2012 m. sausio 31 d., antradienis

Stepių kelionė



Ramu, be tako
Ir be nuorodų -
Tik stepės stepės,
Tiktai klajoklių
Palikti laužai
Ir vienas šulinys,
Prie kurio renkasi
Ir žmonės,
Paskui vis seka
Ir vilkai:
Gal kaulą palikai?
Minkšti ir batų padai,
Negirdimi net žingsniai,
Arklių kanopos žymi
Kelią , kuriuo jojai,
Kažkur keliavai.
Saulėlydis...
Saulė pavargusi nusviro,
Namo tu parėjai?
Tada rami melodija,
Bet aukštos natos
Vėl į dangų kyla,-
Toliau...
Tolyn tavo keliai.


Gerumo testas


Kiekvienas skausmas -
Tai auka,
O kito liūdesys -
Tai mano testas;
Kai nejaučiu,
Kad virpanti ranka
Į mane tiesiasi ir laukia,
Tampu tik akmeniu -
Šaltu, skurdžiu,
Kuris ir lieka
Nieko nepaklausęs...
Kiekviena netektis-viltis,
Kad dar sugrįš,
Jei labai lauksiu,-
Nors atminty, sapne
Ar tylią naktį kliedesy,
Kai mane šauksi...
Kiekvienas žino -
Po mirties atsiveria
Kitas pasaulis...
Bet ar žinosiu,
Ar žinosi tu,
Kas ko dar laukia?..


Klajūnas



Laisvas žmogus
Ir gatvėje tarsi namuose;
Gal jam patinka ta erdvė,
Kai aplink žmonės skuba
Ir kaukši batai lyg pakvaišę,
O jis visai ramus -
Visur namai...
Niekur skubėti jam nereikia,
Nei puodas svyla,
Nei gaisras namų.
Kai giminė visa sukyla,
Jis vis su šypsena
Ir neskubėdamas ateina
Prie kito namų...
Žmogus gal laisvas,
Kai jo guolis -
Ant gatvės patiesta tik skrybėlė;
Ją nusiėmęs dar labiau
Pasaulį myli,
Nei būdamas prie židinio,
Namie.

Praregėjimas.Nežūk.


Dabar vėl pajutau,
Kad dar visų
Upelių neišgėriau,
Neperbridau visų;
Ne visą skausmą
Į rankas pasėmiau,
Ne viską pamačiau...
Ne viską dar
Ir mano tėviškėlė,
Iškentusi jau tiek skriaudų,
Dar nepasakė vieno žodžio,
Kurį dabar tariu:
„Nežūk“...
Kas išslapstys
Po akmenėlį
Nuo mirusių kapų,
Kas užmigdys istoriją,
Kuri kalbės, sakys...
Ne viena vaiko ašarėlė
Vis kris ir kris...
Ir įsigers į gelsvą smėlį
Už tėvus ir vaikus.
Nežūk!

Svajonių daina


Turiu siaurą upelį,
Prie jo dar ir miškelį,-
Nuo pat pavasarėlio
Pakriūtės žalios žalios...
Turiu ir šaltinėlį -
Jis teka iš kalnelio;
Turiu ir baltą smėlį,
Nuo kurio atsispindi
Mažyčiai kristalėliai...
Turiu ir akmenėlį,
Ant kurio atsistoju -
Matau daugiau pasaulio
Ir moju, paukščiams moju...
Turiu dar ežerėlį,
Jis man jūrą atstoja;
Gražu trumpam,
Kai matosi iš tolo,
Kaip risčia joja
Ant žirgų mano broliai...
Kai bangos vis putoja
Ir piestu atsistoja,
Bet šiurpulys nubėga
Per širdį ir per kojas.
Ramios tėkmės pavėsyje
Užaugau ir subrendau
Ir ieškau lyg svajonės
Dainos, kur tyliai skamba.

Ta pati daina


Kaip gera,
Kai turiu draugų,
Kurie mane dar jaučia;
Paklausia, kaip aš gyvenu,
Per petį pliaukši...
Jei dar į taktą įeinu,
Kartoju vieną dainą,
Kurią paskyriau kažkada
Tik dėl tavęs, mielasis...
Kai neturiu kitų
Šalia nė vieno,
Apkabinu ir medį,
Sėdu ant akmens -
Dainuoju aimaną...
Kai net kaimyno šuo
Neloja, o prieina,
Taip norisi jį apkabinti,
Gal ir jis supras
Net mano švelnią gaidą
Ir lyžtelės lūpas -
Ramybė net per nugarą nueina.
Tikiu, girdi mane,-
Tylos ir saulės be dėmių,
Dangaus mėlynės dainą.

Tik mano mintys


2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Žiemos tango



Ant žiemos tako,
Saulės pabučiuoto,
Vaivorykštė pašoko
Aistros šokį ...
Smaili šalčio kulniukai
Brėžė gilų rėžį,
Per smilkinius baltai
Seniai užrėžusi...
Kaip akys kibirkščiuoja,
Širdis plėšosi -
Tai į tave ir nuo tavęs
Vis bėgu, bėgu...
Oi, šaldo ir vėl kaitina
Raudonis skruostą,
Primerkusi blakstienas
Pasineriu į meilės
Dyvinas gelmes,
Į laimės uostą...
O mėnuo vėl netyčia
Man pečius paglosto;
Prisilietimas toks puikus -
Pamiršusi nakties kerus
Vėl priklaupiu prie tavo sosto.
Virš galvos spindulys...
Gal rytas?
Tango šokau.

Sena drebulė


Maniau, versmė išdžiuvo
Ir ašarų neliko,
Maniau, jausmai suguro
Per šaltį, gruodą pliką.
Žinau, kad neprikelsiu,-
Šalta siena granito,
Iš kur tiek būna skausmo -
Gilaus, neapsakyto?
Kodėl vieniems likimas
Ir paskiria tą amžių -
Išeiti, kai už lango
Žiema lapus pakanda...
Kitus už rankos veda
Visai žalius, dar jaunus?
Ar buvo vėtros naujos,
Ar šaknys taip netvirtos,
Jei medis-žavus, liaunas
Tik nuo lietaus nuvirto?
Sustingo ledas, šaltis...
Į drebulę pavirtus
Šlamėsiu, tuščia šerdis
Suvirpins juodą dirvą.
Tu būsi visad jaunas -
Senų jau nebegirdi...
Apsnigo vieną kelmą -
Į akmenį pavirto.

Šakų vainikas


Nebūna medžio,
Kad vienodai augtų;
Neskaičiavau šakų,
Gerai žinau...
Nebūna jos ir vieno aukščio
Ir priedermės vienos.
Nebūna ir dienos,
Kuri vienodai auštų,-
Kas žingsnis-tai pusnis,
O kelmas ne iš jos...
Tik gilią žiemą
Taip atrodo,
Jisai - iš žemės mylimos.
Nebūna meilės,
Oi, nebūna
Jau antrą kartą tos pačios,-
Juk pirmas bučinys,
Jautrus kaip lūpos,
Nugairintos aistros...
Nebūna rankų,
Kurios neša, supa,-
Kaip vystyklai mamos,-
Nuo vakaro iki aušros.

Pokalbis


Kažką prie ąžuolo išvydau,
Ten užkliuvo mintys;
Gal į akis žiūrėdama jutau,
Gal ranka suvirpėjo
Vien tik jam tegirdint,
Tylėjau, nieko nesakiau...
O ąžuolas senolis -
Jis toks tvirtas,
Dabar be lapų ...
Jo pliką liemenį mačiau
Ir toks jis atviras -
Tas akių žvilgsnis,-
Nuogesnis net už mintį,
Kurią dabar matau.
Prie jo dar upė teka,
Taip giliai jos smiltys,-
Giliau, negu maniau...
Po vieną surinkau
Ir tyliai skandinu -
Geltonos, išpraustos,
Kaip gintaras dar spindi
Mūsų mintys -
Tegu tik ąžuolas ir girdi,
Ką jam dabar sakau.

Paskutinis vingis


Sustok, palauk...
Ir kam tokia skuba?
Nubėgsi tu pro šalį
Ir nusineši žiemą,
Kas iš to?
Ne vienas lašas teška
Nuo slidaus ledokšnio...
Oi, atsitrenks ir subyrės.
O gal įvyks stebuklas
Ir staiga atšoks?
Juk mano upė -
Ne iš kalnų,
Iš tylaus slėnio,
Tik akmenų -
Daug daug...
Ir jie šalti,
Ir daužosi į slėpinius,
Vis iškelia ir atveria,
Ką noriu nuo tavęs paslėpti,
Nutylėt...
Sustok, palauk!
Prie paskutinio vingio
Dar į krantą pamėtėk...

Sniego pūkas


Byra, byra
Minkštučiukas pūkas;
Gal tai pienės skrenda,
Gal usnis dar užsiliko
Nuo žvarbaus rudens?
Kas priglaus ir pamyluos
Lengvutį sniego pūką,-
Jis ištirps nuo delno
Ir alsavimo aistros...
Tu pažvelk-tai akys
Vejasi per pusnį
Nuo mūsų namų;
Glamonėjame svajonę,
Giedrą viltį,
Kad pavasaris dar pirtį
Mudviem pakūrens...
O ar bus dar
Mūsų eketėje tiek vandens,
Kad pasemtume abu,
Laikytume reškutėse
Ir nė vienas lašas
Nepavirstų ašara rudens?

Sekundė


Visi žiemos speigai
Ir sniego garbiniai,
Ir ledo apkaustai,
Ir šerkšno spindinčios blakstienos;
Varvekliai ant tvorų,
Nuo raudonų stogų
Nukrenta kas pavasarį:
„Sudie, baltoji žiema.“
Visi mes esame -
Tik stiklo tvariniai,
Metų laikų kaita
Kiekvieną mielą dieną.
Ir atsitrenkiame į žemę,
Kai krenta luitai -
Nuo medžių, jų šakų,
Nulinkusių nuo sniego.
Nepurtysiu, tegu pabus
Tos ilgesingos dienos,
Kada taip šilta ir jauku,
Pripratusiai prie šalčio
Kas akimirksnį -
Ne vieną...

Žiemos lyguma



Žiemą atsiveria
Ir nauji plotai,
Kur balta ir apklota
Gražiausiu kilimu;
Matau, kur eita
Viršumi pusnių,
Kieno giliai klampota,
O lyguma-visų, visų...
Priėjome ir mes -
Tu dar mažytis,
Ir tau vienam sunku,
Tai sek man iš paskos,
Kur mano pėdos ,
O tavo brydėje
Kiškelis vis šokuos...
Nesidairykite, mažyčiai,
Galėsite ir nematyti,
Kad vilkas eina patylom...
Oi, ne!Jisai - ne avies kailyje,
Jis - ne bailys,
Tiktai dantis iššiepęs
Norėtų jus atskirti nuo bandos.
Dabar nepusto ir matysis,
Kieno ta brydė -
Nuo pradžios lig pabaigos.

Jaunystės ritmas


Jaunystė-tai keliai
Per platųjį pasaulį,
Kur muzika sava,
Iš savo sielos sūkurių;
Nereikia kito net pasaulio -
Čia viskas telpa
Į ritmą žingsnių,
Tik mažyčio muzikos klavišų
Pritariant širdies
Ir rankų būgneliu...
Einu ir bėgu,
Ir lekiu...
Tai tavo žingsniai skamba
Ir per šaligatvius,
Ir kaimo takeliu.
Jaunystei neparodysi
Tiesiausio kelio;
Jį susiranda patys,
Kol jauni...

Gyvenimas-svajonė


Dabar laikysiu ranką
Iškėlusi tiktai į dangų,-
Prie kojų baltas sniegas,
Į šonus saulės spinduliai...
Toks tyras oras,
Garbanose ryškios spalvos
Žėruoja prie manęs laisvai.
Dabar žiūrėsiu tik į žemę -
Jos baltas apdaras,
Žiemos tai burtai
Ir balti sapnai;
Kalneliai-baltos galvos,
Senolių išmintis,
Jaunystės svajos ir jausmai...
Mylėsiu tik tave,
Gražus, šviesus pasauli,
Iš ten ir muzikos garsai;
Nuo medžių krenta sniegas,
Pusnyse paskendo
Tavo šilti kaip saulės bučiniai...
Myliu tave,
Upelio tėkmėje paskendusį...
Ateis diena tokia,
Kad būsime visi tenai -
Aukštai aukštai.

Radio F


Kaip nuostabu
Matyti kambarį,
Kur gyveni.-
Tavo rankas ir veidą,
Iš kur ateina balsas
Kaip graži viltis,
Kad bus taip gera
Ir visame pasaulyje...
Kaip nuostabi kava,-
Garuoja smuiko raktas,
Kada puodelyje
Tik muzikos garsai,
Ant būgnų įsitaisiusios
Ir natos, ir knygelės...
Čia savo dieną užrašai -
Ji niekur nepradings
Ir bus jau įrašyta
Į mūsų visų dieną;
Mano-tavo.

Paukščių taku


Kartais gamta
Supainioja metų laikus,-
Kaip mes-tradicijas...
Gyvenimas vėl apsuka ratu
Ir į tą patį kelią grįžtame.
Gražu, kada viduržiemį
Dar plaukia upe ižas
Ir neša į gelmes mintis,
Kurios gal pasiklydusios...
Nubarsto, kas nereikalinga,
Pasroviui ir grįžtame
Lyg iš dangaus pakviečia,
Kad kiek atitolę, pamatytume...
Tenai mėnulio jaunatis,
Žemiau – vakarė,
O tūkstančiai žvaigždžių
Vėl kviečiasi į Paukščių Taką -
Visų kelią.
Nubėgs mintis
Ir sugrąžins jausmus,
Dainas į lygią, šviesią dieną.

Istorija


Turiu savo istoriją
Kaip tikrą draugą,-
Visokių buvo valandų -
Šviesių, tamsių spalvų...
Bet savo tautos prigimtį
Kaip savo pasą saugau -
Jos niekas kitas neatstos.
Gali net spalvą
Ir formatą keisti,
Bet išliks piršto antspaudas
Kaip kraujo ženklas
Ant visų kaktos.
Jei tos istorijos
Negalima pakeisti,
Reikia tik rūtos šakele
Apjuosti ir padėti,-
Kaip šventą ženklą -
L I E T U V O S.

2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Žiemos saulė


Žiemos šaltukas, saulė
Jau melsvai pusnis nudažė
Ir šypsomės visi,
Kad girgžda sniegas,
Po sniegu nykštukai miega,
O pats į pusnį įkrenti
Ir atsikelti negali...
Tie patalai minkšti, šilkiniai,-
Kaip didžio dvaro kambary,
Bet ledas užrakino pilį -
Pas žiemos karalienę
Jau įeiti negali...
Netgi ir ten žvaigždutės byra;
Jų trupiniai tokie balti,
Kad naktį bučiniai kartojasi
Tarsi sekundės atminty,
O tu vis pas mane eini
Nakties ramybėje šviesi.
Žiemužės saule,
Tu-su manimi.

2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Žvaigždė


Toli toli žvaigždelė
Sukasi ir krinta,
Iš jos atskrenda spindulys,
Apšviestas dieną saulės,
Tik naktį pamatytas
Mėnesėlio spindesy...
O ilgesys nežemiškos svajonės
Ten atsidurti prie tavęs,
Kai žemėje nebus kelionės,
Kai mano pėdas vėjas užpustys...
Svajonės-angelai plasnoja,
Bet nedrįstu dabar su jais,-
Tokia nematoma dvejonė,
Ar jie pasieks tą žvaigždę,
Kurią prikėlė muzikos garsai.
Vėl skamba ausyse,
Čia pat visai...
Ar tu klausai?

Žmogus ir muzika


Iš paukščių čiulbesio,
Iš vasaros giesmių,
Iš upeliukų ir gelmių,
Sielos skaidriųjų pustonių
Susideda žmogaus daina.
Į lietų nuplauta
Ir sustyguota širdyje...
Nuo aukšto kalno nuleista,
Nė karto nesuklupusi,
Staiga paklupdė prieš tave
Melodija tyra, tyra...
Meldžiuosi žemei
Kad tave, mane
Sukūrė muzika...
Tave, mane.

Žiemos pabučiavimas



Nejaugi baltos snaigės
Šitaip krinta, krinta...
Po vieną slysta,
Virsta pusnimis?
Einu aš pas tave
Ir vakaro nebe sulaukusi,
Prie tavo rankų šilumos...
Kaip tu mane sutiksi,
Ar prie slenksčio
Ir snaigė atplasnos,
Sutirps ant skruosto,
Tavo delnas šluostys,
Lūpos pabučiuos...
Koks tyras tavo balsas;
Akių dangaus mėlynė
Tirpdo net žodžius...
Šį vakarą tau
Prie krūtinės prisiglausiu,
Sutirpsiu aistros sūkuriuose,
Vėjo šnaresy...
Nakties tamsios.

Jaunamartės


Žiemos diena –
Jaunamartė kaip aš;
Su baltu nuometu,
Tik samanų vainikas
Dar puošia galvas
Senųjų kelmų,
Jauniklių-plikos.
Aš-senas kelmas,
Bet dar ne akmuo,-
Man peršasi jaunikis -
Mėnulis šypso už langų
Boluoja plikė...
Net saulę aplenkiau,
Šį vakarą pabučiavau,
Jis atsisuko, neužpyko...
Dabar su juo -
Geri draugai,
Per naktį piname mintis,
O jūs skaitykite.
Taip myliu žemę,
Ji dabar irgi balta,
Bet mes nesusipykome...

Kas duota


Vandens stiklinėje mažai,
Bet kiek lašų...nesuskaičiuosi,
O išgeriu per vieną sykį,
Upei padėkoju...
Jos vandenų tiek daug
Ir viską atiduoda,
Kiek to per vasarą lietaus,-
Šaltiniai savo širdį atiduoda.
O man vienos stiklinės
Per mažai, labai mažai -
Gyvybei reikia sklidino ąsočio.
Geriu ir bėga lūpose viltis,
Kad man dar daug kas duota,
Tik nepasėmiau per vieną sykį -
Nubėgo laikas ir nubėgo.

Užsnigo


Tokia žiemos tyla.
Sugėrusi lietaus lašus -
Tai saulės ašaras
Žiemos ranka užmigo;
Jau žemė po sniegu,
O ledas perlais šiandien
Akinančiai žiba...
Ant skruzdėlynų,
Žolės kuokštų, kauburių,
Netgi ir akmenį apsnigo...
Gal nepakels vėjo ranka,
Neatidengs, kas plika,
Nuneš ir nuoskaudas, nuneš
Į saule mirgančias pušų šakas;
Jų viršūnes netgi apsnigo...
Ir kaba sniego žvėrys,
Ropščiasi aukštyn,
Kur naktį žvaigždės žiba,-
Jos šypsosi baltai, gelsvai...
Nejaugi jas apsnigo?

2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Kraujo lašas




Nauja prieverpstė


Skiriu Albinui Šileikai

Ratelio verpstėje
Dainuoja siūlas,
Jis veja Motinų svajas,
Kada užaugs dukrelė
Ir dūzgės staklelės,
Pavaduos motulę,
Šypsosis saulėje
Ir prieverpstė nauja...
Toks šio gyvenimo
Didysis privalumas,
Kad ratas apvalus,-
Kaip motinos delne...
Sūneliui pasaga -
Tegu joja ristūnu,
Bet ne į karą,
Tik pas mergeles...
O iš viršaus saulutė žiūri
Ir rašo vieną žodį:
„Lietuva“.

Pasaulio motinystė


Kregždžių vada


Negali būti blogas
Tas žmogus,
Kurio pastogėje gyvena kregždės,
Į medį atskrenda
Vis spiečius bičių,
Kieme senoji liepa
Kvepia medumi,
Prieš ją pavasarį kaštono
Žvakės šviečia,
O rudenį nubiręs
Šypsosi kiekvienas žiedas
Sirpaus kaštono akimis,-
Tarsi vaikelis,
Naiviai išsišiepęs,
Kaip ir kregždžiukas,
Laukiantis mamos...
Pasiseka viena vada
Ir vėl jau spiečius -
Gyvybės valanda
Labai brangi...
Kodėl man ašara dabar nurieda,
Gal skauda kas širdy?
Vaikai- toli, toli...

Madonos akys


Nedrįstu piešti Tavo veido,
Tik pakeliu akis,
Žiūriu į dangų,
Iš kur ateina atpirkimas,
Meilė, išmintis...
Esi paženklinęs pasaulį,
Už rankos jį vedi...
Daug mūsų pasiklysta
Ir nuslysta nuo takelio;
Pakelk juos, atsiliekančius,
Paskendusius tik liūdesy...
Koks ramus Tavo veidas;
Ir čia, ant drobės, spindi
Tavo rūbų spalvos,
Akių harmonija
Ir galvos švento rato atspindy -
Šviesa, kuri apšviečia veidą,
O rankoje tiktai kryželis
Malda širdy...
Oi, ačiū, kad esi
Mano širdy.

Amazonė



Tu- meilės angelas,
Aš- tiktai moteris,
Man dega akyse aistra,-
Įtempiau lanką,
Kad strėlė drąsi
Pataikytų į širdį;
Ji bus vienintelė -
Labai švelni, gera,
Tik tau skirta,
Tiktai ne mirčiai...
Ir nejaučiu,
Kad vėjas jau čia pat
Ir taršo plaukus,-
Jis tik girdi,
Kaip plaka man širdis,
Kada ištiesusi rankas
Paėmiau lanką -
Jo dabar valia,
Ar grįš strėlė
Į dėklą ir atgal -
Į mano širdį...
Aš- amazonė,
Tu mane kerėk
Aš būsiu tavo Moteris,
Kurios tu - vienas vyras -
Pirmas, bet ir paskutinis.


Draugystė


Kai būgnininko lazdelės
Šokinėja, kala,
Prabyla ir žmogus;
Pasako savo nerimą
Ir netgi baimę,
Kad toks netobulas
Pasaulis ir jis pats -
Toks jam vis atlaidus...
Kiek atnešė skriaudų
Norėdamas sau laimės
Ir kitą pavertė vergu,
Kaip greitai aplėkė pasaulį
Ir vėl sustojo prie duobės...
Jos pakraščiai nuolaidūs,
Labai slidūs, glitūs,
O toks jautrus žmogus,
Kad pirmai nesėkmei
Kartais ištikus,
Taip garma į bedugnę -
Iškilt į viršų
Reikia daug jėgų...
Tada vieni kitiems
Paduoda ranką
Ir Meilė kelia mus .

Dabar eime


Kol akys mato,
Sukramtau duonelę,
Kol pakeliu ją prie burnos,-
Šviesi dienelė.
Kol rankoje lazda,
Galiu su ja žingsniuoti -
Ji paremia mane,
Galiu ir atiduoti.
Kitos dar neturiu,
Tai eisime trise;
Tu, mano drauge,
Aš-mano lazda...
Prisėsime ant suolo
Kiemo pakrašty,
Padėsime ant stalo
Viską, ką turi;
Vaikystės svają
Ir jaunystės linksmybes,
Senatvės patirtį
Ir tėvų išmintį šalia.
Gal ir gana?

Rankų muzika



Skiriu Janytei Gricienei

Mieloji,
Sėskime prie stalo,-
Kokie tie virtinukai,
Perrišti su meile.
Tai tavo rankų muzika skambi -
Kiekvienas esame
Kūrėjas širdimi.
Sukursime gyvenimą
Ir ne tik sau,
Bet artimiesiems sotų,
Kad tik veidai rausvai
Nudegtų-saulė nubučiuotų.
Kiekvienas garsas,
Ką girdėsi sielos gelmėse,
Suteiks stiprybės
Tavo akyse.

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Iš pastebėjimų 6


Žmonos velia veltinius,
Vyrai kala kurpalius,
Tada pirklys atvažiuoja,
Į Liepoją nuvažiuoja...
Pletkai seka iš paskos,
Kiek pardavęs žmonai duos...
Čia tas pats ir internete -
Kas pasako, kitą pliekia,
Kad yra tokių draugų,
Kurie veja iš namų...
Kai politika pakvimpa,
Žmonės rinkimus aptinka,
Vienas kitą provokuoja,
Netgi partijas galvoja.
Reitingus net sugalvoja,
Kaip į Seimą įkelt koją...

Žemė


Šalta kaip ledas
Mūsų žemė,
Tik vidury lava;
Jai maža vietos -
Išsilieja, trykšta,
Ugnikalnyje griaudėja
Perkūnija...
Graži ta žemė,
Kada sužaliuoja -
Įvairiaspalvė lyguma...
O kiek kvapų!
Visas parduotuves atstoja -
Juk ji pati dama...
Kokia tyli ta mūsų žemė,
Kiek joje pakasta
Skausmų ir aimanų...
Niekas negirdi,
Ką jie kalba iš po žemių,
Kieno balsu...
O gal mūsų visų?

Aguonėlė


Skiriu nepažįstamai italei, invalidės vežimėlyje sėdinčiai ir pardavinėjančiai žemėlapius(jos dovana man).





Raudoni žiedeliai
Kaip ugnelės dega;
Čia pražysta, krenta -
Nusėti laukai,
Atsidūsta vėjas
Nejučia prie kranto:
Kur nunešiu sėklą,
Ten žaliuos rugiai...
Prie melsvų akelių
Rugiagėlių tinka -
Susikibo rankos,
Ėjo rateliu
Ir pasėjo, sėjo
Tūkstančius vaikelių,
Kad neslinktų dienos
Kaip žemelė pilkos,
Kad rugiai matytų
Ir duonelę puoštų
Tūkstančiais žiedų...
Trupinėliai kvepia
Aguonėlės pienu,
Motina dainuoja
Daug gražių dainų
Apie sesę, brolį,
Einančius iš kiemo,
Šiltą rudenėlį
Kirst gelsvų rugių...

Kalnų muzika



Kalnų viršukalnės
Parėmusios štai laiko dangų,
Kur tik erelis paliečia sparnu -
Ten jo vaikai maži užaugo
Ir išskleidė sparnus.
Dabar visas būrys plasnoja
Nuo vieno lizdo,
Prie kitų briaunų,-
Jos aštrios kaip skustuvas,
Perrėš širdį, kojas,
Jeigu nebūsi atsargus...
Žemyn tarpekliais
Sušildytas saulutės sniegas
Gurgia ir putoja
Per išdidžių pušų šaknis -
Čia slenkstis, antras,
Ties trečiu net nesustoja,
Dabar jisai stiprus...
O iš paskos ir sakalai plasnoja,
Kur slėnis sugeria,
Pasveikina visus...
Ir kalnas nusilenkia žmogui,
Kuris melodiją sukūrė
Ir atkartojo šiuos garsus.

Žiūrėk


Aš- tau:“Žiūrėk“...
Tu- man:“Kalbėk“...
Aš- tau:“Tylėk“...
Tu- man:“Mylėk“...
Oi, upeliuk, tekėk...
Dabar žiema;
Žiūrėk, tik neužšalk,
Kasdien kalbėk,
Su akmenėliais,
Su žvirgždu,
Su šlyno balto
Lipniu grumsteliu...
Apeik šaknis,
Pasupk lapus,
Nors po ledu
Vis tiek supus...
Jis- man:“Budėk...
Aš vienas negaliu,
Kai nėra tavo
Meilės virpulių“...
Bet ar suspėsiu?
Pažiūrėk...


Slėpynės


Viščiukai


2012 m. sausio 25 d., trečiadienis

Rytas


Saldus tarsi medus
Ryte saulutės bučinys,
Kai liečiasi lovatiesės nuogumas...
Jau šnypščia virdulys,
Į miegamąjį virsta
Garo kamuolys,
Ant stogo raitosi
Tarsi gyvatė dūmas.
Vienintelis prie lovos žiburys -
Pakirdusios iš miego akys,
Tavo atvirumas...
Paliečia pramerktas akis
Saulutės bučinys,
O tu šalia...
Čiobrelių kvapas
Vaikšto dar aistros bedugnėje.

Ledonešis


Dabar svajonėse matau,
Kaip ledo lytys plaukia;
Juk be žiemos
Pavasario nebus -
Ledonešis gražus,
Pašalo, ledas užsitraukė.
Tuo nuostabi žiema,
Kad ji sukausto upelius,
Bet vandenynų neįveikia.
Išjudina pavasaris
Net šalčio vidurius,
Ir vėl iš gilumos,
Net iš nasrų gyvybę šaukia,
Suskyla ledas į gabaliukus -
Juos gaudau ir žiūriu
Į saulę lyg pro akinius,
Čiulpiu mažyčius varveklius,
Didžiuosius laužau...
Oi, ledo lytys plaukia,
Kaip lydekos nerštui
Šalia plaukia, plaukia.


Iš pastebėjimų serijos 5


Žiemos vakaro darbai


Tik kelios valandos tylos
Ir vakaras užmiega;
Žinau, kad saulė
Vėl į rytą nukeliaus,
Bet aš-be miego...
Reikia kalvas lankyti,
Parsinešti sniego,
Reikia rankas sušilti
Prie ugniakuro ne vieno...
Reikia ir dalgį išpustyti -
Jau greitai žolė kelsis
Iš po gilaus sniego,
O akys žiūri iš pusnies
Ir vis po kojom girgždina,
Sušalusį į ledą kietą.
Reik eketę prakirsti,
Kad nenutrokštų tvenkiny žuvis,
Kol giltinė dar miega...
Reikia į pasaką
Dar atrakint duris
Tegu nykštukai bėga.


Aš ir tu


Matau tavo akis
Rytais kavos puodelyje,
Tavo baltas rankas,
Apglėbusias pasaulį,
O debesy širdis
Vėl leidžiasi į žemę,
Kad aš pajusčiau,
Būčiau vis su tavimi,
Kai slysta iš po kojų žemė,
Kai veriasi gelmė
Ir trykšta šaltinėlis,
Sugeria tavo žvilgsnius
Ir tylią dainą...
Aš iš tavęs,
Aš tavo gyvastis,
Tu-mano meilė.
Sruvenk man per krūtis
Nuo krentančių plaukų
Per garbanas...
Matau savo delne
Tik lašą iš dangaus
Ir spindulį...
Gal tavo, mano,
O gal saulės?

Sapnai


Sapnai būna dvejopi -
Gražūs, ryškūs ir malonūs,-
Bijau prabusti iš nakties,
Kada tylu, ramu
Ir eina, eina žmonės,
Paskui jau skrenda dangumi.
Tada juos saulė pabučiuoja,
Apiberia lyg ugnimi,
Bet jie jau nebe tie -
Jie jau kelionėje,
Nebijantys karštos strėlės.
Būna sapnai juodi -
Šikšnosparnis ant stogo
Ir taikosi į plaukus
Nagais įsikirst...
Jie ne tokie,
Kurie mažyčiai, taikūs,
Bet tie, kur geria kraują,
Prisisegę prie kulnies.
Sakai, tada neskauda,
Jie gi turi vaistus,
Kuriais ir nuramina,
Ir lieki be atminties...
Negi tik du sapnai,
O gal dar būna ir kiti?