Baltas akmuo

Akmuo nesensta,

Tik apsamanoja,

Kam skirta sudūlėti,

Nebuvo baltas ir iš prigimties,

Ant jo nepatogu ir pailsėti,

Nes sutrupa, kaip žodis,

Jei netikras, nešvarus...

Sustingsta ir lava,

Įkaitusi ir žaižaruojanti,

Nors ji – iš žemės vidurių,

O pastatai sugriuvę

Vis byloja,

Kad buvo žemėje

Raudono molio,

Jame ir akmenų...

Ir dainos skamba

Taip ilgai, vienodai, per šimtmečius visus,

O vienas pasikeitęs žodis

Pakeičia visą raidą,

Subyra senas jausmas,

Kaip lava, ir kas po juo...

Kas viską keičia?

Tik jaunas, karštas,

Kaip lava, bet ne akmuo...