lieka laisvos šakos,

O tamsoje paklydęs

Krenta paukštis.

Baltos tulpės

Baltos spalvos daugiau,

Žiema labai ilga,

Pasiima iš balto debesėlio

Nuostabų pieštuką

Ir perkelia į žemę

Atspalvius dangaus...

Daugybę turi ant paletės

Ir kitų spalvų,

Bet balta – paslaptinga,

Nes ja piešia

Ploniausiu pieštuku,

Be ypatingų kontūrų, –

Saulėlydis su jūra susiliečia

Ir vėl ryte pakyla

Sveikinti dangaus...

Oi, baltos tulpės ant langų –

Tik tau.