2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Padėka žemei




Ne miške išdygau,
Tik medžius mylėjau,
Kai siūbavo vėjas,
Gelbėti norėjau...
Kada lūžo šakos,
Gailios rasos biro,
Surinkau jų ašaras
Ir ant šaknų pyliau...
Atsigauna medis,
Labai geros šaknys
Ir po šimto metų
Padėkoja žemei...



Miško takeliai




Turiu taką per miškelį,
Daugel sykių vaikštau,
Renku rudenį giles,
Žibutes pavasarį...
Turiu siaurą upeliuką,
Perbrendu ne kartą,
Geriu jo versmes
Ir su visais paukštukais,
Vasarą pasveikinu.
Turiu suręstą tiltelį
Iš karklų ir alksnių,
Striksiu vovere šakomis,
Dar bijausi aukščio,
Dangumi nevaikštau...







Brėkštant




Skrajūnai mano paukščiai,
Sugrįžtantys pavasarėjant,
Dažnai pakeitę
Savo margas plunksnas,
Išmokę ir giesmių,
Pasaulio matę ir nusižiūrėję,
Bet liko akys,
Besiilginčios namų,
Atsiiriate ir prieš vėją.
Kalena čia genys
Senas pušis ir ąžuolų stuobrius,
Kankorėžius lukštena kėkštai,
Išgirdę jų balsus
Vėl uždainuosite sava kalba
Lietuvos miškuose
Ryto saulei brėkštant.



2018 m. vasario 27 d., antradienis

Praregėjimai




Nustokime kalbėti apie tai,
Ko savo vaikui nelinkėtume,
Žodis – tai durklas,
Tinkantis užgožti negandą,
Jos neprisišaukiant, –
Žodis – šventas pakylėjimas,
Ištiesia ranką gėriui,
Nuskina gėlę nematomą,
Per pirmą pasimatymą įteikia
Ir neša pažadėtą laimę,
Kol vaikai užauga.
Nustokime kalbėti apie gyvenimą,
Lyg dangaus bausmę,
Išsiskyrimą, išdavystę,
Kai tavo vaikas klausosi,
Jis tyčia ar netyčia pakartos,
Į tą patį žodį,
Tarsi pėdą įsistos,
Kur buvo tėvų eita...
Nustokime kalbėti apie mirtį,
Jinai nešaukiama ateina,
Būkim pasiruošę,
Tyliai ją priimkime.

Sodinukai




Sodina ir sodina
Pakelėmis medžius,
O jau kita karta sumano,
Kad šie – per dideli
Ir siaurina šakas
Nukirsdami nuo pažemės.
Kai nukerta, nepasiklausia,
Ar tau skauda,
Naujus daigus
Sodina vėl iš naujo.




Gyvenimo gija




Prašau vis iš gyvenimo
Daug daugiau,
Negu jis duoda,
Gija tokia mįslinga,
Bet jai nepasiduodu,
Kylu nuo žemės vieversiu,
Jo niekas nepašauna,
O nežymus taškelis virpa
Ir vis gieda, gieda...
Įkvėpiau tyro oro,
Pravėriau plačiau akis,
Jaučiu pavasarį
Prie pat širdies,
Jis plaka, mirga saulėje,
Tarsi sparneliais vieversys.




Akių daina




Gyvenimas – daina,
Poezija, tapyba – viename,
Nepaprasta sielos melodija,
Kurią girdi ir daliniesi,
Parsineši ją iš tėvų,
Ji girdisi ir po velėna,
Iš bažnyčioje skambančių varpų,
Nors nepažįstamąjį lydi...
Dešine ranka
Dedi ant savęs kryžiaus ženklą,
Atsisuki į dangų
Ir pavirsti žvaigžde,
Kad visi matytų,
Kaip dvi akys spindi.




2018 m. vasario 26 d., pirmadienis

Dirbtinas ledas




Kai paragauji augdamas
Pirma varveklių,
Balto sniego,
Tiktai paskui tikrų ledų,
Cukraus putos,
Nebegali senatvėje
Priimti melo,
Dirbtinos šypsenos,
Dejonės netikros...
Kai perskaitai daugybę knygų,
Nuo pasakų iki S' Egziuperi
„Mažojo princo“,
Tada ir supranti,
Kad atviras Ruso dar gyvas
Ir jo „Išpažintis“...
Poezija – ne cirkas,
Pasako ir apie tave,
Koks tu esi.




2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

Internetiniai nuotykiai





Pasikalbėjimai su Google vertėju

Žodynų nebereikia,
Atstoja internetas, –
Kalbiesi valandą raštu
(Žinutės tam ir skirtos),
Susirašinėji ir dar kitą,
Paskui parašo
Ponas neskubėdamas:
„Kokioje šalyje gyveni,
Kokia kalba rašai,
Kokia esi graži,
Susipažinti jau norėčiau.“
Atsiverčiau kinų hieroglifus
Ir parašiau atsakymą:
奶奶




Pavasarėja


Laimės jausmas




Esu laiminga, kad matau
Gražiausios mūsų tėviškės
Kalvas ir klonius,
Dangaus spalvas
Ir žalumą miškų,
Pinu iš jų svajonę...
Esu laiminga, kad girdžiu,
Kaip gieda paukščiai,
Kalba mieli žmonės,
Pradžiuginti galiu,
Paguosti ir priglausti
Atpildo neprašydama,
Nesiekiau ir per gyvenimą
Valdžios ir sosto.
Esu laiminga, kad turiu
Daug daug vaikų,
Kuriems ir iki šios dienos
Galvas paglostau.



Sveikatos meldžiu




Kol dirbame,
Esame panašūs į bites,
Jos neša medų ir mus gydo,
Kai kuriame šeimas,
Panašūs būname
Į skruzdėlyną,
Kai atsakingi tampame
Už visą giminę.
Kai vienas suserga,
Maldas prisimename
Ir linkime sveikatos
Visi draugai ir giminės,
Tada dangus pažvelgia
Ir į mūsų širdis,
Maldą girdi.
Dieve, būk mums maloningas.



2018 m. vasario 24 d., šeštadienis

Skruzdės takeliu




Matau, iš kur ateina
Šviesos ruožas ir džiaugsmas,
Girdžiu ir ką sukūrė
Žmonės artimi,
Jaučiu kitų ir savo skausmą,
Kai suplaka greičiau širdis...
Savos nelaimės –
Pačios artimiausios,
Gal tik tada ir ant viso pasaulio
Iš nevilties tu supyksti,
Akys aptemsta,
O juodi debesys
Užgožia dangaus skliautą
Ir nematai, kada pakyla saulė,
Takeliais skuba skruzdėlė,
Kaip neša mirusią
Į savo skruzdėlyną,
Kur ją palaidoja jos artimi...
Gal per anksti apsidžiaugiau,
Kad jau pavasaris
Mano šaly.



Vinys




Didžiuojamės senove,
Valdovais ir dvarais,
Bet kuriame ir ateitį
Su esamais ir būsimais vaikais...
Dalinamės ir duona,
O pykčio trupiniai
Apkartina gyvenimą,
Kurie, anot žiniuonių,
Lydės kartų kartas,
Prie kryžiaus kalamomis
Kruvinomis vinimis,
Nors ir krikščioniškomis...
Žmogus – ne kryžius,
Kad kaltų amžinai.




Prigimties pažymėti




Gyvenkime, jei esame
Užgimę laisvei,
Žiūrėkime į dangų,
Tenai – tik debesėlis laisvas...
Net paukščiai bijo kilti,
Kad priešas nepagautų,
Nėra kur pasislėpti,
Nors tarp jų nėra ir kastų,
Paslėpto turto,
Tik prigimties paskirta
Būt mažesniam...
Nedrįsk pasveikinti aukštesnio,
Nors žvirblis panašus
Į vieversį, lakštingalą,
Atsimeni ir volungės
Perspėjantį skardų balsą:
Slenka audra
Per kalnus ir miškus,
Jei nori būti gyvas,
Iškęsk pažeminimą kartų,
Niekada nebūsi lygus
Ir nuo prigimties laisvas.





2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Pavasario varvekliai




Varvekliai tįsta nuo stogų,
Saulutės spinduliai
Gelsvai nudažo,
Tirpsta
Ir bežiūrėdamas pamiršti,
Kad per sekundę
Po lašą prarandi,
Varveklis nukrenta
Ir žeme vaikšto,
Po kojom nepasižiūri
Ir užmini, sutraiškai...


Kodėl dabar tiktai
Varvekliai tokie vaiskūs?




Čiulbantis pavasaris




Daug paukščių būna
Be jokių namų,
Šaka butą atstoja,
O smilgos sėkla –
Tikras lobis...
Nors turi sparnelius,
Išskristų į šiltus kraštus,
Bet pasilieka ištikimas žvirblis
Savo šeimai,
Augins pavasarį jie vaikelius
Šiaudinėje pastogėje,
Įprastoje vietoje – atšlaite.
Kai šalta, susigūžia,
Atšyla iki želmenų,
Suranda grūdą pasislėpusį,
Apkaišo būstą snapeliu
Ir savo vaikams
Plunksnų nepagaili...
Čiulba pavasaris jau už langų,
Klausykis, taip ramu, –
Žvirblis atsibudęs čirškia.


Žodis ateičiai




Bus šimtmečiais mūsų tauta,
Lietuviškai kalbės
Mūsų vaikai,
Pradžiugins paukštis
Savo giesmele,
O motina – malda,
Liks ir Lietuva,
Kurios akyse
Augs ąžuolai,
Kupli ir eglė,
Amžina jaunamartė,
Su rūtų šakele
Prie geltonų kasų,
Išaukštinta ir dainose,
Rausvai dažysis rytas,
Ramus bus vakaras
Ir ateities vaikams.


Giesmės aidas





Gražiausia gamtos dovana –
Žiemą paukštelis ant šakos,
Kai šildosi prieš saulę
Dėkodamas iš pat širdies
Už spindulį – gyvenimą...
O maisto susiras, –
Berželis numeta po trupinį
Už gimtą kalbą,
Vėjas paglosto plunksneles
Ir nuneša per klonius
Linksmą aidą,
Kas žodžiais nenusakoma,
Visam pasauliui.




Saulės blikstelėjimas




Saulės šešėlių labirintuose
Ne kas dieną vaikštau,
Renku snaigių krislus,
Kai atspindys vaiskus,
Tarsi takelis veda
Vienas blikstelėjimas
Į gimtus namus – į dangų...
Oi, debesėli,
Neužstok man saulės,
Aš – tiktai maža snaigė,
Lekiu, kur vėjas pučia,
Prie durų atvirų
Ir laukiančių langų...




Dangaus šviesa




Į šviesą kyla daigas,
Į dangų auga medis,
Per dangų paukštis skrenda,
O žemėje vaikus išsaugoja,
Saulės šviesa – tai laimė.
Kada naktis rami,
Rytais galva šviesi,
Kimbama į darbą,
Visi kopia į kalną,
Kad būtų ir vaikams
Šviesesnė ateitis,
Nuo tamsos išblaiviusi.
Šviečia visos žvaigždės,
Bet jos – labai toli,
Nešildo ir dirbtinės, –
Ant krūtinės, atlapo, –
O šiluma – mūsų visų
Nemokama viltis,
Kad akyse nušvistų saulė.


2018 m. vasario 22 d., ketvirtadienis

Gyvuoju vandeniu




Gyvas vanduo –
Tyli versmės vaga,
Atitekanti iš artimiausio ežero
Per žalią pievą,
Įsirausia į pelkę
Ir virva srovele
Pro akmenį nuplautą...
Tolyn – vis į Anykštą,
Pro Burbiškio rūmus,
Medinės bažnytėlės girdi
Varpo garsą...
Prisotinta srovė platėja ir gilėja,
Nuo ievų kvapo
Pavasarį apsunksta
Ir pasuka į Šventąją...
Jau ledo lytimis šokliuoja
Rytmetį vaikai,
Jos vingiuose, tarsi žuvėdros,
Savo likimą sprendžia, –
Būsiu artistas,
Kitas – į kunigus,
Trečias – poetas,
Kurio duona kasdieninė,
Vien tik ašara
Pašventinta.



Užgijusi žaizda



Gyvenimas – tai medis,
Augi ir lapoja,
Iš pažemės tau nukerta šakas,
Kad būtumei tiesus
Ir augintum į viršūnę...
Užgyja randai,
Jas paslepia nauja šakelė
Ir pumpurai išsprogsta,
Prisiglaudžia šalia...
Ko tu verki,
O gal tik lašo
Lapas neišlaikė?
Gyvenime skaudžiau,
Kai nukerta ką tik išdygusį,
Kai viršūnėlė dar menka.
Užgis ir viršūnėlė,
Užaugs kreivas medelis,
Su skausmu širdyje.


Nuosavas paveikslas




Palaižau pirštą ir piešiu
Vakarais ant lango
Nuosavą paveikslą,
Jau traukiasi šarma,
Nušilusios per dieną
Baltos tulpės, –
Padailinti nėra kada,
Nes žiūri senatis apvirtęs
Ir dyla pakraščiais
Nematoma migla...
Laižau ir varveklius,
Visai nešalta,
Kai lašas teka,
Lyg aušra,
Juose matau save,
Nes čia pat – vakaras,
O paveikslas nebaigtas
Kol kas.


Eglės motina




Žiemą medžiai – gražesni,
Matai jų visą stotą,
Mažiau užstoja ploto,
Pro šakų raizgalynę
Žiūri spinduliai ir kibirkščiuoja...
Dabar prasideda
Žemės sapnai –
Senos trobos prakiuręs stogas,
Iš krosnies byra atmintis
Ir nugula ant aslos,
Smėliu pabarstytos,
Kiekviena smiltis blizga
Vis kitaip,
O saulė šypsosi vienodai...
O gal ji – mano motina?





2018 m. vasario 21 d., trečiadienis

Pelėdos akys




Būk savimi,
Kad ir nendre
Ar dilgėle kiti vadintų,
Gyvenk, ką dangus duoda,
Giedok savo giesmes,
Kad ir kažkas
Pakampėse kuždėtų,
Kad esi pelėda,
Mylėk savo mažučius,
Plikus ir pilkus,
Panašius ir į save...
Neleisk nuskriausti
Už save mažesnių,
Nelėk su vanagu greta,
Nupeš tau plunksnas,
Į lizdą nusineš.



Mano trumpa gyvenimo istorija





Neturėjau nė dešimties, kai brigadininkas ryte apsilankė ir liepė eiti minti vežimų. Surinko visus kaimo vaikus ir man atrodė, kad bus būryje labai smagu, nes iki tol ganiau tėtės prižiūrimus arklius, kurie pasilikdavo ganytis ar buvo nepaklusnūs ir išversdavo vežimą. Arklys – labai gudrus, jeigu kartą gauna per kulnus, nepamiršta ir neina kinkomas į ienas, sulaužo. Netgi sugebėjo viena derešė numesti mane nuo savęs, kai jodavau girdyti: pasukdavo po obelimi ir pakabindavo, o pati pirst ir laisva, pasispardydama viena bėgo, kur norėjo. Kol aplink apibėgu ir sugrąžinu, jau ir pavakarys.
Man atrodė, kad minti vežimus bus lengviau, negu nubraižytus šonus kentėti.
Kai su kitais arkliais vyrai po du sykius suvažinėdavo į klojimą, su ja ir vieną kartą užtekdavo. Bet tuo istorija nesibaigė.
Kai baigiau vidurinę, reikėjo kolūkyje atidirbti N. Chruščiovo nurodymu. Iš pradžių davė prižiūrėti telyčias kaimyno tvarte. Reikėdavo iš šulinio prisemti ir pagirdyti 18 telyčių, su rezgine iš kluono prinešti viksvų, net kitokio pašaro trūko, vakarui – tik šiaudai. Brolis Petras su ta pačia tingine kumele kartą per savaitę atveždavo kultinių dobilų, kurie netgi prastesni už šiaudus, iškraudavome klojime, o šertis reikėjo vienai, naštomis nešiotis į tvartą. Viena marga telyčiatė buvo tokia gudri, kad peršokdavo per visas tvoras ir rytais rasdavau sočią, ką pasilikdavau rytui. Viskas buvo normuojama, fermos vedėjas matuodavo daržinėje stirtas, anksčiau laiko pabaigsi, nuskaičiuos darbadienius, nors ir iš tų – menka nauda, rudenį gausi porą maišų grūdų, ir viskas visiems kitiems metams.
Po metų gavau grupę karvių melžti, sesuo jau ten dirbo daugybę metų. Galėjome pasikeisti ir paliuobti dvi grupes. Žiemos buvo gilios ir šaltos: užšaldavo girdyklos, kad ir kaip saugojome, pompa, kuri irgi užšaldavo, todėl statinėse vežėme į tvartą iš netoliese buvusių kūdrų – senų linmarkų. Kibirai prišaldavo ir vien jų svoris buvo tiek pat sunkus, kiek juose vanduo. Ta pati kumelė man padėdavo. Ne kartą išvertė roges, nes pajuto, kad galima atsikratyti sunkesnės naštos.
Dieną atsikasdavome burokų krūvas iš po sniego, prisikraudavome į roges, vėl užkamšydavome. Pirštinės apšaldavo, nejutau pirštų, kai dalinau karvėms po kelis, didesnius su kirviu perkirsdavau, bet smulkinti – negalima: karvė yra karvė, nuris ir įstrigs gerklose – baigta.
Kas antrą dieną šerdavome silosu, kurio krūvos buvo netoliese, bet vėl reikia atsikasti užšalusius luitus, prikrauti vežimą rūgštimi dvokiančios masės ir dalinti tvarte iš vežimo, saugoti, kad visoms pakaktų. Kumelė neapsikęsdavo ir nuvažiuodavo: rėk nerėkęs. Vėl grįžti apsukęs ratą aplink tvartą.
Melžėme du sykius per dieną, bet reikėjo budėti, kad kas neatsitiktų padieniui, o jeigu jauti, kad veršiuosis, pasiimi duonos riekę, lašinių ir nakvoji rytui paruoštoje šieno kupetoje.
Anksti ryte vežu visos fermos pieną į pieninę, nesimato kelio, todėl paleidžiu vadžias ir kumelė pati eina, išsuka pasimetusi iš kelio ir išverčia bidonus, o vadžias apsivynioju aplink juosmenį, kad nepabėgtų – ne kartą pamokė. Bidonai sunkūs pilni, kol sukilnoji, pienininkas jau laukia ir skubina nepatenkintas, nes atvažiuos iš Anykščių surinkti pieno. Ir taip – kiekvieną dieną, jokių išeiginių ar švenčių. Šaltis gnaibo ne tik rankas ir kojas, veidas pašiurpdavo ir likdavo oda raudona net vasarą...
Verutei nušalo kojų pirštai ir senatvėje neatsigavo: nagai buvo kreivi, kieti, sunku buvo apkirpti, teko aštriu peiliu palengva skobti, kai prižiūrėjau ją mirties patale dvylika metų. Turbūt tas darbas ir suriša seseris...
O tą kumelę net ir dabar susapnuoju.

Ona Baliukienė

Žalia spalva – gyvybė




Šaltis žiemą nebaisus,
Kai turi kailinukus,
Susapnuoju naktį kiškį
Jo pilkos ausytės kyšo,
Nebijo šaltuko miškas.
Balto sniego patale
Miega sau žalia rūta,
Į vainiką paskirta.
Pagarba ir žaliai mėtai,
Kuri moterims žadėta
Nuo visų sunkių ligų,
Jos lapeliai, daug žiedų
Ilgai tūno po sniegu.
Senos moterys žinojo,
Kaip nugint visus pavojus
Nuo šeimos ir nuo namų,
Kad ir žiemą būt ramu.




2018 m. vasario 20 d., antradienis

Lietuviškas raštas




Daug arčiau bažnyčia,
Kai supranti maldą,
Joje savas žodis
Pasako aiškiau,
Kam esi tu gimęs,
Kas gi tave saugo,
Koks ir pašaukimas,
Duotas iš dangaus,
Kol tauta, be rašto,
Tol ji tolimesnė
Žmogui paprastam...
Jis gerai supranta
Ir sukčiausią mįslę,
Kai ji pasakyta
Tik sava kalba,
Jos kiekvienas žodis
Taip giliai įsminga
Ir amžiams išlieka
Iš skaitytos knygos,
Pasakos vaikams.




Namų slenksčiai




Iš kiemų – į gatvę
Atviras takelis,
Daug pėdų nueina,
Kas – į parduotuvę,
O daugiau – į darbus,
Vaikai – į mokyklą,
Seneliai ir vaistų...
Visos pėdos grįžta,
Kai visai sutemsta,
Dega žiburėliai
Ir prie mano slenksčio,
Laukiu dieną naktį,
Kad ir tu ateitum.


Vaikaitis




Atplėšti laiškai




Neik toli tu šaltą naktį,
Užsnigti takai,
Pats brangiausias šviečia langas,
Kurį palikai...
Vandenyno vanduo sūrus,
Svetimi miškai,
Kur papūgos ir kengūros
Šildosi karštai...
Reikia sniego,
Reikia pūgų,
Reikia ir savų langų,
Kad ramiai miegotų gatvė,
Kurios nematai...
Oi, kaip kvepia spygliai eglės,
Žali kadagiai,
Tiek sveikatos
Ir tiek džiaugsmo
Niekur nematei.



Ilgiausios naktys




Sutupia paukšteliai
Ant eglės šakų
Prieš šaltą naktį
Tik todėl, kad mėnesiena,
Mato juos apuokas
Ir pakalbina...
Prie šalčio pratę,
O naktis žiemą – pati ilgiausia,
Sunku išvargti šaltį,
Bet dar sunkiau
Perprasti juodą tamsą...
Sniegą nupurto vėjas
Ir lieka laisvos šakos,
O tamsoje paklydęs
Krenta paukštis.




Baltos tulpės



Baltos spalvos daugiau,
Žiema labai ilga,
Pasiima iš balto debesėlio
Nuostabų pieštuką
Ir perkelia į žemę
Atspalvius dangaus...
Daugybę turi ant paletės
Ir kitų spalvų,
Bet balta – paslaptinga,
Nes ja piešia
Ploniausiu pieštuku,
Be ypatingų kontūrų, –
Saulėlydis su jūra susiliečia
Ir vėl ryte pakyla
Sveikinti dangaus...
Oi, baltos tulpės ant langų –
Tik tau.