2019 m. kovo 31 d., sekmadienis

Gyvenk




Gyvybė – dovana,
Galėjau ir negimti,
Nebūtų ir mano vaikų,
Vaikaičiai nebūt gimę…
Nusilenkiau tėvams,
Kurie jau – danguje,
Jie mato, tiktai mato,
Kas vaikščioja žeme,
Į dangų kreipiasi…
Gyvybė – tai styga,
Kai pertempi, nutrūksta,
Melodija sustingsta,
Kol skamba, tol smuikuojame,
O ši diena – viena,
Kad vėl naujai užgimtume…
Gyvybė paslėpta
Po žemėmis ir danguje,
Devyniomis spynomis užrakinta,
Auksinis raktas – širdyje,
Paimk jį, atrakink,
Užgrok net ir nutrūkusia styga,
Gyvenk tik…








Dangaus dovanos




Esu apdovanota lobiais,
Kurių iš niekur neiškasi
Ir sau nepasiimsi, –
Mano miškai ir kloniai,
Taip gera laisvam gimti…
Paukščiu mintis išskrido,
Negaudau – tegu lekia,
Į debesis ir saulę,
Į sraunią upę teka…
Esi apdovanotas meile,
Atgal ją sugrąžinki,
Gyvendamas lūšnyne,
Vėl pasijusk turtingu…
Neklausinėk, kiek dirbu,
Kokie jausmai aplanko,
Tau dovanoju dainą…
Ar tau to nepakanka?




Gyvenimą pamilusi




Gali būti nesuprastas,
Bet daug geriau – save pažinti,
Kas akyse – tas širdyje,
Su šypsena gyventi...
Padėjus svetimam
Išaugi ir tvirtėji,
Pražysti kaip gėlė,
Gyvenimą įsimylėjusi…
Nupurto vėjas dulkes
Nuo seno pečių,
Galva žvalėja,
O mintyse – šviesu,
Tarsi aukštybėse ta meilė,
Kurią angelai pasėja…
Gali būti jauna,
Kada tik panorėjusi,
O tam nereikia pinigų –
Tik saulės, vėjo…





Apsimainome





Taip ilgu širdyje,
Kaip norisi pabūti su savais,
Kada žibutės žydi,
Kai sprogsta pumpurai,
Saulė pro debesėlį švyti,
Vėjas mainosi…
Tenai – mano vaikai,
Dabar – pražilę,
Ir jų maži vaikai,
Prisiglaudę prie mamytės.
Gyvenime – ne vien džiaugsmai:
Rūpestėliai, „klapatai’’,
Kaip kažkada sakydavo tėveliai,
Taip gera prisiminus,
Kaip širdyje šviesu,
Nors ir aukštai
Ar po žeme gyvena…
Atmintis maišosi su dabartimi,
Lyg puode bulves verdančios,
Kyla garas ir iš krosnies,
Duonos kvapas – salstelėjęs…
Ant stalo – penas,
O sieloje – jausmai,
Kuriais kas dieną
Apsimainome.






Medinėje skrynioje




Dažnai nevertinam senų daiktų,
O ten – siela močiučių,
Nerta ir austa naktimis,
O dieną saulės siūlais siūta…
Perkraustome spintas ir spinteles,
Kiek ir nereikalinga būta,
Ir atgalia ranka nušluojame kaip dulkes,
O ten – siela senolio,
Iš medžio drožta vakarais,
Pargrįžus ir nuo plūgo,
Dalgį pakabinus šienapjūtėje…
Išaugta iš suknelių – sustorėjome,
Bateliai nebetinka aukštakulniai,
Pasikeitė mada – sportuojame
Jaunystę prisiminę...
O ką veikė senovėje
Net per karus, likimo griūtis?




2019 m. kovo 30 d., šeštadienis

Vakaro apmąstymai




Bijau prarasti balsą,
Undine virsti – nenorėčiau,
Kas už mane dainuotų,
Kas maldą sukalbėtų
Ir tave palydėtų
Per dangaus kelią?
Plaukia laivai į tolį,
Kaip jiems mojuoti vis galėčiau,
Jei nepakelčiau rankų,
Prikaustyta prie lovos
Dienų dienas gulėčiau…
Bijausi nematyti saulės, –
Nuo jos apakti galima, –
Liktų juodas pasaulis,
Oi, kaip atskirčiau meilę?
Bijau prarasti jausmą
Labiau ir už negalią,
Leisk dar pajusti skausmą,
Jis grūdina ir pakelia, –
Toks ir yra gyvenimas...


Papuošalai




Nežinau, kodėl man ir jaunystėje
Tu man apyrankių
Nei žiedų nepadovanojai,
O taip magėjo – rankos buvo plonos,
Pritikę būtų auskarai, –
Kitos nešiojo…
Pati nusipirkau – ne taip atrodė,
Kai tu man neužmovei,
Karolių buvo ne vieni,
Vaikai paaugę juos savaip suraišiojo,
Virvutes susimezgusias
Radau palovyje…
Beliko einančiai per pievas
Vainiką nusipinti, –
Ten veltui pienės
Ir ramunės žydi,
Bet jau vėlu – pagailo skinti.

Metamaorfozės




Aš – balta gulbė,
Jos plunksna rašau,
Paleidžiu žodį plaukti,
Kur pati nebuvusi…
Aš – gandras,
Grįžęs prie namų,
Nors medžio pamatai
Ant akmenų pilkų
Seniai supuvę…
Aš – tik daina,
Melodijos ilgai ilgai
Pasaulyje užsibūva,
Nubyra per veidą rasa,
Rytais išdžiūva…
Aš – saulės prikelta
Žibutė ar balta ramunė,
Prie baltos galvos
Prisisegu
Tik savo būvį…





Pokalbiai prie stalo




Užsimaniau kaip vaikas
Baltų nėrinių
Prisiminus lėles,
Kurių ir neturėjau –
Mačiau paveikslą,
Kabantį ant molio sienos…
Bitės išgremžė
Skylutes siauras
Ir kiaušinius padėjusios,
Zirzena, laukia ir vaikų
Aklinai užlipdžiusios, –
Taip nėriniai išėjo…
Kur gausiu nėrinių?
Šiandien nežydi ievos,
Vyšnios vos rodo spurguose
Užmegztą žiedą...
Aplinkui – blokiniai namai,
Toks siauras kiemas,
Neišsuka ir nepaklysta
Šunelis bėgdamas – apsuka ratą
Lyg rainuota bitė,
Molis – giliai giliai,
Neužtepa jo niekas
Su šiaudais ant sienos…
Taip ilgimės abi peršviečiamų nėrinių, –
Nukąra jų spurgai
Ir jaučiame vaikystę,
Kažkada matytą lėlę,
Pakrantės švyturius,
Jaunystėje matytą baltą baltą
Kopų smėlį…
Viskas, kas buvo – gėris.




2019 m. kovo 29 d., penktadienis

Rega




Viskas, ką regėjau, –
Vaizdo atspindys
Žemės delnuose:
Medžių žaluma
Ir balta pusnis,
Snaigėm prisnigta…
Vėjas nupustys,
Sužaliuos veja,
Pakilsiu bite,
Liesiu sparneliu,
Parnešiu medaus,
Žiedų dulkeles…
Mėlynas dangus –
Mėlis akyse,
Saulės spindesys –
Geltona gija,
Kiekviena diena –
Rožinė spalva…
Bus ir vaiskią dieną,
Kada nebeskirsiu,
Kur naktis juoda,
Kol sparnai nedyla,
Skrendu bitele,
Spalvos visos – tyros, –
Iš baltos – juoda.




Svajonių labirintai



Padėka gydytojui
Paulius Andrijauskas

O, dangau,
Jeigu turėčiau šimtą rankų,
Neužtektų,
Kad tave pasiekčiau
Ir paglostyčiau tau plaukus,
Nuraminčiau verkiantį,
Kelčiau iš ligos,
Rytelį pasveikinčiau…
O, žalioji žeme,
Jei turėčiau tiek akių,
Kiek tavyje ežerų,
Panardinčiau debesis,
Susilietų žemė ir dangus,
Tavo akimis,
Tarsi į veidrodį,
Pažvelgčiau…
Nėra nieko man svarbiau,
Kaip linkėti tau sveikatos,
Kad užgimtų ir užaugtų
Tavo saulės vaikas,
Pamatytų,
Ką mačiau aukštai,
Ką liečiau
Dviem rankom.



Laimės namai




Iš kur ateina laimė?
Iš tų pačių namų,
Kur sukasi po trobą
Tėtis ir mama,
Vaikučiai – aplink stalą,
Seneliai seka pasakas
Apie gražų pasaulį,
Kartais nukrenta ir ašara,
Kai žūsta skruzdėlė,
Nešanti šapą į savo trobelę,
Ir ten būna nelaimės…
Mūsų žemė – ta pati,
Čia – gyvi bičių aviliai,
Pelių urveliai,
Senus pakeičia jų vaikai
Ir vėl iš naujo
Aušta saulė,
Bėga spindulys
Į mano, tavo namą, –
Į čia ateina laimė.



Gimė meilė




Prabudo žemė,
Pašalo nėra,
Gėlės žiedus kelia,
Paliko urvelius
Rainuotosios kamanės,
Tamsu ir šalta
Buvo žiemą,
Prasideda pavasarį
Dienos darbai –
Rinkti nektarą…
Bus suręsti nauji namai,
Koriuose – perai,
O greitai ir nauji vaikai,
Švelniais sparneliais,
Meiliais delneliais...
Prabudo žemė,
Pakilo saulė,
Gimė meilė.




Jaunystės srovės



Onutė

Nieko niekuomet dar šitaip nemylėjau,
Kaip jus, jaunystės draugės ir draugai,
Tarsi upeliai vis į Šventąją susibėga,
Bet vėl ilgam išsiskiria dažnai.
Girdžiu net ir dabar – gurgena,
Kažkas pralaužia ledą nematoma ranka...
Oi, ne!
Tai iš dangaus alsuoja saulė,
Kaip jūsų akių sodri žaluma
Ir šiluma…
Kada vėl susibėgsime,
Kada?



Pavasarinis jaudulys




Kai išeinu pavasarį
Pasivaikščioti po pievas,
Ne vieną pamatau purieną
Prie upelio šlaito,
Sraunios upės;
Pulkeliais susibėga srovės
Ir žiedai – saulutės
Ritinėjasi…
Taip šilta darosi,
Ateina džiugesys į sielą,
Kažkur varnėnas medyje
Štai varvi, suokia,
Pakeliu galvą
Ir numinu purieną…
Kai išeinu pavasarį
Pasivaikščioti po mišką,
Atsitrenkiu į žalią pušų sieną,
Žydi po kojomis žibutės mėlynos,
Boluoja, geltonuoja plukės,
Genelis kala stuobrį,
Lipu į kalnelius,
Nors skauda stėnas, –
Parsinešiu namo
Gaivumą vėjo,
Baltą debesėlį…
Pakeliu galvą – ten dangus,
Gimtinė, anykštėnai,
Rodos, drauge bėga,
Skruzdėle per kūną
Tarsi kas nurieda.




2019 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Gimtadienis – 30 metų Tinai




Mums duota prigimtis –
Brangiausias lobis iš dangaus,
Savo balsu jį garbiname
Ir atsidėkojame…
Nebūt lakštingalos –
Tylėtų miškas vakare,
Nekeltų vyturys
Rytais artojo…
Ką davė ir pasidalini
Su savo artimaisiais
Ir salėse pradžiugini,
Ploja ne kartą atsistoję...
Tavo gimtadienis – gražus,
30 metų subrandintų,
Tai žodis daugelio tautų,
Kurie išgirdę balsą,
Prisimena ne tik melodiją,
Pažįsta tave žmonės, –
Tu šiandien – išsipildžiusi svajonė.



Gyvenimo pulsas




Mūsų gimtinė – laimės spindulys,
Iš čia išeiname į žmones
Su pirmu vaiko klyksmu
Ir pirmu krikštu, –
Ilga ilga dar prieš akis kelionė.
Mūsų gimtinėje – permainingas oras,
Čia nusišypso saulė
Ir vėl juodi debesys dangų užstoja,
Krenta lietaus lašai,
O baltos snaigės žalumą užkloja,
Ledai javus kapoja…
Mūsų gimtinėje gyvenimas pulsuoja.







Laimingo skrydžio




Pavasaris apsėja žemę gerumu,
Žibutės, pakalnutės,
Baltai ievos žydi,
O namuose, kaip sieloje, ramu,
Visur pasėjame šviesos ruože
Ir savo spindulį…
Svečius, kaip savus, sutinku,
Gerumo šypsena palydžiu,
Pamoja saulė danguje
Namo ir iš namų
Į skrydį…
Tegu laiminga bus ir žemė,
Čia – mes visi
Ir broliai, sesės,
Giminės.



2019 m. kovo 27 d., trečiadienis

Mėlyni žiedeliai




Daugiau žiedų – daugiau spalvų,
Pavasaris – žydėjimas,
Bitutės kyla į saulutę
Iš tamsių inkilų,
Pirmos žiedadulkės ant kojų.
Taip sukasi gyvenimas ratu, –
Kaip saulė – taip ir mes, –
Pirmi žiedeliai – smulkūs,
O pasiilgstame ir džiaugiamės
Kiekvienu…
Dangui sakau : „Myliu’’,
Myliu žiedelį ir tave,
Tu ir aš – kaip vienas.





Vasaros įdegis




Rašau, atrodo, tau,
Bet vis – apie save,
Sugrįžtame abu tada
Į vieną laiką
Atvira gatve…
Kalbu tau tyliai,
O suskamba varpai,
Įsiklausau...
Gal man jau ausyse,
Kažkas jau negerai?
Žiūriu į dangų, –
Kaip debesys aukštai,
O saulė – dar toliau,
Pasiekia veidą spinduliai
Ir suprantu save,
Kad įdegis – nuo vasaros,
Lieka ilgam, ilgai
Prisiminimai ir jausmai.
Skaitau eiles,
Rašytas taip seniai,
Dabar ir tu skaitai,
Bet vėl – tas pats,
Sodelis, namas, šulinys,
Upelis ir miškai.




2019 m. kovo 26 d., antradienis

Pavasario giesmelė




Po pasaulį išsiblaškę
Mano draugės, sesės,
Kur nuklydo geltonkasės,
Kas ten jus paglostė…
Gal tik vėjas iš Tėvynės
Ir Velykų maldos,
Liepia keltis, eiti liepia –
Sėti, verpti, austi…
Kur nuklydo mano broliai,
Sūnūs – viena tūriai,
Kokius miestus,
Kokias gatves ir alėjas
Ten, svetur, prižiūri?
Kas aplankys motinėlę,
Žilą sengalvėlę,
Kas pakeis darbe tėvelį,
Į dangų išėjusį…
Grįžta gandrai ir varnėnai,
Čiulba vieversėliai,
Tu sugrįžk čia, tėvynaini,
Neseniai išėjęs.




2019 m. kovo 25 d., pirmadienis

Vienatvės ilgesys




Vienatvė – tai liga,
Kurios neskyrė mums dangus,
Pasirenkame patys,
Kai kažko pristingame,
Visi turi draugus,
Savi pasimirė – jų šaknys liko…
Vienatvės ieško tas,
Kuriam baugi mirtis,
O to neprisipažįsta niekam,
Gėda prabilti atvirai,
Kad širdyje tuščia rytais
Ir prieš miega…
Pulkais pražysta gėlės,
Poruojasi gandrai,
Medeliai lapais ir šakomis susisiekia,
Šaknimis susikalba
Labiau, nei atvirai,
Žodis dangų pasiekia…
Vienatvė – tai liga,
Pasveiksime pavasarį,
Kitiems padėsime.



Miško pasaka




Miškai prasideda iš grūdo,
Plyname lauke pasėto,
Pušelės buriasi pulkais
Ir berželius pakviečia,
Į jų draugiją prašosi ieva,
Eglutė tankumyne,
Apsigaubusi žalia skara.
Už jos – ir kadagys,
Šiurkštus spygliu – žodžiu,
Bet visada teisus,
Jo uoga gydo jaunus ir senus,
Riša verbas su karklo stiebeliu,
Prikelia tinginius iš lovų,
Todėl ir pasodina prie namų…
Žiūrėk, šermukšnis žydi,
Liepų, putinų vainikai,
Oi, kaip gardi klevų sula,
Kol žiedų nėra šakose,
Pakrikštyti nakčia šarma…
Koks uosis tvirtas!
Šaknimis – į gylį,
Stovi tarsi bernelis įsisprendęs,
Prilygsta ąžuolui,
Galiūnui girių,
O ką kalbėti apie medelius, –
Kiekvienas vertas žodžio –
Nuostabus, dailus,
Kaip ir lazdynas...


Todėl po jais pavasarį pražysta
Žibutės, plukės,
Šv. Petro rakteliai,
Meškauogės…
Ar visus pažįstame?








2019 m. kovo 24 d., sekmadienis

Gerumo spindulys




Gėles pažįstame iš žiedo,
Žalių lapų,
O žmones – iš gerų akių,
Giriame ir darbus,
Rankas, kurios sukūrė
Visiems gėrį,
Pasėjo vasarojų,
Pasodino medelius.
Mūsų gamta – tai didelis pasaulis,
Žemės puošnus veidas,
Apgaubtas spindulių,
Į dangų žiūrime
Ir matome jame gyvenimą, –
Kai lyja, prisimerkiame,
Bet geriame jo lašą
Į save sykiu
Ir su geru žodžiu.



2019 m. kovo 23 d., šeštadienis

Pavasarinės smilgos




Neguosk manęs,
Aš noriu ašaras išverkti,
Kad nutekėtų upeliu
Ir vėl pražystų prie kranto purienos,
Laimėčiau laiko,
Suspėčiau pasakyti pievoms,
Kad smilgas dar myliu…
Tarp jų – gegučių ašarėlės,
Vos matomos – kupsteliais,
Rausvi žiedeliai mirga,
Pasilenkiu ir vieną nuskinu,
Nusikalstu…
Neguosk manęs,
Balta ramune,
„Nemyli’’, – sau išbūriau
Paskutiniu lapu,
Jeigu nemyli – nemylėjo,
Suprantu…
Neguosk manęs šį vakarą,
Ne dėl savęs verkiu,
Yra pasaulyje ir nelaimingesnių,
Smilgomis pavirtusių,
Sausu ir ašarėlių žiedeliu.







Su gimtadieniu




Adomui

Mano sūnau, esi pirmagimis,
Taip tavęs laukiau,
Tavo gimtadienis –
Man visada
Buvo ir bus – šventė;
Kelsiu ne taurę,
Bet abi rankas į dangų,
Linkėsiu laimės
Ir tavo vaikams palaimos.
Mano sūnau, užaugai,
O vis dar palikai
Toks pat meilus,
Glostau ir mintyse
Tau neseniai dar garbanotą galvą,
Vynioju į vystyklą
Ir savo mintis,
Rišu mazgą kampe,
Kaip tai darydavo mano mama,
Ką užmirštu…
Mano sūnau,
Ateisi į namus,
Rasi mane parimusią
Ir laukiančią savo vaikų.



Sugrįžimai




Dažniausiai eidavau viena
Į kaimo šokius ir gegužines,
Gegužį – maldos,
Skiriamos Marijai,
Susirenkame troboje
Ir meldžiame sveikatos…
Nusišypsodavo jaunimas:
Kaip mums toli tas laikas,
Lyg toltume arimais,
Kur pempės vedasi vaikus,
Suklykia gervės grįžusios…
Dabar einu viena gatve, –
Žinai, koks jausmas apima,
Kada matai senutę
Į medį pasirėmusią,
Nors netoli namai,
Keli tik žingsniai,
O kvapo nebėra…
Palydžiu ir sugrįžta vėl malda
Marijai.



2019 m. kovo 22 d., penktadienis

Medis




Medis yra gyvas, –
Vėjas pasiūbavęs,
Vabzdžiai apvaisina,
Pasėja vaikus,
Žemė išaugina,
Padeda dangus…
Beržas lieja sulą
Iš nulaužtos šakos,
Ašaros jo byra,
Dažna netektis…
Karklas šiandien žydi,
Glostai kačiukus,
Jo viena šakelė
Virsta pasodinta
Nauju medeliu…


Ąžuolą ir klevą
Uosį ir liepas
Užauginę kerta,
Skobia statulas,
Amžinybę lemia,
Sukurta giesmė
Apie motinėlę,
Kryžiaus gyvą kančią
Atveria prie kapo
Dievadirbio ranka.
Eglė ir pušelė –
Kvepiantys namai,
Stalas ir ratelis,
Staklės ir lovelė –
Buities pamatai…
Medžiui nusilenkiu
Eidama pro šalį,
Medis – visas gyvas,
Nukirstas žemai.


Darbuose




Pasiklydau popieriaus lapuose,
Baltame dar takelį radau,
Balta plunksna – danguje debesėlis, –
Gulbės atskrido,
Jos paskolino laiškui,
O dabar tau rašau,
Paskaityk…
Pasiklydau miške tankumynės,
Medžiai stovi be lapų,
Stuobrys rodo senatvę,
O jame – vienos skylės,
Iškapojo genelis,
Susuko ten lizdą,
Bus smagiau man ir jiems,
Kai keliese kalens ...
Pasiklydau darželyje miesto, –
Tartum gatvės – vien skersgatviai tylūs,
Stovi medžiai parimę,
Nugenėtom šakom,
Skruzdėlė vėl jo liemeniu kyla
Į pasaulį naujai pažiūrėt…
Nepaklydo!